Gyveno kartą brolis ir sesuo. Juodu labai gražiai sutiko. Bet sykį kiti žmonės ėmė broliui įkalbinėti, kad jis turįs pačią vesti.
– Kam man vesti? Man sesuo pašeimininkauja!
Skaityti toliau.. »
You are currently browsing articles tagged Lietuvių liaudies pasakos.
Gairės: Berankė, Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: raudonkepuraitė, vidutinio ilgio pasakos
Senovėje kareiviai turėdavo ilgai tarnauti. Jaunas išeidavo į kareivius, o namo pargrįždavo žilas ir sulinkęs. Dažnas ir visai nebepareidavo.
Kartą vieną kareivį paleido namo. Jis tolų kelią ėjo pėsčias. Šaltas metas. Kareivis eina ir eina. Vienam daikte jis žiūri — ant akmens sėdi koks senas senučiukas, toks sušalęs, kad danties Skaityti toliau.. »
Gairės: Kaip kareivis giltinę riešutan įvarė, Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: be smurto, trumpos pasakos
Buvo senis, neturėjo vaikų. Nuėjo jis į girią, rado ežiuką. Parsinešė jj namo. Tas ežiukas jam sako:
– Aš ginsiu kiaulę į girią ganyt. Senelis jam sako:
Skaityti toliau.. »
Gairės: Ežiukas karaliaus dukterį vedė, Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: be smurto, trumpos pasakos
Viena motina turėjo septynis sūnus ir nė vienos dukters. Jinai ir ėmė niurnėti:
— Vien tik sūnūs, vien tik sūnūs, kad nors vienos dukrelės susilaukčiau. Tegul jie visi vilkais pavirstų, kad tik dukrelę turėčiau.
Skaityti toliau.. »
Gairės: Lietuvių liaudies pasakos, Septyni vilkolakiai, Smurto lygis: be smurto, vidutinio ilgio pasakos
Kitados gyveno našlė — pikta ragana. Jinai turėjo tikrą dukterį ir podukrą — našlaitę. Tikroji duktė buvo biauri kaip pati ragana — ilga kreiva nosimi, nulėpusiom ausim, storom lūpom, raukšlėtu veidu, o našlaitė daili, gražaus veido ir nuaugusi liekna, laiba kaip nendrė. Žinoma, į niauriąją dukrą niekas nė žiūrėt nenorėjo, o gražiosios našlaitės jau tykojo daug jaunikių. Skaityti toliau.. »
Gairės: Geradarė našlaitė, Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: blogiau nei raudonkepuraitė, vidutinio ilgio pasakos
Vieną kartą toks senukas kirto miške žabarus ir atgulė apypietės. Tik staiga žiūri — lokė jo kojas beuostanti. Jisai buvo ją šalin begenąs, o lokė rodo jam sūnų, girdi, tegul imąs jį auginti.
Gerai, paėmė. O tas pradėjo neregėtai greit augti, ir kad jau jo stiprumėlis, kad gudrumėlis! Jį praminė Lokių Krišium.
Skaityti toliau.. »
Gairės: Lietuvių liaudies pasakos, Lokių Krišius, Smurto lygis: Terminatorius
Tokiam jaunikaičiui vieną savaitę pasimirė tėvas, o antrą — motina. Našlaitis kas mielą dienelę ėjo ant kapinių ir verkė graudžiom ašarom. Kartą motina išėjo iš kapo ir padavė jaunikaičiui tris dūdeles, sakydama:
Skaityti toliau.. »
Gairės: Burtų dudelės, Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: be smurto, vidutinio ilgio pasakos
Vienoje šalyje buvo karalius ir turėjo tris sūnus. Šie trys sūnūs sužinojo, kad už devynių kalnų, už devynių upių kitas karalius turįs paukštę, kuri visa, ką liepiama, padaranti. Paukštė gyvenanti sode, auksiniame narve; o tasai narvas kabąs trikamienėje liepoje. Vakarais paukštė parskrendanti į auksinį narvą pernakvoti. O svarbiausia va kas: paukštei ant dešinės kojos Skaityti toliau.. »
Gairės: Lietuvių liaudies pasakos, Paukštė ulbuonė, smurto, Smurto lygis: raudonkepuraitė, vidutinio ilgio pasakos
Pamotė turėjo dvi tikras dukras, o trečią podukrą. Tikrosios dukros buvo tinginės ir negražios, bet motina jas labai mylėjo ir paikino. Podukra buvo daili ir darbšti, kas pamotei ir tikrosioms dukroms labai nepatiko. Todėl jos vargšę našlaitę versdavo dirbti dieną naktį.
Skaityti toliau.. »
Gairės: Deimanto kurpaitė, Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: raudonkepuraitė, trumpos pasakos
ienas karalius turėjo dukterį, kuri mokėjo įminti visų sunkiausias mįsles. Todėl princesė buvo išgarsėjusi visame pasaulyje. Žmonės plaukte plaukdavo pasigėrėti išmintingąja princese, daugis ją vesti norėjo. Galop karalius sako:
— Ilgiau taip nebegaliu tverti: kasdien mano pilis sausakimša jaunikių. Dabar visiems apskelbsiu šitaip: kas mano dukrai užmins tokią mįslę, kurios ji įminti nemokės, tas ir gaus jos ranką. O tuos, kurių mįsles jinai įmins, liepsiu pakarti.
Tatai padėjo — nuo tos dienos jaunikių minios lyg garuote išgaravo.
Šitaip truko ilgoką laiką.
Bet atsirado tokie trys broliai, tie ėmė taip didžiai apie save manyti, jog jiems šovė į galvą su princese rungtis. Vyriausiasis brolis eina pirmas į pilį su savo gudrybe. Jo mįslės gudrios, bet princesės atsakymai dar gudresni. Nieko nedarysi — reikia eiti į kartuves. Ir antram broliui ne geriau sekėsi. Taisosi į pilį jaunėlis, bet tėvas su močia paskutinio sūnaus nebeleidžia: kas gi po jų mirties liks namučiuose, kas jiems senatvėje duoną pelnys? O jaunėlis .nenusileisti Jis tol prašė maldavo, kol tėvas sutiko. Bet motina nė girdėti nenori: du sūnūs jau kartuvėse, trečio niekaip gyvai neleisianti.
„Kad tu surūgtum, reikės patyliukais mauti!” — pagalvojo sūnus.
Vieną dieną jis motinai sako:
— Klausyk, mamulyte, aš josiu miškan stirnų medžioti. Įdėk toši-nukėn sviesto ir krepšelin duonos kamputį!
Bet motina tuojau sumetė, kur sūnus sugalvojo joti. Ji supyko, apnuodijo tą kamputį ir verkdama šnabžda:
— Ką jau kartuvėse mirti, tai geriau mirk kelyje! Nors sarmatos nebus, kad visi trys sūnūs tokioj negarbėj mirė!
Jaunėlis pasiima savo šaudyklę ir išjoja. Bet kelyje mato, kad arklys privargęs. Sūnus ir galvoja:
„Pala, pala, duosiu tau duonos kamputį, tikrai atsigausi!”
Arklys suėdė kamputį ir padvėsė.
Atlėkė dvi varnos, iškapojo arkliui akis, ir tos pastipo.
Sūnus įsikiša varnas į krepšį ir eina toliau. Vakarop užėjo į tokią trobelę, kur gyveno sena močia su dvylika sūnų. Sūnūs — visi dvylika — baisūs galvažudžiai, bet tuo laiku namie tik viena močia.
— Ar neturėtum ko užkąsti? — klausia jaunėlis.
— Turiu. Tik greičiau valgyk, nes tuoj pareis mano sūnūs, jie tave pasmaugs.
O kiek tu turi sūnų?
Viso labo dvylika.
— Na tai puiku, senele! Čia tarbelėje turiu du balandžius: vieniem šešiem iškepk vieną balandėlį, kitiem šešiem — kitą. Aš tuoj pavalgau ir toliau skubu.
Jaunėlis, gerai užkirtęs, neišėjo, o tyliai tyliai užlipo ant aukšto. Senė, ėmusis balandžius kepti, nė nepastebėjo. Vidurnaktį grįžta sūnūs ir tuojau klausia:
— Koks čia svetimas kvapas?
— Koks čia jums kvapas? Gavau du balandžius ir iškepiau vieniem šešiem vieną, kitiem šešiem antrą.
Sūnūs pavalgė ir kaip mat kojas ištiesė. Senė apgraužė kauliukus— ir ta gatava. Iš ryto jaunėlis toliau duodasi. Eina, eina — kiek čia eisi nevalgęs? Žarna žarną ryja. Laimė, išgirdo visai šalimais stirną bliaunant. Permetė šaudyklę per petį ir sako:
— Jei nušausiu stirną, tai būsiu karalius; jei nenušausiu, tai miške badu turėsiu mirti.
Nors ir nusisukęs šovė, bet vis tik pataikė. Gerai prisišveitęs, pailsėjęs, traukė sau toliau, kol priėjo pilį. Nuėjęs tuojau užminė princesei tokią mįslę:
— Kitą kartą buvau geras medžiotojas. Nušoviau vieną, tas nušautasis nušovė du, tie du iš pradžių nušovė dvylika, o paskui dar vieną. Antrą dieną nušoviau tą, ko nemačiau, o suvalgiau tą, ką buvau matęs.
Mįslę reikia įminti per dešimt dienų, bet niekieno patarimų nevalia prašyti. Princesė suka galvą, suka ■— negali įminti. Vakare jaunėlis palenkė į savo pusę princesės durininką ir sako jam:
Vienas karalius turėjo dukterį, kuri mokėjo įminti visų sunkiausias mįsles. Todėl princesė buvo išgarsėjusi visame pasaulyje. Žmonės plaukte plaukdavo pasigėrėti išmintingąja princese, daugis ją vesti norėjo. Galop karalius sako:
Gairės: Lietuvių liaudies pasakos, Neatmenama mįslė, Smurto lygis: Terminatorius, vidutinio ilgio pasakos
Kartą mažoje trobelėje gyveno žvejys su pa čia. Jie Visiškai neturėjo vaikų, nors labai ir labai geidė. Sykį senasis žvejys kiaurą dieną žvejojo ežere, bet ničnieko nesugavo, tik paties paskutinio metimo dvi auksines žuvytes ištraukė.
Gairės: ilgos pasakos, Kaip žvėrys žvejo sūnums padėjo, Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: blogiau nei raudonkepuraitė
oksai karalius turėjo tris dukras — vieną tikrą ir dvi augintines. Karalius buvo jau senas, todėl pradėjo ieškoti žento, kuris jo vietoje valdytų karalystę. Bet kam savo dukrą patikėsi? Pirmam pasipainiojusiam juk neatiduosi. Karalius paskelbė, kad pirštis galį visi, kas
tik norį jo dukrą į žmonas gauti, bet atiduosiąs tik tam, kuris atliksiąs jo užduotus tris darbus. Kas tų darbų neįveiksiąs, būsiąs nubaustas.
Nors ir žiauri bausmė grėsė, vis tik netrūko drąsuolių, kurie norėjo karaliais pasidaryti. Štai ir vieno tėvo sūnūs iškeliavo į karaliaus pilį princesei pirštis. Trečiasis sūnus, kvailiukas, turėjo namie likti.
Kelyje tie du gudrieji sutiko senuką. Tasai paklausė:
Na, sūneliai, kurgi einate? Abudu sūnūs labai iš didžio atrėžė:
O kas tau darbo?
Ir nudrožė toliau. Miške jie užėjo skruzdėlyną ir išspardė į visas puses. Paskui priėjo ežerą ir ėmė svaidyti akmenis į antis. Čia pat paežerėj buvo liepos su inkilais. Broliai suskaldė inkilus, iškabino medų ir paliko viską nusiaubę. Galop abu nuėjo į karaliaus pilį ir pasisakė atėję princesės rankos prašyti. Karalius skyrė jiems po tris darbus, bet šie negalėjo jų nuveikti ir abudu buvo nubausti.
Kvailasis brolis laukė laukė gudriųjų grįžtant ir nesulaukė^Ta^ia jis irgi susitaisė keliauti į pilį ir pirštis karaliaus dukrai.
Kelyje jis taip pat sutiko senuką. Tas jį klausia:
— Kurgi iškilai, sūneli?
Aš, tėveliuk, noriu karalium pasidaryti, — atsakė kvailiukas,— dabar einu princesės rankos prašyti.
Eik, eik, sūneli,— paragino senukas,— tiktai eidamas ištrink savo brolių pėdas!
Kvailiukas priėjo išspardytą skruzdėlyną ir ėmė jį taisyti: sužėrė visus šapelius, sušlavė išmėtytus kiaušinėlius ir sukrovė skruzdėly-
Toksai karalius turėjo tris dukras — vieną tikrą ir dvi augintines. Karalius buvo jau senas, todėl pradėjo ieškoti žento, kuris jo vietoje valdytų karalystę. Bet kam savo dukrą patikėsi? Pirmam pasipainiojusiam juk neatiduosi. Karalius paskelbė, kad pirštis galį visi, kas
Gairės: Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: be smurto, Ta, trumpos pasakos, vidurinioji
artą viena moteris paėmė auginti našlaitę. Jinai ir pati turėjo dukterį. Tačiau visus ruošos darbus turėjo nudirbti našlaitė viena. Tikroji dukra, tinginė ir lepūnė, nieko neveikė. Ir stebuklas: augumo abidvi buvo vienodos, bet našlaitės veidas diena po dienos darėsi vis
gražesnis. Pamote del to itin pyko.
Sykį našlaitė ėjo į šulinį vandens, o pamotė iš paskos nusliūkino. Kai mergaitė pasilenkė semti, pamotė staiga ėmė ir įstūmė ją į šulinį. Našlaitė krito gilyn ir gilyn — ir įkrito į kitą pasaulį. Atsidūrusi kitame pasaulyje, ėjo nusiminusi į priekį ir sutiko didelę kaimenę žirgų. Tie žirgai buvo baisiai ištroškę, lėkte atlėkė prie jos ir prašo:
— Pagirdyk mus!
Našlaitė, pas pamotę visokius darbus dirbti pratusi, tuojau nubėgo prie šulinio, čiupo kibirą ir pasėmė vandens. Pagirdžiusi žirgus, traukia toliau, gal ras kokį žmogų. Ėjo, ėjo ir užėjo karvių bandą. Karvės seniai milžtos — lėkte lekia prie mergaitės, prašo:
— Pamilžk mus!
Našlaitė pamilžo karves ir drožia toliau. Ejo, ėjo — užėjo avių pulką. Avys seniai kirptos — lėkte lekia prie mergaitės, prašo:
— Nukirpk mus!
Našlaitė nukirpo avis ir eina toliau. Ejo, ėjo per svečią pasaulį — užėjo duonkepę, pilną tešlos, ir nekurtą krosnį. Duonkepė prašo:
— Iškepk duoną!
Našlaitė greit išminkė tešlą, iškūreno krosnį ir iškepė duoną, pasiėmė vieną kepaliuką ir skuba toliau.
Ejo, ėjo — priėjo obelį. Jos šakos obuoliais nulipusios, net lūžta. Obelis prašo:
— Palengvink mane!
Našlaitė nupurtė obuolius, vieną krimstelėjo ir toliau traukia.
Ejo, ėjo —priėjo mažą namelį. Žengė į vidų, žiūri — ant mūrelio palei krosnį sėdi senas senutėlis su ilga, žila barzda. Priėjo prie jo ir prašo parodyti kelią į žemę. Senutėlis sako:
Dukrele, gal tu man galėtum pirtį iškūrenti?
Kodėl ne? — atsakė našlaitė ir tuojau nubėgo i pirtį, iškūreno ją, sušildė vandens, tada nuskubėjo atgalios pas senutėlį ir pasakė, kad pirtis pataisyta. Priėjusi prie senutėlio, mergaitė gražiai pakvietė:
Tėveliuk, eikite į pirtį, vantelė iššutinta, vandenėlis sušildytas.
Bet senutėlis sudejavo:
— Nebepaeinu, dukrele! Nunešk mane!
Našlaitė nunešė senutėlį į pirtį, nuprausė ir atgal į trobelę parnešė. Senutėlis dėkojo, sakė:
— Ačiū tau, dukrele, bet aš ne vienas. Nuprausk ir kitus, kur ten pirty!
Senutėlio paprašyta, mergaitė nuėjo dar kartą į pirtį ir pamatė ją pilną gyvačių. Jau norėjo šalin sprukti, bet gyvatės sako:
— Nebijok, dukrele, mes tau nieko blogo nedarysim.
Ir našlaitė liko su gyvatėm. Aplaistė jas drungnu vandeniu ir nuprausė visas po vieną, paskui nubėgo atgal pas tą senutėlį. Girdėdamas, kad ji jau viską padariusi, senutėlis tarė:
— Kad visiems pasitarnavai, aš tau parodysiu kelią į žemę. Se tau skrynutę ir lazdelę. Bet žiūrėk, kad skrynutės neatidarytum ir lazdele niekur nesuduotum, kol nebūsi išlipusi viršum žemės!
Našlaitė pasiėmė skrynutę ir lazdelę ir iškilo atgal į savo pasaulį. Į viršų išlipusi, daugiau nebeiškentė — taip baisiai magėjo atidaryti skrynutę ir suduoti lazdele. Gražiame pagiryje našlaitė galiausiai neištvėrusi atidarė skrynutę. Ir ką jūs manot? Iš tos skrynutės iškilo daili kaip saulė pilis ir suspindėjo sužibėjo kalno viršūnėje.
Našlaitė atvėrė vartus ir įėjo į pilį. Viduje jinai sudavė lazdele: atsirado gražių drabužių ir visa kita, ko tik širdis geidžia.
Dabar pamotei ir jos dukrai pavydas kilo. Abidvi nuolankios atėjo į pilį ir išsiklausinėjo našlaitę, kaip ji į tokį turtą įsigyvenusi.
Našlaitė išpasakojo. Ji buvusi kitame pasaulyje, ten jai senutėlis įdavęs skrynutę ir lazdelę.
Išsiteiravusi viską kuo smulkiausiai, pamotė nuvedė savo dukrą prie šulinio i; įgrūdo į jį, lygiai kaip našlaitėlę. Įkrito ir toji į kitą pasaulį, ir žirgų kaimenę užėjo. Žirgai prašo, kad pagirdytų, bet ji atrėžia:
— Negaliu — skubu laimės ieškoti!
Užėjo karvių bandą. Karvės įprašo, kad pamilžtų, bet ji atkerta:
— Negaliu — skubu laimės ieškoti!
Užėjo avių pulką. Avys prašo, kad nukirptų. Ši atrėžia:
— Negaliu — skubu laimės ieškoti!
Užėjo duonkepę ir krosnį. Duonkepė prašo, kad iškūrentų krosnį ir duoną iškeptų, bet ši atsako:
— Negaliu tešlos minkyti — turiu laimės ieškoti!
Užėjo obelį. Obelis prašo, kad palengvintų vaisių nulipusias šakas, bet ši:
— Laiko neturiu! Savo laimės nerasiu!
Pagaliau priėjo mažą namelį. Namelyje ant mūrelio palei krosnį sėdi senutėlis ir klausia:
Kur eini, mano dukrele? Toji atsako:
Einu savo laimės ieškoti. Senutėlis prašo:
Iškūrenk, dukrele, pirtį ir nuprausk mane!
Mergaitė nuėjo, iškūreno, grįžo trobelėm, čiupo senutėlį už barzdos, nuvilko į pirtį. Ten įstūmė į kampą, apipylė vandeniu, vėl pagriebė už barzdos ir partempė atgal į namelį. Bet senukas sako:
— Aš ne vienas, nuprausk, dukrele, ir tuos, kurie ten pirty!
Nueina ji į pirtį, žiūri: pilna gyvačių. Pasigriebė verdančio vandens, šliūkš ant gyvačių, galop dar čiumpa vėzdą ir visas išmuša. Ateina pas senutėlį, o tas atsidėkodamas jai duoda skrynutę ir prisako, kad su ja namo skubėtų. Grįžusi tegul įnešanti skrynutę į aukštą klėtį, tesušaukianti geriausius bičiulius ir gimines ir tik tada ją te-atidaranti.
Pamotės dukra taip dr padarė, kaip senutėlis mokė. Parėjo namo, susikvietę į svečius gimines ir bičiulius, susirinko visi gerojoje klėtyje, kur ant aukštos kraičio skrynios buvo padėta toji skrynutė. Bet kai tik tą skrynutę atidarė, iš jos iššoko liepsnos milžiniškais liežuviais ir visus prarijo.
Kartą viena moteris paėmė auginti našlaitę. Jinai ir pati turėjo dukterį. Tačiau visus ruošos darbus turėjo nudirbti našlaitė viena. Tikroji dukra, tinginė ir lepūnė, nieko neveikė. Ir stebuklas: augumo abidvi buvo vienodos, bet našlaitės veidas diena po dienos darėsi vis
Gairės: Kelionė po kitą pasaulį, Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: raudonkepuraitė, vidutinio ilgio pasakos
ienas tėvas turėjo tris sūnus: du gudrius, trečią, jauniausiąjį, kvailutį. Pro pat tėvo namus tekėjo plati upė, ir sūnūs iš eilės turėjo eiti per ją žmonių kelti. Kartą prie vyriausiojo brolio priėjo nepažįstamas žmogus ir sako: — Perkelk mane ne r upe!
Gerai. Kitame krante žmogus klausia:
Ką nori gauti už darbą: sieką aukso ar tris gerus daiktus? Tasai aukso norėtų.
Gerai! — žmogus davė jam aukso ir prapuolė.
Antrą naktį tas pat nutiko-viduriniajam broliui. Trečią naktį kvailutis turi eiti žmonių kelti. Ateina tasai pats žmogus.
— Perkelk mane!
Gerai. Kitame krante žmogus klausia:
Na, kvailuti, ko nori: sieko aukso ar trijų gerų daiktų?
Et, ką čia niekus! Imsiu naudingus daiktus — bent žinai, ką turi.
— Žiūrėk tu man, tai tu gudresnis už anuos, kad taip šneki. Še žirgo ašutas. Jei kada tau prireiks žirgu pasiversti, tik įsikąsk ašuto galą ir pasakyk: „Noriu būti žirgas ir niekas kitas!” Tuoj pat pavirsi į žirgą. O žmogumi šitaip gali atvirsti: įsikąsk ašutą ir sakyk: „Noriu būti žmogus ir niekas kitas!” O va čia balandžio plunksna. Jeigu prireiktų balandžiu pasiversti, įsikąsk tą plunksną ir sakyk: „Noriu būti balandis ir niekas kitas!” Tuojau pavirsi į balandį. O žmogumi šitaip gali atvirsti: įsikąsk balandžio plunksną ir sakyk: „Noriu būti žmogus ir niekas kitas!” Ir dar imk žuvies žvyną. Jei prireiktų žuvimi pasiversti, įsikąsk žvyną ir sakyk: „Noriu būti žuvis ir niekas kitas.” Tuojau pavirsi į žuvį. O žmogumi šitaip gali atvirsti: įsikąsk žvyną ir sakyk: „Noriu būti žmogus ir niekas kitas!”
Vienas tėvas turėjo tris sūnus: du gudrius, trečią, jauniausiąjį, kvailutį. Pro pat tėvo namus tekėjo plati upė, ir sūnūs iš eilės turėjo eiti per ją žmonių kelti. Kartą prie vyriausiojo brolio priėjo nepažįstamas žmogus ir sako: — Perkelk mane per upe!
Gairės: Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: raudonkepuraitė, trys geri daiktai, vidutinio ilgio pasakos