ienas karalius turėjo dukterį, kuri mokėjo įminti visų sunkiausias mįsles. Todėl prin­cesė buvo išgarsėjusi visame pasaulyje. Žmo­nės plaukte plaukdavo pasigėrėti išmintin­gąja princese, daugis ją vesti norėjo. Galop karalius sako:

— Ilgiau taip nebegaliu tverti: kasdien mano pilis sausakimša jaunikių. Dabar visiems apskelbsiu šitaip: kas mano dukrai užmins tokią mįslę, kurios ji įminti nemokės, tas ir gaus jos ranką. O tuos, kurių mįsles jinai įmins, liepsiu pakarti.

Tatai padėjo — nuo tos dienos jaunikių minios lyg garuote iš­garavo.

Šitaip truko ilgoką laiką.

Bet atsirado tokie trys broliai, tie ėmė taip didžiai apie save ma­nyti, jog jiems šovė į galvą su princese rungtis. Vyriausiasis brolis eina pirmas į pilį su savo gudrybe. Jo mįslės gudrios, bet princesės atsakymai dar gudresni. Nieko nedarysi — reikia eiti į kartuves. Ir antram broliui ne geriau sekėsi. Taisosi į pilį jaunėlis, bet tėvas su močia paskutinio sūnaus nebeleidžia: kas gi po jų mirties liks na­mučiuose, kas jiems senatvėje duoną pelnys? O jaunėlis .nenusileisti Jis tol prašė maldavo, kol tėvas sutiko. Bet motina nė girdėti nenori: du sūnūs jau kartuvėse, trečio niekaip gyvai neleisianti.

„Kad tu surūgtum, reikės patyliukais mauti!” — pagalvojo sūnus.

Vieną dieną jis motinai sako:

— Klausyk, mamulyte, aš josiu miškan stirnų medžioti. Įdėk toši-nukėn sviesto ir krepšelin duonos kamputį!

Bet motina tuojau sumetė, kur sūnus sugalvojo joti. Ji supyko, apnuodijo tą kamputį ir verkdama šnabžda:

— Ką jau kartuvėse mirti, tai geriau mirk kelyje! Nors sarmatos nebus, kad visi trys sūnūs tokioj negarbėj mirė!

Jaunėlis pasiima savo šaudyklę ir išjoja. Bet kelyje mato, kad arklys privargęs. Sūnus ir galvoja:

„Pala, pala, duosiu tau duonos kamputį, tikrai atsigausi!”

Arklys suėdė kamputį ir padvėsė.

Atlėkė dvi varnos, iškapojo arkliui akis, ir tos pastipo.

Sūnus įsikiša varnas į krepšį ir eina toliau. Vakarop užėjo į to­kią trobelę, kur gyveno sena močia su dvylika sūnų. Sūnūs — visi dvylika — baisūs galvažudžiai, bet tuo laiku namie tik viena močia.

— Ar neturėtum ko užkąsti? — klausia jaunėlis.

— Turiu. Tik greičiau valgyk, nes tuoj pareis mano sūnūs, jie tave pasmaugs.

O kiek tu turi sūnų?

Viso labo dvylika.

— Na tai puiku, senele! Čia tarbelėje turiu du balandžius: vie­niem šešiem iškepk vieną balandėlį, kitiem šešiem — kitą. Aš tuoj pavalgau ir toliau skubu.

Jaunėlis, gerai užkirtęs, neišėjo, o tyliai tyliai užlipo ant aukšto. Senė, ėmusis balandžius kepti, nė nepastebėjo. Vidurnaktį grįžta sūnūs ir tuojau klausia:

— Koks čia svetimas kvapas?

— Koks čia jums kvapas? Gavau du balandžius ir iškepiau vie­niem šešiem vieną, kitiem šešiem antrą.

Sūnūs pavalgė ir kaip mat kojas ištiesė. Senė apgraužė kauliu­kus— ir ta gatava. Iš ryto jaunėlis toliau duodasi. Eina, eina — kiek čia eisi nevalgęs? Žarna žarną ryja. Laimė, išgirdo visai šalimais stirną bliaunant. Permetė šaudyklę per petį ir sako:

— Jei nušausiu stirną, tai būsiu karalius; jei nenušausiu, tai miške badu turėsiu mirti.

Nors ir nusisukęs šovė, bet vis tik pataikė. Gerai prisišveitęs, pa­ilsėjęs, traukė sau toliau, kol priėjo pilį. Nuėjęs tuojau užminė prin­cesei tokią mįslę:

— Kitą kartą buvau geras medžiotojas. Nušoviau vieną, tas nu­šautasis nušovė du, tie du iš pradžių nušovė dvylika, o paskui dar vieną. Antrą dieną nušoviau tą, ko nemačiau, o suvalgiau tą, ką buvau matęs.

Mįslę reikia įminti per dešimt dienų, bet niekieno patarimų ne­valia prašyti. Princesė suka galvą, suka ■— negali įminti. Vakare jaunėlis palenkė į savo pusę princesės durininką ir sako jam: