pasakos apie milžinus

You are currently browsing articles tagged pasakos apie milžinus.

Gal seniai, gal neseniai, tėveliams išmirus, liko pasauly vienas vaikužėlis. Vargšas būdamas ir niekur sau vietelės neturėdamas, susigalvojo į pasaulį keliauti, bene ras kur pastogėlę.
Kelionei našlaitėlis nieko daugiau neturėjo, kaip tik varškės ryšulėlį ir sūrelio kamputytį, o rankelėj – stiprią ąžuolinę lazdužę.
Bekeliaudamas rado nuvargusį paukštytužėlį, ant žemės gulintį kaip negyvą. Atšildyti norėdamas, įsikišo jį užantin ir eina. Priėjęs kalnužėlį, užlipo ant jo apsidairyti. Ten sutiko baisų milžiną, jį užmušti pasikėsinusį. Našlaitėlis savo lazduže į kojos pirštą milžinui bakstelėjo, ir tas ant vienos kojos šokinėti pradėjo, nesavu balsu šaukdamas.
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , , ,

Buvo toks žmogus mažlaukis. Jis su savo pačia sulaukė tik vieną sūnų. Tas sūnus pradėjo augtie ne mėnesiais, ne metais, ale dienoms ir adynoms. Kad jau jis buvo penkių metų, tai jį joks vyras jau neinveikė. O kada jis atėjo in šešioliką metų, tai buvo baisus milžinas, jau medžius rovė su šaknim, ir jau jam nieks negalėjo atlaikytie. Toj savo stuboj jis jau negalėjo teip vaikščiot – būdavo, tik atsiklaupęs paklūpo. Toliau sako tėvui:
– Tėvai, matai pats, kad mā pas tave nevigadna gyventie, negaliu nė in stubą jau inlįstie. Geriau nukaldyk tu man pas kalvį lazdą iš dvidešimties pūdų geležies, o aš aisu svieto vandravot.
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , ,

Gyveno kartą turtingas malūnininkas ir turėjo tris sūnus. Kai atėjo jam laikas mirti, pasišaukė juos ir tarė:
– Gyvenkite taikiai ir nesipykite dėl turto, kad kape turėčiau ramybę. Vyriausiajam sūnui malūnininkas paliko malūną ir lauką, viduriniajam – arklius ir kitus gyvulius, o jauniausiajam Petreliui – savo juodą katiną. Palaidojus tėvą ir pavalgius gedulingus pietus, atsisveikino jauniausiasis malūnininko sūnus Petrelis su broliais, pasiėmė katiną ir išėjo į pasaulį laimės Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , ,