Lietuvių liaudies pasakos

You are currently browsing articles tagged Lietuvių liaudies pasakos.

Stebuklingas žiedas
ienas tėvas mirdamas paliko sūnui tris auk-
sinus. Kol sūnus buvo mažas, tuos auksinus
saugojo motina. Vaikinas paūgterėjo ir kar-
tą prašo motinos duoti vieną tėvo auksiną —
eisiąs į miestą ko nusipirkti. Motina duoda,
ir sūnus išeina. Bet kelyje sutinka seną mote-
rėlę su šuniuku; toji sako:
— Sūnau, pirk mano šuniuką — nesigailėsi!
— Kiek nori gauti?
— Auksiną.
Gerai. Sūnus parsiveda šuniuką namo, o motina raukosi — patys
neturį ko valgyti, kur čia dar šunis šersi.
— Gerai, gerai, mama, mes šuniuko neturėjom, o kaip be jo gy-
vensi? Visi turi šuniukus, ir mes turėsim!
Motina apsiramino. Po kelių dienų sūnus prašo antro tėvo auksi-
no. Motina jau nenori duoti — vėl niekams išleisiąs. Galop vis tik
duoda, ir sūnus išeina į miestą. Šiapus miesto sutinka tą pačią mo-
terėlę su kate.
— Sūnau, pirk mano katytę — nesigailėsi!
— Kiek nori gauti?
— Auksiną.
Gerai. Sūnus parneša katytę namo, o motina bara paskutiniais
žodžiais — patys neturį ko burnon dėti, o jis dar veltėdžius perkąs.
Trečio auksino tikrai nebegausias.
— Gerai, gerai, mama, katytės mes neturėjom, o kaip be murk-
lytės gyvensi? Visi turi katytes — ir mes turėsim!
Motina apsiramino, bet trečio auksino nė negalvoja jam duoti.
Po kelių dienų sūnus vėl panoro miestan nukakti. Bet jis gerai žino:
neduos motina auksino, todėl pats jį pasiėmė ir išėjo drauge su šu-
niūku ir katyte. Vėl sutinka moterėlę. Bet šį kartą jos rankos tuščios:
tik stovi nuleidusi galvą ir. žiūri į žemę. Sūnus klausia:
— Moterėle, ko taip į žemę žiūri?
— Cia, dvi pėdos po žeme, yra rūsys; jeigu žemę atkastum ir
dangtį atkeltum, tai patektum pas mirusią karalaitę, ant kurios piršto
brangus žiedas užmautas. Norėčiau žvilgtelėti j tą žiedą.
Gerai. Sūnus atkasa žemę, įlipa į rūsį ir išneša moterėlei žiedą.
Moterėlė žiūrėjo į tą žiedą, žiūrėjo, paskui sako:
— Sūnau, pirk šį žiedą — nesigailėsi.
— Kiek nori gauti?
— Auksiną.
— Gerai — paskutinis auksinas.
Moterėlė pasiima auksiną ir nueina, prisakiusi tuojau rūsio dangtį
uždaryti.
O sūnus sugalvojo dar kartą rūsį apžiūrėti ir įlindo į vidų. Ta-
čiau tą pačią akimirką dangtis pokšt, ir užsidarė, o jis liko ten kaip
kalėjime — nei tu dangtį pajudinsi, nei ką. Gerokai laiko praėjo.
Tik šit prisiminė pirktą žiedą ant piršto.
„Gaila,— galvoja jis, žiedą sukiodamas,— su šuniu ir kate man
gerai išėjo, o su šituo žiedpalaikiu visai prastai klojasi, nereikėjo
nė pirkti.”
Tai sakydamas, sūnus girdi, kad šuo ir katė rūsio dangtį krabž-
dena.
— Vargšai gyvulėliai, juk jūs dangčio vis tiek nepakeisite. Ai-
man! Kad kas mane iš čia ištrauktų!
Sulig tais žodžiais atbėgo šeši žmogiukai ir kelia dangtį. Sūnus
nustebęs žiūri:
— Iš kur jūs čia atsiradot?
— Tavo žiedas mus pašaukė. Kai tik žiedą pasukiosi ir ko pano-
rėsi, mes tučtuojau ateisime ir viską išpildysirne.
— Ak šitaip! Va čia tai bent. Dabar galite eiti, bet jei kada ko
prireiks, tuojau žiedą pasukiosiu.
Žmogiukai prapuolė, o sūnus su šuniuku ir katyte patraukė kur
kojos neša. Tris dienas ėjo ir priėjo karaliaus pilį, o ten pasiprašė
darbo.
Karalius šiuo metu darbo neturįs, bet už tarną galįs priimti.
Ką gi, ir tai gerai! Taip juodu ir sutaria: karalius turi priglausti
ir tarno gyvuliukus — šuniuką ir katytę. Gerai — tegul jau taip.
Sūnus gyvena sau be vargo.
Bet vieną dieną tarnas užsinori geresnės drapanos. Kas tai jam:
nuėjo į sodą, pasukiojo žiedą, šeši žmogiukai ir žia— ko reikia?
— Geresnės drapanos.
Beregint tarnas su tokiais drabužiais, kad net akį veria. Tik visa
bėda — vyresnioji karalaitė pro langą nužiūrėjo, ką tarnas darė,
kaip su žmogiukais kalbėjo — viską. Graužia ją pavydas, kad ir ji
negali taip greitai įsitaisyti gražių drabužių. Ir — tik pamanykit! —
dabar karalaitė kasdien tyko, kaip tą žiedą iš tarno nučiupti. Kartą
vidurdienį, kai tarnas miegojo pokaičio, karalaitė ant galų pirštų
pristypino ir numovė žiedą. Tarnas paskui visus kampus išnaršė be-
ieškodamas. Galop paklausė šuniuką ir katytę, ar tie nežiną. 2iną,
kurgi ne — matę ant karalaitės piršto. Tarnas tuojau užsipuolė va-
gilę, kad gražiuoju žiedą atiduotų; jeigu ne — paskųsiąs karaliui.
Kur tai matyta! Karalaitei tokie priekaištai, matai, per širdį: ji užsi-
metė tarnui atkeršyti.
Vieną naktį, kai karaliaus nebuvo namie, karalaitė atsikėlė ir
uždegė tarno kambarį, kad tasai miegodamas sudegtų. Bet šuniukas
su katyte laiku prikėlė tarną ir išgelbėjo jį iš gaisro; tiktai sudegė
drabužiai, kuriuos žmogiukai buvo atnešę. Pareina karalius ir ima
smarkiai barti tarną: jei savo kambarį sudeginęs, tai kada ir visą
pilį supleškinsiąs. Ką su tokiu daugiau darysi — į kalėjimą! Vargšas
tarnas, visai nekaltas, sėdi kalėjime. Kalėjimas, lyg tyčia, ežero sa-
loje, kur šuniukui ir katytei sunku nusigauti. Vargšai gyvuliukai,
vienas inkšdamas, kitas miaukdamas, keletą dienų lakstė po kara-
liaus kiemą. Tik vienąsyk katytė pamatė ant karalaitės lango kaž-
ką spindint.
— Tai ne kas kitas, kaip mūsų pono žiedas,— sušuko katytė ir
ėmė tykoti, gal kas duris pravers. Netrukus pati karalaitė duris virs-
telėjo. Katytė pro kojas šmurkšt, įbėgo į kambarį ir išnešė žiedą.
Šuniukas, iš džiaugsmo ratu lakstydamas, atidumia priešais katytę
ir šaukia:
— Duokš man, duokš man! Aš noriu žiedą nešti!
Katytė činkt ant žemės, šuniukas kapt į nasrus, o abudu kone
pakvaišę iš džiaugsmo. Katytė nugarą išrietus lekia paskui šuniuką,
o tasai lodamas paskui katytę ratu dumia. Karalaitė žiūri: ko tie
tarno gyvuliukai taip paikioja! Ogi žiūri — šuniukui lojant, žiedas
tik lept iš nasrų, ir iškrito. Ji tuojau pribėgo, žiedą pasičiupo, nusi-
plovė ir į burną įsidėjo, kad daugiau jis niekam į rankas nebekliūtų.
O kitą dieną į vakarą katytei vėl gera mintis šovė: ji patyliukais
įlindo į karalaitės kambarį ir pasislėpė po lova. Kai tik karalaitė už-
migo, katytė su kojele ėmė jai kutenti lūpas. Karalaitė per miegus jau
vieną kartą prikando lūpą — taip panižo. Po kiek laiko — vėl kute-
na; toji antrą kartą ėmė lūpą kandžioti. Ir vėl kutena; dabar taip
krimstelėjo, kad net pabudo. Bet vienas plaukelis nuo katytės kojelės
jai pakliuvo burnon. Karalaitė jį tuojau spiaut. O kai spiovė plau-
kelį—ir žiedą išspiovė. Šoko to žiedo lovoje graibstyti, o katytė
jau pasičiupo jį ir vėl palovy tūno. Rytą katytė išbėgo iš kambario,
nunešė žiedą šuniukui ir sako:
— Na, daugiau nekvailiokime, tuoj pat plaukiame į ežero salą
pas savo poną!
Plaukia plaukia, pusę ežero nuplaukė, katytė pavargo ir ėmė
kriokti.
— Murklyte, tau sunku kvapą atgauti, duok žiedą man, bus
lengviau plaukti.
Katytė norėjo atiduoti šuniukui žiedą, o tas tik kliunkt į vandenį,
ir nugrimzdo į ežero dugną! Nepataikė, vargšelė. Nieko nedarysi —
plaukia atgalios. O ežero dugne žiedą prarijo žuvis. Kitą dieną tą
žuvį sužvejojo karaliaus žūklys ir atidavė pietums pataisyti. Virė-
jas išskrodė žuvį, o vidurius į mėšlyną išmetė. Laimė, katytė tų vi-
durių užsimanė. Beėsdama ir rado prapuolus; žiedą. Ko laukti —
tuojau nulėkė pas šuniuką su džiugia naujiena, o šuniukas sako:
— Duokš man tuojau žiedą į nasrus! Aš jį nunešiu, tu nemoki
taip gerai plaukti, gali vėl išmesti.
Gerai. Šį kartą gyvuliukai laimingai nuplaukė iki kalėjimo. Ka-
linys, savo bičiulius išvydęs, labai apsidžiaugė ir atidarė langą. O
katytė užsiropštė siena ir padavė jam žiedą. Akies mirksniu tarnas
užsimovė žiedą, pasukiojo ir pagalvojo: „Kad žmogiukai mane, šu-
niuką ir katytę anapus ežero nuneštų!”
Kaip mat viskas išsipildė.
„Kad žmogiukai mane vien auksu apgerbtų!”
Ir vėl viskas išsipildė — kalinys dabar už visus karalius labiau
žėri.
Nueina į karaliaus pilį ir sakosi esąs jaunikis, norįs jauniausiajai
karalaitei pasipiršti. Karalius galvoja: „Didelė garbė turėti tokį žentą,
kuris vien auksu rengiasi. Kas taip puošiasi, prastas žmogus nebus—
tegul eina.”
Sutaria su jauniausia karalaite vestuves. O antroji sesuo, kuri
tarno taip nekentė ir jo žiedą vogė, tik pirštus kramto, kad ne jai
teko toks puikus jaunikis.        _^^^^^^^^^^^^^^^^
Kai sutarė vestuves, jaunikis išėjo j lauką, pasukiojo žiedą ir
pagalvojo: „Kad čia atsirastų deimanto pilis, kurioje galėčiau ves-
tuves kelti!” Tuojau pilis radosi. Tada atšoko vestuves ir gyveno
laimingai. O šuniuką ir katytę jaunavedžiai labai gražiai laikė, nes
jie savo poną išgelbėjo.

Vienas tėvas mirdamas paliko sūnui tris auksinus. Kol sūnus buvo mažas, tuos auksinus saugojo motina. Vaikinas paūgterėjo ir kartą prašo motinos duoti vieną tėvo auksiną — eisiąs į miestą ko nusipirkti. Motina duoda, ir sūnus išeina. Bet kelyje Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Senų senovėje vienas tėvas turėjo keturis vaikus: vieną sūnų ir tris dukteris. Dukterys gerai rūpinosi senu tėvu, o sūnus vis taikė žilagalviui kur geresnį kąsnelį.
Su tokiais gerais vaikais tėvas gyveno tikrai laimingas dienas senatvėj. Jis dažnai sakydavo:
— Vaikai, jei visada tokioj santaikoj ir meilėj gyvensite, tai Laimužė jums niekada nesiliaus šypsojusis. O tu, sūneli, tuoj pat
nevesk, kai aš mirsiu, o palauk, kol tavo seserys išeis į žmones! Jei mano žodžių klausysi, tai gyvenime daug pasieksi.
Sūnus pasižadėjo klausyti tėvo patarmės ir dar ilgai po jo mirties drauge su seserimis gyveno kaip gyvenęs. Bet vieną blogą dieną likimas atėmė broliui mylimas seseris. Tatai atsitiko visai nelauktai. Kas dieną seserys eidavo į sodą pasivaikščioti. Ūmai — kur buvęs, kur nebuvęs — atūžė baisus viesulas ir nusinešė seseris.
Tris dienas brolis ieškojo, per ašaras kelio nematydamas,— kaip ugny sudegė. Galop jis išėjo iš namų ir leidosi ieškoti po pasaulį.
Eina, klausinėja, visur dairosi — niekur nėra.
Galų gale ir duonos pritrūko. Vargšas brolis stačiai nebežino, ką daryti.
„Kas bus, tas bus, — pagaliau jis nutarė, — namo vis tiek negrįšiu! Jei ne kitaip, valgysiu, kas po ranka paklius!”
Neilgai laukus, brolis sutiko kiškį.
Tas jau ners pro šalį, bet brolis šūktelėjo:
— Kiški ilgaausi, nebėk, aš baisiai alkanas ir tave suvalgysiu!
— Nevalgyk manęs, berneli broleli, aš eisiu su tavim drauge ir bėdoje pagelbėsiu!
Gerai. Eina abu toliau — sutinka vilką.
Vilkas jau spruks pro šalį, bet brolis šūktelėjo:
— Vilkeli pilkeli, nebėk, aš baisiai alkanas ir tave suvalgysiu!
— Nevalgyk manęs, berneli broleli, eisiu drauge su tavim ir bėdoj pagelbėsiu.
Gerai. Keliauja visi toliau — sutinka sparvų ir vapsvų.
Sparvos ir vapsvos jau skris pro šalį, bet brolis šūktelėjo:
— Sparvos gėlikės, vapsvos dūzgikės, neskriskit, aš baisiai alkanas ir jus suvalgysiu!
— Nevalgyk mūsų, berneli broleli, -mes skrisim drauge su tavim ir bėdoj pagelbėsim!
Gerai. Keliauja visi toliau — sutinka vanagą sauso medžio viršūnėje. Vanagas jau taisosi lėkti sau, bet brolis šūktelėjo:
— Vanagėli lenktanagėli, nelėk, aš baisiai alkanas ir tave suvalgysiu!
— Nevalgyk manęs, berneli broleli, aš lėksiu drauge su tavim ir bėdoje pagelbėsiu.
Gerai. Visi skuba toliau — pakrantėje sutinka vėžį. Tas jau lįs j kriaušį, bet brolis šūktelėjo:
— Vėžy atbuleiki, nelįsk į kriaušį, aš baisiai alkanas ir tave suvalgysiu!
— Nevalgyk manęs, berneli broleli, aš roposiu tau iš paskos ir bėdoje pagelbėsiu.
Gerai. Keliauja visas būrys: bernelis brolelis, kiškis ilgaausis, vilkas pilkis, vapsvos dūzgikės, sparvos gėlikės, vanagas lenktanagis, vėžys atbuleikis. Iir nuėjo visi tiesiai į mišką.
Antrą dieną jie miško gilumoje rado tokią trobą, kuri ant vištos kojos stovi ir be perstogės sukasi. Tai matydamas, brolis šaukia:
— Trobele, trobele, sustok! Keliauninkai pailsėti nori!
Trobelė tuojau sustojo. Keliauninkai sugužėjo vidun ir ten rado surukusią senę. Senė norėjo sužinoti, kur jie einą, tačiau brolis sako:
— Duok mums pavalgyti, leisk pailsėti, iš ryto viską apsakysiu!
Senė sutiko. Iš ryto brolis jai papasakojo viską nuo pradžios ir paklausė, ar ji nežinanti, kur jis galėtų seseris rasti.
Senė sako:
— Aš tau, broleli, negaliu pasakyti, kur seserų ieškoti. Kai nueisi pas mano antrąją seserį, ta gal ir žinos.
Keliauninkai patraukė toliau.
Kitą dieną, dar giliau į mišką paėję, vėl pamatė trobą, kuri ant vištos kojos stovi ir sukasi. Ją matydamas, brolis šūktelėjo:
— Trobele, trobele, sustok! Keliauninkai pailsėti nori!
Trobelė tuoj sustojo. Keliauninkai sugarmėjo’vidun ir ten rado tokią pat senutę. Toji norėjo sužinoti, kur jie einą, bet brolis sako:
— Duok mums pavalgyti, leisk pailsėti, iš ryto viską apsakysiu.
Senė sutiko. Iš ryto brolis viską papasakojo nuo pradžios ir paklausė, ar ji nežinanti, kur galima seseris rasti. Senė sako:
— Pasakysiu, kur gali savo seseris rasti: vieną turi lydys, antrą — erelis, trečią — lokys. Bet iš pradžių nueik pas raganą ir išsitarnauk žirgą, kitaip pas jas nepateksi. O ligi raganos būsto trys dienos ėjimo.
Keliauninkai leidosi raganos būsto ieškoti.
Po trijų dienų jį rado, ir brolis taip su ragana sulygo: jeigu jis tris dienas iš eilės išganys dvylika kumelių, tai gaus vieną kumelį.
Iš ryto brolis išginė į ganyklą raganos kumeles, iš viso dvylika. Jų visi kumeliai, taip pat dvylika, paliko tvarte. Ir kiti keliauninkai išėjo su broliu ganyklom ir sugulė šalimais. Tiktai kiškis ilgaausis nemiegojo. Šį kartą jis pasirodė iš visų gudriausias.
Jis taip pasakė:
— Miegok, berneli broleli, visi miegokite, o aš eisiu pasiklausyti, ką gero kumelės šneka.
Drykt padrykt nuliuoksėjo kiškis ilgaausis pas kumeles, pasislėpė lazdynų krūme ir nugirdo nuostabių dalykų: kumelės kalbėjo, kad nebūsiančios kvailos, vakare neisiančios namo, nes ragana šiukštu prisakiusi, kol piemuo vieną bandys parginti, kitoms išlakstyti į visas puses.
Tai išgirdus, broliui net karšta paliko. Bet sparvos gėlikės ir vapsvos dūzgikės jį ramina:
— Ko čia bėdoti? Jeigu kumelės išlakstys, tai mes jas ir vėl suvarysime. Pamatysit, kaip namo parvysime!
Taip ir buvo: vakare kumelės iškriko kaip užduotos. Bet kai tik sparvos gėlikės ir vapsvos dūzgikės pradėjo kailį badyti, kumelės kuo gražiausiai namo parlėkė. Ragana jas bara, o jos teisinasi:
— Nagi eik pati, pažiūrėsim, ką tu darysi!
Antrą dieną vėlei tas pat.
Trečią dieną kiškis ilgaausis vėl nuklausė kumelių šneką ir atidūmė su tokia žinia: ragana joms prisakė, kad šį vakarą ne namo bėgtų, o į girios tankynę, kur nei sparvos, nei vapsvos nieko negalėsiančios padaryti.
Tai išgirdus, broliui met karšta pasidarė, o vilkas pilkis jam sako:
— Baisus čia daiktas! Ar pasaulyje tik sparvos ir vapsvos gali kandžioti? Ir aš moku šitą amatą. O tankynėse mano dantys — kaip tyčia dirbti!
Taip ir buvo: vakare sparvos gėlikės ir vapsvos dūzgikės apipuolė kumeles, ir tos tuojau į tankynę sulėkė. Vis tik šitai negelbėjo:
vilko iltys jas išvarė iš tankynės, o sparvų ir vapsvų gyliai parginė namo.
Kumeles piktai išbarusi, ragana sako broliui:
— Gerai. Rytoj tu gausi ištarnautą kumelį, ir kad tavo čia nė kvapo nebeliktų!
Brolis linksmas atgula su savo bičiuliais miegoti, o kiškis ilgaausis lieka budėti ir nuklauso, ką ragana su kumeliais šneka. Jinai jiems prisako:
— Jūs vienuolika būkite tokie, kokie esat, o tu, dvyliktasai, patsai stipriausias, kitąryt lįsk po ėdžiom ir dėkis sergąs ar pusiau nudvėsęs. Piemuo pasirinks tą iš jūsų, kuris jam labiausiai tinka, taip jau mes sulygome. Jeigu apsimesi sergąs, jis tavęs neims.
Kiškis ilgaausis viską tuojau broliui persakė.
Iš ryto vienuolika kumelių šokinėja po tvartą, kad tik saugokis, o dvyliktasai guli paslikas po ėdžiomis ir sunkiai kvėpsi, nelyginant kalvio dumplės. Tuos vienuolika ragana girte gyrė, stačiai į padanges keldama, o apie dvyliktąjį vos kelis žodžius burbtelėjo:
— Nevykėlis buvo, nevykėlis ir sprogs.
Tačiau brolis jos nė klausyt neklauso. Jis vis tiek imsiąs tą paliegėlį. Kiti esą per smarkūs.
Kad ir nenorėjo ragana duoti, bet ką darysi? Jau sulygta!
Brolis paėmė užsidirbtą kumelį ir išėjo. Kelyje kumelys sako:
— Jei tu mane tris dienas baltuos dobiluos paganysi, tai būsiu toks, kaip mano motina, kuri raganai tarnauja. Jei baltuos dobiluos šešias dienas ganysi, man išaugs trys sparnai, ir aš būsiu greitas kaip vėjas. Jei baltuos dobiluos devynias dienas ganysi, man išaugs šeši sparnai, ir aš būsiu greitas kaip viesulas.
Taip ir buvo. Devintą dieną šešiasparmis žirgas pamokė brolį, kad kiškį, vilką, sparvas ir vapsvas paleistų, tie esą jau atitarnavę, o pats tegul sėdąs jam ant nugaros ir pasiimąs vanagą į glėbį, vėžys tegul įsikimbąs jam į uodegą — jis visus tris nunešiąs pas pirmąją seserį.
Kiškis ilgaausis ir vilkas pilkis nukūrė į krūmus, sparvos gėlikės ir vapsvos dūzgikės į drevę susimetė, vėžys atbuleikis į šešiasparnio uodegą įsikibo, o vanagas lenktanagis nutūpė broliui į glėbį.
Sudrebėjo žemė, vėjas ausyse sušvilpė, ir šešiasparnis jau pas pirmąją seserį, lydžio namuose. Šešiasparnis žirgas pasakė:
— Lipk, berneli broleli, žemėn ir eik pas lydį, savo sesers vyrą, pasikalbėsi, pasitarsi, ką toliau daryti! Mes visi eisime už jūros kopų pailsėti.
Brolis įėjo pas seserį — tai iš džiaugsmo ašaros byra!
O lydžio tuo metu namie nebuvo. Sesuo brolį pavalgydino, paguldė ir laukia grįžtant vyro. Į vakarą tasai parėjo, pamatė šešiasparnio pėdas ir išsigando:
— Pačiute, sakyk susimildama, ar čia ne slibino pėdos?
— Ne, ne! Tai mano brolis į svečius atjojo.
— Na, tai galiu atsiversti į žmogų.
Lydys atsivertė į žmogų ir trobon įžengė. Svainis jį pasitiko, ir juodu taip meiliai pasisveikino, tarsi nuo seno buvę pažįstami. Tačiau neilgai sesers vyras džiaugėsi, greit jis prisiminė savo piktą lemtį ir, gailiai atsidusęs, tarė:
— Kad tu, broleli, mane iš slibino nagų išvaduotum, tai būčiau laimingas. Slibinas vieną mano brolį pavertė ereliu, antrą — lokiu, o mane patį — lydžiu. Aš per. pačią turiu tavo jauniausiąją seserį, erelis— viduriniąja, o lokys — vyriausiąją. Betgi tu vienas slibino neįveiksi, kitą rytą eik pas mano brolį erelį, gal jis tau padės, aš esu per silpnas. Iš anksto ryto, saulelei tekant, aš vėl į lydį pavirsiu.
Rytą brolis užsėdo ant savo šešiasparnio ir nušuoliavo pas antros sesers vyrą — erelį. Šešiasparnis su vanagu ir vėžiu likosi pamiškėje ilsėtis, o brolis nuėjo pas seserį, į erelio namus. Sesuo apkabino jį raudodama, pavalgydino, paguldė ir laukia vyro. Į vakarą erelis grįžo, pamatė šešiasparnio pėdas ir išsigando:
— Pačiute, sakyk susimildama, ar čia ne slibino pėdos?
— Ne, ne! Tai mano brolis į svečius atjojo.
— Na, tai galiu atsiversti į žmogų.
Erelis atsivertė į žmogų ir įžengė į trobą. Svainis jį pasitiko, ir juodu taip meiliai pasisveikino, tarsi nuo seno buvę pažįstami. Tačiau ir šis brolis tuojau prisiminė savo piktą lemtį ir dūsaudamas tarė:
.— Kad tu, broleli, mane iš slibino nagų išvaduotum, tai būčiau laimingas! Betgi vienas slibino neįveiksi. Kitąryt eik pas mano brolį lokį, tas tau padės, aš esu per silpnas. Iš ankstaus ryto, saulelei tekant, aš vėl į erelį pavirsiu.
Rytą brolis užsėdo savo šešiasparnj ir joja pas trečios sesers vyrą — lokį. Šešiasparnis su vanagu ir vėžiu likosi pamiškėje ilsėtis, o brolis nuėjo pas seserį, į lokio namus. Sesuo apkabino brolį raudodama, pavalgydino, paguldė ir ėmė laukti vyro grįžtant. Į vakarą lokys grįžo, pamatė šešiasparnio pėdas ir klausia:
— Pačiute, čia jau, tur būt, slibinas vėl buvo atsibastęs! Kokios čia pėdos?
— Ne slibino pėdos, ne! Tai mano brolis į svečius atjojo.
Lokys atsivertė į žmogų ir įžengė į trobą. Svainis jį pasitiko, ir juodu taip meiliai pasisveikino, tarsi nuo seno buvę pažįstami. Tačiau netrukus ir lokys prisiminė savo piktą lemtį ir atsidusęs tarė:
— Kad tu, broleli, man padėtum iš slibino nagų ištrūkti! Vienas nepajėgiu jo perveikti, o jei dviese stvertume, tai slibinas turėtų galą gauti! Rytoj aš vėl į lokį pavirsiu, tada ir imsimės darbo.
Rytą brolis pasišaukė savo šešiasparnį. Sudrebėjo žemė, sušvilpė vėjas, ir šešiasparnis su vanagu ir vėžiu kaip mat atrūko. Lokys pamanė, kad čia slibinas atlėkė, bet brolis jį nuramino:
— Čia ne slibinas, ne, tai mano žirgas, o tiedu — bičiuliai. Vieną dorai uždirbau, kitus dorai įsigijau.
— Tai gerai, broli! Jeigu tokį žirgą ir tokius padėjėjus turi, tai slibiną nugalėsimi Jis gyvena tvirtoje uolos pilyje, visi tenai skubėsime.
Viens du — ir visi prie slibino pilies. Brolis su savo šešiasparniu tuojau pat buvo vidun besileidžiąs, bet lokys sudraudė:
— Nesikarščiuok! Tu, broleli, šiandien su vanagu ir vėžiu likis čionai, vidun tik mudu su šešiasparniu eisim. Šešiasparnis veiks jėga, o aš gudrumu. Rytoj bus tavo eilė, o poryt visiems ganės darbo.
Jeigu šiandien mudviem pasisektų jį surišti, tai daugiau nė nereiktų. Užmušti pirmą dieną — visai neįmanomas dalykas, nes slibino mirtis neima. Vis dėlto kovą pradėsime negaišdami, kad iki vakaro, kol saulutė dar nenusileidusi, ką – ne-ką nuveiktume.
Akmens durys subildėjo ir sugriuvo. Visa uola sudrebėjo — šešiasparnis su lokiu įsilaužė vidun ir susikibo su slibinu: čia žemė dunda, čia uola skyla, čia perkūnas griaudžia, čia kaži kas dusliai mauroja. Ir taip ligi pavakarei. Tada visi triukšmai nutilo, ir šešiasparnis su lokiu išėjo kruvini iš slibino būsto.
Darbas buvo atliktas — slibinas surištas. Visi patraukė namo — pailsės ir atsikvėps, kad rytoj galėtų toliau darbą varyti. Rytą lokys užsikėlė pirmas. Jis pažadino brolį, sakydamas:
— Kelkis, broleli, laikas prie darbo! Šiandien tavo eilė. Mes liksim už pilies, o tu pro išverstas duris eik į vidų. Tenai pamatysi dar dvejas duris: vienas po dešinei, kitas po kairei. Durys po kairei bus karna užrištos, tenai neik, tame kambary guli surištas slibinas. Jis tave vien kvapu prisitrauks ir praris. O po dešinei eik drąsiai, ten gyvena mūsų didžiausia padėjėja — graži karalaitė. Slibinas ją pasigrobė ir uždaręs laikė savo pilyje. Paprašyk jos, kad mėgintų iškvosti slibiną, kur yra paslėpta jo nemirtingumo galia!
Taip ir padarė. Brolis tyliai nuėjo pas gražiąją mergaitę, pasakė, ko norįs, o toji, nė pusės žodžio netarusi, nuėjo pas slibiną. Slibinas klausinėjo, kamantinėjo, kam jai reikią žinoti, pagaliau vis tik pasakė:
— Galiu ir pasakyti, nes tu vis tiek mano nemirtingumo nerasi.
Matai, už šimto mylių yra tokia pat tvirta uola, kaip šita. Toje uoloje yra pilis, o pilyje — baisus jautis. Tasai jautis ir yra mano nemirtingumas. Jei tą jautį kas užmuštų, vis tiek mano nemirtingumo nepaimtų: užmuštas jaustis virstų į antį. Jei tą antį pagautų ir nugalabytų, vis tiek mano nemirtingumo nepaimtų: nugalabyta antis pavirstų į kiaušinį ir įkristų į jūros dugną.
Taip. Karalaitei to ir tereikia. Jinai viską apsakė broliui, brolis — šešiasparniui, šešiasparnis — lokiui. Tada visi patraukė namo pailsėti ir pasistiprinti prieš rytdienos darbą.
Rytą lokys užsikėlė pats pirmasis. Jis prikukštino brolį, šešiasparnį, vanagą, vėžį, sakydamas:
— Kelkitės, laikas imtis darbo. Šiandien visi turėsime ką veikti.
Negaišdami laiko, visi leidosi kelionėn prie tolimosios uolos. Iš visų gyslų ipadirbėjo, bet pavakare uola jau buvo sugriauta ir siau bingasai jautis užmuštas. Vos tik jautis nusibaigė, iš jo antis purpt, ir išskrido aukštai į padanges. Kai tik ji į padanges, vanagas jai iš paskos, vienu gaištu čiupo ir sudraskė. Kai tik antis nusibaigė, iš jos kiaušinis pliumpt į jūrą ir numarmėjo į patį dugną. Na, dabar vėžiui darbas: jis paskui kiaušinį — ir velka iš gelmės į krantą! Kai tik ištempė ant kranto, šešiasparnis kaukšt į jį su kanopa taip, jog į visas puses išlakstė. Tą pačią akimirką surištasis slibinas už šimto mylių nusibaigė.
Tada — kur buvęs, kur nebuvęs — iš padangių nusileido erelis, iš vandens išnėrė lydys.
Visi trys — lokys, erelis ir lydys — puolė broliui po kojomis, atvirto į žmones ir tarė:
— Ačiū tau, kad atėjai su savo šešiasparniu ir kitais draugais vaduoti mūsų iš slibino nagų. Dabar jau visada būsime žmonės. Mes esam laimingi, o podraug ir tavo seserys — mūsų pačios. Jos dabar bus karalienės, o mes karaliai, kaip ir anksčiau buvome. Slibinas padvėsė, mes gyvensim. Tik reikia namo skubėti, nes mūsų valdiniai seniai mūsų gailauja ir laukia.
— Skubėk, bet ir galvos nepamesk, — atsakė brolis. — Juk namai nepabėgs, o pirmiausia eisim pas mano seseris, pasiimsim jas ir nusigausim į slibino pilį, kur liko gražioji karalaitė. Mes juk turim žinoti, kaip jai yra. Nevalia pamiršti, kad ji buvo didžiausioji mūsų padėjėja.
Taip ir padarė. Visi nuskubėjo į slibino pilį pažiūrėti karalaitės.
Ak tu dievulėliau, kaip jinai nudžiugo! Su ašaromis puolė berneliui broleliui ant kaklo ir kūkčiodama tarė:
— Dėkui, berneli, kad išgelbėjai mane iš slibino nagų! Man priklauso didelė karalystė, kurią iš savo tėvo paveldėjau. Bet karaliaus ji neturi. Būk mano karalius, aš būsiu tavo karalienė. O šešiasparnis, tasai didžiavyris, liks čionai nugalėto slibino pilyje gyventi!
Taip ir sutarė. Ir visi išsiskirstė kas sau: šešiasparnis likosi slibino pilyje, vanagas nuskrido į padanges, vėžys nuropojo į vandenį, brolis vedė dailiąją karalaitę, o visi kiti didžiai laimingi į savo karalystes iškeliavo.

Senų senovėje vienas tėvas turėjo keturis vaikus: vieną sūnų ir tris dukteris. Dukterys gerai rūpinosi senu tėvu, o sūnus vis taikė žilagalviui kur geresnį kąsnelį.

Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Vienas tėvas turėjo tris sūnus: du protingus, trečią kvailą. Kartą tėvas pasišaukia sūnus ir sako:
— Klausykite! Ką visi namuose beveiksimi, gal kuris iš jūsų norėtumėt pasaulyje laimės paieškoti?

Gairės: , , ,

Dėkingi gyvūnai
ienas tėvas turėjo tris sunūs — du gudrius,
trečią kvailą. Tėvas sunkiai manėsi, reikėjo
siųsti sūnus uždarbio ieškoti. Davė kiekvie-
nam po tošinukę su paviržiu, ir jie išėjo. Ėjo,
ėjo, kol užsimanė pietų. Protingieji broliai
sako:
— Ką mes kiekvienas savo valgysim kaip susipešę? Pirmiau su-
valgykim jaunėlio paviržj, kad jam lengviau būtų nešti.
Suvalgė ir eina visi toliau, kol užsinorėjo pavakarių. Protingieji
valgė kiekvienas savo paviržj, o kvailučiui nieko nedavė. Tasai sako:
— Broliai, ir aš noriu valgyti!
— Kas tau liepė taip greit savo duoną suvalgyti! — tiedu atrėžė.
Liko vargšelis nevalgęs. Pavalgę pavakarius, vėl visi keliauja
toliau, kol ateina vakarienės metas. Protingieji valgo kiekvienas iš
savo tošinės, o kvailučiui nieko neduoda. Tasai sako:
— Broliai, ir aš noriu valgyti!
— Ar tavo tošinė kiaura, kad viską iš jos išbarstei? — atkirto
tiedu.
Eina gulti vargšelis nevalgęs. Rytą atsibunda — protingieji bro-
liai nuėję, palikę jį vieną miške. Ką dabar daryti? Nusprendžia, kad
eis, kaip saulė eina, — vis kelią užtaikys. Eina, eina, kol pamato
didelį skruzdėlyną, ant kurio vėjas užvertęs storą medį. Skruzdės
gailiai prašo, kad pagelbėtų — negalinčios to medžio nuversti. Kvai-
lutis palenda po medžiu, atsispiria ir nuverčia!
— Ačiū, ačiū!—dėkoja skruzdėlės. — Sunkią valandą mes tau
padėsim!
Eina toliau, girdi bites gailiai dūzgiant, kad ateitų pagalbon. Kvai-
lutis pasižiūri — lokys lipa j drevę medaus kopinėti. Kai paleido į
lokį tą pačią tuščią tošinę, ta jam tiesiai į nosį. Išsigandęs lokys ke-
beriokš žemėn ir duok dieve kojas.
— Ačiū, ačiū! — padėkojo bitės. — Sunkią valandą mes tau
padėsim!
Eina toliau ir išgirsta kranklį gailiai kranksint. Pasižiūri — ogi
jo vaikas iš lizdo iškritęs. Pakėlė kvailutis krankliuką ir į lizdą įdėjo.
— Ačiū, ačiū!—padėkojo kranklys. — Sunkią valandą tau pa-
dėsiu!
Ejo kvailutis toliau, kol pamatė didelį dvarą. Eis pas poną darbo
ieškoti. Ponas sako:
— Duosiu tris darbus: jei padarysi, gausi sieką auksinių, jei ne —
odą nudirsiu!
Kvailutis galvoja: „Reikia pamėginti, tėvas namie laukia su už-
darbiu.” Vakare ponas sako:
— Šiąnakt turi iš laukų visus javus parvežti, vienu klojimu iš-
kulti ir grūdus išvėtyti.
Atsisėdo kvailutis ant jaujos slenksčio ir sunkiai atsiduso. Kaip
tokį darbą nuveiksi? Kur buvus, kur nebuvus, skruzdėlė ir čia:
— Ko graužiesi, jaunikaiti, kas tau nutiko?
Taip ir taip — pernakt reikią viską suvežti ir iškulti. O skruzdė
ramina:
— Nesirūpink, mes suvešim ir iškulsim.
Prisirinko skruzdėlių — net juoda, velka ir kulia, velka ir kulia.
Aušrelei brėkštant, viskas pabaigta, javai iškulti, grūdai krūvose.
Ponas rytą tik pečiais gūžčioja: kas galėjęs pamanyti! Vakare kvai-
Tučiui jis užduoda kitą darbą:
— Šiąnakt ant šio kalnelio turi pastatyti vaško bažnyčią.
Atsisėdo kvailutis ant kalnelio ir sunkiai atsiduso. Kur buvus,
kur nebuvus, bitė atskrido:
— Ko graužiesi, jaunikaiti, kas tau nutiko?
Taip ir taip — pernakt reikią vaško bažnyčią pastatyti. O bitė
ramina:
— Nesirūpink, mes pastatysim.
Atskrido bičių devynios galybės ir tik siuva, tik siuva — aušrelei
brėkštant, bažnyčia stovi gražut gražutėlaitė. Ponas rytą tik ranko-
mis pliaukštelėjo: tai stebuklas! O vakare jis užduoda kvailučiui ki-
tą darbą:
— Ant vaško bažnyčios bokšto turi užtupdyti auksinį gaidį.
Atsisėda kvailutis prie bažnyčios durų ir sunkiai atsidūsta. Kur
buvęs, kur nebuvęs, kranklys ir čia:
— Ko graužiesi, jaunikaiti, kas tau nutiko?
Taip ir taip — reikią auksinį gaidį ant bokšto “užtupdyti. O krank-
lys ramina:
— Nesirūpink, ir šitai padarysim. Sėskis man ant nugaros, gausi-
mės j velnio pilį.
Atsisėdo kvailutis krankliui ant nugaros ir nė apsidairyti ne-
spėjo, kai velnio pilį praskrido. Kranklys pro langą įplasnojo vidun
ir pačiupo auksinį gaidį. Bet kranklys su dviem skristi negali, turi
žeme bėgti. Išgirdę triukšmą, velniai iš paskos genasi. Jau beveik
prisivijo juos, bet kranklys nukrėtė lašelį vandens nuo sparno, ir
tuojau didelis ežeras radosi. Kol velniai laivo sulakstė, jie jau toli.
Tačiau velniai ir vėl ant kulnų lipa. Tada kranklys nuo antro sparno
nupurtė smėlio grūdelį, ir tuojau didelis kalnas radosi. Kol velniai
kastuvo sulakstė, jie jau toli. Tačiau velniai neatstoja ir vėl lenda
kaip smala. Tada kranklys numetė vieną plunksną, ir tuojau tankus
miškas radosi. Kol velniai kirvio sulakstė, jie jau dvare — ir užtupdė
gaidį ant bokšto viršūnės. Rytą ponas stebisi neatsistebi ir kvailutį
į padanges kelia. Tegul liekas pas jį, duosiąs savo dukrą už žmoną.
O kvailutis ne — kur čia su ponais dėsies — pasiima savo uždarbį ir
eina pas tėvą.
Pareina namo — protingieji broliai jau grįžę ir tėvui pilnas ausis
pripasakoję, kad jie visą laiką kvailučio ieškoję ir negalėję eiti
uždarbiauti. Bet.kai tėvas sužinojo tiesą, tai labai papyko, protin-
guosius brolius išvarė į žmones darbo mokytis, o su jaunėliu abudu
laimingai gyveno.
Senas kapšiukas
ienas tėvas turėjo tris sūnus: du protingus,
trečią kvailą. Kartą tėvas pasišaukia sūnus
ir sako:
— Klausykite! Ką visi namuose beveik-
simi, gal kuris iš jūsų norėtumėt pasaulyje
laimės paieškoti?
Gerai. Vyriausiasis eis. Tėvas išlydėjo jį į kelionę, laimės palin-
kėjo. O kaip toliau vyriausiajam sekėsi, tuojau pamatysim. Pirmą
dieną joja — gerai, antrą dieną irgi nieko neatsitinka, o trečią die-
ną, lyg tyčia, prijoja kryžkelę su tokiu užrašu: „Jeigu pirmu keliu
josi, žirgui bus gerai, jei antru keliu josi, pačiam bus gerai, jei
trečiu keliu josi, abiem bus gerai.” Tai pamatęs, vyriausiasis galvo-
ja: ,,2inok dabar, kuris kelias pirmas, kuris trečias, josiu geriau
atgal…”
Na, jos vidurinysis sūnus. Bet, kryžkelę prijojęs, taip pat gal-
voja: „Žinok dabar, kuris kelias pirmas, kuris trečias, josiu geriau
atgal!”
Pagaliau jos kvailutis. Tas prijojo kryžkelę, pagalvojo ir taip
sako:
— Dešinė visada laimę neša! Tai aiškus dalykas, kad tas kelias,
kur ir jojikui, ir žirgui geras, turi būti dešinėje. Josiu po dešinei,
trečiuoju keliu.”
Ir nujojo. Kiek pajojęs, jis netyčia dirst žemyn ir pamatė seną,
suplyšusį kapšiuką.
— Tiek jau to!—sušuko kvailutis. — Kad ir senas, bet galiu
paimti. Jei pinigų pelnysiu, bus kur įsidėti.
Nulipa nuo žirgo ir paima. O senasai kapšiukas saulėje susitrau-
kęs labiau nei bobausis. Betgi susitraukusį daiktą lengva ištaisyti:
paglamžei saujoje—ir gerai. Tačiau kai tik kvailutis kapšiuką pa-
trynė, tikri stebuklai pasidarė: atsirado beregint-trys nykštukai ir
klausia kvailutį, ko šis norįs, ką įsakąs.
— Ko noriu? Pinigų noriu! Kas gi tuščia kapšą nešioja? Kita ver-
tus, kas man kelyje dykai valgyti duos? Badu juk nemirsiu, todėl
duokite šen pilną kapšą pinigų!
Viens du!—nykštukai su pinigais jau ir čia. Ką dar kvailutis
įsakysiąs?
— Ką įsakysiu? Parodykite man kelią pas tpkį poną, kur žmogus
gali ne tik gerą duoną pelnytis, bet ir pinigo susikrauti!
— Gerai, gerai. Tiktai jok šituo keliu. Tris dienas jojęs, prijosi
kryžkelę. Ten pasuk po dešinei ir pataikysi, kur reikia.
Kvailutis taip ir padarė. Ir va trečią dieną, saulutei leidžiantis,
jis prijojo puikią karaliaus pilį. Sulygo tenai tarnauti. O karalius
turėjo labai gražią vienturtę dukterį. Karalaitei kvailutis labai pa-
tiko; tačiau kaip už tokio eisi? Tėvas neleis. Kvailučiui karalaitė irgi
patiktų; bet kaip tokią gausi? Karalius greičiau jį po velnių pavarys,
o ne dukrą atiduos. Taip ir buvo kurį laiką. Tik ūmai kvailučiui šovė
gera mintis į galvą. Jis palamdo kapšą, iššaukia nykštukus ir įsako
jiems atnešti pas jį karalaitę. Vienu mirksniu nykštukai su karalaite
ir čia.
— Klausyk, mergele, — kvailutis sako, — gal eisi už manęs? Aš
žinau, kad tėvas neleis, bet senis turėtų pagalvoti. Ne jis su manim
visą amžių gyvens, o tu. Ko čia jam taip baisiai spyriuotis?
— Gerai, gerai, berneli, — atsako karalaitė,— mėginsim tėvą pri-
kalbėti. Še tau žiedą, turėk ženklą nuo manęs, gal būt, kad mums sek-
sis. O dabar aš turiu namo skubėti, kad tėvas nepasigestų.
— Skubėk, skubėk, mergele, bet ir aš tau turiu šį tą dovanoti.
Še, imk šitą kapšiuką. Tik įsidėk į galvą: per daug tu jo neglamžyk,
nes atlėks trys nykštukai ir prašys darbo.
Karalaitė manė nepastebėta grįžti, bet kur tau! Karalius pamatė,
kad ji pas kvailutį buvo. Na ir užkūrė pirtį!
— Kur buvai! Kas čia per kapšas? Kur jį gavai?
— Mielasis tėveli, gerasis tėveli, su tuo kapšu negalima juokauti:
jei tik patrinsi, tuojau nykštukai atsiras!
— Duok jį tuojau šen, noriu pažiūrėti!
Nieko nedarysi — reikia duoti. Karalius palamdė, nykštukai ir
čia — ko norįs, ką įsakysiąs?
— Įsakau kvailutį nunešti į jūrą ir pasodinti į bokštą be durų
ir langų!
Akies mirksniu medinis bokštas gatavas ir kvailutis jame užda-
rytas. Karalaitė verkia rauda, bet ką čia beišverksi.
Tai papuolė kvailutis. Bet jei bėdoj galvos nepamesi, tai nė pats
velnias tavęs nesuries. Taip ir kvailučiu! buvo. Jis pagalvojo šiaip,
pagalvojo taip, galop išsiėmė peiliuką ir ėmė bokšto sieną gremžti.
Gremžė, gremžė, žiūri — į trečią dieną jau tokia skylutė, kad gali
mažąjį pirštuką iškišti. Na, gremžia dar tris dienas —jau galva iš-
lenda. Pagaliau devintą dieną kvailutis visai didelę skylę pragremžė.
Dabar jis nusivijo iš paklodžių virvę ir nusileido lig pat vandens. O
kur dėtis? Laimė, kitą rytą, saulutei tekant, žvejai plaukė su valtimi
tinklų traukti. Juos išvydęs, kvailutis ėmė visa gerkle šaukti, kad
jo pasigailėtų. Žvejai geri žmonės, minkštaširdžiai, nugabeno kvai-
lutį į krantą. Nors žemė ir svetima kvaikičiui, nepažįstama, bet ir
tai gerai, kad jau ant kranto.
„Ko čia pajūrio smiltis ilgai mindžioti, —galvoja kvailutis. —Ge-
riau eisiu į mišką kokios uogos paieškoti.”
Nueina į mišką — tai stebuklai!—kas gi ten taip riejasi? Palen-
kia vieną krūmą, praskiria antrą, prieina arčiau, ogi keturi bičiu-
liai — lokys, šuo, paukštis ir skruzdė — dėl grobinio susikibę.
— Argi gražiu bičiuliams peštis?
— O ką daryti, — tie atsako, — jei nėra, kas grobinį padalina?
— Va tai tau, šitokio čia daikto, duokite man!
Ir ėmė kvailutis dalinti. Lokiui atiduoda didžiausius kaulus, šu-
niui kojas, paukščiui minkštimą, o skruzdei kiaušą, kad darganos
metu turėtų kur prisiglausti.
Keturi bičiuliai liko labai patenkinti. Jie suėdė kiekvienas savo
dalį ir sako:
— Už tokį gerą padalinimą, jaunikaiti, norėtume tau atsimokėti.
Klausyk, jei kada gyvenime prisireiktų lokiu pasiversti, tai tik su-
šuk: „Lokeli, šen!” —ir tuojau būsi lokys. Jei tau prisireiktų šunimi
pasiversti, tai sušuk: „Šunyti, šen!”—tuojau būsi šuo. Jei tau pri-
sireiktų paukščiu pasiversti, tai sušuk: „Paukšteli, šen!”—tuojau
būsi paukštis. Jei tau prisireiktų skruzde pasiversti, tai sušuk:
„Skruzdėlyte, šen!”—tuojau būsi Skruzdė.
O kvailučiui to ir gana. Jis tuoj pat sušuko „Sūnyti, šen!” ir pa-
sivertė į šunytį. Nubėgo prie jūros ir sušuko: „Paukšteli, šen!” Tuoj
pat virto paukščiu, perskrido jūrą, nutūpė prie karalaitės lango ir
taip gražiai ėmė čiulbėti, jog toji norom nenorom langą pravėrė.
Kai tik langas atsidarė, paukštelis įskrido j vidų, atvirto žmogumi
ir apsakė visa, ką pergyveno, kaip išsigelbėjo, kaip atskrido. Tatai
išgirdusi, karalaitė be galo apsidžiaugė. Betgi jaunuolių džiaugsmas
neilgai truko. Vienas niekšingas tarnas už durų nuklausė ir pranešė
karaliui, kad kvailutis, paukšteliu pasivertęs, parskrido. Karalius iš
pykčio net pažaliavo, susišaukė žmones ir liepė paukštelį sugauti —
ir pats dar šoko padėti. Na, atėjo laikas kvailučiui parodyti savo
galią. Jisai sušuko: „Lokeli, šen!”, ir tada ėmė visus iš eilės lamdyti.
Pagaliau lokys pasigriebė patį karalių ir trumpai drūtai paklausė:
— Duosi kvailučiui savo dukrą ar ne?
— Duosiu, duosiu, tik paleisk mane gyvą!
Gerai. Lokys vėl atvirsta kvailučiu ir spiria, kad rytoj pat ves-
tuves keltų. Nieko neveiksi — karalius turi taisyti vestuves.   .
Bet tuoj po vestuvių karalius kitokių šunybių užsimanė. Jis su-
sidėjo su velniu ir prisakė jam pamėginti kvailutį, jo žentą, nuga-
luoti. Tokiems dalykams velnias greitas. Nėra tos dienos, kad kara-
liaus žentui kokio kebelio nepadarytų. Galop tas nebegali tverti ir
sako savo .pačiai:
— Klausyk, jeigu šiandien velnias vėl atsitrenks, tai tu apsimesk
labai meili, žodžio negailėk ir pabandyk išklausti, kur jis laiko savo
jėgą paslėpęs. Aš į kambarį atnešiu tris lazdeles, pasiversiu skruz-
dėle, po jomis pasislėpsiu ir klausysiu, ką jūs kalbėsitės.
Gerai. Vidurdienį velnias jau čia. Kur vyras esąs?
— Nėra šiandien namie.
Velnias dar nenori tikėti, bet nieko daugiau nemato, reikia pati-
kėti. Karalaitė užveda ir šiokias kalbas, ir tokias — nori išklausti, kur
velnio jėga, bet vis nieko. Pagaliau ,sako:
— Klausyk, aš girdėjau, kad tu savo jėgą nešiojiesi užantyje. Ir
jei kas tavo jėgą iš ten išvogtų, tai galas tau. Ar tiesa? Ar taip
ir yra?
— Ne, ne, — atsako velnias,—mano jėga ne užanty, o kauluose.
O mano kaulus tik lokys gali sulaužyti, daugiau niekas.
— Lokeli, šen! —sušuko skruzdėlė kampe. Akies mirksniu ji pasi-
vertė į lokį ir sudraskė velnią.
— Ar aš nesakiau, kad mums pasiseks, — kvailutis sako savo
pačiai. — Bet dar turim vieną darbą nuveikti. Pasiversiu skruzdėle,
įlįsiu pas tavo tėvą ir pasiimsiu savo kapšiuką. Jis man priklauso,
tai kuriem galam palikti tavo tėvui?
Taip ir padarė. Dabar kvailutis pasiėmė pačią, parėjo pas savo
tėvą, papasakojo įam, ką pergyveno, kaip vedė, o paskui, kapšą pa-
lamdęs, sako nykštukams:
— Kad man būtų graži pilis ir tiek pinigų, jog visam amžiui
užtektų!
Taip ir pasidarė. Nykštukai dingo, o kvailutis su savo pačia lai-
mingai gyveno.
Vienas tėvas turėjo tris sunūs — du gudrius, trečią kvailą. Tėvas sunkiai manėsi, reikėjo siųsti sūnus uždarbio ieškoti. Davė kiekvienam po tošinukę su paviržiu, ir jie išėjo. Ėjo, ėjo, kol užsimanė pietų. Protingieji broliai sako:

Gairės: , , ,

DEVYNI BROLIAI IR JŲ SESUO ELENYTĖ
Buvo devyni broliai ir sesuo Elenytė. Tėvai mirdami paliko sūnums po kumelį, o dukteriai kumelę, šitų devynių kumelių
motiną. Vieną gražų pavasarį priešai užpuolė kraštą, ir broliai išjojo karan. Elenytė atliko namie viena.
Ilgai ji laukė brolių. Praėjo devyneri metai, o jų kaip nėra, taip nėra. Tada ji pasikinkė savo kumelytę ir išvažiavo
brolių ieškoti. Važiuoja važiuoja ir nežino, ar toli dar jos broliai. Ir ėmė Elenytė dainuoti:
Sužvenk, kumelėle,
Sužvenk, juodbėrėle:
Kur tavo devyni sūneliai,
Ten mano devyni broleliai!
Sužvingo kumelė, ir Elenytė iš užu šimto mylių išgirdo devynių kumelių žvengimą. Elenytė ir nuvažiavo ton pusėn,
iš kur girdėjo žvengimą. Važiuoja ji pro didelį mišką, žiūri — atbėga kiškelis ir sako:
— Elenyte, pavėžėk mane, atsiveja šaulys su skalikais!
Elenytė paėmė kiškelį ir įsidėjo ratuosna. Skalikai bėgo ir prabėgo pro šalį.
Važiuoja ji toliau ir privažiuoja laumę. Laumė šliaužia geldoje kiaulę pasikinkiusi, žarnomis įsivadelėjusi, bjauriais skarmalais apsitaisiusi. Važiuoja jiedvi ir privažiuoja dvi upes.
Laumė ir sako:
— Elen, Elen, eiva pasimaudyti! Sita upė pienu teka, ana upė krauju verda.
O kiškelis sako:
— Elenyte, Elenyte, laumės neklausyki! Sita upė krauju verda, ana upė pienu teka.
Laumė perpykusi griebė ir išsuko kiškeliui kojytę. Elenytė nepaklausė laumės ir nėjo maudytis. Važiuoja toliau ir vėl privažiuoja dvi upes. Vėl laumė šaukia:
— Elen, Elen, eikš maudytis! Sita upė pienu teka, ana upė krauju verda!
Kiškelis vėl sako:
— Elenyte, Elenyte, neiki! Sita upė krauju verda, ana upė pienu teka.
Laumė perpykusi išsuko kiškeliui kitą kojytę. Elenytė paklausė kiškelio ir nėjo maudytis. Netrukus ir vėl privažiavo
dvi upes. Kiškelis vėl neleido Elenytės maudytis. Laumė išsuko jam užpakalines kojytes. Pagaliau nusuko jam laumė
galvytę, ir kiškelis mirė. Elenytė ir laumė vėl privažiavo dvi upes. Laumė Elenytę vadina kraujo upėje maudytis. Dabar jau
nebuvo, kas perspėja Elenytę, ir ji nuėjo su laume maudytis.
Laumė greičiau iššoko iš upės, užsivilko Elenytės drabužius ir įsėdo jos ratuosna. Elenytei nebuvo kas darą: ji turėjo vilktis laumės skarmalus. Įsisėdo Elenytė geldon ir važiuoja. Laumė drūtu balsu sugiedojo:
Sužvenk, kumelėle,
Sužvenk, juodbėrėle:
Kur tavo devyni sūneliai,
Ten mano devyni broleliai!
Kumelė nepaklausė laumės ir nesužvingo. Tada laumė liepė Elenytei pagiedoti. Elenytė sugiedojo, ir sužvingo kumelėlė. Sužvingo devyni kumeliai visiškai nebetoli. Laumė ir nuvažiavo ton pusėn, liepusi Elenytei sekti paskui. Netrukus abidvi įvažiavo brolių kieman. Broliai laumės nepažino, iš drabužių manė, kad jų sesuo, tik labai stebėjosi: Elenytė buvo labai graži, o šitoji tokia baisi, drūta.
– O čia mano piemenė! — pasakė laumė ir parodė broliams Elenytę. Broliai Elenytės nepažino, bet jos veidelis priminė jiems seserį, ir jie norėjo įsivesti ją rūman. Laumė neleido ir liepė jai naktį arklius ganyti. Broliai įsivedė laumę į vidų, pasodino už stalo, midum, vynu girdė, o Elenytė nuėjo arklių ganyti. Elenytė, ganydama arklius, verkia ir verkdama gailiai dainuoja:
Laumė ragana midų, vyną geria,
Brolių seselė žirgelius gano!
Paskui, žiūrėdama į mėnesio pilnatį, vėl sudainavo:
Oi mėnuli, mėnulėli, pasakyki manei,
Ką danguj beveikia mano tėveliai?
Ir mėnulis jai atsakė:
Tavo tėvelis midų, vyną geria,
Tavo motutė šilko gijas daro.
Laumė ragana išėjo ant priebučio ir, išgirdusi tas dainas,
suriko drūtu balsu:
Tavo tėvas mėšlą mėžia,
Tavo močia skiedras renka.
Broliai išgirdo Elenytę dainuojant. Jiems labai patiko tos dainos. Ir kitą naktį vyresnysis brolis nuėjo drauge arklių ganyti, jos dainuojant paklausyti. Bet jis greit užmigo ir nieko negirdėjo. Trečią naktį nuėjo kitas brolis. Tasai taip pat užmigo ir dainuojant negirdėjo. Taip ėjo visi broliai iš eilės, bet nė vienas negirdėjo. Pagaliau išėjo jauniausias brolis. Nuėjęs atsigulė ir apsimetė miegąs. Tada Elenytė pradėjo kaip kasnakt verkti ir uždainavo:
Laumė ragana midų, vyną geria,
Brolių seselė žirgelius gano!
Elenytei baigus dainuoti, brolis sako:
— Paieškok man galvą!
Elenytė ieškojo jam galvą, o ašaros iš akių ant jo galvos tik byra, tik byra. Tuo metu kažin kas sužibo ant jos rankos,
ir brolis pažino Elenytės žiedelį, kurį motutė buvo palikusi. Brolis nustebęs paklausė, iš kur tas žiedelis? Elenytė jam viską papasakojo. Ir nutarė broliai laumei raganai atkeršyti: kitą dieną jie ištepė kumelę degutu ir pastatė prie durų. Paskui
nuėjo pas laumę ir sako:
— Eime, sesele, po sodą pasivaikščioti!
Laumė išėjo ir, pamačiusi prie duru degutuotą arklį, suriko:
— Ko gi čia toji kumelė stovi?
Broliai sako:
— Sušerk jai, sesele, ranka,— pati nueis.
Laumė sušėrė kumelei, ir jos ranka prilipo. Broliai sako:
—. Serk kita ranka,— toji atšoks!
Laumė sušėrė, ir kita ranka prilipo.
Tada ji spyrė koja,— ir koja prilipo, spyrė kita,— ir kita prilipo. Broliai sako:
— Serk, sesele, pilvu, tai atšoks ir rankos, ir kojos!
Laumė sušėrė, ir visa prilipo. Tada broliai sako kumelei:
— Neški, kumelėle, laumę raganą, kur saulelė nešildo, kur vėjelis neužpučia, kur joks žvėrelis neužeina, kur joks paukštelis neatskrenda!
Paskui dar liepė vyno upėje nusimazgoti, šilko pievoje išsivartyti ir pargrįžti namo. Kumelė taip ir padarė. O broliai ir sesuo gyveno ilgai ir laimingai. Ir dabar tebegyvena, jei dar nemirė.

Buvo devyni broliai ir sesuo Elenytė. Tėvai mirdami paliko sūnums po kumelį, o dukteriai kumelę, šitų devynių kumelių

motiną. Vieną gražų pavasarį priešai užpuolė kraštą, ir broliai išjojo karan. Elenytė atliko namie viena.

Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Vienas vargingas žmogus turėjo vienturtį sūnų. Pasitaręs su žmona, nusprendė atiduoti jį mokytis amato:
–    Taip pats lengviau duoną užsidirbs ir mus vargšus senatvėj išmai­tins.
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Buvo du tikru broliu. Vienas pasidarė turtingas todėl, kad jis įspėjo savo talentą, o antrasis taipojau šeimininkavo, neturėdamas laimės, arba talento, Šeimininkauti. Tas turtingasis vieną vasarą padaręs talką ant mėšlavežio, o vargingasis, matydamas savo brolio talką, irgi tą patį darbą dirbo. Perpiečių laike, kada jau ėjo ing lauką Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Senais laikais augo labai didėli miškai, o juose veisėsi daugybė žvėrių. Vieną kartą jauna mergina išėjo riešutauti ir beriešutaudama nuklydo toli ir neranda kelio. Bevaikščiodama po mišką, susitiko plaukais apžėlusį žmogų. Tas apžėlėlis Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , ,

Viename kaime gyveno kalvis, kuris turėjo daug darbo. Atsirado ten kitas gudročius, kuris senąjį kalvį apkalbėjo: pramanė, kad nemoka gerai kalti, kad vagia atneštą geležį ir dar kitaip. Senasis kalvis turėjo penkis vaikus ir maitinosi iš savo darbo. Kai tas antrasis taip apkalbėjo, niekas jam nenešė darbo. Senasis kalvis nieko Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , ,

V ienas bernas ilgą laiką tarnavo pas vieną ūkininką ir neturėjo lai­mės. IŠ algos nieko nepelnė, nes šeimininkas jam atskaičiuodavo už žalą, kurią jis padarydavo. Užsitarnavęs viso labo buvo vieną sermėgą, kurią turėjo ant pečių. Neturėdamas laimės tarnauti už algą, sumanė dirbti pas tą patį ūkininką už didžiulį akmenį, esantį Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Kitą kartą senų senovėje buvo senelis ir senutė. Turėjo juodu dvylika sūnų ir tris dukteris. Jauniausioji buvo vardu Eglė. Vieną vasaros vakarą visos trys seserys išėjo maudytis. Pasipūškinusios ir išsipraususios išlipo ant kranto apsirėdyti. Jauniausioji tik žiūri — jos marškinių rankovėje žaltys įsirangęs. Ką gi daryti? Tuoj vyriausioji pagriebė mietą ir buvo Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Vieno pono mirė pati ir paliko dvylika sunų ir dar vieną dukrelę.
Po kurio laiko tėvas sumanė vesti kitą. O toji buvo ragana. Ji ir sako:
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Buvo senis ir boba, neturėjo jiedu vaikų. Nuėjo senis į girią malkaut ir pamatė medyje lizdą. Senis įlipo į medį, paėmė lizdą su dvylika kiaušinių ir parsinešė namo. Ir sako senei:
–    Dabar tu, boba, sėsk ant tų kiaušinių ir sėdėk.
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Kartą vienas sūnus paveldėjo iš tėvo didelį turtą, bet greitai viską prašvilpė – liko tiktai tėvo kardas prie šono, saujelė druskos ant stalo ir pelių medžiotojas katinas po stalu.Ką gi daugiau tokiam skurde daryti – pasiima ką turi ir eis į pasaulį naujos laimės ieškoti. Eina, eina – o kelio nei katinas, nei jis pats nežino. Paklydo miške. O tam miške girdi baisiausią Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

« Senesni įrašai § Naujesni įrašai »