Kitą sykį gyveno viename kaime tokia neturtinga senelė. Visi ją vadino Zarabobele. Ji turėjo gaidelį. Netekus pinigų, Zarabobelė negalėjo gaidelio lesinti, piauti jo nenorėjo: labai jau buvo su juo susibičiuliavus. Todėl pasiuvo jam kelnytes ir sako:
Eik sau maisto pasieškoti.
You are currently browsing articles tagged Lietuvių liaudies pasakos.
Gairės: Lietuvių liaudies pasakos, pasakos apie gyvūnus, pasakos apie ponus, pasakos apie zveris, Smurto lygis: raudonkepuraitė, vidutinio ilgio pasakos, ZARABOBELĖS GAIDYS
Gyveno diedas ir boba. Jiedu turėjo gaidžiuką ir vištytę. Vieną dieną gaidžiukas su vištyte išėjo į mišką riešutauti. Ilgai ilgai jiedu ieškojo, pakol surado vieną riešutą, ir ginčijosi, kuriam lipti į medį. Višlylė sako gaidžiukui:
Lipk tu, gaidžiuk: aš galiu sijonėlį suplėšyt!
O gaidžiukas sako:
Skaityti toliau.. »
Gairės: GAIDŽIUKAS IR VIŠTYTĖ, Lietuvių liaudies pasakos, pasakos apie gyvūnus, pasakos apie zveris, Smurto lygis: raudonkepuraitė, trumpos pasakos
Buvo toks žmogus mažlaukis. Jis su savo pačia sulaukė tik vieną sūnų. Tas sūnus pradėjo augtie ne mėnesiais, ne metais, ale dienoms ir adynoms. Kad jau jis buvo penkių metų, tai jį joks vyras jau neinveikė. O kada jis atėjo in šešioliką metų, tai buvo baisus milžinas, jau medžius rovė su šaknim, ir jau jam nieks negalėjo atlaikytie. Toj savo stuboj jis jau negalėjo teip vaikščiot – būdavo, tik atsiklaupęs paklūpo. Toliau sako tėvui:
– Tėvai, matai pats, kad mā pas tave nevigadna gyventie, negaliu nė in stubą jau inlįstie. Geriau nukaldyk tu man pas kalvį lazdą iš dvidešimties pūdų geležies, o aš aisu svieto vandravot.
Skaityti toliau.. »
Gairės: Lietuvių liaudies pasakos, pasakos apie milžinus, pasakos apie ponus, pasakos apie velnius, PONAS IR MILŽINAS, Smurto lygis: be smurto
Susitiko kartą lokys lapę, o šioji nešasi žuvų virtinę.
– Iš kur gavai tiek žuvų? – klausia lokys.
– Ogi prisigaudžiau, – atsako lapė.
Lokys irgi panoro žuvų, tad ir klausia lapės, kaip išmokti žuvauti. Skaityti toliau.. »
Gairės: KODĖL LOKIO TRUMPA UODEGA, Lietuvių liaudies pasakos, pasakos apie gyvūnus, pasakos apie zveris, Smurto lygis: be smurto, trumpos pasakos
Eina vilkas pagiriu, o genelis medį kala. Pakėlė vilkas galvą ir sako:
Geneli, geneli, tu kali kali žiemą vasarą ir sau čebatų nenusikali!
O genelis atšauna:
Man ir nereikia čebatų. O tu, vilke avinyke, aveles pjauni pjauni, o kai ateina žiema, tai šąli, sau kailinių nepasisiuvi. Skaityti toliau.. »
Gairės: KAIP LAPĖ VILKUI KAILINIUS SIUVO, Lietuvių liaudies pasakos, pasakos apie vilką, pasakos apie zveris, paskos apie lapę, Smurto lygis: raudonkepuraitė, trumpos pasakos
Vienas karalius sumanė tokį žmogų surasti, kuris neturėtų jokio rūpesčio. Bet kur tik važiuoja, ką klausia, visi jį graudina, kad turi rūpesčių. Užvažiavo jis kartą pas kunigą ir klausia:
— Ar turi kokių rūpesčių?
Klebonas jam atsakė:
— Neturiu nei žmonos, nei vaikų: koks man gali būti rūpestis? Man niekas galvos nesuka.
Gairės: Klebonas ir šėrikas, Lietuvių liaudies pasakos, pasakos apie kunigus, paskos apie karalius, Smurto lygis: be smurto, vidutinio ilgio pasakos
Gyveno kartą senis ir boba. Senis vis važiuodavo žuvauti. Vieną kartą išvažiavo, prisižuvavo pilną vežimą žuvų ir veža namo. Bevažiuodamas pamatė ant kelio lapę. Jis manė, kad lapė negyva. Paėmė, užmetė ant vežimo ir sako: “Pačiai bus apykaklė kailiniams”. O lapės būta apsimetusios. Ji važiuodama vis žuvis mėtė, o paskui ir pati nušoko.
Senis, parvažiavęs namo, sako bobai:
— Eik, tau parvežiau žuvų vežimą ir apykaklę kailiniams.
Gairės: Lietuvių liaudies pasakos, MUŠTAS NEMUŠTĄ NEŠA, pasakos apie zveris, paskos apie gyvūnus, Smurto lygis: raudonkepuraitė, trumpos pasakos
Jojo sau keliu kunigas. Pavakare, jojant per mišką, atėjo laikas jam poteriauti. Kunigas nusėdo nuo arklio, išsitraukė maldaknygę, arklio pavadį užsimovė ant rankos, eina ir poteriauja, arkliu vedinas. Miške jį pamatė du vagys ir ėmė tartis:
— Reikia tą arklį pavogti iš kunigo!
— Nė bandyti nebandyk. Nieko neveiksi, — tarė antras.
— Bet aš pabandysiu, tik tu priimk arklį.
Gairės: Lietuvių liaudies pasakos, pasakos apie apgavikus, pasakos apie gyvenimą, pasakos apie vagis, Smurto lygis: be smurto, trumpos pasakos
Galulauky, pamiškėje, mažoj sukrypusioj trobelėj gyveno su žmona kampininkas medkirtys. Juodu turėjo septynis sūnus, ir visi jie buvo dar labai maži. Kasmet miške darbo mažėjo, ir medkirčių gyvenimas ėjo sunkyn. Turto jie jokio neturėjo, o gyvulių jiems tebuvo — senas apspangęs šuo ir dar senesnė, visai liesa katė. Vaikai uždarbiauti dar negalėjo, taigi šeima dažnai ir be duonos palikdavo. Dažnai cypdavo vaikai iš bado, o dar dažniau juos skaudė tėvai iš vargo ir rūpesčio… Nelinksmas buvo gyvenimas, ką ir besakyti.
Skaityti toliau.. »
Gairės: ilgos pasakos, Lietuvių liaudies pasakos, pasakos apie borlius, pasakos apie gyvenimą, pasakos apie nuotykius, Smurto lygis: blogiau nei raudonkepuraitė
Kitąsyk, labai seniai, gyveno vienas žmogus. Jis turėjo du sūnus. Vienas buvo darbštus, o antras, jaunesnis, nieku neužsiimdavo, tik sėdėdavo, gulėdavo ir kūną augino. Tėvas jam sakydavo:
– Kas bus iš tavęs?.. Anas brolis – darbinykas, viską moka, o tu nieko nemoki. Kuom užpelnysi sau duoną? O anas nieko nešnekėdavo, tik tiek: kur jis galėtų baimę at-rastie? Kaip jis vis tik teip, būdavo, šneka, tėvas nežinojo, nė ką su juom pradėtie, nė kur jį padėtie. Ale sykį atėjo viens tarnas bažnyčios. Apsakė tėvas jam savo bėdą su sūnum. O anas sako:
Skaityti toliau.. »
Gairės: ilgos pasakos, Lietuvių liaudies pasakos, pasakos apie brolius, pasakos apie gyvenimą, paskaos apie baime, Smurto lygis: raudonkepuraitė
Gyveno kartą turtingas malūnininkas ir turėjo tris sūnus. Kai atėjo jam laikas mirti, pasišaukė juos ir tarė:
– Gyvenkite taikiai ir nesipykite dėl turto, kad kape turėčiau ramybę. Vyriausiajam sūnui malūnininkas paliko malūną ir lauką, viduriniajam – arklius ir kitus gyvulius, o jauniausiajam Petreliui – savo juodą katiną. Palaidojus tėvą ir pavalgius gedulingus pietus, atsisveikino jauniausiasis malūnininko sūnus Petrelis su broliais, pasiėmė katiną ir išėjo į pasaulį laimės Skaityti toliau.. »
Gairės: Lietuvių liaudies pasakos, pasakos apie karalius, pasakos apie milžinus, pasakos apie zveris, Smurto lygis: raudonkepuraitė, vidutinio ilgio pasakos
Pykšt-pokšt! Dan, dan, dan. . .
Taip poškėjo ir trinksėjo kai dėdė trobą statė. Iš po kirvio, kalto ir obliaus tiško ir krito skiedros. Didelės ir mažos, storos ir plonos, ilgos ir trumpos. Jos kvepėjo sula ir sakais. Ir buvo visos baltos ir gražios. Kai kurios
Skaityti toliau.. »
Gairės: Lietuvių liaudies pasakos, SKIEDRYTĖS RAUDA, Smurto lygis: be smurto, trumpos pasakos
Čekšl Ir vėl čekš! Šlept, šlept ir vėl šlept!
Kažkas ten eina per sodą. . .
Vos girdimai trekšteli šakelė. O geltonas klevo lapas dar užkliudo šakas, sušlama, pasisupa vėjuje ir tik tada nusileidžia ant žemės.
O jeigu pūstels stipresnis vėjas — pasipila jų kaip iš gausybės rago — tikras lapų lietus.
Skaityti toliau.. »
Gairės: KUKUČIO NELAIMĖ, Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: be smurto, Surinko: Aldona Kandroškaitė, trumpos pasakos
Vieną žmogelį pasamdė žydas. Paprašė, kad nuvažiuotų į Mažeikius parvežti jo krautuvei užpirktų prekių. Važiuoja sau žmogelis niekur nesidairydamas. Žiūri – priešais eina Skaityti toliau.. »
Gairės: Kaip žmogus velnią vežė ir pasidarė turtingas, Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: blogiau nei raudonkepuraitė, trumpi padavimai, VITO VALATKOS RAŠYTINIS PALIKIMAS, Žemaičių muziejus "Alka"