Seniai, labai seniai viename kišlake gyveno jaunuolis. Jis vadinosi Tugrys. Jis nieko daugiau neturėjo, tiktai žirgelį. Kartą jis išvyko darbo ieškoti. Paieškojo viename kišlake, kitame — niekur nieko nerado. Tada jis sėdo ant savd žirgo ir išjojo į tolimą šalį — laimės ieškoti.
Skaityti toliau.. »
You are currently browsing articles tagged Smurto lygis: raudonkepuraitė.
Gairės: Smurto lygis: raudonkepuraitė, Tugrys ir Egrys, Uzbekų pasakos, vidutinio ilgio pasakos
Meldynuose veisėsi pulkas lapių, tarp kurių viena buvo gudruolė, praminta Švelniakaile.
Kartą auštant Svelniakaile slapta nuo kitų savo kūmučių nustyrino į artimiausiąjį kaimą.
Skaityti toliau.. »
Gairės: Lapės beuodegės, Smurto lygis: raudonkepuraitė, Uzbekų pasakos, vidutinio ilgio pasakos
VILKAS IR LAPĖ
Kartą atkiūtino pas vilką laputė.
Vilkas nudžiugo:
— Gerai, kad atčiūžinai, nes man iš alkio grobas grobą ryja.
Prišerk mane ligi sočiai, pradžiugink mano širdį.
— Gerai, — atsako jam lapė. — Eiva su manimi.
Jiedu leidosi į kelionę: lapė pirma, vilkas iš paskos. Netrukus
jiedu sutiko moteris, einančias į vestuves. Jos visos, senu papro-
čiu, nešėsi po ryšulėlį su vaišėmis.
Lapė dėjosi esanti raiša ir ėmė šlubuoti, smulkiais žingsne-
liais spirendama pirma moterų. ►
Viena moteris sušuko:
— Žiūrėkite, žiūrėkite — šluba lapė! Tuojau aš ją pagausiu!
Moteris pastatė ant kelio nešulį ir puolė lapės gaudyti.
Nusižiūrėjusi į ją, įkandin leidosi tekina antra moteris, pas-
kui ją — trečia, ketvirta ir visos kitos.
Tuo tarpu vilkas išdraskė ryšulėlius, švaru] švariausiai išlaižė
visus indus, pasisotino ir nuslimpino namo atsipūsti.
Kitą dieną ateina lapė vilko aplankyti, o tas tįso patenkintas.
— Puikiai tu man įsiteikei, lapute! — tarė vilkas. — Ir pri-
šėrei, ir prijuokinai. Aš labai patenkintas. O dabar sugalvok
padaryti man kokį nors mažą nesmagumėlį. Noriu pažiūrėti,
kaip tu tai atliksi.
— Gerai, — sako lapė. — Eiva su manimi.
Atėjo jiedu prie vieno sodo. Vargais negalais prasiskverbė
pro tvoros plyšį. Žiūri sode vynuogės kad išsirpusios, uogos kad
prinokusios, vos nesprogsta nuo saldžios sunkos. Ėmė jiedu
vynuoges smaližiauti.
Lapė, norėdama vilką į bėdą įkliudyti, nuolat šūkauja:
— Vilke, ė, vilkeli, aš jau taip prisišveičiau, jog iš vietos
pakrutėti nebegalėsiu! Ėsk greičiau, paskubėk!
Vilkas ryja, skuba. Galop taip prisikimšo pilvą vynuogių,
kad jau vos bekvėpuoja.
Tuomet laputė striktelėjo ant tvoros ir kad ims rėkti:
— Ei, vagis vynuogyne! Laikykite vagį! Laikykite vagį!
Į šauksmą atkūrė sodininkas didžiuliu vėzdu nešinas. Vilkas
šoko prie tvoros, o jo pilvas taip išsipūtęs, jog pro plyšelį nebe-
pralįsi. Buvo bešokąs per viršų — pilvas per sunkus, neperšoksi!
Tuo tarpu čia pasisuko sodininkas ir taip įkrėtė vilkui, jog
susprogtosios vynuogės šiam skersai gerklės atsistojo.
Įdūko vilkas ant lapės. Kitą dieną nuliumpino pas ją ir sako:
— Aš tau sakiau, kad tu man padarytum mažą nesmagumėlį.
O ką tu man padarei? Ligi šiol nugarą gelia!
— Juk tu pats prašei! — įsižeidė lapė. Ir pamanė: „Reikės
atsikratyti vilko.”
O vilkas tarė:
— Ėsti noriu. Pašerk mane, tik, žiūrėk, šiandien be jokių
išdaigų!
— Na, ėdesio tuojau pat gausime! — atsako lapė.
Jinai išdrožė ieškoti. Žiūri — ant akmens avitaukių skepsnelė
padėta.
„Iš kurgi čia taukai? — pamanė lapė. — Čia kažkas įtartina.
Verčiau aš pati neliesiu jų, o pašauksiu vilką. Tegu jis paragauja.
Pažiūrėsime, kas iš to išeis.”
Sugrįžo ji pas vilką.
— Ko tu taip užtrukai? — klausia vilkas.
— Mat, kas atsitiko, — sako jam lapė. — Užėjau visą pa-
piautą aviną, mėsą sušveičiau, o taukus tau palikau. Eiva
greičiau.
Privedė ji vilką prie taukų, o tam net seilės varva.
— Tai puikiai tu pataisei! — sako jai vilkas.
Ilgai nesvarstydamas, puolė vilkas prie taukų.
Staiga kažin kas pliaukštelėjo, ir spąstai, medžiotojo paspęsti,
užsitrenkė. Pastvėrė lapė taukus ir sako:
— Lik laimingas!
Lapė nudūmė, o vilkas liko spąstuose betūnąs.
Kartą atkiūtino pas vilką laputė.
Vilkas nudžiugo:
— Gerai, kad atčiūžinai, nes man iš alkio grobas grobą ryja. Prišerk mane ligi sočiai, pradžiugink mano širdį.
Gairės: Lapė, Lape ir vilkas, Smurto lygis: raudonkepuraitė, trumpos pasakos, Uzbekų pasakos, vilkas
ACHMADAS IR ŠACHAS
Seniai, labai seniai vieną šalį valdė žiaurus šachas. Jis mė-
gaudavosi žmonių kančiomis, jis džiūgaudavo dėl žmonių siel-
varto. Kasdien tekėdavo nekaltų žmonių kraujas, o šachas tik
juokėsi.
Gyveno tame krašte ir senas poetas dainius. Jis buvo išmin-
tingas, pražilęs. Ir graudu jam buvo žiūrėti į vargdienių kančias.
Kartą atėjo senasis poetas pas šachą.
— Ei, ko tau reikia, žilabarzdi? — suriko šachas.
Poetas atsakė:
1. Uzbekų liaudies pasakos
17
O šache, kankini tu liaudį!
Kasdien labiau tu žmones spaudi.
Bet keršto kraujuje nepaskandinsi.
Turėsi atpildo sulaukti!
Šachas išsigando ir įtūžo.
— Šis senis iš proto išsikraustė! — suriko jis. — Mane pa-
mokyti sumanė! Ei, budeliai, nužudykite jį! Ir kartu su juo
nužudykite visus kitus žilabarzdžius! Nes šiaip dar koks nors
pakvaišėlis prisistatys man pamokslauti.
Šoko budeliai vykdyti šacho įsakymo. Emė vaikščioti iš namo
į namą, gaudyti senius. Ir netrukus visoje šalyje nebeliko gyvo
nė vieno žilabarzdžio. Kai tik žmogus imdavo žilti, tuojau pat
jį nugalabydavo šacho budeliai.
Bet kažkaip kartą susimąstė šachas: „Praeis kiek metų — ir
mano paties barzda pražils. Kas gi bus tada? Juk nepakeisiu savo
paties įsakymo!”
Ir tą pačią dieną įsakė kariuomenei ruoštis į žygį gyvybės
vandens parnešti, kad, šito vandens išgėręs, gyventų amžinai
ir niekad nesentų.
O šacho kariuomenėje tarnavo narsus karys, vardu Achma-
das. Jis labai mylėjo seną savo tėvą Machmudą ir ligi šiol buvo
išslapstęs jį nuo šacho budelių. Bet kai atėjo metas žygiuoti,
Achmadas nežinojo, kaip jam pasielgus.
Tuomet tarė jam tėvas:
— Padirbk man didelę skrynią. Aš pasislėpsiu joje, ir tu
vešiesi mane dvirate. Ilgą amžių išgyvenau, sūneli, daug regėjau
ir daug žinau. Žygyje aš tau praversiu.
Achmadas taip ir padarė. Kariuomenė leidos į kelionę, ir
Machmudas išvažiavo su ja skrynioje dvirate. Naktimis, kariams
sumigus, Achmadas pavalgydindavo ir pagirdydavo tėvą. Ir nie-
kas nieko nenumanė.
Trečią kelionės dieną kariuomenė įžengė į kalnus. Vakarop
šachas įsakė sustoti nakvynei giliame siaurame slėnyje. Sutemus
Achmadas nuėjo tėvo aplankyti.
— Sakyk, sūneli, — paklausė Machmudas, — ar nėra neto-
liese kalnų? Netgi savo skrynioje jaučiu vėsumą.
— Yra, — atsakė Achmadas. — Iš visų pusių stūkso aukšti
kalnai. Jų viršūnės debesų užklotos.
Tuomet tarė jam Machmudas:
— Bėk, sūneli, pas šachą. Tegu įsako kariams išskleisti
palapines kur nors aukštoje vietoje — antraip neišvengs ne-
laimės.
Achmadas nubėgo pas šachą, pasakė visa, kaip buvo jį tėvas
pamokęs.
— Gerai, — sutiko šachas. — Tegu pusė kariuomenės pasi-
kelia aukščiau, o pusė telieka čia. Pažiūrėsime, kokia nelaimė
juos ištiks. O jeigu nieko neatsitiks, liksi be galvos!
Naktį baisi liūtis siautėjo kalnuose. Siauras slėnys priplūdo
vandens, ir daug karių paskendo jame kartu su palapinėmis bei
žirgais.
Traukė kariuomenė toliau. Dar po trejeto kelionės dienų pra-
sidėjo bevandenė dykuma. Netrukus išsibaigė vandens atsargos.
Kariai ėmė mirti nuo kaitros bei troškulio. Tuomet nuėjo Achma-
das pas tėvą ir tarė:
— Jau kelinta diena, tėvai, mes keliaujame dykuma! Išsi-
baigė visas vanduo — nebėra ko žmonėms gerti, nebėra kuo žirgų
pagirdyti. Kas daryti?
Machmudas paklausė:
— Pažiūrėk, sūneli, ar nėra kur nors arti kupranugarių
dyglių — jautako?
— Yra, — atsakė Achmadas. — Antai auga netoliese, iš čia
matyti.
— Tai gerai, — sako Machmudas. — Kur dygliai — ten ir
bitės. Jos medų iš jų renka. O jei paskui bitę eisi — ir vandenį
prieisi.
Achmadas pasiėmė kaplį ir nuėjo tenai, kur augo kupranu-
garių dygliai. Prieina, ir iš tiesų — ties dygliais bedūzgianti
bitelė. Achmadas leidosi įkandin jos.
Ilgai skrido bitė, ilgai keliavo Achmadas. Atvedė jį bitė prie
daubos, kur tarp žolių tviskėjo mažas klanelis. Pripuolė bitė prie
vandens ir įniko gerti.
Nudžiugo Achmadas. Palaukė, kol bitė atsigėrė, ir ėmė kasti
šulinį. Iškasęs atsivedė kariuomenę, kad ir visi kariai galėtų savo
troškulį numalšinti ir žirgus pasigirdyti.
O vėlų vakarą, visiems užmigus, Achmadas pagirdė senąjį
tėvą.
Kariuomenė peržygiavo per dykumas bei stepes ir sustojo
atsikvėpti skaidrios bei sraunios upės pakrantėje. Nulipo šachas
nuo žirgo ir mato: upės dugne tviska ir žėri du deimantai, tary-
tum dvi šviesios žvaigždės nakties danguje.
Šachas įsakė ištraukti deimantus iš upės. Šoko į vandenį
vienas karys — ir žuvo. Šoko antras — taip pat žuvo.
Trečiasis karys tarė:
— Didysis šache, čia neįmanoma pasiekti dugno, upė labai
gili. Kam žūti veltui!
— A, tai šitaip, — suriko šachas, — tu čia man dar atsišne-
kėsi! .. Budeliai, šen!
Karį nužudė.
O šachas spiegia:
— Nerkite!
Daug karių čia gavo galą upėje.
Achmadas mato, kad prieina jo eilė, ir leidosi pas tėvą.
— Noriu su jumis atsisveikinti prieš mirdamas, — tarė Mach-
mudui. — Turiu nerti į upės dugną dviejų deimantų, kurie tviska
gelmėje nelyginant dvi žvaigždės. Daug karių jau žuvo, priėjo
ir mano eilė.
Tada Machmudas jį klausia:
— O sakyk, sūneli, ar gili šita upė?
— Gili.
— Ar nėra pakrantėje medžio?
— Yra, — atsako Achmadas. — Palinkęs viršum vandens
aukštas platanas.
— Deimantų upėje nėra, — prabilo senis. — Deimantai me-
dyje. Vandenyje jie tik atsispindi. Priėjus tavo eilei šokti į upę,
bėk prie medžio ir įsilipk į jį. Deimantus rasi paukščio lizde.
Suvyniok juos į juostą ir nerk į vandenį. Šachui pasisakyk dei-
mantų radęs upės dugne.
Achmadas grįžo prie upės ir ėmė kopti į medį.
— Ei, kurgi tu ten lipi? — suriko jam šachas.
Achmadas atsakė:
— O valdove, kad panerčiau iki pat dugno, turiu šokti iš
medžio viršūnės! Antraip deimantų nepasieksi.
Įsliuogė Achmadas į plataną ir išvydo ten paukščio lizdą.
Kilstelėjo lizdą, žiūri, ogi ten du deimantai įstrigę tarp šapelių.
Achmadas bematant suvyniojo brangakmenius į juostą, nėrė
į upę ir, išlipęs iš vandens, padavė ‘deimantus šachui.
Rytą kariuomenė išvyko toliau.
Žygiavo ilgai, nukako toli ir pagaliau pasiekė aukšto kalno
papėdę. O akmeninėje kalno atšlaitėje tarytum slibino nasrai
juodavo urvo anga, kur tekėjo gyvybės vandens šaltinis.
Šachas įsakė išskleisti palapines. Sušaukė visus karius ir
prabilo:
— Kas parneš man iš urvo gyvybės vandens, tą apipilsiu
auksu, o kas neparneš, tą nugalabysiu.
Nuėjo vienas karys — ir nebegrįžo. Nuėjo antras — ir taip
pat nebegrįžo.
Priėjo Achmado eilė. Nuliūdo Achmadas, nuėjo atsisveikinti
su tėvu. O tasai jam sako:
— Šitos nelaimės galima išvengti, sūneli. Surask žirgų ban-
doje kumelę su kumeliuku. Kumeliuką pririšk prie urvo angos,
sėsk ant kumelės ir jok ramiai: atgal ji pati tave išves. Dar pasi-
gauk dvi varles. Rasi urve du šaltinius — užmušk varles ir mesk
po vieną į šaltinius. Kuriame varlė atsigaus — ten gyvybės
vanduo, kuriame nebeatsigaus — ten paprastasis vanduo. O jau
katro vandens geriausiai paimti mūsų budeliui šachui — spręsk
pats.
Achmadas padėkojo tėvui, atliko visa, ką jis jam buvo pataręs,
ir nujojo kumele į urvą gyvybės vandens.
Tolimas buvo kelias. Tik pačiame kalno viduryje užtiko
Achmadas du šaltinius. Užmušė jis varles ir įmetė po vieną į šal-
tinius. Žiūri — viename šaltinyje varlė akimirka atsigavo.
Tuomet nusišypsojo Achmadas ir pasėmė šachui sidabriniu
ąsočiu paprasto vandens, o savo tėvui prisėmė indelį gyvybės
vandens, ir vėl atsisėdo ant kumelės.
Žvaliai ėmė bėgti kumelė, pririšto prie urvo angos alkano
kumeliuko šaukiama. Išjojo Achmadas laukan iš urvo ir, žemai
nusilenkęs, padavė šachui ąsotį su paprastuoju vandeniu.
Šachas nudžiugo, tuojau pat išgėrė visą vandenį ir įsakė
kariuomenei traukti atgal.
Vakare nuėjo Achmadas pas tėvą, papasakojo visa, kaip buvo,
ir pastatė priešais jį indelį su gyvybės vandeniu. Bet Machmudas
tarė:
— Ne ilgai gyvendamas, o mylėdamas liaudį ieškok savo
laimės.
Achmadas susimąstė dėl tėvo žodžių. Ir kaip tik šiuo metu
pro šalį skrido varnas. Užgavo varnas indelį sparnu — nupuolė
šis ir susikūlė į akmenis. Tik vieną vienintelį gyvybės vandens
lašeliuką besuskubo pačiupti varnas, ir keletą lašelių sugėrė arčos
medžio šaknys. Nuo to laiko varnai išgyvena po šimtą metų,
o arčos — po tūkstantį ir amžinai žaliuoja.
Pažvelgė Achmadas į palietą gyvybės vandenį ir jam nebuvo
jo gaila.
Varginga buvo kariuomenės kelionė atgal. Pagaliau priėjo
upę. Šachas išvydo, kad čionai vienoje vietoje bėgioja žeme
daugybė skruzdėlių.
Ėmė klausinėti:
— Kodėl čia suka ratu skruzdėlės? Ko joms reikia?
Bet niekas negalėjo jam atsakyti.
Tuomet šachas tarė:
— Aš paklausiu kasdien du iš jūsų. Katro atsakymas man
patiks — tą apdovanosiu, o katro atsakymas nepatiks — tą
nugalabysiu.
Achmadas nubėgo pas savo tėvą, papasakojo naują šacho
įsakymą.
— Ką daryti, tėve? — paklausė jis. — Žiaurusis šachas netru-
kus visus karius išžudys!
Machmudas susimąstė. O paskui tarė:
— Žiūrėti, kaip veltui žūva šitiek žmonių — blogiau negu
mirti! Eik, sūneli, pas šachą. Pasakyk jam: „Skruzdėlės suka čia
ratu todėl, kad upės dugne tūno aliejaus puodas!” O kai šachas
įsakys ištraukti šitą puodą, tu įlipk į medį ir iš ten paleisk strėlę
į šachą, bet nusitaikyk labai tiksliai. Žiūrėk, neprašauk pro šalį!
Achmadas nuėjo pas šachą ir tarė:
— Aš žinau, kodėl čia suka ratu skruzdėlės: toje pačioje vie-
toje upės dugne guli aliejaus puodas.
Šachas užsirūstino:
— Bene tu juoktis iš manęs sumanei? Kas skruzdėlėms dar-
bo, kad upės dugne yra aliejaus puodas? Budeliai, šen!
— Maloningasis šache, — paprašė Achmadas, — leiskite
man parodyti jums šitą puodą. Jeigu neištrauksiu jo iš upės
dugno, darykite tada man, ką tinkami.
— Gerai, ištrauk, — sutiko šachas.
Achmadas šoko prie medžio, įlipo į jį, iš visų jėgų įtempė
lanką, nutaikė ir paleido strėlę.
Šachas, kur sėdėjo, ten ir nusirito negyvas. Ir kaip tik į tą
vietą, kur skruzdėlės suko ratu. Tai jos iš anksto dvėseną jautė.
Išsliuogė Achmadas iš medžio. Pribėgo prie jo kariai, ėmė jį
glėbesčiuoti.
— Ačiū tau — tu padarei gerą darbą!
Bet Achmadas jiems tarė:
— Ne man dėkokite, o žilabarzdžiui Machmudui, mano tėvui!
Tai jis išgelbėjo kariuomenę, kad nepaskęstų kalnų slėnyje. Tai
jis pagirdė mus dykumoje. Ir dabar jis padėjo mums visiems
išsigelbėti iš žiauriojo šacho, kuris kasdien liejo nekaltųjų kraują.
Tuomet nuėjo kariai pas Machmudą. Padėkojo išmintingajam
seneliui ir didžiai pagerbdami išrinko jį šalies valdovu. O jo sūnų
Achmadą išsirinko savo vadu.
Seniai, labai seniai vieną šalį valdė žiaurus šachas. Jis mėgaudavosi žmonių kančiomis, jis džiūgaudavo dėl žmonių sielvarto. Kasdien tekėdavo nekaltų žmonių kraujas, o šachas tik
Gairės: Achmadas ir Šachas, achmedas, Šachas, Smurto lygis: raudonkepuraitė, Uzbekų pasakos, vidutinio ilgio pasakos
Susibičiuliavo lapė su gerve ir ėmė drauge gyventi. Netrukus
išsirito gervės mažyliai. Gervė augino juos, penėjo, girdė ir saugojo kaip akies vyzdį. O lapė manė sau: „Tegu paūgi mažuliukai!
Skaityti toliau.. »
Gairės: Lapė ir gervė, Smurto lygis: raudonkepuraitė, trumpos pasakos, Uzbekų pasakos
Kartą atėjo vištos pas lokį lape pasiskųsti.
— Galingasis šache, — tarė jos, — lapė mums visai gyventi neduoda! Kas naktis piauna ji vištas ir nieko nesibijo!
Skaityti toliau.. »
Gairės: Gudruolė lapė, Smurto lygis: raudonkepuraitė, trumpos pasakos, Uzbekų pasakos
Vieno pono mirė pati ir paliko dvylika sunų ir dar vieną dukrelę.
Po kurio laiko tėvas sumanė vesti kitą. O toji buvo ragana. Ji ir sako:
Skaityti toliau.. »
Gairės: Dvylika brolių juodvarniais lakstančių, Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: raudonkepuraitė, vidutinio ilgio pasakos
Buvo storas
Bajoras
Garbiniuota barzda.
Vaikštinėjo
Bajoras
Su gumbuota lazda.
Skaityti toliau.. »
Gairės: Eiliuotos pasakos, Jaučio trobelė, Kostas Kubilinkas, Smurto lygis: raudonkepuraitė
Kartą vienas sūnus paveldėjo iš tėvo didelį turtą, bet greitai viską prašvilpė – liko tiktai tėvo kardas prie šono, saujelė druskos ant stalo ir pelių medžiotojas katinas po stalu.Ką gi daugiau tokiam skurde daryti – pasiima ką turi ir eis į pasaulį naujos laimės ieškoti. Eina, eina – o kelio nei katinas, nei jis pats nežino. Paklydo miške. O tam miške girdi baisiausią Skaityti toliau.. »
Gairės: Dvasių veidrodis, Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: raudonkepuraitė, vidutinio ilgio pasakos
Kitados buvo senas, sveikatos nebetekęs kalvis, jis gyveno labai skurdžiai. Kurgi ne! Nukalti jau nieko nestengia, vaikų neturi, kas pagelbetų, – kur tad duonos kąsnį gaus? Sėdi abu su senute ir skundžiasi:
Skaityti toliau.. »
Gairės: Kalvio padėjėjas, Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: raudonkepuraitė, trumpos pasakos
Gyveno du laukininkai: vienas turtingas,antras vargšas. Vargšas dažnai eidavo pas turtingąjį duonos prašyti, o tasai kada-nekada pasišaipydamas atkišdavo kokį kąsnį. Sykį vargšas išvažiavo su rogutėmis į mišką žabų. Ogi žiūri – eina per mišką dvylika
Skaityti toliau.. »
Gairės: Kalne atsiverk!, Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: raudonkepuraitė, trumpos pasakos
Katinėlis su gaidžiu
Statė namą po medžiu.
Pasistatė ir gyvena.
Dun dun dun! — kažkas dundena.
Iš lovelės atsikėlęs,
Klausia rainas katinėlis:
— Kas ten beldžias į duris,
Skaityti toliau.. »
Gairės: Eiliuotos pasakos, Katinėlis ir gaidelis, Kostas Kubilinkas, Smurto lygis: raudonkepuraitė, trumpos pasakos
Gyveno vargšas trobelninkas, kuris jokio kito turto neturėjo, tiktai didelį didelį gaidį. Trobelninkas gaidį (Laikė kaip savo vaiką ir
visuomet su juo pasikalbėdavo. Ten pat dvare įgyveno labai nedoras ponas, kuris trobelninką ujo nepabaigiamais lažo darbais ir galop liepė iš trobelės išsikraustyti. Vargšas Skaityti toliau.. »
Gairės: Gaidys milžinas, Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: raudonkepuraitė, trumpos pasakos