Stebuklingas žiedas
ienas tėvas mirdamas paliko sūnui tris auk-
sinus. Kol sūnus buvo mažas, tuos auksinus
saugojo motina. Vaikinas paūgterėjo ir kar-
tą prašo motinos duoti vieną tėvo auksiną —
eisiąs į miestą ko nusipirkti. Motina duoda,
ir sūnus išeina. Bet kelyje sutinka seną mote-
rėlę su šuniuku; toji sako:
— Sūnau, pirk mano šuniuką — nesigailėsi!
— Kiek nori gauti?
— Auksiną.
Gerai. Sūnus parsiveda šuniuką namo, o motina raukosi — patys
neturį ko valgyti, kur čia dar šunis šersi.
— Gerai, gerai, mama, mes šuniuko neturėjom, o kaip be jo gy-
vensi? Visi turi šuniukus, ir mes turėsim!
Motina apsiramino. Po kelių dienų sūnus prašo antro tėvo auksi-
no. Motina jau nenori duoti — vėl niekams išleisiąs. Galop vis tik
duoda, ir sūnus išeina į miestą. Šiapus miesto sutinka tą pačią mo-
terėlę su kate.
— Sūnau, pirk mano katytę — nesigailėsi!
— Kiek nori gauti?
— Auksiną.
Gerai. Sūnus parneša katytę namo, o motina bara paskutiniais
žodžiais — patys neturį ko burnon dėti, o jis dar veltėdžius perkąs.
Trečio auksino tikrai nebegausias.
— Gerai, gerai, mama, katytės mes neturėjom, o kaip be murk-
lytės gyvensi? Visi turi katytes — ir mes turėsim!
Motina apsiramino, bet trečio auksino nė negalvoja jam duoti.
Po kelių dienų sūnus vėl panoro miestan nukakti. Bet jis gerai žino:
neduos motina auksino, todėl pats jį pasiėmė ir išėjo drauge su šu-
niūku ir katyte. Vėl sutinka moterėlę. Bet šį kartą jos rankos tuščios:
tik stovi nuleidusi galvą ir. žiūri į žemę. Sūnus klausia:
— Moterėle, ko taip į žemę žiūri?
— Cia, dvi pėdos po žeme, yra rūsys; jeigu žemę atkastum ir
dangtį atkeltum, tai patektum pas mirusią karalaitę, ant kurios piršto
brangus žiedas užmautas. Norėčiau žvilgtelėti j tą žiedą.
Gerai. Sūnus atkasa žemę, įlipa į rūsį ir išneša moterėlei žiedą.
Moterėlė žiūrėjo į tą žiedą, žiūrėjo, paskui sako:
— Sūnau, pirk šį žiedą — nesigailėsi.
— Kiek nori gauti?
— Auksiną.
— Gerai — paskutinis auksinas.
Moterėlė pasiima auksiną ir nueina, prisakiusi tuojau rūsio dangtį
uždaryti.
O sūnus sugalvojo dar kartą rūsį apžiūrėti ir įlindo į vidų. Ta-
čiau tą pačią akimirką dangtis pokšt, ir užsidarė, o jis liko ten kaip
kalėjime — nei tu dangtį pajudinsi, nei ką. Gerokai laiko praėjo.
Tik šit prisiminė pirktą žiedą ant piršto.
„Gaila,— galvoja jis, žiedą sukiodamas,— su šuniu ir kate man
gerai išėjo, o su šituo žiedpalaikiu visai prastai klojasi, nereikėjo
nė pirkti.”
Tai sakydamas, sūnus girdi, kad šuo ir katė rūsio dangtį krabž-
dena.
— Vargšai gyvulėliai, juk jūs dangčio vis tiek nepakeisite. Ai-
man! Kad kas mane iš čia ištrauktų!
Sulig tais žodžiais atbėgo šeši žmogiukai ir kelia dangtį. Sūnus
nustebęs žiūri:
— Iš kur jūs čia atsiradot?
— Tavo žiedas mus pašaukė. Kai tik žiedą pasukiosi ir ko pano-
rėsi, mes tučtuojau ateisime ir viską išpildysirne.
— Ak šitaip! Va čia tai bent. Dabar galite eiti, bet jei kada ko
prireiks, tuojau žiedą pasukiosiu.
Žmogiukai prapuolė, o sūnus su šuniuku ir katyte patraukė kur
kojos neša. Tris dienas ėjo ir priėjo karaliaus pilį, o ten pasiprašė
darbo.
Karalius šiuo metu darbo neturįs, bet už tarną galįs priimti.
Ką gi, ir tai gerai! Taip juodu ir sutaria: karalius turi priglausti
ir tarno gyvuliukus — šuniuką ir katytę. Gerai — tegul jau taip.
Sūnus gyvena sau be vargo.
Bet vieną dieną tarnas užsinori geresnės drapanos. Kas tai jam:
nuėjo į sodą, pasukiojo žiedą, šeši žmogiukai ir žia— ko reikia?
— Geresnės drapanos.
Beregint tarnas su tokiais drabužiais, kad net akį veria. Tik visa
bėda — vyresnioji karalaitė pro langą nužiūrėjo, ką tarnas darė,
kaip su žmogiukais kalbėjo — viską. Graužia ją pavydas, kad ir ji
negali taip greitai įsitaisyti gražių drabužių. Ir — tik pamanykit! —
dabar karalaitė kasdien tyko, kaip tą žiedą iš tarno nučiupti. Kartą
vidurdienį, kai tarnas miegojo pokaičio, karalaitė ant galų pirštų
pristypino ir numovė žiedą. Tarnas paskui visus kampus išnaršė be-
ieškodamas. Galop paklausė šuniuką ir katytę, ar tie nežiną. 2iną,
kurgi ne — matę ant karalaitės piršto. Tarnas tuojau užsipuolė va-
gilę, kad gražiuoju žiedą atiduotų; jeigu ne — paskųsiąs karaliui.
Kur tai matyta! Karalaitei tokie priekaištai, matai, per širdį: ji užsi-
metė tarnui atkeršyti.
Vieną naktį, kai karaliaus nebuvo namie, karalaitė atsikėlė ir
uždegė tarno kambarį, kad tasai miegodamas sudegtų. Bet šuniukas
su katyte laiku prikėlė tarną ir išgelbėjo jį iš gaisro; tiktai sudegė
drabužiai, kuriuos žmogiukai buvo atnešę. Pareina karalius ir ima
smarkiai barti tarną: jei savo kambarį sudeginęs, tai kada ir visą
pilį supleškinsiąs. Ką su tokiu daugiau darysi — į kalėjimą! Vargšas
tarnas, visai nekaltas, sėdi kalėjime. Kalėjimas, lyg tyčia, ežero sa-
loje, kur šuniukui ir katytei sunku nusigauti. Vargšai gyvuliukai,
vienas inkšdamas, kitas miaukdamas, keletą dienų lakstė po kara-
liaus kiemą. Tik vienąsyk katytė pamatė ant karalaitės lango kaž-
ką spindint.
— Tai ne kas kitas, kaip mūsų pono žiedas,— sušuko katytė ir
ėmė tykoti, gal kas duris pravers. Netrukus pati karalaitė duris virs-
telėjo. Katytė pro kojas šmurkšt, įbėgo į kambarį ir išnešė žiedą.
Šuniukas, iš džiaugsmo ratu lakstydamas, atidumia priešais katytę
ir šaukia:
— Duokš man, duokš man! Aš noriu žiedą nešti!
Katytė činkt ant žemės, šuniukas kapt į nasrus, o abudu kone
pakvaišę iš džiaugsmo. Katytė nugarą išrietus lekia paskui šuniuką,
o tasai lodamas paskui katytę ratu dumia. Karalaitė žiūri: ko tie
tarno gyvuliukai taip paikioja! Ogi žiūri — šuniukui lojant, žiedas
tik lept iš nasrų, ir iškrito. Ji tuojau pribėgo, žiedą pasičiupo, nusi-
plovė ir į burną įsidėjo, kad daugiau jis niekam į rankas nebekliūtų.
O kitą dieną į vakarą katytei vėl gera mintis šovė: ji patyliukais
įlindo į karalaitės kambarį ir pasislėpė po lova. Kai tik karalaitė už-
migo, katytė su kojele ėmė jai kutenti lūpas. Karalaitė per miegus jau
vieną kartą prikando lūpą — taip panižo. Po kiek laiko — vėl kute-
na; toji antrą kartą ėmė lūpą kandžioti. Ir vėl kutena; dabar taip
krimstelėjo, kad net pabudo. Bet vienas plaukelis nuo katytės kojelės
jai pakliuvo burnon. Karalaitė jį tuojau spiaut. O kai spiovė plau-
kelį—ir žiedą išspiovė. Šoko to žiedo lovoje graibstyti, o katytė
jau pasičiupo jį ir vėl palovy tūno. Rytą katytė išbėgo iš kambario,
nunešė žiedą šuniukui ir sako:
— Na, daugiau nekvailiokime, tuoj pat plaukiame į ežero salą
pas savo poną!
Plaukia plaukia, pusę ežero nuplaukė, katytė pavargo ir ėmė
kriokti.
— Murklyte, tau sunku kvapą atgauti, duok žiedą man, bus
lengviau plaukti.
Katytė norėjo atiduoti šuniukui žiedą, o tas tik kliunkt į vandenį,
ir nugrimzdo į ežero dugną! Nepataikė, vargšelė. Nieko nedarysi —
plaukia atgalios. O ežero dugne žiedą prarijo žuvis. Kitą dieną tą
žuvį sužvejojo karaliaus žūklys ir atidavė pietums pataisyti. Virė-
jas išskrodė žuvį, o vidurius į mėšlyną išmetė. Laimė, katytė tų vi-
durių užsimanė. Beėsdama ir rado prapuolus; žiedą. Ko laukti —
tuojau nulėkė pas šuniuką su džiugia naujiena, o šuniukas sako:
— Duokš man tuojau žiedą į nasrus! Aš jį nunešiu, tu nemoki
taip gerai plaukti, gali vėl išmesti.
Gerai. Šį kartą gyvuliukai laimingai nuplaukė iki kalėjimo. Ka-
linys, savo bičiulius išvydęs, labai apsidžiaugė ir atidarė langą. O
katytė užsiropštė siena ir padavė jam žiedą. Akies mirksniu tarnas
užsimovė žiedą, pasukiojo ir pagalvojo: „Kad žmogiukai mane, šu-
niuką ir katytę anapus ežero nuneštų!”
Kaip mat viskas išsipildė.
„Kad žmogiukai mane vien auksu apgerbtų!”
Ir vėl viskas išsipildė — kalinys dabar už visus karalius labiau
žėri.
Nueina į karaliaus pilį ir sakosi esąs jaunikis, norįs jauniausiajai
karalaitei pasipiršti. Karalius galvoja: „Didelė garbė turėti tokį žentą,
kuris vien auksu rengiasi. Kas taip puošiasi, prastas žmogus nebus—
tegul eina.”
Sutaria su jauniausia karalaite vestuves. O antroji sesuo, kuri
tarno taip nekentė ir jo žiedą vogė, tik pirštus kramto, kad ne jai
teko toks puikus jaunikis. _^^^^^^^^^^^^^^^^
Kai sutarė vestuves, jaunikis išėjo j lauką, pasukiojo žiedą ir
pagalvojo: „Kad čia atsirastų deimanto pilis, kurioje galėčiau ves-
tuves kelti!” Tuojau pilis radosi. Tada atšoko vestuves ir gyveno
laimingai. O šuniuką ir katytę jaunavedžiai labai gražiai laikė, nes
jie savo poną išgelbėjo.
Vienas tėvas mirdamas paliko sūnui tris auksinus. Kol sūnus buvo mažas, tuos auksinus saugojo motina. Vaikinas paūgterėjo ir kartą prašo motinos duoti vieną tėvo auksiną — eisiąs į miestą ko nusipirkti. Motina duoda, ir sūnus išeina. Bet kelyje Skaityti toliau.. »