Kartą gyveno didžiai neturtingas kurpius, kuris begal sunkiai manėsi. Vaikų daug, pati įsiligojusi, ir jis vienas turi visą būrį mitinti. Bet kaip vienas tokį didelį pulką išmitins? Taip kurpius nuolatos badu ir vadavosi. Galop jis jau nė grašio nebeturėjo. Nieko daugiau nebeliko, kaip eiti pas kaimyną turtuolį ir prašyti paskolinti pinigų.
Skaityti toliau.. »
You are currently browsing articles tagged lokys.
Gairės: kiškis, kuprius, Lietuvių liaudies pasakos, lokys, turtuolis, vidutinio ilgio pasakos, vilkas
Kartą lokys Andrievas, vilkas Juris ir lapė Ana
sumanė po pasaulį pakeliauti. Lokys paviržio pasiėmė avilį su medum, vilkas ėriuką, o klastūnė lapė pagalvojo: „Aš kelyje ką nutversiu ir nieko neįsidėjo. Keliauninkai stebisi, kaip ji Skaityti toliau.. »
Gairės: Lapė, Lietuvių liaudies, Lietuvių liaudies pasakos, lokys, trump, trumpos pasakos, vilkas
Lokys ir pelė
Lokys, Šilo Mikelis, miegojęs savo migyje žiemos miegą, retkarčiais pažįsdaimas letenos ir sapnuodamas šiltą vasarą ir pilnus medaus korius. Čia pat šalia gyvenusi pelė Išdykėlė.
Kartą jį netyčia įtipenusi į Šilo Mikelio migį, laksčiusi laksčiusi, viską smulkiai iššniukštinėjusi, tik šit netyčia užklydusi į lokio ausį. Lokys pašokęs iš miego, stvėręs letena ir pačiupęs Išdykėlę.
– Nutrrrūktgalve! Mano ausis tau ne ola! Sutrėksiu kaip uogą! Pžlė pradėjusi gailiai maldauti:
– Netrėkšk, Mikelyti, geriau mane paleisk, nelaimės valandą aš tau padėsiu!
Lokys nusijuokęs iš tokio pelės pažado, bet vis tik paleidęs Išdykėlę.
Praėję kiek laiko.
Vieną tamsią naktį lokys neatsargiai vaikščiojęs ir patekęs į kilpas.
Traukęsis kiek begalėdamas — negalįs ištrūkti. Galas jau.
Šilo Mikelio riksmas pabudinęs pelę Išdykėlę.
Toji išbėgusi apsidairyti ir matanti, kad stiprusis kaimynas spąstuose! Tuojau atlėkusi pagalbon, pengraužusi kilpas ir išgelbėjusi lokį iš nelaimės.
Nuo to laiko Šilo Mikelis visada kvietęs Išdykėlę pasisvečiuoti savo migyje ir pasišildyti gauruotoje ausyje.
Lokys, Šilo Mikelis, miegojęs savo migyje žiemos miegą, retkarčiais pažįsdaimas letenos ir sapnuodamas šiltą vasarą ir pilnus medaus korius. Čia pat šalia gyvenusi pelė Išdykėlė.
Gairės: Lietuvių liaudies pasakos, lokys, pelė, Šilo Mikelis
Žmogus, lokys ir lapė
Šeimininkas arė girioje lydimą. Nuvarytas arklys vos betraukė žagrę. Šeimininkas pyko ant jo:
– Kad tave lokiai papiautų!
Tuojau lokys iš miško: nagi, duok šen! Šeimininkas išsigando ir meldžia, kad leistų bent pabaigt arti.
– Gerai, gerai, — lokys atsakė, — o kur man tuo laiku pasidėti?
– Ogi nueik į mišką ir pabūk. Ko čia tau saulėje kepti? Lckys nuėjo. Tada lapė tylučiukais tylučiukais atslampino ir
klausia:
– Ko lokys iš tavęs nori? Taip ir taip.
– Na ir kvailas, dėl tokių niekų jam arklį atiduosi? Jeigu man pietums viščiukų prižadėsi, tai aš tau padėsiu: eisiu miškan ir triukšmą kelsiu, tada lokys paklaus, kas ten dedasi. Tu sakyk: medžiotojai, medžiotojai!
Gerai! Lapė viens, du miškan nukūrė ir kad ims medžius daužyti, kad ims triukšmą kelti, dieve apsaugok!
Atlapnoja lokys nei miręs, nei gyvas ir klausia šeimininką:
– Ar nežinai, kas ten miške dedasi?
– Kur nežinosiu? Tai medžiotojai suėjo tavęs užmušti!
– Vaje, vaje! Paslėpk mane kur nors!
– Kodėl ne? Va gulk į mano vežėčias, uždengsiu švarku, tai nė nesuuos.
– Dėkui, dėkui! Taip bus gerai!
Guli lokys, vargšelis, iš baimės nė letenas nekrustelėdamas, o lapė vis dar triukšmauja. Galop išlenda iš tankynės ir drūtu balsu klausia šeimininką, ar čia nesąs lokys atbėgęs.
– Ne, nesąs!
– O kas gi tas, kur vežime gulįs? Tai malkos esančios…
– Na, tai tegul vežąs namo, kad medžiotojams po kojų nesimaišytų!
Šeimininkas pasikinkė arklį į vežėčias ir važiuoja namo. O lapė, gudruolė, tik skuodžia priekyje ir, nosį sukiodama, uosto, kur šeimininko vištidės esama. Važiuoja važiuoja, staiga šeimininkas žiūri—pakelėje gera kuoka, malkų skaldytojo užmiršta. Ko čia iaukti? Čiupo tą kuoką ir kaukšt lokiui per makaulę — kaip musę nudobė. Parvažiuoja namo — lapė jau vištidėje su visa savo šeimyna.
„Aha! — galvoja šeimininkas.-—Ir tu pakliuvai.”
Tiktai trinkt vištidės duris ir šoko su kuoka iš peties švaistytis: uždaužė ir didžiąją lapę, uždaužė ir mažuosius lapiukus.
Šeimininkas arė girioje lydimą. Nuvarytas arklys vos betraukė žagrę. Šeimininkas pyko ant jo:
– Kad tave lokiai papiautų!
Gairės: Lapė, Lietuvių liaudies pasakos, lokys, žmogus