ienas tėvas turėjo tris sūnus: du gudrius, tre­čią, jauniausiąjį, kvailutį. Pro pat tėvo namus tekėjo plati upė, ir sūnūs iš eilės turėjo eiti per ją žmonių kelti. Kartą prie vyriausiojo brolio priėjo nepažįstamas žmogus ir sako: — Perkelk mane ne r upe!

Gerai. Kitame krante žmogus klausia:

Ką nori gauti už darbą: sieką aukso ar tris gerus daiktus? Tasai aukso norėtų.

Gerai! — žmogus davė jam aukso ir prapuolė.

Antrą naktį tas pat nutiko-viduriniajam broliui. Trečią naktį kvai­lutis turi eiti žmonių kelti. Ateina tasai pats žmogus.

— Perkelk mane!

Gerai. Kitame krante žmogus klausia:

Na, kvailuti, ko nori: sieko aukso ar trijų gerų daiktų?

Et, ką čia niekus! Imsiu naudingus daiktus — bent žinai, ką turi.

— Žiūrėk tu man, tai tu gudresnis už anuos, kad taip šneki. Še žirgo ašutas. Jei kada tau prireiks žirgu pasiversti, tik įsikąsk ašuto galą ir pasakyk: „Noriu būti žirgas ir niekas kitas!” Tuoj pat pavirsi į žirgą. O žmogumi šitaip gali atvirsti: įsikąsk ašutą ir sakyk: „Noriu būti žmogus ir niekas kitas!” O va čia balandžio plunksna. Jeigu prireiktų balandžiu pasiversti, įsikąsk tą plunksną ir sakyk: „Noriu būti balandis ir niekas kitas!” Tuojau pavirsi į balandį. O žmogumi šitaip gali atvirsti: įsikąsk balandžio plunksną ir sakyk: „Noriu būti žmogus ir niekas kitas!” Ir dar imk žuvies žvyną. Jei prireiktų žu­vimi pasiversti, įsikąsk žvyną ir sakyk: „Noriu būti žuvis ir niekas kitas.” Tuojau pavirsi į žuvį. O žmogumi šitaip gali atvirsti: įsikąsk žvyną ir sakyk: „Noriu būti žmogus ir niekas kitas!”