PAGYRŪNAS MEDŽIOTOJAS

Seniai, labai seniai gyveno vienas medžiotojas. Kas rytą jis eidavo į mišką medžioti, nušautų žvėrių mėsą parnešdavo namo, o jų kailius parduodavo valstiečiams. Bet medžiotojas turėjo blogą įprotį: vakarais, sugrįžęs namo, jis šaukdavo pačiai:

– Ar yra pasaulyje geresnis medžiotojas už mane? Vargšė moteris išsigandusi atsakydavo:

– Ne, mano vyre.

– Jei taip, tai stok prie sienos, aš strėle perversiu tavo auskaro žiedą!

Vargšė moteris, mirštamai išsigandusi, visa drebėdama, sto­davo prie sienos. Medžiotojas nutaikydavo, įtempdavo templę ir paleisdavo strėlę, kuri persmeigdavo žmonos auskarą.

Kas vakarą medžiotojo pati turėdavo kęsti šias vyro išmo­nes. Visas kaimas žinojo vargšės moteriškės kančias ir jos gai­lėjosi.

Kartą medžiotojas užėjo į kaimo smuklę ir ėmė pasakoti, koks jis sumanus, koks jis taiklus šaulys, kiek lokių, lapių ir vilkų nušovęs, koks jis drąsus, kaip vienu šūviu galįs pargriau­ti liūtą. Klausėsi jo žmonės, klausėsi, pagaliau neteko kantrybės, nutarė padaryti galą jo pagyroms, parodyti, koks jis iš tikrųjų yra. Visi žinojo, kad, be varnų ir kiškių, medžiotojas nieko dau­giau nenušauna. Valstiečiai nutarė pamokyti pagyrūną. Vienas ir sako:

– Neseniai į mūsų lauką įjunko didžiulis lokys. Ramybės neduoda! Visą derlių surijo. Gal tu galėtum jį nudobti?

– Kai tik jis ateis, pasakykite man, ir aš jį kaipmat nu­dėsiu.

– Dėdule, bet kad tas lokys baisiai jau didelis!

– O ar jūs užmiršote, koks aš taiklus šaulys?

– Žinome! — ėmė šaukti iš visų pusių.

Tuo tarpu smuklėje pakilo riksmas: didžiulis lokys, palen­kęs galvą, įėjo į vidų. Visi išsislapstė po kampus, o medžioto­jas, pamatęs lokį, nusimetė nuo pečių dvivamzdį, o pats palindo po stalu.

– Gelbėkite, gelbėkite! — šaukė jis.

Lokys maurodamas lepečkojo tiesiai prie stalo, po kuriuo lindėjo medžiotojas.

– Oi, pažino medžiotoją! Sudraskys žmogų,— klegėjo visi aplinkui.

Išgirdęs tokius žodžius, medžiotojas lyg kulka smuko į gatvę ir leidosi per kaimą šaukdamas:

– Gelbėkite! Gelbėkite!

Lokys puolė jį vytis, o kaimo vaikiščiai nugužėjo iš pas­kos — leipsta juokais. Medžiotojas atitoko, atsigręžė ir mato, kad tas lokys — berniukas, įlindęs į lokio kailį.

Iš gėdos medžiotojas vos iki namų nusikapstė. Po to jis nie­kad daugiau nebeužeidavo į smuklę.

Kartą medžiotojo pati išėjo aplankyti septyniasdešimties me­tų senutės, gyvenančios kaimynystėje, ir jai išsipasakojo savo bėdas:

– Kas vakarą mano vyras pareina ir šaukia: ,,Ar yra geres­nis medžiotojas už mane?” O paskui mane stato prie sienos, nu­taiko, įtempia templę, paleidžia strėlę į mano auskaro žiedą. Taip ir gyvenu vis didžiausioje baimėje.

– Oi dukrele, kaip baisu… O jei strėlė pataikys į galvą!

– Patartum, močiute, kaip man nusikratyti šito žmogaus! Senutė perleido per pirštus keletą rožančiaus karoliukų, tru­putį pagalvojo ir sako:

– Vakare, kai jis ims pliaukšti apie savo taiklumą ir suma­numą, jam pasakyk: „Esama, girdi, ir už tave geresnių šaulių! Prie Žaliosios kalvos, už Kafo kalno, stovi arabas, jis už tave geriau šaudo. Eik ir pasižiūrėk.” Jis neiškęs, išeis ieškoti var­žovo ir mes savo įprotį.

Vargšė moteriškė apsidžiaugė. Vakare, parėjęs namo, vyras vėl paklausė:

– Ar yra už mane geresnis šaulys?

– Taip, yra!

– Kas jis toks?

– Ogi medžiotojas arabas, kuris stovi prie Žaliosios kalvos, už Kafo kalno! Jis ir šaudo už tave geriau, ir greitesnis už tave.

– Nueisiu tenai ir surasiu tą medžiotoją! Rytoj rytą kad man būtų plieniniai čarykai, geležinė lazda ir krepšys su paviržiu. Aš išeisiu dar prieš saulės tekėjimą.

Medžiotojo pati nė užmigti negalėjo iš džiaugsmo. Rytą, kai saulė pažėrė iš kitapus kalno auksinius spindulius, medžio­tojas pabudo, o žmona jau buvo viską sutaisiusi kelionei. ,

– Lik sveika! Tikrai surasiu tą medžiotoją ant Kafo kal­no! — tarė vyras ir išėjo. O žmona išsivadavo iš mirštamos bai­mės, kuri ją kankino kas vakarą.

Medžiotojas, droždamas per kalnus ir slėnius, vis ėjo tolyn ir tolyn. Pagaliau jis priėjo šviesią kaip saulė šalį. Aplinkui nė gyvos dvasios. Po dangų skraido baisūs paukščiai, kalnai keis­tos spalvos, o medžiai — dygliuoti. Nors ir kaip ieškojo me­džiotojas, jis nesutiko nė vieno žmogaus, kurį būtų galėjęs paklausti, kaip pasiekti Kafo kalną. Po ilgos kelionės jis priėjo seną malūną. Leipdamas iš nuovargio, medžiotojas įėjo vidun — žiūri, sėdi senukas, jau per šimtą metų persiritęs.

– Ei, vyre, ką tu veiki šitame karštame slėnyje? Štai jau bus dvidešimt metų, kai čia nė vienas gyvas žmogus nepasirodė.

– Kodėl?

– Čia yra mirties slėnis. Ką tu čia veiki?

– Aš ieškau taikliojo šaulio arabo, kuris gyvena už Kafo kalno. Sako, kad jis šaudąs geriau už mane ir lakstąs greičiau: einu su juo pasigalynėti.

– Nuostabus keleivis,— sumurmėjo senukas. Paskui ištiesė ranką ir parodė: — Matai, priešaky lyg rūkas matyti kalnas? Tai Kafo kalnas. Bet tu jo nepereisi.

– Kodėl?

– Žmonės Kafo kalną pereina tik plieniniu tarpekliu. Bet ten, siaurame urve, savo guolį turi įsitaisiusi liūtė, kuri su­drasko žmones į gabalus. O tas, kas pereis šitą vietą, pateks į divų šalį, ten deimantų ir smaragdų — kaip pas mus paprastų akmenų.

– Aš nudobsiu liūtę ir įeisiu į stebuklingąją šalį!

– Bet juk ta liūtė — taip pat stebuklinga. Tu, matau, esi didelis neišmanėlis, bet aš tau padėsiu.— Tai pasakęs, jis atkišo jam duonos.— Čia ,,duona, daranti gera”, stebuklinga duona.

Jei tau atsitiks bėda, atpjauk kąsnelį tos duonos ir mesk — viskas gerai baigsis.

Medžiotojas paėmė iš senuko stebuklingosios duonos ir lei­dosi kelionėn.

Po daugelio dienų jis priėjo Kafo kalną ir plieninį urvą, apie kurį kalbėjo senukas. Mato, prie urvo tupi liūtė, iš akių ki­birkštis svaido. Liūtė pamatė žmogų, šoko ant jo, bet kai tik medžiotojas numetė kąsnelį duonos, ji, pavirtusi ugnies stulpu, išnyko. Medžiotojas įėjo į plieninį urvą ir staiga išvydo tamsią karalystę. Paėjo kiek, girdi kažkieno balsą:

– Ei žmogaus vaike, ko tau reikia divų šalyje?

– Aš einu į svečius pas medžiotoją arabą, kuris prie Ža­liosios kalvos gyvena,— atsiliepė medžiotojas.

– Kelias baigėsi, toliau nėra kur eiti.

Medžiotojas atsiminė stebuklingąją duoną. Numetė jos kąs­nelį, bematant urve pasirodė keisti paukščiai ir pradėjo lesti duoną. Staiga pasidarė šviesu. Mato medžiotojas upelį, o prie jo valtį, sėdo į ją ir persikėlė į kitą pusę.

Ten plieninis urvas ir baigėsi. Dabar prieš jį išlėkė drako­nas. Numetė jis drakonui kąsnelį duonos ir pagaliau išėjo iš plieninio urvo.

Žiūri, o aplinkui žalios pievos, tose pievose žydi daugybė oranžinių tulpių, lelijinių hiacintų ir baltų ramunių. Čiurlena ir putoja upeliai, žydi vaismedžiai, po juos skraido paukščiai. Medžiotojas dar kiek paėjo žaliuoju slėniu ir pamatė daugybę kalnų, kiekvieną vis kitokios spalvos. Galop tolumoje pasirodė Žalioji kalva. Jis nuėjo toliau ir pamatė milžiną arabą, miegantį ant Žaliosios kalvos.

,,Štai ir šaulys, apie kurį kalbėjo žmona”,— pagalvojo me­džiotojas ir suriko:

– Ei seni arabe! Sako, tu esi pats greičiausias bėgikas ir taikliausias šaulys pasaulyje, aš atėjau su tavimi australian online pokies pasirungti!

Arabas vos išgirdo šitą silpną čiepsėjimą. Atsimerkė, pamatė medžiotoją, dydžio kaip uodas. Užsikėlė jį ant delno ir patyliu­kais klausinėja:

– Ko tu nori?

– Pirma aš noriu bėgti su tavim lenkčių, o paskui pašaudyti ir pažiūrėti, kuris būsim taiklesnis,— sako medžiotojas.

Arabas taip nusijuokė, išgirdęs jo žodžius, tarsi griaustinis būtų nudundėjęs per visą dangų. Paskui sako:

– Duodu tau devynias dienas, bėk kiek tik gali. Jei anks­čiau šio laiko pavysiu tave prie Raudonojo kalno — kaipmat suvalgysiu.

– Gerai,— atsakė medžiotojas ir leidosi bėgti link Raudono­jo kalno.

Bėgo kelias dienas, atsisuka ir mato — arabas jau baigia jį prisivyti. Tuo metu netoli lauką arė divas. Mežiotojas jam nu­metė kąsnelį stebuklingosios duonos ir sako:

– Divų tėve, gelbėk mane nuo to arabo!

– Jei tu man nebūtum davęs stebuklingosios duonos, aš tave kaipmat būčiau suvalgęs,— atsakė divas.— O ko tau reikia?

– Bėgau aš su šituo arabu lenkčių, tik jo žingsniai labai jau dideli, tai jis, ko gero, mane pavys ir suvalgys!

Divas pasilenkė, pakėlė medžiotoją už apikaklės ir paslėpė jį krūminio savo danties švarploje. Tuo tarpu priėjo arabas, klausia:

– Ar pro čia nepraėjo vienas medžiotojas?

– Niekas pro čia nepraėjo,— atsako jam divų tėvas. Ara­bas pasidairė į šalis — nieko nematyti, sugrįžo ant savo kalno ir vėl užmigo.

O medžiotojui pasidarė tvanku danties švarploje, jis pradėjo šaukti. Divas jį ištraukė, tai jis ir klausia:

– Divų tėve, kas tau išmušė šitą dantį?

– Mano vaike, mūsų buvo keturiasdešimt brolių. Kartą visi išėjome medžioti. Mes labai kėlėmės puikybėn, manydami, kad šaudome už visus geriausiai. Bet kartą sutikome medžiotoją, kur kas didesnį už mus. Jis buvo toks didelis, kad vandenynas buvo jam ligi kelių. Jūroje jis gaudė banginius, virėsi juos prieš sau­lę ir rijo. Pradėjome jį erzinti. Jis leidosi mūsų vytis ir užmušė keletą mano brolių, o kiti pasislėpė urve. Į mane jis metė akme­nį, kuris pataikė į šitą štai dantį ir jį išmušė. Matai, kuo baigia­si pagyros! Visada atsiras žmonių, bėgančių greičiau ir šaudan­čių taikliau už tave. Šit ir tave į šiuos kraštus, be abejojimo, atnešė gyrimasis. Jei prisieksi, kad daugiau nebesigirsi, aš tau duosiu brangenybių, deimantų ir smaragdų ir per vieną aki­mirką pargabensiu namo,— pasakė divas.

Dabar pagyrūnas medžiotojas suprato, koks jis kvailas, ir divui prisiekė daugiau nebesigirti, o divas jam davė dėžutę, pilną aukso, rubinų, smaragdų. Paskui iš jo paėmė stebuklingąją duoną ir ją numetė žemėn. Tuoj atsirado žiburiuotasis paukštis, medžiotojas sėdo ant jo ir netrukus nusileido prie savo namo durų. Jo pati tuo tarpu virė prie židinio pietus. Medžiotojas jai apsakė viską, kas jam nutiko, ir pasižadėjo niekad daugiau nebekrėsti jokių kvailysčių. Jie pardavė brangenybes, pasistatė rūmus, ir nuo to laiko abu gyveno laimingai.