Gyveno seniau tarp miškų devyni broliai ir viena sesuo. Po kiek laiko sesuo ištekėjo toli už vyro. Tenai pagyvenus, labai pasiilgo savo brolių ir sumanė vieną kartą važiuoti pas juos kieminėti. Prisikepė bandelių, visiems devyniems broliams po vieną. Paskui įsidėjo verpstę ir devynis kuodelius linų, ketindama viešnagėje suverpti ir išausti kiekvienam broliu po marškinius.Viską susitaisius, sėdo ir išvažiavo. Bevažiuodama per didelę girią, sutiko devyngalvį velnią.Tas jai sako: Skaityti toliau.. »
You are currently browsing articles tagged Smurto lygis: blogiau nei raudonkepuraitė.
Gairės: DEVYNIABROLĖ, Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: blogiau nei raudonkepuraitė, vidutinio ilgio pasakos
Gyveno kitąsyk ant marių kranto turtingas bajoras ir turėjo labai gražią moterį sau už pačią, nuo kurios susilaukė dviejų gražių vaikelių, Jonuko ir Onutės. Neilgai pagyvenus, jo moteris mirė, ir bajoras,
Gairės: JONUKAS IR ONUTE, Lietuvių liaudies pasakos, paruošė: Jonas Stukas, pasakos apie gyvenimą, Smurto lygis: blogiau nei raudonkepuraitė, Surinko: Jonas Basanavičius, vidutinio ilgio pasakos
Buvo karalius, Domertas vardu, jis turėjo sūnų Domertą. Kad suvažiuoja karaliai, giriasi viens kareiviais, kits ten pinigais, kits žirgais, ale kad nors viens pasigirtų su žirgu, kurs turėtų dvi galvi ir dvi vuodegi! O tėvas jo Domertas klausė, kur yr toks žirgas, kad turėtų dvi galvi ir dvi vuodegi. Sūnus sako:
– Aš žinau: yra devintoj karalystėj toks žirgas – smakas jodo ant jo. Tėvas:
Gairės: DVIGALVIS IR DVIUODEGIS ŽIRGAS, ilgos pasakos, Lietuvių liaudies pasakos, pasakos apie drakonus, pasakos apie nuotykius, pasakos apie smakus, Smurto lygis: blogiau nei raudonkepuraitė
Gyveno senelis ir senelė ir turėjo dukterį Mildutę.
Senelė mirė ir paliko Mildutei savo karvytę. Senelis netrukus vedė antrą kartą ir paėmė pačią laumę raganą. Toji atsivedė tris dukteris: vyresnioji buvo viena akim, antroji – trimis, o jauniausia – keturiomis akimis.
Laumė labai nekentė savo podukros Mildutės ir vis varydavo ją laukan galvijų ganyti.
Vieną dieną, genant Mildutei galvijus, pamotė jai įdavė ryšelį linų ir prisakė, kad lig vakaro ganydama juos suverptų ir audeklą išaustų. Skaityti toliau.. »
Gairės: ilgos pasakos, Iš Jono Basanavičiaus rinkinių vaikams paruošė Jonas Stukas, MILDUTĖ, pasakos apie karalius, pasakos apie laumes, pasakos apie mergelę, Smurto lygis: blogiau nei raudonkepuraitė
Buvo kartą katinas ir labai smagurus: ką bobos padėdavo, tą prarydavo. Važiavo kartą vyrai į mišką ir išvežė katiną. Vaikštinėja katinas po mišką, ėsti labai nori, užėjo negyvą šerną ir pradėjo ėsti. Ėjo pro šalį vilkas, pamatė, kad toks mažas didelį ėda ir sako katinui:
— Padėk dieve, ponas Katinauskai! O katinas atsakė:
— Kai šitą suėsiu, tai kitą papiausiu.
Išsigando vilkas ir nubėgo. Bebėgdamas susitiko mešką ir sako:
Skaityti toliau.. »
Gairės: KATINĖLIS IR KIŠKELIS, Lietuvių liaudies pasakos, pasakos apie gyvūnus, pasakos apie zveris, Smurto lygis: blogiau nei raudonkepuraitė
Galulauky, pamiškėje, mažoj sukrypusioj trobelėj gyveno su žmona kampininkas medkirtys. Juodu turėjo septynis sūnus, ir visi jie buvo dar labai maži. Kasmet miške darbo mažėjo, ir medkirčių gyvenimas ėjo sunkyn. Turto jie jokio neturėjo, o gyvulių jiems tebuvo — senas apspangęs šuo ir dar senesnė, visai liesa katė. Vaikai uždarbiauti dar negalėjo, taigi šeima dažnai ir be duonos palikdavo. Dažnai cypdavo vaikai iš bado, o dar dažniau juos skaudė tėvai iš vargo ir rūpesčio… Nelinksmas buvo gyvenimas, ką ir besakyti.
Skaityti toliau.. »
Gairės: ilgos pasakos, Lietuvių liaudies pasakos, pasakos apie borlius, pasakos apie gyvenimą, pasakos apie nuotykius, Smurto lygis: blogiau nei raudonkepuraitė
Buvo toki senukai, jie neturėjo vaikų. Ta jo boba siuntė tą savo diedą, kad eitų į girią parnešt kiaušinių. Tas, nuėjęs į girią, rado girioj dvidešimtį kokių tai kiaušinių, parnešė, tą bobą apleido ant tų kiaušinių – išperėjo dvidešimt vaikų! Tie vaikai užaugo jau po dvidešimts metų – sako:
– Ką mes čion veiksim pas tėvą – eisim į svietą ant kelionės. Ir išėjo. Neteko ta boba vaikų – sako:
– Eik į girią vėl, gal rasi kiaušinį.
Gairės: pasakos apie kareivi, pasakos apie raganas, pasakos apie zveris, Smurto lygis: blogiau nei raudonkepuraitė, stebuklingos pasakos
Vieną žmogelį pasamdė žydas. Paprašė, kad nuvažiuotų į Mažeikius parvežti jo krautuvei užpirktų prekių. Važiuoja sau žmogelis niekur nesidairydamas. Žiūri – priešais eina Skaityti toliau.. »
Gairės: Kaip žmogus velnią vežė ir pasidarė turtingas, Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: blogiau nei raudonkepuraitė, trumpi padavimai, VITO VALATKOS RAŠYTINIS PALIKIMAS, Žemaičių muziejus "Alka"
Vieną kartą traukė iš medžioklės senas katinas.
Beeidamas susitiko vilką.
— Kur tu eini, katinėli?—klausia jo vilkas.
— Į kurmio vestuves,— atsakė katinas, raitydamas ūsą.
Skaityti toliau.. »
Gairės: Petro Cvirkos pasakos, Smurto lygis: blogiau nei raudonkepuraitė, trumpos pasakos
Vienas eigulys turėjo labai gudrų sūnų. Ponas, sužinojęs apie savo eigulio sūnaus gudrumą, siuntė ūkvedį atvesti to gudruolio į dvarą. Ūkvedys nujojo, pririšo arklį prie
durų staktos ir išdidžiai, kaip briedis, eina eigulio trobon.
Gudrusis jaunikaitis, virtuvės kampe atsitūpęs, burbtelėjo jam už nugaros:
Skaityti toliau.. »
Gairės: Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: blogiau nei raudonkepuraitė, Sumanus jaunikaitis, trumpos pasakos
Senų senovėje vienas tėvas turėjo keturis vaikus: vieną sūnų ir tris dukteris. Dukterys gerai rūpinosi senu tėvu, o sūnus vis taikė žilagalviui kur geresnį kąsnelį.
Su tokiais gerais vaikais tėvas gyveno tikrai laimingas dienas senatvėj. Jis dažnai sakydavo:
— Vaikai, jei visada tokioj santaikoj ir meilėj gyvensite, tai Laimužė jums niekada nesiliaus šypsojusis. O tu, sūneli, tuoj pat
nevesk, kai aš mirsiu, o palauk, kol tavo seserys išeis į žmones! Jei mano žodžių klausysi, tai gyvenime daug pasieksi.
Sūnus pasižadėjo klausyti tėvo patarmės ir dar ilgai po jo mirties drauge su seserimis gyveno kaip gyvenęs. Bet vieną blogą dieną likimas atėmė broliui mylimas seseris. Tatai atsitiko visai nelauktai. Kas dieną seserys eidavo į sodą pasivaikščioti. Ūmai — kur buvęs, kur nebuvęs — atūžė baisus viesulas ir nusinešė seseris.
Tris dienas brolis ieškojo, per ašaras kelio nematydamas,— kaip ugny sudegė. Galop jis išėjo iš namų ir leidosi ieškoti po pasaulį.
Eina, klausinėja, visur dairosi — niekur nėra.
Galų gale ir duonos pritrūko. Vargšas brolis stačiai nebežino, ką daryti.
„Kas bus, tas bus, — pagaliau jis nutarė, — namo vis tiek negrįšiu! Jei ne kitaip, valgysiu, kas po ranka paklius!”
Neilgai laukus, brolis sutiko kiškį.
Tas jau ners pro šalį, bet brolis šūktelėjo:
— Kiški ilgaausi, nebėk, aš baisiai alkanas ir tave suvalgysiu!
— Nevalgyk manęs, berneli broleli, aš eisiu su tavim drauge ir bėdoje pagelbėsiu!
Gerai. Eina abu toliau — sutinka vilką.
Vilkas jau spruks pro šalį, bet brolis šūktelėjo:
— Vilkeli pilkeli, nebėk, aš baisiai alkanas ir tave suvalgysiu!
— Nevalgyk manęs, berneli broleli, eisiu drauge su tavim ir bėdoj pagelbėsiu.
Gerai. Keliauja visi toliau — sutinka sparvų ir vapsvų.
Sparvos ir vapsvos jau skris pro šalį, bet brolis šūktelėjo:
— Sparvos gėlikės, vapsvos dūzgikės, neskriskit, aš baisiai alkanas ir jus suvalgysiu!
— Nevalgyk mūsų, berneli broleli, -mes skrisim drauge su tavim ir bėdoj pagelbėsim!
Gerai. Keliauja visi toliau — sutinka vanagą sauso medžio viršūnėje. Vanagas jau taisosi lėkti sau, bet brolis šūktelėjo:
— Vanagėli lenktanagėli, nelėk, aš baisiai alkanas ir tave suvalgysiu!
— Nevalgyk manęs, berneli broleli, aš lėksiu drauge su tavim ir bėdoje pagelbėsiu.
Gerai. Visi skuba toliau — pakrantėje sutinka vėžį. Tas jau lįs j kriaušį, bet brolis šūktelėjo:
— Vėžy atbuleiki, nelįsk į kriaušį, aš baisiai alkanas ir tave suvalgysiu!
— Nevalgyk manęs, berneli broleli, aš roposiu tau iš paskos ir bėdoje pagelbėsiu.
Gerai. Keliauja visas būrys: bernelis brolelis, kiškis ilgaausis, vilkas pilkis, vapsvos dūzgikės, sparvos gėlikės, vanagas lenktanagis, vėžys atbuleikis. Iir nuėjo visi tiesiai į mišką.
Antrą dieną jie miško gilumoje rado tokią trobą, kuri ant vištos kojos stovi ir be perstogės sukasi. Tai matydamas, brolis šaukia:
— Trobele, trobele, sustok! Keliauninkai pailsėti nori!
Trobelė tuojau sustojo. Keliauninkai sugužėjo vidun ir ten rado surukusią senę. Senė norėjo sužinoti, kur jie einą, tačiau brolis sako:
— Duok mums pavalgyti, leisk pailsėti, iš ryto viską apsakysiu!
Senė sutiko. Iš ryto brolis jai papasakojo viską nuo pradžios ir paklausė, ar ji nežinanti, kur jis galėtų seseris rasti.
Senė sako:
— Aš tau, broleli, negaliu pasakyti, kur seserų ieškoti. Kai nueisi pas mano antrąją seserį, ta gal ir žinos.
Keliauninkai patraukė toliau.
Kitą dieną, dar giliau į mišką paėję, vėl pamatė trobą, kuri ant vištos kojos stovi ir sukasi. Ją matydamas, brolis šūktelėjo:
— Trobele, trobele, sustok! Keliauninkai pailsėti nori!
Trobelė tuoj sustojo. Keliauninkai sugarmėjo’vidun ir ten rado tokią pat senutę. Toji norėjo sužinoti, kur jie einą, bet brolis sako:
— Duok mums pavalgyti, leisk pailsėti, iš ryto viską apsakysiu.
Senė sutiko. Iš ryto brolis viską papasakojo nuo pradžios ir paklausė, ar ji nežinanti, kur galima seseris rasti. Senė sako:
— Pasakysiu, kur gali savo seseris rasti: vieną turi lydys, antrą — erelis, trečią — lokys. Bet iš pradžių nueik pas raganą ir išsitarnauk žirgą, kitaip pas jas nepateksi. O ligi raganos būsto trys dienos ėjimo.
Keliauninkai leidosi raganos būsto ieškoti.
Po trijų dienų jį rado, ir brolis taip su ragana sulygo: jeigu jis tris dienas iš eilės išganys dvylika kumelių, tai gaus vieną kumelį.
Iš ryto brolis išginė į ganyklą raganos kumeles, iš viso dvylika. Jų visi kumeliai, taip pat dvylika, paliko tvarte. Ir kiti keliauninkai išėjo su broliu ganyklom ir sugulė šalimais. Tiktai kiškis ilgaausis nemiegojo. Šį kartą jis pasirodė iš visų gudriausias.
Jis taip pasakė:
— Miegok, berneli broleli, visi miegokite, o aš eisiu pasiklausyti, ką gero kumelės šneka.
Drykt padrykt nuliuoksėjo kiškis ilgaausis pas kumeles, pasislėpė lazdynų krūme ir nugirdo nuostabių dalykų: kumelės kalbėjo, kad nebūsiančios kvailos, vakare neisiančios namo, nes ragana šiukštu prisakiusi, kol piemuo vieną bandys parginti, kitoms išlakstyti į visas puses.
Tai išgirdus, broliui net karšta paliko. Bet sparvos gėlikės ir vapsvos dūzgikės jį ramina:
— Ko čia bėdoti? Jeigu kumelės išlakstys, tai mes jas ir vėl suvarysime. Pamatysit, kaip namo parvysime!
Taip ir buvo: vakare kumelės iškriko kaip užduotos. Bet kai tik sparvos gėlikės ir vapsvos dūzgikės pradėjo kailį badyti, kumelės kuo gražiausiai namo parlėkė. Ragana jas bara, o jos teisinasi:
— Nagi eik pati, pažiūrėsim, ką tu darysi!
Antrą dieną vėlei tas pat.
Trečią dieną kiškis ilgaausis vėl nuklausė kumelių šneką ir atidūmė su tokia žinia: ragana joms prisakė, kad šį vakarą ne namo bėgtų, o į girios tankynę, kur nei sparvos, nei vapsvos nieko negalėsiančios padaryti.
Tai išgirdus, broliui met karšta pasidarė, o vilkas pilkis jam sako:
— Baisus čia daiktas! Ar pasaulyje tik sparvos ir vapsvos gali kandžioti? Ir aš moku šitą amatą. O tankynėse mano dantys — kaip tyčia dirbti!
Taip ir buvo: vakare sparvos gėlikės ir vapsvos dūzgikės apipuolė kumeles, ir tos tuojau į tankynę sulėkė. Vis tik šitai negelbėjo:
vilko iltys jas išvarė iš tankynės, o sparvų ir vapsvų gyliai parginė namo.
Kumeles piktai išbarusi, ragana sako broliui:
— Gerai. Rytoj tu gausi ištarnautą kumelį, ir kad tavo čia nė kvapo nebeliktų!
Brolis linksmas atgula su savo bičiuliais miegoti, o kiškis ilgaausis lieka budėti ir nuklauso, ką ragana su kumeliais šneka. Jinai jiems prisako:
— Jūs vienuolika būkite tokie, kokie esat, o tu, dvyliktasai, patsai stipriausias, kitąryt lįsk po ėdžiom ir dėkis sergąs ar pusiau nudvėsęs. Piemuo pasirinks tą iš jūsų, kuris jam labiausiai tinka, taip jau mes sulygome. Jeigu apsimesi sergąs, jis tavęs neims.
Kiškis ilgaausis viską tuojau broliui persakė.
Iš ryto vienuolika kumelių šokinėja po tvartą, kad tik saugokis, o dvyliktasai guli paslikas po ėdžiomis ir sunkiai kvėpsi, nelyginant kalvio dumplės. Tuos vienuolika ragana girte gyrė, stačiai į padanges keldama, o apie dvyliktąjį vos kelis žodžius burbtelėjo:
— Nevykėlis buvo, nevykėlis ir sprogs.
Tačiau brolis jos nė klausyt neklauso. Jis vis tiek imsiąs tą paliegėlį. Kiti esą per smarkūs.
Kad ir nenorėjo ragana duoti, bet ką darysi? Jau sulygta!
Brolis paėmė užsidirbtą kumelį ir išėjo. Kelyje kumelys sako:
— Jei tu mane tris dienas baltuos dobiluos paganysi, tai būsiu toks, kaip mano motina, kuri raganai tarnauja. Jei baltuos dobiluos šešias dienas ganysi, man išaugs trys sparnai, ir aš būsiu greitas kaip vėjas. Jei baltuos dobiluos devynias dienas ganysi, man išaugs šeši sparnai, ir aš būsiu greitas kaip viesulas.
Taip ir buvo. Devintą dieną šešiasparmis žirgas pamokė brolį, kad kiškį, vilką, sparvas ir vapsvas paleistų, tie esą jau atitarnavę, o pats tegul sėdąs jam ant nugaros ir pasiimąs vanagą į glėbį, vėžys tegul įsikimbąs jam į uodegą — jis visus tris nunešiąs pas pirmąją seserį.
Kiškis ilgaausis ir vilkas pilkis nukūrė į krūmus, sparvos gėlikės ir vapsvos dūzgikės į drevę susimetė, vėžys atbuleikis į šešiasparnio uodegą įsikibo, o vanagas lenktanagis nutūpė broliui į glėbį.
Sudrebėjo žemė, vėjas ausyse sušvilpė, ir šešiasparnis jau pas pirmąją seserį, lydžio namuose. Šešiasparnis žirgas pasakė:
— Lipk, berneli broleli, žemėn ir eik pas lydį, savo sesers vyrą, pasikalbėsi, pasitarsi, ką toliau daryti! Mes visi eisime už jūros kopų pailsėti.
Brolis įėjo pas seserį — tai iš džiaugsmo ašaros byra!
O lydžio tuo metu namie nebuvo. Sesuo brolį pavalgydino, paguldė ir laukia grįžtant vyro. Į vakarą tasai parėjo, pamatė šešiasparnio pėdas ir išsigando:
— Pačiute, sakyk susimildama, ar čia ne slibino pėdos?
— Ne, ne! Tai mano brolis į svečius atjojo.
— Na, tai galiu atsiversti į žmogų.
Lydys atsivertė į žmogų ir trobon įžengė. Svainis jį pasitiko, ir juodu taip meiliai pasisveikino, tarsi nuo seno buvę pažįstami. Tačiau neilgai sesers vyras džiaugėsi, greit jis prisiminė savo piktą lemtį ir, gailiai atsidusęs, tarė:
— Kad tu, broleli, mane iš slibino nagų išvaduotum, tai būčiau laimingas. Slibinas vieną mano brolį pavertė ereliu, antrą — lokiu, o mane patį — lydžiu. Aš per. pačią turiu tavo jauniausiąją seserį, erelis— viduriniąja, o lokys — vyriausiąją. Betgi tu vienas slibino neįveiksi, kitą rytą eik pas mano brolį erelį, gal jis tau padės, aš esu per silpnas. Iš anksto ryto, saulelei tekant, aš vėl į lydį pavirsiu.
Rytą brolis užsėdo ant savo šešiasparnio ir nušuoliavo pas antros sesers vyrą — erelį. Šešiasparnis su vanagu ir vėžiu likosi pamiškėje ilsėtis, o brolis nuėjo pas seserį, į erelio namus. Sesuo apkabino jį raudodama, pavalgydino, paguldė ir laukia vyro. Į vakarą erelis grįžo, pamatė šešiasparnio pėdas ir išsigando:
— Pačiute, sakyk susimildama, ar čia ne slibino pėdos?
— Ne, ne! Tai mano brolis į svečius atjojo.
— Na, tai galiu atsiversti į žmogų.
Erelis atsivertė į žmogų ir įžengė į trobą. Svainis jį pasitiko, ir juodu taip meiliai pasisveikino, tarsi nuo seno buvę pažįstami. Tačiau ir šis brolis tuojau prisiminė savo piktą lemtį ir dūsaudamas tarė:
.— Kad tu, broleli, mane iš slibino nagų išvaduotum, tai būčiau laimingas! Betgi vienas slibino neįveiksi. Kitąryt eik pas mano brolį lokį, tas tau padės, aš esu per silpnas. Iš ankstaus ryto, saulelei tekant, aš vėl į erelį pavirsiu.
Rytą brolis užsėdo savo šešiasparnj ir joja pas trečios sesers vyrą — lokį. Šešiasparnis su vanagu ir vėžiu likosi pamiškėje ilsėtis, o brolis nuėjo pas seserį, į lokio namus. Sesuo apkabino brolį raudodama, pavalgydino, paguldė ir ėmė laukti vyro grįžtant. Į vakarą lokys grįžo, pamatė šešiasparnio pėdas ir klausia:
— Pačiute, čia jau, tur būt, slibinas vėl buvo atsibastęs! Kokios čia pėdos?
— Ne slibino pėdos, ne! Tai mano brolis į svečius atjojo.
Lokys atsivertė į žmogų ir įžengė į trobą. Svainis jį pasitiko, ir juodu taip meiliai pasisveikino, tarsi nuo seno buvę pažįstami. Tačiau netrukus ir lokys prisiminė savo piktą lemtį ir atsidusęs tarė:
— Kad tu, broleli, man padėtum iš slibino nagų ištrūkti! Vienas nepajėgiu jo perveikti, o jei dviese stvertume, tai slibinas turėtų galą gauti! Rytoj aš vėl į lokį pavirsiu, tada ir imsimės darbo.
Rytą brolis pasišaukė savo šešiasparnį. Sudrebėjo žemė, sušvilpė vėjas, ir šešiasparnis su vanagu ir vėžiu kaip mat atrūko. Lokys pamanė, kad čia slibinas atlėkė, bet brolis jį nuramino:
— Čia ne slibinas, ne, tai mano žirgas, o tiedu — bičiuliai. Vieną dorai uždirbau, kitus dorai įsigijau.
— Tai gerai, broli! Jeigu tokį žirgą ir tokius padėjėjus turi, tai slibiną nugalėsimi Jis gyvena tvirtoje uolos pilyje, visi tenai skubėsime.
Viens du — ir visi prie slibino pilies. Brolis su savo šešiasparniu tuojau pat buvo vidun besileidžiąs, bet lokys sudraudė:
— Nesikarščiuok! Tu, broleli, šiandien su vanagu ir vėžiu likis čionai, vidun tik mudu su šešiasparniu eisim. Šešiasparnis veiks jėga, o aš gudrumu. Rytoj bus tavo eilė, o poryt visiems ganės darbo.
Jeigu šiandien mudviem pasisektų jį surišti, tai daugiau nė nereiktų. Užmušti pirmą dieną — visai neįmanomas dalykas, nes slibino mirtis neima. Vis dėlto kovą pradėsime negaišdami, kad iki vakaro, kol saulutė dar nenusileidusi, ką – ne-ką nuveiktume.
Akmens durys subildėjo ir sugriuvo. Visa uola sudrebėjo — šešiasparnis su lokiu įsilaužė vidun ir susikibo su slibinu: čia žemė dunda, čia uola skyla, čia perkūnas griaudžia, čia kaži kas dusliai mauroja. Ir taip ligi pavakarei. Tada visi triukšmai nutilo, ir šešiasparnis su lokiu išėjo kruvini iš slibino būsto.
Darbas buvo atliktas — slibinas surištas. Visi patraukė namo — pailsės ir atsikvėps, kad rytoj galėtų toliau darbą varyti. Rytą lokys užsikėlė pirmas. Jis pažadino brolį, sakydamas:
— Kelkis, broleli, laikas prie darbo! Šiandien tavo eilė. Mes liksim už pilies, o tu pro išverstas duris eik į vidų. Tenai pamatysi dar dvejas duris: vienas po dešinei, kitas po kairei. Durys po kairei bus karna užrištos, tenai neik, tame kambary guli surištas slibinas. Jis tave vien kvapu prisitrauks ir praris. O po dešinei eik drąsiai, ten gyvena mūsų didžiausia padėjėja — graži karalaitė. Slibinas ją pasigrobė ir uždaręs laikė savo pilyje. Paprašyk jos, kad mėgintų iškvosti slibiną, kur yra paslėpta jo nemirtingumo galia!
Taip ir padarė. Brolis tyliai nuėjo pas gražiąją mergaitę, pasakė, ko norįs, o toji, nė pusės žodžio netarusi, nuėjo pas slibiną. Slibinas klausinėjo, kamantinėjo, kam jai reikią žinoti, pagaliau vis tik pasakė:
— Galiu ir pasakyti, nes tu vis tiek mano nemirtingumo nerasi.
Matai, už šimto mylių yra tokia pat tvirta uola, kaip šita. Toje uoloje yra pilis, o pilyje — baisus jautis. Tasai jautis ir yra mano nemirtingumas. Jei tą jautį kas užmuštų, vis tiek mano nemirtingumo nepaimtų: užmuštas jaustis virstų į antį. Jei tą antį pagautų ir nugalabytų, vis tiek mano nemirtingumo nepaimtų: nugalabyta antis pavirstų į kiaušinį ir įkristų į jūros dugną.
Taip. Karalaitei to ir tereikia. Jinai viską apsakė broliui, brolis — šešiasparniui, šešiasparnis — lokiui. Tada visi patraukė namo pailsėti ir pasistiprinti prieš rytdienos darbą.
Rytą lokys užsikėlė pats pirmasis. Jis prikukštino brolį, šešiasparnį, vanagą, vėžį, sakydamas:
— Kelkitės, laikas imtis darbo. Šiandien visi turėsime ką veikti.
Negaišdami laiko, visi leidosi kelionėn prie tolimosios uolos. Iš visų gyslų ipadirbėjo, bet pavakare uola jau buvo sugriauta ir siau bingasai jautis užmuštas. Vos tik jautis nusibaigė, iš jo antis purpt, ir išskrido aukštai į padanges. Kai tik ji į padanges, vanagas jai iš paskos, vienu gaištu čiupo ir sudraskė. Kai tik antis nusibaigė, iš jos kiaušinis pliumpt į jūrą ir numarmėjo į patį dugną. Na, dabar vėžiui darbas: jis paskui kiaušinį — ir velka iš gelmės į krantą! Kai tik ištempė ant kranto, šešiasparnis kaukšt į jį su kanopa taip, jog į visas puses išlakstė. Tą pačią akimirką surištasis slibinas už šimto mylių nusibaigė.
Tada — kur buvęs, kur nebuvęs — iš padangių nusileido erelis, iš vandens išnėrė lydys.
Visi trys — lokys, erelis ir lydys — puolė broliui po kojomis, atvirto į žmones ir tarė:
— Ačiū tau, kad atėjai su savo šešiasparniu ir kitais draugais vaduoti mūsų iš slibino nagų. Dabar jau visada būsime žmonės. Mes esam laimingi, o podraug ir tavo seserys — mūsų pačios. Jos dabar bus karalienės, o mes karaliai, kaip ir anksčiau buvome. Slibinas padvėsė, mes gyvensim. Tik reikia namo skubėti, nes mūsų valdiniai seniai mūsų gailauja ir laukia.
— Skubėk, bet ir galvos nepamesk, — atsakė brolis. — Juk namai nepabėgs, o pirmiausia eisim pas mano seseris, pasiimsim jas ir nusigausim į slibino pilį, kur liko gražioji karalaitė. Mes juk turim žinoti, kaip jai yra. Nevalia pamiršti, kad ji buvo didžiausioji mūsų padėjėja.
Taip ir padarė. Visi nuskubėjo į slibino pilį pažiūrėti karalaitės.
Ak tu dievulėliau, kaip jinai nudžiugo! Su ašaromis puolė berneliui broleliui ant kaklo ir kūkčiodama tarė:
— Dėkui, berneli, kad išgelbėjai mane iš slibino nagų! Man priklauso didelė karalystė, kurią iš savo tėvo paveldėjau. Bet karaliaus ji neturi. Būk mano karalius, aš būsiu tavo karalienė. O šešiasparnis, tasai didžiavyris, liks čionai nugalėto slibino pilyje gyventi!
Taip ir sutarė. Ir visi išsiskirstė kas sau: šešiasparnis likosi slibino pilyje, vanagas nuskrido į padanges, vėžys nuropojo į vandenį, brolis vedė dailiąją karalaitę, o visi kiti didžiai laimingi į savo karalystes iškeliavo.
Senų senovėje vienas tėvas turėjo keturis vaikus: vieną sūnų ir tris dukteris. Dukterys gerai rūpinosi senu tėvu, o sūnus vis taikė žilagalviui kur geresnį kąsnelį.
Gairės: ilgos pasakos, Lietuvių liaudies pasakos, Šešiasparnis žirgas, Smurto lygis: blogiau nei raudonkepuraitė
DEVYNI BROLIAI IR JŲ SESUO ELENYTĖ
Buvo devyni broliai ir sesuo Elenytė. Tėvai mirdami paliko sūnums po kumelį, o dukteriai kumelę, šitų devynių kumelių
motiną. Vieną gražų pavasarį priešai užpuolė kraštą, ir broliai išjojo karan. Elenytė atliko namie viena.
Ilgai ji laukė brolių. Praėjo devyneri metai, o jų kaip nėra, taip nėra. Tada ji pasikinkė savo kumelytę ir išvažiavo
brolių ieškoti. Važiuoja važiuoja ir nežino, ar toli dar jos broliai. Ir ėmė Elenytė dainuoti:
Sužvenk, kumelėle,
Sužvenk, juodbėrėle:
Kur tavo devyni sūneliai,
Ten mano devyni broleliai!
Sužvingo kumelė, ir Elenytė iš užu šimto mylių išgirdo devynių kumelių žvengimą. Elenytė ir nuvažiavo ton pusėn,
iš kur girdėjo žvengimą. Važiuoja ji pro didelį mišką, žiūri — atbėga kiškelis ir sako:
— Elenyte, pavėžėk mane, atsiveja šaulys su skalikais!
Elenytė paėmė kiškelį ir įsidėjo ratuosna. Skalikai bėgo ir prabėgo pro šalį.
Važiuoja ji toliau ir privažiuoja laumę. Laumė šliaužia geldoje kiaulę pasikinkiusi, žarnomis įsivadelėjusi, bjauriais skarmalais apsitaisiusi. Važiuoja jiedvi ir privažiuoja dvi upes.
Laumė ir sako:
— Elen, Elen, eiva pasimaudyti! Sita upė pienu teka, ana upė krauju verda.
O kiškelis sako:
— Elenyte, Elenyte, laumės neklausyki! Sita upė krauju verda, ana upė pienu teka.
Laumė perpykusi griebė ir išsuko kiškeliui kojytę. Elenytė nepaklausė laumės ir nėjo maudytis. Važiuoja toliau ir vėl privažiuoja dvi upes. Vėl laumė šaukia:
— Elen, Elen, eikš maudytis! Sita upė pienu teka, ana upė krauju verda!
Kiškelis vėl sako:
— Elenyte, Elenyte, neiki! Sita upė krauju verda, ana upė pienu teka.
Laumė perpykusi išsuko kiškeliui kitą kojytę. Elenytė paklausė kiškelio ir nėjo maudytis. Netrukus ir vėl privažiavo
dvi upes. Kiškelis vėl neleido Elenytės maudytis. Laumė išsuko jam užpakalines kojytes. Pagaliau nusuko jam laumė
galvytę, ir kiškelis mirė. Elenytė ir laumė vėl privažiavo dvi upes. Laumė Elenytę vadina kraujo upėje maudytis. Dabar jau
nebuvo, kas perspėja Elenytę, ir ji nuėjo su laume maudytis.
Laumė greičiau iššoko iš upės, užsivilko Elenytės drabužius ir įsėdo jos ratuosna. Elenytei nebuvo kas darą: ji turėjo vilktis laumės skarmalus. Įsisėdo Elenytė geldon ir važiuoja. Laumė drūtu balsu sugiedojo:
Sužvenk, kumelėle,
Sužvenk, juodbėrėle:
Kur tavo devyni sūneliai,
Ten mano devyni broleliai!
Kumelė nepaklausė laumės ir nesužvingo. Tada laumė liepė Elenytei pagiedoti. Elenytė sugiedojo, ir sužvingo kumelėlė. Sužvingo devyni kumeliai visiškai nebetoli. Laumė ir nuvažiavo ton pusėn, liepusi Elenytei sekti paskui. Netrukus abidvi įvažiavo brolių kieman. Broliai laumės nepažino, iš drabužių manė, kad jų sesuo, tik labai stebėjosi: Elenytė buvo labai graži, o šitoji tokia baisi, drūta.
– O čia mano piemenė! — pasakė laumė ir parodė broliams Elenytę. Broliai Elenytės nepažino, bet jos veidelis priminė jiems seserį, ir jie norėjo įsivesti ją rūman. Laumė neleido ir liepė jai naktį arklius ganyti. Broliai įsivedė laumę į vidų, pasodino už stalo, midum, vynu girdė, o Elenytė nuėjo arklių ganyti. Elenytė, ganydama arklius, verkia ir verkdama gailiai dainuoja:
Laumė ragana midų, vyną geria,
Brolių seselė žirgelius gano!
Paskui, žiūrėdama į mėnesio pilnatį, vėl sudainavo:
Oi mėnuli, mėnulėli, pasakyki manei,
Ką danguj beveikia mano tėveliai?
Ir mėnulis jai atsakė:
Tavo tėvelis midų, vyną geria,
Tavo motutė šilko gijas daro.
Laumė ragana išėjo ant priebučio ir, išgirdusi tas dainas,
suriko drūtu balsu:
Tavo tėvas mėšlą mėžia,
Tavo močia skiedras renka.
Broliai išgirdo Elenytę dainuojant. Jiems labai patiko tos dainos. Ir kitą naktį vyresnysis brolis nuėjo drauge arklių ganyti, jos dainuojant paklausyti. Bet jis greit užmigo ir nieko negirdėjo. Trečią naktį nuėjo kitas brolis. Tasai taip pat užmigo ir dainuojant negirdėjo. Taip ėjo visi broliai iš eilės, bet nė vienas negirdėjo. Pagaliau išėjo jauniausias brolis. Nuėjęs atsigulė ir apsimetė miegąs. Tada Elenytė pradėjo kaip kasnakt verkti ir uždainavo:
Laumė ragana midų, vyną geria,
Brolių seselė žirgelius gano!
Elenytei baigus dainuoti, brolis sako:
— Paieškok man galvą!
Elenytė ieškojo jam galvą, o ašaros iš akių ant jo galvos tik byra, tik byra. Tuo metu kažin kas sužibo ant jos rankos,
ir brolis pažino Elenytės žiedelį, kurį motutė buvo palikusi. Brolis nustebęs paklausė, iš kur tas žiedelis? Elenytė jam viską papasakojo. Ir nutarė broliai laumei raganai atkeršyti: kitą dieną jie ištepė kumelę degutu ir pastatė prie durų. Paskui
nuėjo pas laumę ir sako:
— Eime, sesele, po sodą pasivaikščioti!
Laumė išėjo ir, pamačiusi prie duru degutuotą arklį, suriko:
— Ko gi čia toji kumelė stovi?
Broliai sako:
— Sušerk jai, sesele, ranka,— pati nueis.
Laumė sušėrė kumelei, ir jos ranka prilipo. Broliai sako:
—. Serk kita ranka,— toji atšoks!
Laumė sušėrė, ir kita ranka prilipo.
Tada ji spyrė koja,— ir koja prilipo, spyrė kita,— ir kita prilipo. Broliai sako:
— Serk, sesele, pilvu, tai atšoks ir rankos, ir kojos!
Laumė sušėrė, ir visa prilipo. Tada broliai sako kumelei:
— Neški, kumelėle, laumę raganą, kur saulelė nešildo, kur vėjelis neužpučia, kur joks žvėrelis neužeina, kur joks paukštelis neatskrenda!
Paskui dar liepė vyno upėje nusimazgoti, šilko pievoje išsivartyti ir pargrįžti namo. Kumelė taip ir padarė. O broliai ir sesuo gyveno ilgai ir laimingai. Ir dabar tebegyvena, jei dar nemirė.
Buvo devyni broliai ir sesuo Elenytė. Tėvai mirdami paliko sūnums po kumelį, o dukteriai kumelę, šitų devynių kumelių
motiną. Vieną gražų pavasarį priešai užpuolė kraštą, ir broliai išjojo karan. Elenytė atliko namie viena.
Gairės: devyni broliai ir jų sesuo Elelnytė, Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: blogiau nei raudonkepuraitė, vidutinio ilgio pasakos
LAKŠTINGALA SKARDŽIABALSE
Seniai, labai seniai gyveno vienas žiaurus šachas. Ilgai jis
engė ir kankino liaudį, savo valdiniams išlupdavo iš burnos
paskutinį duonos kąsnį, smaugė vargšus rinkliavomis bei mokes-
čiais. Šitaip jisai prisirinko tiek aukso, sidabro ir brangakmenių,
jog nebežinojo, kur visa tai bedėti.
Kartą sušaukė šachas geriausius meistrus ir įsakė:
— Padarykite man platano kamieną iš rubino, šakas — iš
chrizolito, lapus — iš smaragdo, o vaisius — iš perlų. O lapija
turi būti tokia tanki, kad pro ją neprasiskverbtų nė vienas saulės
spindulys.
Išgirdę šacho įsakymą, žmonės ėmė murmėti:
— Kol tokį medį padirbs, mums, tur būt, paskutinį kailį
nudirs!
Bet šachas su nepatenkintaisiais žiauriai susidorojo, ir po
septynerių metų platanas buvo padirbtas.
Šachas įsakė pastatyti savo lovą po brangiuoju medžiu ir ten
miegojo.
Vieną rytą šachas pajuto ant dešiniojo žando šilimą. Atsi-
merkė ir žiūri: pro smaragdinę lapiją begiedruojąs žydras dan-
gaus lopelis didumo sulig kapeika, ir pro jį saulės spindulys
plieskia jam ant žando.
Sudrebėjęs iš pykčio, šachas sušaukė savo dvariškius ir
suspigo:
— Kažkoks vagis pagrobė lapelį nuo mano platano! Kas
suras piktadarį — tą nuo galvos ligi kojų apibersiu auksu. O jeigu
niekas nesuras — visą miestą sudeginsiu ir pelenus vėjais
paleisiu!
Sėdįs šacho dešinėje viziris patarė:
— Pastatykite nakčiai sargybą iš keturiasdešimt karių. Jie
nusaugos vagį.
Šachas sutiko.
Naktį keturiasdešimt ginkluotų karių sustojo aplink plataną.
Bet atėjus vidunakčiui, visi, kur stovėjo, ten ir sumigo.
Atsibudo rytą šachas ir mato — plyšys smaragdinėje lapijoje
pasidaręs didumo jau sulig delnu.
Šachas įtūžo, kiekvienas plaukelis ant jo galvos ėmė dygiu
dygėti.
— Budeliai! — suriko jis.
Kaip grėsmingi juodi paukščiai keturiolika budelių su išga-
ląstais kalavijais sustojo priešais šachą ir prabilo:
— Kam atėjo mirties valanda? Kam kirsti galvą?
— Nužudyti va šituos! — įsakė šachas, rodydamas karius.
Tuomet įsiterpė viziris.
— Jeigu kiekvieną dieną nukirsdinsite po keturiasdešimt
galvų, — tarė jis, — mieste nebeliks žmonių. Įmeskite verčiau
šiuos karius į kalėjimą ir pastatykite kitą sargybą.
Karius nuvedė į kalėjimą.
O šachas turėjo tris sūnus.
Taigi vyresnysis sūnus sako šachui:
— Leiskite man šią naktį saugoti plataną. Aš pagausiu vagį
ir atvesiu pas jus.
Šachas sutiko.
Iš vakaro vyresnysis sūnus atsigulė po platanu saugoti, bet
vidunaktį užmigo.
Išaušus šachas atsibudo ir išvydo pro platano lapus žydrą
prošvaistę didumo jau sulig kepuraite. Tuojau pat nuteisė šachas
vyresnįjį sūnų mirti.
— Dabar aš saugosiu! — pasisiūlė vidutinis šacho sūnus. —
Jeigu nepagausiu vagies, nužudykit ir mane kartu su broliu!
Išėjo vidutinis sūnus saugoti platano ir taip pat užmigo.
Rytą šachas regi tarp lapų skylę — didumo jau sulig nemažu
paplotėliu.
Iš įtūžimo šachui kaip katei, užspringusiai lašiniais, iššoko
akys kaktoje.
— Budeliai! — suriko jis, — pas mane!
Bet tuojau pat jauniausiasis sūnus ėmė prašyti tėvą:
— Leiskite man pasiimti lanką ir strėlių. Aš eisiu saugoti
platano ir pašausiu vagį.
Šachas leido ir jauniausiajam sūnui.
Sutemus šachzadė1 pasiėmė lanką, įsidėjo strėlę, įtempė timpą
ir taip stovėjo pasiruošęs, žvalgydamasis čia į dešinę, čia į kairę.
Vėlyvą naktį buvo beapimąs jį miegas. Išsitraukė šachzadė iš
kišenės peilį, įsipiovė sau pirštą ir patrynė žaizdelę druska bei
pipirais. Skausmas išsyk miegus išvaikė.
Stovi šachzadė, laukia. Priešaušriu atskrido į plataną lakš-
tingala skardžiabalsė. Jos snapas iš rubino, kojos — chrizolito,
sparnai iš perlų bei koralų. Lakštingala skardžiabalsė nutūpė
ant platano šakos ir taip sučiulbo, jog žemė ir dangus nustėro,
josios balso sužavėti.
Nors ir kaip gaila buvo šachzadei šauti į tokią nuostabią
čiulbuonėlę, tačiau jis vis tiek paleido strėlę. Bet jo ranka sudre-
bėjo, ir strėlė tik išpešė plunksną iš paukštės sparno. O pati
lakštingala skardžiabalsė nuskrido.
Nuo strėlės švilpesio pakirdo šachas.
Priėjo prie jo šachzadė, laikydamas dešinėje rankoje lanką
ir strėles, o kairėje — perlų plunksną.
— Stai, tėve, — tarė jis, — aš nutykojau paukštę, kuri nešio-
davo brangiuosius lapus nuo mūsų platano. O pašauti neįsten-
giau — labai jau dailiai ji čiulbėjo. Tik vieną plunksną iš jos
sparno teišroviau.
Paėmė šachas į rankas plunksną ir išvydo, kad ji brangesnė
negu visi jo šalies septynerių metų mokesčiai.
Nudžiugo šachas ir įsakė išleisti iš kalėjimo vyresniuosius
sūnus bei karius. Tą pačią dieną jis paskelbė:
— Kas pagaus man šitą paukštę — tą pasodinsiu į savo
sostą, ir jisai valdys kartu su manimi kaip šachas. O jeigu niekas
nepagaus — visą miestą sudeginsiu ir su žeme sulyginsiu!
Vyresnieji šacho sūnūs pagarbiai sunėrė ant krūtinės rankas
ir tarė:
— Leisk mums padaryti šią paslaugą, tėve!
Šachas sutiko.
Abu sūnūs persirengė pirkliais ir išvyko iš miesto.
Praėjo trys dienos. Jaunesnysis šacho sūnus pamanė: „Nieko
nepadarys mano broliai! O šachas užsirūstinęs gali ir miestą
sudeginti! Reikia man joti.
Rytą nuėjo šachzadė pas tėvą:
— Tėve, sapnavau sapną, kuris pranašauja man sėkmę. Aš
surasiu nuostabiąją paukštę. Jeigu leisite’mane — josiu, jeigu
neįeisite — taip pat josiu.
Šachas labai nenorėjo išleisti jauniausiojo sūnaus, bet kiek
jis beatkalbinėjo, tas užsispyrė, ir tiek.
Nebuvo kas daryti — šachas išrengė į kelionę ir jauniausiąjį
sūnų.
Šachzadė jojo sparčiai ir per savaitę pasivijo savo brolius.
Leidosi toliau joti trise.
Jie jojo jojo ir prijojo tris kelius, einančius į tris puses. Prie
kiekvieno kelio stūkso akmuo. Ant vieno užrašyta: „Kas jos šiuo
keliu, grįš namo.” Ant antro: „Kas jos šiuo keliu — ištiks pa-
vojus.” Ant trečio: „Kas jos — nebegrįš.”
Vyresnysis sūnus išsirinko pirmąjį kelią, vidutinis išsirinko
pavojingąjį, o jaunesnysis — tą, kuriuo nebegrįžtama.
Broliai atsisveikino ir ištraukė į kelionę.
Vidutinis brolis nujojo truputį ir pagalvojo: „Pavojinga
kelionė — kad kas nors man neatsitiktų! Ar nevertėtų joti drauge
su vyresniuoju broliu?” Pasuko jis atgal ir netrukus pasivijo
vyresnįjį brolį. Leidosi kelionėn dviese.
Atjojo broliai į svetimą miestą. Atsisėdo jiedu saulės atokai-
toje, užsrėbė rūgštaus pieno, ėmė plaukus šukuotis ir vienas kitu
grožėtis. O iš savo rūmų balkono juodu pastebėjo šio miesto
šacho duktė.
„Ir ne gėda čia mano akivaizdoje šukuotis ir gražintis!” —
pamanė ji, supyko ir metė obuolio nuograužą į vyriausiąjį brolį,
ir taip mikliai, jog pataikė jam tiesiai į galvą. Vyriausias brolis
atsigręžė, žiūri — balkone besėdinti šacho duktė.
„Tur būt, ji mane įsimylėjo!” — tarė sau vyriausiasis sūnus
ir liko besėdįs su broliu priešais rūmus.
Vakare viena tarnaitė priėjo prie brolių:
— Ko judu čia sėdite? Kodėl nepasišalinate?
— Šacho duktė mane įsimylėjo, netgi numetė man obuolio
kąsniuką. . . Kaipgi aš pasišalinsiu? — tarė vyriausiasis brolis.
— Tučtuojau nešdinkitės iš čia, nes šachas perpyks ir nu-
kirsdins jums galvas! — pagąsdino tarnaitė.
Broliai nusigando ir pabėgo.
Apsigyveno jiedu mieste. Diena bėgo po dienos — broliai
praleido visa, ką jiems tėvas buvo kelionei įdavęs. Dirbti jiedu
nieko nemokėjo ir taip nuskurdo, jog teko miegoti prie svetimos
parduotuvės slenksčio. O pagaliau, kad visai nenumirtų badu,
broliai parsisamdė tarnais.
Vyriausiasis brolis nuėjo tarnu į smuklę — sriubos pilstyti,
o vidutinis — į kitą smuklę plovo šildyti. Ir nuo šios dienos ėmė
jie ugnį po puodais kurstyti.
Dabar pasiklausykite apie jauniausiąjį brolį.
Dieną naktį jojo jis nuo upės prie upės, nuo ežero prie ežero,
nuo dykumos prie dykumos. Suvalgė visas atsargas, tik sudžiū-
vęs paplotėlis jam beliko.
Pagaliau šachzadė prijojo vieną šaltinį. Prie jo augo ūksnin-
gas platanas.
Šachzadė pririšo žirgą prie platano, įkišo ranką į balno krepšį
ir išsitraukė paskutinį savo paplotėlį. Jis pamirkė jį vandenyje,
pasitiesė skepetaitę, sulaužė paplotėlį į gabalėlius. Jau buvo
bevalgąs, tik išvydo tolumoje dulkių debesį. Įsižiūrėjo ir mato —
atbėga prie jo kiek beįkabindama milžiniška beždžionė.
Jaunikaitis išsigando, įsilipo į medį. Beždžionė suėdė paplo-
tėlį, nusišluostė snukį ir, atkraginusi galvą, pašaukė šachzadę.
— Išlipk! —tarė ji žmogaus balsu.
Šachzadė pamanė: „Maža jai buvo paplotėlio, nori ir mane
suėsti.” Ir palypėjo aukščiau.
O beždžionė užšoko ant žemutinės šakos.
— Ei, žmogau, išlipk! — pašaukė ji. — Jeigu paukštis at-
skrenda į šią vietą — sparnus nusvyla, jeigu žmogus įžengia —
kojas nudega. .. Ko tu čia atjojai?
Nebuvo kas daryti — ir šachzadė išlipo iš medžio, papasakojo
beždžionei visa nuo pradžios ligi galo.
— Jeigu nesurasiu lakštingalos skardžiabalsės, tėvas visą
miestą sudegins ir su žeme sulygins, — liūdnai baigė jisai savo
pasakojimą.
— Sakoma: „Kas kartą pavalgydino, tam keturiasdešimt
kartų nusilenk”, — tarė beždžionė. — Verčiau būčiau neėdusi
tavo paplotėlio. Bet jeigu jau suėdžiau, teks tau atsidėkoti. Sėsk
ant žirgo. Jeigu mudviem pasiseks, rasime paukštę, išgelbėsime
gimtąjį tavo miestą.
Sėdo jiedu dviese ant žirgo ir leidosi į kelionę. Prijojo sodą,
aptvertą aukšta siena.
— Aš pasirausiu po žeme, — tarė beždžionė, — o tu lauk
manęs. Jeigu po penkių dienų neateisiu, grįžk tenai, iš kur
atjojęs. — Ir beždžionė ėmė kasti požeminį taką.
Šeštą dieną ji sugrįžo ir sako:
— Aš pasikasiau po pat narveliu, kur tupi lakštingala skar-
džiabalsė. Įeik į požeminį taką, nueik ligi angos. Palauk ten, kol
sumigs sargyba. Paskui pasiimk narvelį su paukšte ir nešk šen.
Tik, žiūrėk, nenudenk narvelio!
Šachzadė įžengė į požeminį taką, pasiekė angą ir ėmė laukti.
Sargybiniai — o jų buvo dešimt — netrukus sumigo kur be-
stovį. Šachzadė išėjo iš požemio ir paėmė narvelį su paukšte.
Tuojau jis užsimanė pažiūrėti, ar čia ta nuostabioji paukštė, kuri
atskrisdavo ant jo tėvo platano. Bet vos tik jis nudengė vieną iš
septynių užtiesalų, kuriais buvo apmuturiuotas narvelis, tuoj
lakštingala skardžiabalsė taip užgiedojo, jog šachzadė sustojo
tarytum užburtas, ir narvelis iškrito jam iš rankų.
Nubudo sargybiniai, pačiupo šachzadę ir nuvedė pas šachą.
Šachas įsakė budeliui:
— Nukirsk šiam vagiui abi rankas ligi alkūnių!
Bet tuomet užstojo viziris:
■— Palaukite, nežudykite jaunuolio. Sužinokime, kodėl jam
prireikė paukštės.
Šachzadė papasakojo visa kaip buvo nuo pradžios ligi galo.
Tuomet viziris tarė šachui:
— Jeigu mes žudysime dėl paukštės narsų jaunuolį, pasklis
apie mus nelemti gandai. Verčiau pasiųskite jį sunkių darbų atlikti.
Šachas sutiko.
■— Jok iš čia į tą pusę, kur saulė teka, — tarė jis jaunikai-
čiui. — Josi devynis mėnesius ir prijosi vieną miestą. To miesto
šachas turi dukterį, kuri miega aukso skrynioje. Jeigu atgabensi
man merginą, atiduosiu tau lakštingalą skardžiabalsę.
Grįžo šachzadė pas beždžionę, papasakojo, kas jam buvo
nutikę. Vėl sėdo dviese ant žirgo ir išvyko į tolimą kelionę.
Po devynių mėnesių jie prijojo didelį miestą. Sustojo netoli
miesto, paleido žirgą ganytis. O beždžionė vėl ėmėsi kasti pože-
minį taką.
Po devynių dienų ir devynių naktų ji baigė savo darbą ir
grįžo pas šachzadę.
— Prarausiau požeminį taką prie šacho dukters rūmų, —
tarė beždžionė. — Skaisčiaveidė gražuolė sėdi ten, apsupta ketu-
riasdešimt tarnaičių, ant aukso skrynios. Įsigeidusi miego, ji
atidaro viršų ir gulasi į šią skrynią. Tu pirma atidaryk jos
skrynią, pažiūrėk, ar gražuolė užsimerkusi, ar ne. Jeigu ji miega
atsimerkusi — pagrobk ją, o jeigu užsimerkusi — nekliudyk.
Šachzadė įėjo į požemį, nusigavo į rūmus, užlipo keturiasde-
šimt pakopų, praėjo keturiasdešimt kambarių, pažvelgė į ketu-
riasdešimt pirmąjį. Žiūri — bestovinti aukso skrynia, apsupta
keturiasdešimt tarnaičių, ir visos jos bemiegančios, sėdėdamos
savo vietose.
Šachzadė priėjo, atidarė skrynią. Žiūri — begulinti užsimer-
kusi mergina, spindinti grožiu nelyginant mėnulio pilnatis.
Šachzadė visai nebeteko galvos — tokia gražuolė buvo šacho
duktė! Užmiršo jis beždžionės pamokymus. Pasilenkė pabučiuoti
gražuolės į žandelį, rausvą tarytum raudonpusis obuoliukas.
Nuo karšto jo alsavimo prabudo mergina ir atsimerkė.
— Ei, žmogau, ko tu stovi ties manimi? — sušuko ji.
Tarnaitės nubudo, puolė prie šachzadės, surišo jam rankas ir
nuvedė pas šachą.
Įtūžęs šachas įsakė tuojau pat nužudyti belaisvį. Bet tuo tarpu
įsikišo viziris:
— O valdove, jeigu mes nužudysime šį jaunuolį, rytoj sužinos
apie tai visi nuo mažo ligi didelio, ir pasklis apie mus gėdingas
garsas. Verčiau pasiųskite šį jaunuolį sunkaus žygio atlikti.
Šachas sutiko ir sako:
— Girdėjau, kad už trisdešimt mėnesių kelio nuo čia esanti
Kulzamo jūra, o jūroje — Deimanto sala. Ten gyvenąs burti-
ninkas Orzakys. .. Jis turįs žirgą Kora Koldyrgočą. Tasai žirgas
mėnesio kelią nubėgąs akies mirksniu. Gauk man žirgą — ir ati-
duosiu tau dukterį.
Grįžo šachzadė pas beždžionę ir graudžiai pravirko. Jinai
ėmė jį guosti.
— Ė, šachzadė, nesielvartauk! Jeigu laimė lydės mus, gausiu
tau žirgą Kora Koldyrgočą.
Ir jiedu vėl leidosi į kelionę.
Jojo stepėmis, dykumomis bei kalnais ir pagaliau prijojo jūrą.
Šachzadė išvydo beribę jūrą ir nuliūdo.
— Neperplauksime per jūrą! — tarė jis beždžionei. — Žūsime
čionai.
Beždžionė ėmė drąsinti jaunikaitį:
— Kiekvieno darbo imkis drąsiai, nieko nebijodamas!
Ir ėmė ji kasti požeminį taką po jūra.
Po keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų beždžionė
baigė savo darbą ir grįžo.
— Išrausiau požeminį prakasą po priekinėmis žirgo kano-
pomis, — tarė ji. — Tu atsargiai iškišk galvą iš prakaso angos.
Žirgas sužvengs, burtininkas Orzakys atsikels iš lovos, ateis pas
žirgą, sušers jam ir vėl nueis gulti. Tuomet iškišk galvą. Žirgas
vėl sužvengs, ir vėl ateis burtininkas, sušers žirgui ir nueis.
O paskui tylutėliai išlipk ir, neleisdamas žirgui sužvengti, užka-
bink jam ant snukio šitą maišą su kišmišu ir pasakyk: ,,Ei, gerasis
žirge Kora Koldyrgočai, ligi kol tu būsi piktadario valdomas ir
kentėsi jo mušamas?” Ir mikliai čiupk žirgą. Balno, kamanų ir
pabalnio nepaisyk, jok kuo greičiausiai!
Gerai įsidėmėjęs beždžionės pamokymus, šachzadė įžengė
į požemį ir nuėjo jūros apačia pas žirgą. Pažvelgė iš prakaso,
žiūri — suskliaudė žirgas ausis, trypia vietoje.
Pastebėjęs svetimą, žirgas garsiai nusižvengė. Atėjo burti-
ninkas.
— Ko čia žvengi? — aprėkė jis žirgą. — Bene žmogaus
kvapą pajutai?
Ir, sudrožęs žirgui rimbu, burtininkas nuėjo atsigulti.
Vėl šachzadė iškišo galvą. Žirgas vėl sužvengė. Atėjo burti-
ninkas su rimbu rankoje ir ėmė plyšoti ant žirgo:
— O kad tu pastiptum! Žmogaus čia nė kvapo, o tu man
miegoti kliudai. Jeigu čia būtų žmogus — nors po žeme ar
danguje, — jis nepaspruktų nuo manęs.
Apčaižė burtininkas žirgą ir uždarė arklidę. Šachzadė mitriai
išlipo, užmetė Kora Koldyrgočui maišą su kišmišu ir tarė:
— Ei, mielas drauge, ligi kol tu būsi burtininko valdomas,
kentėsi” jo mušamas?
Šachzadė meiliai paglostė žirgą ir užšoko jam ant nugaros.
Apkabinęs žirgo kaklą, jis spyrė kulnais į šonus ir užsimerkė.
Žirgas krestelėjo karčius, jo šonuose išdygo sparnai, ir jis kaip
sakalas pakilo į padanges. Iš po kanopų žybtelėjo žaibas ir trenkė
burtininkui į kaktą. Nubudo burtininkas, išvydo žirgą tarp debesų.
— Palauk, žmogau! — šūktelėjo burtininkas ir leidosi paskui
žirgą.
Kora Koldyrgočas skrido jūros link. Burtininkas — iš paskos.
Jau jau visai buvo žirgą bepasivejąs. Štai ištiesė ranką prie
uodegos, bet tuo tarpįį šaunusis žirgas spyrė užpakalinėmis
kanopomis ir vožė burtininkui tiesiai į dantis. Burtininkas be
sąmonės murktelėjo Į vandenį ir nugrimzdo.
O žirgas vėl išlėkė į padangę.
Devynių mėnesių kelią žirgas nulėkė per devynias dienas
ir lengvai nusileido ant žemės. Šachzadė apsidairė aplinkui, ogi
žiūri — prie miesto sienos, kur gyveno gražuolė šacho duktė,
betupinti beždžionė ir riešutus begliaudanti.
— Na, ką dabar darysime? — paklausė beždžionė.
— Atiduosime žirgą — pasiimsim merginą, — atsakė šach-
zadė.
— Argi galima atiduoti Kora Koldyrgočą? Klausyk, ką aš
tau pasakysiu! Aš apsiversiu kūliais ir tapsiu žirgu. Tu nuvesi
šachui abu žirgus, ir jis išsirinks mane. Paskui pasiimsi merginą
ir nujosi paukštės.
Beždžionė trenkėsi kūliais, pasivertė žirgu, ir tokiu žirgu, jog
žirgas Kora Koldyrgočas palyginti su juo atrodė menkesnis už
asilą. Šachzadė apklojo abu žirgus gūniomis ir nuvedė prie rūmų.
Šachas išvydo du juodus žirgus, juodus ir dailius kaip kregždės.
— Pašauk šitą žmogų! — įsakė šachas viziriui. — Mums kaip-
syk tokie žirgai. Jei parduos, pirksime.
Viziris pašaukė šachzadę.
Šachas paklausė:
— Kiek kainuoja tavo žirgai?
— Už pinigus neparduosiu. Vieną pakeisiu į jūsų dukterį.
— Et, pusgalvis! Argi galima keisti merginą į žirgą?
Šachzadė priminė šachui pažadą atiduoti dukrą už Kora
Koldyrgočą.
— Ką mums daryti? — kreipėsi šachas į vizirį.
— Kaip tigras negrįžta savo pėdsakais, taip drąsuolis neatsi-
žada savo žodžio.
— Už vieną žirgą duosiu aukso, už antrą — dukterį. Parduok
man abu žirgus! —tarė šachas jaunikaičiui.
• — Vieną pakeisiu į jūsų dukterį, antru jūsų duktė jodinės
medžioti.
Šachas paliepė nudengti nuo žirgų gūnias ir paklausė vizirį:
— Kuris geresnis? Išrink!
Viziriui patiko Kora Koldyrgočas.
— O, neišmanėli vizire! Štai kur geras žirgas! — Šachas
parodė žirgą beždžionę ir išsirinko jį, nes šitas žirgas nepaliau-
damas žvengė.
Paskui šachas įsakė atvesti dukterį ir atidavė ją šachzadei
drauge su skrynia, kurioje ji miegodavo. Šachzadė tučtuojau
išvyko į kelionę.
Šachas jsakė nuvesti žirgą beždžionę į arklidę ir pririšti. Bet
žirgas kramtė žąslus, kandžiojo visus, kas prieidavo iš priekio,
spardė visus, kas prilįsdavo iš užpakalio, ir nieko neprisileido.
Šachas sunerimęs pakabino ant arklidės durų žmogaus galvos
didumo spyną, pastatė keturiasdešimt sargybinių ant arklidės
stogo ir pats atsigulė prie josios durų. Naktį žirgas vėl atvirto
beždžione. Jinai išlindo pro plyšį sienoje ir pabėgo.
Rytą šachas pažvelgė pro durų langelį ir mato — žirgo nė
pėdsakų nebelikę. Subruzdo šachas: kas daryti?
Viziris ėmė jį guosti:
— Kora Koldyrgočas buvo Orzakio žirgas. O burtininkas
valdo visas piktąsias ir gerąsias dvasias. Kiek šachų, norėdami
įsigyti šitą žirgą, galvų neteko! Dar gerai, kad burtininkas Orza-
kys teatsiėmė tik savo žirgą ir mūsų nekliudė. Nesigailėkite žirgo.
Be to, juk savo dukterį jūs išleidžiate už šacho, ir vienas žirgas
liko jai.
Dabar pasiklausykite apie šachzadę.
Jam prijojus sodą, kur gyveno lakštingala, beždžionė jau
tupėjo ten ir gliaudė sau riešutus.
— Ką dabar bedarysime? — paklausė beždžionė.
— Atiduosime merginą — paimsime lakštingalą švelniabal-
sę, — atsakė šachzadė.
— E, neišmanėli vaike! Argi galima atiduoti už paukštę tokią
merginą? Aš apsiversiu kūliais ir tapsiu mergina. Palyginti su
manimi, ši gražuolė bus prastesnė už devyniasdešimt metų
senutę. Tu nuvesi mudvi pas šachą, ir jis išsirinks mane.
— Ar ne geriau būtų palikus man merginą čionai ir nuvedus
tik tave?
— Ne, nereikia. Tegu pats išsirenka vieną mudviejų, kad
paskui nesigraudintų.
duonos kąsnį iš savo pavaldinių ir dirbdinasi brangų medį. Dėl
šio medžio jis užsimanys miestą sunaikinti. O šachas turi tris
sūnus. Jaunesnysis tarė: „Negerai, jei dėl medžio mano tėvas
sunaikins miestą, ir žmonės liks be pastogės. Aš parvešiu paukštę,
kuri nudaigoja medžio lapelius!” Tuomet pamaniau: „Jeigu jau-
nikaitis pasiruošęs atiduoti gyvybę už vargdienius žmones, tai
kaip aš galiu sėdėti soste ir būti laiminga?” Ir aš ieškojau tavęs,
kol suradau.
Šachzadė atsisveikino su peri, padėkojo jai ir išvyko į kelionę.
Prijojo tą vietą, kur buvo išsiskyręs su broliais.
Čia šachzadė sustabdė Kora Koldyrgočą ir susimąstė: „Kur
dabar broliai? Nagi, josiu, sužinosiu apie juos!” Jis paslėpė Kora
Koldyrgočą, merginą ir narvelį su paukšte, o pats pasuko į tą
kelią, kurį buvo išsirinkęs vyresnysis brolis.
Šachzadė prijojo miestą, ėmė joti iš gatvės į gatvę. Ir staiga
išvydo vyresnįjį savo brolį bekurstant ugnį po puodu.
— Ei, šeimininke, — pašaukė šachzadė, — tegu atneša man
viralo anas vaikinas, kuris kursto ugnį!
Seimininkas pripylė dubenį viralo, rėžė vyresniajam skambų
antausį ir tarė:
Na, nešk, tik atsargiau!
Vyresnysis brolis atnešė viralą, pastatė priešais šachzadę.
— Sėsk ir valgyk pats! — tarė šachzadė.
— Negalima, šeimininkas plūsis.
— Nesiplūs! Sėsk!
Pavalgius vyresniajam broliui, šachzadė paklausė jį:
— Iš kur tu? Kokios tu kilmės?
— Aš smuklės tarnas, čia ir gimęs.
— Neslėpk nuo manęs. Aš pažinau tave. Jei pasakysi teisybę,
nugabensiu tave pas tavo tėvą.
Vyresnysis brolis apsiverkė ir pasipasakojo nuo pradžios ligi
galo visa, kas jam buvo nutikę.
— O ar tu pažintum jauniausiąjį savo brolį, jeigu pamaty-
tum jį? — paklausė šachzadė.
— Pažinčiau.
— O kaip tu pažintum?
— Kartą berniukas būdamas susiruošiau joti į upę žirgo
pagirdyti, tai brolis prikibo prie manęs, rėkė: „Aš taip pat jo-
siu!” — ir įsitvėrė žirgo, o tasai spyrė jam, ir kairiajame petyje
liko kanopos žymė.
— Kodėl tu nepajudinai savo broliuko, nepasiautei su juo?
— Aš nemylėjau jo — todėl ir nepajudinau.
— Ar nepanaši tavo brolio žymė į šitą?
Šachzadė atsidengė kairįjį savo petį.
Vyresnysis brolis puolė jam po kojų ir gailiai gailiai pravirko.
Šachzadė pakėlė jį, nusivedė į prekyvietę, nupirko jam pado-
rius drabužius ir žirgą. Vyresnysis brolis išsigašijo, sėdo ant
žirgo, ir abu nujojo pas vidutinį brolį.
Vidutinis brolis gyveno pas savo šeimininką ne geriau už
vyresnįjį. Jis mito vien išėdomis.
Šachzadė jį susirado, aprengė ir išpuošė kaip ir vyresnįjį
brolį.
Ir visi trys išjojo į gimtąjį kraštą.
Vyresnieji broliai, išvydę, kokias dovanas gabena tėvui šach-
zadė, iš pavydo neteko ramybės ir užmiršo visa, ką gero jis jiems
buvo padaręs. Kartą naktį vyresnieji broliai ėmė tartis, kaip pra-
žudžius šachzadę.
O mergina nugirdo, kaip jie susikalbėjo.
Prijojo keliauninkai upę, sustojo paupyje nakvoti. Mergina
pasišaukė šachzadę ir tarė:
— Tavo broliai sumanė piktadarystę: nori tave šiąnakt
užmušti.
Užėjo naktis. Šachzadė truputį prigulė’, paskui atsikėlė, pri-
bėrė ant kilimo žemių, pridengė palaidiniu, o pats nuėjęs atsigulė
atokiau.
Rytui brėkštant, vyresnieji broliai atėjo prie kilimo, paėmė jį
už keturių kampų ir įmetė į upę.
— Dabar eime, surinksime visas dovanas ir iškelsime praš-
matnią puotą! — tarė jie.
Tuo tarpu jau ėmė švisti. Staiga broliai išgirdo vandenį
pliuškenant. Žvelgia — ogi jų brolis paupyje besiprausiąs.
Įširdo broliai, susimokę nušuoliavo į priekį ir sustojo prie
smėlio kalvelės. Čia jie užkasė aštrų pliką kalaviją, o patys iš
abiejų kalavijo pusių įsikasė iki juostos į smėlį.
Štai prijojo jaunesnysis brolis ir klausia:
— Kodėl judu įsikasę į smėlį?
— Kad neskaudėtų juosmens ir kojų, — atsakė vyresnysis
brolis. — Nušok nuo žirgo ir tu, mudu tave taip pat užkasime —
tavo kojos visuomet bus sveikos.
Šachzadė nulipo nuo žirgo, broliai užkasė jį aukščiau kelių.
Smėlys ėmė deginti jam kojas.
— Et, broliai, ir karštas gi smėlys! — sušuko jis.
— O tu pakrutink kojas — jos atvės.
Jaunėlis pajudino kojas —■ ir kalavijas iš karto nukirto abi
kojas ligi kelių.
Šachzadė, aptekęs krauju, liko begulįs smėlyje.
Broliai išdūrė jam akis, paskui pagrobė merginą, žirgą bei
paukštę ir nujojo.
Parjojo broliai pas tėvą, atidavė jam visa, ką buvo parsiga-
benę. Šachas labai nudžiugo.
Lakštingalą skardžiabalsę jis pasiėmė sau, merginą nuskyrė
vyresniojo brolio nuotaka, o Kora Koldyrgočą padovanojo
vidutiniam.
Merginai šachas davė keturiasdešimt tarnaičių, žirgą pastatė
j arklidę, o narvelį su lakštingala skardžiabalse pakabino ant
platano iš brangakmenių.
Bet paukštė pakišo galvą po sparnu ir negiedojo. Kora Koldyr-
gočas kandžiojo visus, kurie prilįsdavo iš priekio ir spardė tuos,
kurie prieidavo iš užpakalio. O mergina, apsupta keturiasdešimt
tarnaičių, gulėjo auksinėje skrynioje ir nepakėlė galvos.
Dabar pasiklausykite apie šachzadę.
Po trijų dienų ir trijų naktų jis atsitokėjo ir atsiminė, kas jį
buvo ištikę. Šiaip taip išsiskėlė ugnies ir uždegė plaukelį, kurį jam
buvo davusi peri. Tą pačią akimirką peri atsirado priešais jį aukso
soste, apsupta savo tarnaičių.
— O žmogaus sūnau, kas tave taip nuskriaudė? — sušuko
peri.
Ji paguldė šachzadę į savo sostą ir įsakė tarnaitėms nunešti
jį pas josios tėvą, į Kuchnkofo kalnus, į patį pasaulio kraštą.
„Panardinkite žmogaus sūnų į gyvybės vandenyną ir gydy-
kite mūsų papročiais. Po keturiasdešimt dienų, kai jis pasveiks,
atsiųskite jį pas mane. Jis man brangus kaip tikras brolis”, —
liepė ji pasakyti tėvui.
Tarnaitės pakėlė sostą ir nunešė per krištolo kalnus prie gyvy-
bės vandenyno.
Po keturiasdešimt dienų šachzadė pasveiko ir grįžo pas peri
dar puikesnis bei stipresnis negu pirma.
— Aš neleisiu tavęs tokio pas tėvą, — tarė peri. — Padarysiu
tave panašų į vargšą keleivį ir tada nugabensiu. Jeigu tavo tėvas
bus atidavęs šacho dukterį už vyresniojo tavo brolio ir pasodinęs
jį į savo sostą kaip šachą, mes neisime į miestą ir grįšime; o jei
tavo tėvas tebevaldo šalį, aš iškelsiu tau vestuves su gražuole
mergina.
Tris mėnesius jinai nepaleido nuo savęs šachzadės. Po trijų
mėnesių jam plaukai ėmė kristi ant kaktos, ir išaugo ilgių
ilgiausi nagai.
Peri pasodino šachzadę ant savo sosto, ir abu drauge nuskrido
į jo miestą.
Palikusi sostą už miesto, peri paėmė šachzadę už rankos ir
nuvedė į rūmus pas šachą.
O šachas tuo metu kalbėjosi su savo viziriu.
— Jau keli mėnesiai, kai aš nugrimzdęs į sielvarto liūną, —
skundėsi šachas. — Paukštė nė karto nesučiulbėjo, žirgas nė
karto nesužvengė, mergina nesuvalgė nė kąsnelio.
Staiga jis pastebėjo kieme jauną keleivį.
— Ei, eik šen! — šūktelėjo šachas.
Šachzadė žvilgtelėjo į sostą ir išvydo, kad abu jo broliai sėdi
iš abiejų tėvo pusių, — vadinasi, tuo tarpu viskas tebėra kaip
buvę.
Šachzadė žengė tik vieną žingsnį sosto link, ir lakštingala
skardžiabalsė sučiulbo staiga taip švelniai, jog visos širdys
ištirpo nelyginant vaškas; Kora Koldyrgočas arklidėje tris kartus
garsiai nusižvengė, o gražuolė mergina pasiėmė į rankas aukso
sazą1 ir ėmė šokti keturiasdešimt tarnaičių būryje.
Šachas nudžiugo:
— Šis keleivis atnešė mums laimę! — sušuko jis ir liepė
išberti ant šachzadės galvos dubenį aukso pinigų.
Tuomet šachzadė tarė:
— Aš ne keleivis. Klauskite lakštingalą skardžiabalsę, kas
aš, ji viską jums papasakos.
— Kur tu regėjai, kad paukštė kalbėtų? — nustebo šachas.
Tada prabilo lakštingala skardžiabalsė ir papasakojo visa,
kas buvo nutikę nuo pat pradžios.
Šachas pamatė, kad jo valdžiai atėjo galas. Žmonės stojo kaip
siena už narsų šachzadę, kuris išgelbėjo jų miestą. Tą pačią
dieną šachas su vyresniaisiais sūnumis pabėgo, 0 šachzadė sėdo
] jo sostą.
Šachzadė keturiasdešimt dienų vaišino žmones savo vestuvėse
su gražuole mergina. O peri pasakė jam atsisveikindama:
— Kai įsigeisi mane išvysti, uždek mano plaukelį — ir aš
atvyksiu.
Taip išsigelbėjo žmonės nuo žiauraus šacho priespaudos, taip
įvyko visi šachzadės troškimai.
Ir aš tose vestuvėse buvau, riebų plovą valgiau. Kiek jau
metų praėjo, o ligi šiol per mano ūsus ir barzdą taukai tebevarva.
Seniai, labai seniai gyveno vienas žiaurus šachas. Ilgai jis engė ir kankino liaudį, savo valdiniams išlupdavo iš burnos
paskutinį duonos kąsnį, smaugė vargšus rinkliavomis bei mokesčiais. Šitaip jisai prisirinko tiek aukso, sidabro ir Skaityti toliau.. »
Gairės: ilgos pasakos, Lakštingala skardžiabalsė, Šachadzė, Smurto lygis: blogiau nei raudonkepuraitė, Uzbekų pasakos, vertimas: A.Liobytė
Kitą kartą senų senovėje buvo senelis ir senutė. Turėjo juodu dvylika sūnų ir tris dukteris. Jauniausioji buvo vardu Eglė. Vieną vasaros vakarą visos trys seserys išėjo maudytis. Pasipūškinusios ir išsipraususios išlipo ant kranto apsirėdyti. Jauniausioji tik žiūri — jos marškinių rankovėje žaltys įsirangęs. Ką gi daryti? Tuoj vyriausioji pagriebė mietą ir buvo Skaityti toliau.. »
Gairės: eglė žalčių karalienė, Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: blogiau nei raudonkepuraitė, vidutinio ilgio pasakos