Čekšl Ir vėl čekš! Šlept, šlept ir vėl šlept!
Kažkas ten eina per sodą. . .
Vos girdimai trekšteli šakelė. O geltonas klevo lapas dar užkliudo šakas, sušlama, pasisupa vėjuje ir tik tada nusileidžia ant žemės.
O jeigu pūstels stipresnis vėjas — pasipila jų kaip iš gausybės rago — tikras lapų lietus.
Skaityti toliau.. »
You are currently browsing articles tagged Surinko: Aldona Kandroškaitė.
Gairės: KUKUČIO NELAIMĖ, Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: be smurto, Surinko: Aldona Kandroškaitė, trumpos pasakos
Tolimoj šaly, už upių ir kalnų, dunksojo aukštas status kalnas. Savo didybėje jis buvo vienišas ir liūdnas.
— Kokia nelemta mano dalia, — skundėsi kalnas. — Vienas stūksau čia tuščiuose laukuose. Visus metus vėjai mane plaka, sunki uola ant nugaros pečius spaudžia. Mano Skaityti toliau.. »
Gairės: KALNAS, Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: be smurto, Surinko: Aldona Kandroškaitė, trumpos pasakos, UPELIS IR SLĖNIS
Per vasarą saulė kaitino, šildė žemę ir pagaliau pavargo.
Pailsusi kasdien vis žemiau ir žemiau beužkopdavo į dangaus mėlynę. Žemė taip pat apsiblausė. Naktį ji apsigaubdavo pilka ruko skara ir taip snausdavo
Skaityti toliau.. »
Gairės: grybas, KURIS ČIAUDI, Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: be smurto, Surinko: Aldona Kandroškaitė, trumpos pasakos
Sodo pakraštyje kerojo varnalėša. Jos lapai it skėčiai didžiuliu ratu gaubė žemę. Apačioje buvo tamsu, drėgna ir nyku. Neaugo jokia žolelė, tik vorai pynė tinklus ir gaudė užklydusias muses. Kartais ant savo pačios suverpto siūlelio nusileisdavo žemyn kirmėlytė, bet neradus nieko skanaus pagraužti, pasisupdavo ore ir vėl pakildavo aukštyn.
Skaityti toliau.. »
Gairės: AŽUOLAS IR VARNALĖŠA, Lietuvių liaudies padavimai, Smurto lygis: be smurto, Surinko: Aldona Kandroškaitė, vidutinio ilgio pasakos
Kas važiuoja iš Kamajų Rokiškin arba iš Rokiškio į Kamajus, tas pastebi tolumoje švytintį mažą žydrą ežeriuką. Gilioje senovėje gyveno ten nepaprasta verpėja ir audėja, vardu Upė. Ji suverpdavo neapsakomai plonus siūlus ir išaušdavo neregėtus audinius. Kai kaimynai nusamdydavo siūtis išeiginį rūbą, tai kreipdavosi tik į Upę. Jos skrynios lūžo nuo akį Skaityti toliau.. »
Gairės: Lietuvių liaudies padavimai, Marių šilko audėja, Nemuno nuotaka., Surinko: Aldona Kandroškaitė, trumpi padavimai
EŽERAS RIEŠUTO KEVALE
ai buvo seniai, kai mūsų žemėje dėjosi nepaprasti dalykai. Pabudo kartą vienas ūkininkas anksti rytą ir žvilgtelėjo pro langą. Staiga nustebęs ėmė šaukti:
— Žiūrėkit, žiūrėkit! Pieva užlieta. Užpylė pievą vanduo, tikros marios! O vakar čia šienavom!
— Kur? Kur? — šoko iš miego vaikai ir pamatė raibuojantį vandenį. Puolė visi laukan.
Neregėtas vaizdas! Nuo tekančios saulės žėri vandens platybėje auksinis takas, o kitoje pakrantėje liepsnoja ugnis, nepažįstamas žilabarzdis senukas žuvį kepa.
Subėgo, sugūžėjo žmonės pasižiūrėti keistenybės ir vienas kitą klausinėjo: Kas čia atsitiko, iš kur tas vanduo? O atsakymo nebuvo.
Tik visi pastebėjo, kad žuvys vilkstinėmis nardo. Tada griebė kas sietą, kas maišą jų gaudyti. O kiti bėgo tinklų ir bučių paimti.
Netrukus aplink naująjį ežerą žiobčiojo pagautos lydekos, karpiai ir ešeriai. Ir kitokių žuvų galybės; vijūnų, lynų, kuojų, žiobrių, vėgėlių. . .
Vyrai pasikinkė arklius ir išdardėjo į turgų su pilnais žuvų vežimais.
Bet koks nustebimas apėmė juos vakare, kai sugrįžo atgal. To nepaprastojo ežero kaip nebūta! Žaliuoja nušienauta pieva, o žuvų nė kvapo nelikę. O gal tai tik sapnas? Bet kišenės pilnos pinigų už parduotas žuvis. . .
Kitą dieną pasklido žinia, kad panašus ežeras atsirado už keliolikos kilometrų. Ir vos nepaskendo keli žmonės, dirbantys laukuose.
Staiga išgirdo kad kažkas ūžia, šniokščia, lyg koks krioklys. Ir apsėmė visus vanduo ligi pečių. Tik vargais negalais tie žmonės pasiekė krantą.
Pulkais bėgo žmonės žiūrėti ir laukė, kada tokia vandens platybė išnyks. Susėdę ilgai laukė, bet tas ežeras jau nė nemanė kitur kraustytis. Ir kitose vietose ežerai staiga išdygo, kaip grybai po lietaus. Vieni pasilikdavo visam laikui, o kiti, staiga pasirodę, vėl išnykdavo.
O kiek nuotykių būdavo! Žiūrėk, veja vaikai kiškį per pievą, o kai tas išnyksta, tai, apsisukę bėgti atgal, —- pūkšt vandenin. Mat, tuo tarpu ežeras išsiliejo ir apsėmė pievas.
Arba uogautojos susėda pagiry ant rąstų pailsėti ir staiga pajunta, kad sukasi aplink verpetai. O srovė neša jas ant plaustų tolyn ir tolyn. . .
Ir platus kraštas mirgėte sumirgėjo ežerų mėlynėmis. Bet žmonės greit pastebėjo, kad kiekvieną kartą prie naujo ežero vis pakraščiais sukiojasi žilabarzdis senukas. Kilo įtarimas, ar ne jo čia darbas? Jis visada prie naujo ežero meškerioja, maudosi arba irstosi ant plausto. . .
Susitikt ir pakalbėt su tuo žilabarzdžiu niekam nepavyko. Kartą vyrai apsupo ežerą ir bandė tą senelį sugauti. Bet netikėtai pradėjo kilti vanduo ir visi narsuoliai vos galo negavo. O tas žilabarzdis ramiausiai nuplaukė ant rąsto į kitą ežero pusę. Ir nukeliavo savo keliais. Pradėjo žmonės kalbėti, kad tai buvo vandens dievaitis Bangpūtys, vandenių tėvas, kuris kiekvienam savo anūkui norėjo padovanoti po ežerą. . . Jis čia daugiau nepasirodė, o ežerai išsiliedavo tik kur nors toliau nuošaliai miške. Ir kalbos apie žilabarzdį vis plito ir didėjo.
Bet vieną kartą pakliuvo ir jis. Pasakoja žmonės, kad užklupo senuką ne gudrumu, ne pinklėmis, o visai netikėtai.
Naktigoniui kartą besišildant prie ugniakuro, pabėgo žirgas. Praaušus rytui, jis išėjo ieškoti bėglio ir, sekdamas pėdas, atsidūrė miške, kur dabar telkšo Rėkyvos ežeras. Tada ten driekėsi didžiulės lankos. Kad galėtų apžvelgti pievas, naktigonis įlipo į aukštą pušį.
Besidairydamas žirgo, pamatė tą žilabarzdį senuką ateinant. Ir atsargaus jo būta! Paėjės sustoja ir, įtempęs ausis, klausosi, ar nekrebžda kas, ar nėra arti ko gyvo? Bet aukštyn galvos neiškėlė, neįtarė ten žmogų galint būti.
O naktigoniui ir kvapą užgniaužė, kad tik neišsiduotų.
Taigi, kad žinotumėt, senukas ištraukė iš krepšio pusmaišį riešutų, išrinko vieną tokį apvalų, prikišęs prie nosies kažką suniurnėjo, gnybtelėjo žnyplėmis ir sviedė atgalia ranka.
Vanduo tuoj apsėmė plačiausią lanką, kad vos krantai matėsi.
Kai ežero bangos aprimo, žilabarzdis išsiėmė iš ančio samtį. Prisigaudę juo žuvies, susikūrė laužą, išsikepė ir valgo sau, lazdele ugnį žarstydamas. Paskui išpūtė žirnio didumo pūslelę ir pasidarė sau palapinę.
Tuo metu naktigonis jau nebeištvėrė — šoko iš medžio ir čiupo žilabarzdžio maišą su riešutais. Žilabarzdis šoko vytis naktigonį.
Abu vyrai susikibo. Jie grūmėsi tol, kol suvirto abudu į ežerą.
Jau daug po to praėjo metų. Bet vasarą, audrai siaučiant, o žiemą, speigui pokšint, ir dabar galima girdėti balsus. Du vyrai ten rėkauja:
— Atiduok, tu nenaudėli, maišą riešutų. Jie tau nepriklauso!
O kitas rėkia atgal:
— Pasakyk paslaptį, kaip padaryti iš riešuto kevalo ežerą, tada riešutus perpus pasidalinsim !
Nuo to riksmo vandenyje ir ežeras Rėkyvos vardą gavo.
Per Jonines, saulei tekant, kartais žilabarzdis senukas išlipa ant kranto ir skaičiuoja, kiek tų stebuklingų riešutų dar turi. Kol nesurinks visų ežere išbarstytų ir neatsiims, ką naktigonis nutvėrė, jis neapleis Rėkyvos.
Jeigu kam pavyks pamatyti žilabarzdį senuką ir išgirsti jo raudą, palinkėkite, kad jis greičiau atgautų savo riešutus ir tęstų pertrauktą darbą. Tose apylinkėse ežerų labai mažai.
Tai buvo seniai, kai mūsų žemėje dėjosi nepaprasti dalykai. Pabudo kartą vienas ūkininkas anksti rytą ir žvilgtelėjo pro langą. Staiga nustebęs ėmė šaukti:
Gairės: Ežeras riešuto kevale, Lietuvių liaudies padavimai, Smurto lygis: raudonkepuraitė, Surinko: Aldona Kandroškaitė, vidutinio ilgio pasakos
DVIRAGIO EŽERAS
Salos — tai vandens skalaujami kalneliai. Tarytum replėmis atgnybęs žemę, laiko ir plauja jų krantus ežeras Dviragis. Jo liemuo nutįsęs toli, iki pat Krylių kaimo. O nendrių ir meldų aplink ežerą devynios galybės, užgulti visi pakraščiai. Kai kur šis žaliasis ežero vainikas nutrūksta, kad parodytų
gelsvus smėlio klodus. Ten saulėtomis vasaros dienomis vaikų ir suaugusių knibždėte knibžda.
Dar viena Dviragio puošmena — tai vandens lelijos. Balti ir geltoni žiedai nuošalioje gūdumoje stiebiasi iš dugno į šiltą saulės glėbį. Šiomis grožybėmis gėrėtis ne kiekvienas gali, nes reikia gauti valtį ir nusiirti prie jų.
O kiek linguoja viksvų ir asiūklių! Kiek plūduriuoja maurų, dumblių ir kitų įvairių žolių. Ir kiek daug žuvų! O kur dar paukščių plazdenimas, vabzdžių zwimbimas!
Žavingas žemės kampelis Salos! Ar iš Kamajų į jas važiuosi, ar nuo Urlių kalvos žvelgsi, kiekvienoj vietoj vaizdas vis gražesnis ir patrauklesnis. Ežeras visur švyti. Tik vėjuotą, apsiniaukusią dieną jis rūstauja — pajuodęs šniokščia, putoja. . . Bet tyliais vakarais jis glūdi ramus ir lygus kaip veidrodis. Tada jo gelmėse žvaigždės maudosi ir mėnulis svečiuojasi.
Seniai seniai, Salų kalno papėdėje ežero nebuvo. Lygumoje žaliavo didžiulės pievos, krūmais apaugusios. Apylinkės gyventojai ten galvijus ganydavo. Čia piemenauti buvo lengva.
Kalnais buvo lyg tvora aptvertas. Ir varinėti galvijų nereikia. Drėgnose šilainėse žolės pilna, o nuo aukštumos žiūrint, visa lanka kaip ant delno. Pavojinga buvo tik paversmių sietuva. Jos šaltiniuose piemenys bandą girdydavo ir patys vandenį gėrė. O į raisto vidurį, apaugusį ilga žole, nedrįso niekas kojos kelti.
Ten nemažai narsuolių kiaurai nugarmėjo. Vieną kartą išpuolė eilė ganyti piemenei Šemurai ir dviem padėjėjams — Vaitučiui ir Aidukui. Vidurdienį, per pačią kaitrą, piemenę apėmė miegas, ir ji, atsigulusi pavėsin, užknarkė. Tuo tarpu piemenukai, likę be priežiūros, sumanė pajodinėti ant arklių. Išsirinko iš kaimenės eikliausius žirgus ir ėmė gaudyti viens kitą, lenktyniaudami aplink kalną. Taip beišdykaudami jie įsmuko liūnan. Žirgai bandė išbėgti, kapstėsi, kol visai nuilso. Vaikams šiaip taip pavyko užsikabinti ant palinkusių žilvyčių. Besikabaruojant nuo šakos ant šakos, Vaitučiui pabiro iš kišenės akmenėliai, o Aidukui — iškrito jo dūda akivaran. Ir ten, rodos, kas nors buvo gyvas, nes pradėjo jo dūdele dūduoti.
— Tū-tū-tūūū! Ko jūs čia braunatės į mano namus? — išgirdo vaikai.
Apačioje verpetai užvirė, kunkulai tik verčiasi, sukasi ir žiba saulėje. Ir kuo toliau, tuo ryškiau tviėskia šviesa, net akys raibsta. Staiga anga atsivėrė. Ir iškilo sidabro apsiaustu apsigaubęs ir aukso diržu susijuosęs jaunuolis.
— Vaje, kiek daug čia erdvės, — sušuko jis. — Kodėl aš ilgus amžius tūnojau tame ankštam požemy!
— Kas tu esi? — išsigandęs paklausė Vaitutis.
— Argi nematai? Ežeras esu, tik dar nežinau savo vardo. Gal tu man jį duosi?
— Oi, ne! Aš ir savo vardą pamiršau, — sušuko Vaitutis išgąsčio apimtas ir pasinėrė išsiliejusiame klane.
— Tai tu gal man pagelbėsi? — pasisuko Ežeras Aiduko pusėn.
— Ne, — užspringo vaikas. — Aš pats niekad nieko nesakau, o tik kartoju, ką kiti liepia. Paleisk mane! — sušuko ir nubėgo paskui
Vaitutį.
Ežeras pasivijo juodu, iškėlė ant savo delno ir tarė:
— Jeigu bijote manęs, aš judu paleisiu.
Bet pridėkite prie žirgų, kuriuos čia ganėt, dar visą bandą ir atiduokit savo drabužius, kuriais esat apsirengę. Tik tada galėsit eiti iš kur atėję.
Piemenukai iš baimės žadą prarado. Abu tik linkčiojo galvomis ir žvalgėsi, kuriame šone arčiau pieva.
Kai jie atsidūrė ant sausos žemės, šiek tiek atsigavo. O gražuolis ežeras rymojo kalno atšlaitėje ir užmigo.
— Tššš! Tyliai, kad tik jo nepažadintume!— ištarė Vaitutis.
Sulaikydami kvapą, abu nustypčiojo prie bandos ir stvėrė vytines ir pradėjo čaižyt gyvulius, varydami juos namo.
— Ak, šitaip! Tai apgaudinėjat mane? — įtūžęs pašoko Ežeras. — Negana to, kad sudrumstėt man ramybę ir, vardo man neišrinkę, pasprukti bandėte! Na, gerai. . . Mes čia pat dabar pasimušim! — sudundėjo jis griaustinio balsu ir ėmė taškyti vandenį, purkšt požemines sroves.
Aptemo saulė. Kalną ir ganyklą apgaubė tiršta migla. Pabudo piemenė Šemura ir nesuvokdama kas dedasi, pasileido bėgti išilgai slėnio, ieškodama Vaitučio ir Aiduko.
Susirinko žmonės ir nesuprato, kas atsitiko. Ganyklos loma iki pat debesų buvo uždengta rūko ir aprišta vaivorykščių juostomis.
O viduje, rodėsi, perkūnas trankosi ir žaibai plyksi. Retkarčiais pasigirsdavo Šemuros balsas, šaukiantis paklydusius piemenukus ir skęstančią bandą.
Užsirūstinęs Ežeras smarkavo ištisą popietę. Jau temstant piemenė Šemura užtiko dumblan įklimpusį jautį Dviragį ir pradėjo gailiai verkti, šaukdama:
— Dviragi, Dviragi!. . .
Ežerui patiko negirdėtas Dviragio vardas.
— Tai tu vadink ir mane Dviragiu! — sušuko jis ir vienu atodūsiu išsiliejo vanduo tarp kalvų.
Bematant išnyko rūkas, užgeso ir vaivorykščių spalvos. Skaidriam vandeny atsispindėjo kalnas ir žali apylinkių laukai.
Piemenukai, vengdami bausmės už pražudytus žirgus ir galvijų kaimenę, įlindo į krūmokšniais apaugusį pelkyną ir pavirto upeliais. Jie ir dabar renka vandenį ir pila į ežerą, bijodami, kad jis neišdžiūtų, ir žmonės nepamatytų jų nuskandintos bandos. Ir jie taip gudriai pasislėpė, kad apylinkių gyventojai iki šiai dienai neatspėja, kuris iš jų Vaitutis ir kuris Aidukas. Todėl šie upeliai taip ir liko be vardų.
O piemenaitė Šemura iš didelio sielvarto pavirto nedidele upe. Ji, priešingai, semia iš ežero vandenį ir neša jį Šetekšnos upėn. Mat, stengiasi surasti piemenukus ir išgelbėti gyvulius. Ežeras Dviragis visa tai mato ir šypsosi.
O jeigu kas sudrumsčia jo gelmių ramybę, jis būtinai reikalauja aukų, nes atsimena Vaitučio ir Aiduko pokštus.
Salos — tai vandens skalaujami kalneliai. Tarytum replėmis atgnybęs žemę, laiko ir plauja jų krantus ežeras Dviragis. Jo liemuo nutįsęs toli, iki pat Krylių kaimo. O nendrių ir meldų aplink ežerą devynios galybės, užgulti visi pakraščiai. Kai kur šis Skaityti toliau.. »
Gairės: Dviragio ežeras, Smurto lygis: raudonkepuraitė, Surinko: Aldona Kandroškaitė, vidutinio ilgio pasakos
Kaiip istorikai sako, senovėje mūsų žemė buvo ištisai apaugusi miškais. Tai tiesa, nes ir dabar dar daugelyje vietų, kur tik pažvelgsi, dangaus ribą dengia miškai. Nesunku atspėti, kad laikui bėgant kirtimuose ir skynimuose pradėjo kurtis gyvenvietės. Vienur jos išaugo į miestus, kitur nusidriekė dirbamos žemės laukai. O kai kur taip ir liko miškų platybėje atskiri, vieniši kaimai, ar net vienintelė sodyba, kurioje ilgai šeimininkavo
koks nors atsiskyrėlis.
Kas yra lankęsis Duokiškyje, tas lengvai patikės, kad nedaug prabėgo šimtmečių nuo to laiko, kai buvo sukasta pirmoji lysvė daržui. O aplinkui miškas. Greta šviesių, lieknų pušynų užtiksi vos įžengiamus raistus ir tamsius kemsynus.
Kur dabar stovi miestelis, kadaise buvo nuošali tuštuma. Pirmasis susirentė ten sau pastogę netekęs tėvų bastūnas Gildas su savo pačia. Uogų, grybų, riešutų ir žvėrienos užteko jiems iki sočiai. Is kailių klojo patalus ir darėsi rūbus, o malkų kiek nori — kūrenk ir dieną ir naktį. Miškas nešykštėjo gėrybių.
Taip ir vertėsi juodu. Begyvendami susilaukė dviejų dukterų: Austės ir Distės. Ir kol jos užaugo, gyveno ramiai.
Kartą žiemos metu, siaučiant pūgai, į jų pirkios duris pasibeldė paklydę medkirčiai, du jauni vyrai. Besišildydami prie ugniakuro, jie įsižiūrėjo į gražuoles Gildo dukteris ir nepaprastai susižavėjo. Vienas iš jų vardu Antis, akių nenutraukė nuo Distės. Ir jau galvojo negrįžti ir pasilikti čia visam laikui. Tik draugo Vytaro prikalbintas rytojaus dieną išsirengė namo. O ankstyvą pavasarį abu sugrįžo vėl ir ėmė ręstis greta Gildo savo trobas. Vytaras greit vedė Austę ir apsigyveno naujame, sakais kvepiančiame, namelyje. Tik Ančiui nesisekė. Jo numylėtinė gražuolė Distė vis delsė, nesutiko tekėti už medkirčio. Ji vis bėgdavo į mišką tai grybauti, tai uogauti, tai paukštelių ar žvėrelių pasižiūrėti. Ir grįždavo vėlai vakare. Antis bandė kelis kartus sekti Distę, bet ši gudriai sumėtydavo pėdas ir pasislėpdavo.
O vieną dieną išėjo ir negrįžo. Tėvai baiminosi, gal sudraskė žvėrys, gal įpuolė į klampius raistus, o gal prietemoj paklydo? Tik Antis neabejojo, kad Distė pabėgo su kitu. Taip ir buvo.
Šiuose miško plotuose dažnai medžiodavo krašto didikai. Smalsumo pagauta Distė stebėdavo, kaip jie jodinėja ant žirgų ir vėjuje supasi jų šilkiniai apsiaustai. Ji matė auksu išsiuvinėtas jų liemenes ir sidabrines sagas.
O jų arklių papuošalai blizgėjo saulėje. Miške gimusiai ir augusiai Distei atrodė, kad jie tikri dievaičiai. Vienas iš jų, dvarponis Butautas, kartą pamatė ją pasislėpusią už medžio, prakalbino ir padovanojo gražią skarelę. Tokią lengvą ir plonytę skarelę Distė palietė pirmąkart savo rankomis. Ir atsigėrėti negalėjo.
Sekančią dieną ji vėl grįžo į tą pačią vietą, norėdama prisiminti patirtą džiaugsmą. Bet kaip ji nustebo išvydusi tą patį poną sėdint ant išversto medžio! Prie šakos buvo pririštas ir jo žirgas. Butautas laukė Distės ir atnešė dar gražesnių dovanų: šilkinę suknelę ir žibančią juostą. Vienintelis Distės rūbas, kokį nuo pat mažens vilkėjo, buvo tėvo pasiūti kiškio kailinėliai. Vasarą ji bėginėjo basa, o tik atšalus orui arba gruodui sukausčius žemę, kojas įkišdavo į lokienos vyžas. Suknelės ir batai buvo ponų apdaras. Gautų dovanų nedrįso ji rodyti nei tėvui, nei motinai, nei mylimai seseriai Austei. O su Butautu susitikinėti labai norėjo. Tik nubėgus į mišką apsirengdavo tais poniškais drabužiais. Ir valgė jo atneštus skanėstus: saldų pyragą, obuolius ir slyvas. Ragavo ir raudono svaiginančio vyno kvepenčiuose pušynuose.
Artėjo ruduo, pabjuro orai. Butautas viliojo ir įkalbinėjo Distę keltis pas jį į dvarą.
Ji paklausė ir pabėgo, nė žodžio netarusi tėvams ir savo seserei Austei.
Butautas apgyvendino ją rūmų palėpės kambarėlyje, kad nesužinotų Butautienė Prosiaurą langą iš ten matėsi tik ruoželis mėlyno dangaus. Plačiųjų miškų dukra, gražuolė Distė, atsidūrė viena tarp keturių sienų, ankštame mūriniame narve. Girioje ji šūkavo kiek norėjo, bėgiojo kur tik užsigeidė, karstėsi po medžius, rinko uogas ir gėles. O iš čia negalėjo niekur išbėgti. Net kai ateidavo pats Butautas, šnabždėjosi tik tyliai. Valgyti jai atnešdavo skara apsigaubusi senė. Padėdavo indus prie slenksčio ir sprukdavo laiptais žemyn. Vien nuo rūstaus jos žvilgsnio šiaušdavosi Distei plaukai.
Neskaičiuojamos slinko pilkos dienos ir juodos naktys. Rausvi Distės skruostai išblėso, veidas pagelto, akys įdubo. Buvusi gražuolė, tėvų numylėtinė ir žaliųjų pušynų pažiba, vis labiau ir labiau vyto ir darėsi panaši į šmėklą. Klausėsi tik sienoje svirplio muzikos, vėjo ūžimo kamine ir balandžių burkavimo ant stogo. O varnų krankimas nuolat jai priminė namus ir mišką. O už vis skaudžiausiai kalė į galvą ir priekaištavo nenutildomas širdies balsas: “Diste, Diste, ką tu padarei?”
Pagailo jos, matyt, ir Butautui. Davė raktus ir leido kartą, sutemus, slaptai išeiti į kiemą. Apgraibomis ji išslinko į sodą. Vengdama sutikti žmones, tarytum šmėkla slampinėjo pakampiais. Besidairydama pro apšviestus langus pamatė, kaip linksminasi ponai, kaip Butautas šoka ir geria vyną. O ji pastyrusi tūno šešėlyje ir laukia pati nežinodama ko. Prisiglaudė prie sienos ir užsimerkė. Atsiminė savo gimtoje troboje sėdinčius tėvus, kai
ugnies atokaitoje šildydavosi kartu su tėvu ir motina. Atsiminė ir paniekintą medkirtį Antį, kuris tiesė į ją tvirtas rankas, lyg šaukdamas:
— Diste, grįžk atgal! Mes visi pasiilgom tavęs!
— Skubėk! Ko rymai čia ir verki ? Bėk! — ėmė šaukti, rodos, ir senas palinkęs medis prie kurio stovėjo.
Ir Distė leidosi bėgti. Buvo pavasaris, takai dar nepradžiūvę po atlydžio. Dirvos pažliugusios ir klampios. Svirduliuodama ji šokinėjo per balas, brido per patvinusias daubas ir išsiliejusią upę, klimpo purvan, griuvo ir vėl kėlėsi. Skubinosi, bėgo atgal į girią, iš kurios ją prieš du metus išnešė ant žirgo dvarponis Butautas.
Kaip ilgai ir kur klaidžiojo neprisiminė nei pati Distė, nei kas nors kitas žinojo. Vieną rytą rado motina ją purviną, sulysusią ir nualpusią prie durų. Daug dienų praėjo kol ji atsigavo ir pradėjo kalbėti. O tada, nuo rūstybės vis dar neatlyžęs, tėvas griebė jos poniškus drabužius ir sušuko:
— O iš kur šitie skarmalai? Kas užmovė tau ant piršto žiedą su vilko akim?
Distė tylėjo. Prisipažinti tėvui, kur buvo ir ką veikė buvo baisu.
— O kur padėjai mano pasiūtus kiškio kailinėlius? — klausė tėvas.
Distė neatsakė.
— Nešdinkis iš čia! Be kailinėlių negrįžk po mano stogu! — pyko įtūžęs tėvas ir grūmojo lazda.
Distė išbėgo ir jau nebegrįžo.
Tolimesnio kaimo žmonės matė ją klajojant pamiškėje apdriskusiais poniškais drabužiais. Ji kiekvieną sutiktą vis prašydavo:
— Pasiūkit man kiškio kailinėlius!
Netrukus arti tos vietos, ant kryžkelės, kur Distė susiitikinėdavo su dvarponiu, atsirado stulpas ssu parašu: “Duokit jai kiškį!”
Kiti sakydavo, kad tas parašas buvo Butauto rūpesčiu pastatytas. Nors žmonės tada skaityti nemokėjo, bet visi greit suprato, ką tas
parašas reiškia. Už tai ne vienas dažnai eidavo pasižiūrėti, ar kartais neužklys ten pono suvedžiota Distė. Bet ji daugiau nei ten, nei kur
nors kitur nesirodė. Kai kas tvirtino, kad Butautas ją sugavęs ir išvežęs į tolimą miestą, o kiti kalbėjo, kad uždaręs vėl savo dvare. Buvo
ir tokių, kurie tvirtino kad Distė sau galą pasidarė.
Ilgai stovėjo tas stulpas su užrašu “Duokit jai kiškį”. O kai jis nuvirto, žmonės įkasė
kitą, nes tikėjosi ir laukė, gal kartais dar sugrįš gražuolė Gildo duktė.
Nuo tų įvykių praėjo ne vienas šimtas metų, o stulpas nenyksta, Jį jau daug kartų paikeitė nauju ir dailesniu, o užrašą: sutrumpino
ir paliko tik “Duokiškis”. Tik vargu ar kas prisimena pasakojimą apie nelaimingą Distės meilę. . . Ir kaip mažas kaimelis virto miesteliu.
Kaip istorikai sako, senovėje mūsų žemė buvo ištisai apaugusi miškais. Tai tiesa, nes ir dabar dar daugelyje vietų, kur tik pažvelgsi, dangaus ribą dengia miškai. Nesunku atspėti, kad laikui bėgant kirtimuose ir skynimuose pradėjo kurtis Skaityti toliau.. »
Gairės: Duokiškis, Smurto lygis: be smurto, Surinko: Aldona Kandroškaitė, vidutinio ilgio pasakos
Dubingių ežeras – Asveja
Tada, kai Dubingių ežero vietoje dunksojo plati dykynė, ten šone ant aukštumėlės,, kur dabar stovi miestelis, gyveno senas žmofgus, vardu Aš Vėjas. Reiikia pridurti, kad jo pati buvo didelė pikčiurna ir taip smarkiai švepluodavo, kad net savo vyro vardo nebeištardavo. Kaip tik dėl to ir pasiliko visam laikui iškraipytas ežero vardas. Užuot vadinti ežerą Ašvėjas, žmonės vadina Dubingių ežerą Asveja, kaip jo pati jį šauk.davo.
Kur kas svarbiau atsiminti,, kad pats senukais Aš Vėjas buvo geraširdis, darbštus, ir laibąjį rūpestingas šeimininkas. Tik visa bėda, kad jam nesisekė gyventi, visoki vargai jį slėgė. Žiūrėk, tai troba sugriuvo, tai javai sudegė arba gyvuliai krito. Būdavo nespėja žmogelis po vienos nelaimės atsigauti, kai kita jį užklumpa. Už vis labiausiai jis kankinosi dėl vandens stokos — aplinkui bolavo išdžiūvę smėlynai, gryna dykynė. Vos tik kiek atsikvėps, tuoj dulkių stulpai viesulu sukasi. O jeigu lietus palyja, bematant saulė valkas išgarina. Už keleto varsnų telkšojo melsvi dailūs ežeriukai, o Aš Vėjo pašonėje — nė lašelio vandens. Susirūpinęs senelis ir kibirais nešė ir statinėmis ritino. Ir kaip tik išmanydamas dienomis ir naktimis vilko vandenį savo ištroš kusiai šeimynai ir gyvuliams girdyti. O taip pat ir daržams ir dirvoms palieti. Didesnio vargo plačioje žemėje sunkiai galėjai rasti.
Būdavo eina ir eina jis keliu su naščiaiis. O nuilsęs atsisėda kur ant kauburėlio ir dūsauja: “Kad turėčiau prie namų nors mažą balutę, tai laimingas būčiau!”
Iki gyvo kamlo įkyrėjo Aš Vėjui sunkus ir nesibaigiantis vandens tempimas. Galiausiai pardavė jis pusę savo ūkio arkliui ir vežimui pirkti, Kad galėtų vandenį vežte atsivežti. Ir Aš Vėjas išsiruošė eiti į turgų. Eina jis per mišką ir gircli, kažkas šaukia: “Kas norit pirkti ežerą! Nebrangiai parduodu!”
Apsidairė Aš Vėjas ir mato, po egle sėdi nykštukas ir suka ant pirštų sidabrinius dubenėlius. O jie saulėje blizga, raibuliuoja ir skamba, tarsi muzika gražiausia.
— Tai kiek už tokį daiktą nori? — paklausė Aš Vėjas,
— Nedaug! Tiek pinigų, kiek pats kišenėje turi! —atsakė šis.
Žmogelio noras įsigyti ežerą buvo toks didelis, kad jis net derėtis nenorėjo. Greit iškratė kišenes nykštukui, o tas kilstelėjo dubenėlius aukštyn ir tarė:
— Rinkis kuris tau labiau patinka! Jeigu nori, kad ežeras būtų apvalus, tai padėk dubenėlį ant žemės ir tylėk. Bet jei pageidauji kampuoto ar pailgo, taimesk jį kaip gali toliau, kad spėtum nusakyt formą, kol jis nukris.
Aš Vėjas neapsakomai apsidžiaugė pirkiniu. Įsidėjo dubenėlį kišenėn ir tekinas pasileido namo. Nepaprastu pirkiniu pirmiausia norėjo pasigirti pačiai.
— Štai, žiūrėk, nusipirkau ežerą! — įpuolęs trobon pasakė.
— Seni, nejau tu išprotėjai? — pašoko pikčiurna. — Čia tik skardos griežinėlis. Dar skylė vidury! O tau jau ežeras vaidenasi! O kiek už šitą geležėlę sumokėjai? — šaukė įpykusi.
— Visus, kiek turėjau! — prisipažino senelis.
— Ak tu besmegeni! Kur protą padėjai?
Nešdinkis iš mano akių, kad čia nėkvapo tavo neliktų. Negrįžk, kol neatsiimsi savo pinigus!
— sušuko pati ir stvėrė lazdą tvoti per nugarą.
Šitaip suniekintas Aš Vėjas nusiminė.
Nykštukas tikrai bus jį apgavęs. Ir pačiam pikta ant savęs pasidarė, kad tokią daugybę pinigų prarado. Sugniaužė jis dubenėlį saujon ir išėjo laukan. Nusileidęs už trobelės pakalnėn, užsimojo ranka ir sviedė dubenėlį iš visų jėgų ištardamas:
— Kad tave kur galai pagriebtų!
“Cin-dilin!” — nudindėjo, nuaidėjo dubenėlis ir prapuolė.
Senelis žiūri, trina akis ir netiki: ar čia iš tikrųjų, ar tik akyse taip rodosi. Lyg per miglas, bet vis aiškiau ir ryškiau spindi tarytum veidrody jo liūdnas veidas. O tuo metu, kad ims pro langą šaukti švepliuodama jo pati:
— As Veja, ar matai? Asveja — ežeras!
Atbėgo žmonės, stebisi ir suprast negali, iš kur atsirado tokia gausybė vandens. Pasieido visi bėgti ežero pakraščiu. Užduso, sušilo, o galo niekaip užtikt negali. Pralinksmėjo ir Aš Vėjas. Likęs vienas, tik plumpt, įšoko į ežerą ir maudosi, matuoja gelmes. Jam taip patiko tyram vandeny pūškentis, kad nelipo iš ežero. Ir dabar jis ten praleidžia savo laimingas dienas, išlipa tik tada, kai jį aplanko dvi dukterys — Audra ir Vėtra.
Asvejoj nardyti labai smagu.. Dugne yra anga, pro kurią galima nusiirti i bet kurį kitą ežerą, net į plačiąsias jūras. . . Tai tikra tiesa, kad Dubingių vandens takai begaliniai. Kiekvienas drąsuolis gali pamatyti ir įsitikinti, jeigu tik moka plaukti ir išdrįstų leistis į šaltus požeminius ežero kanalus.
Tada, kai Dubingių ežero vietoje dunksojo plati dykynė, ten šone ant aukštumėlės,, kur dabar stovi miestelis, gyveno senas žmofgus, vardu Aš Vėjas. Reiikia pridurti, kad jo pati buvo didelė pikčiurna ir taip smarkiai švepluodavo, kad net savo vyro Skaityti toliau.. »
Gairės: Asveja, Dubingių ežeras, Smurto lygis: be smurto, Surinko: Aldona Kandroškaitė, vidutinio ilgio pasakos
Anės kraitis – Obeliai
Seniai seniai gyveno neturtingas dėdulė. Jis turėjo labai gražią dukterį vardu Anę. Apšiurusi jo trobelė stovėjo ant upelio kranto, o jos pašalyje kerojo obelis-Anės kraitis.
Sklido gandai, kad jaunystėje tam neturtėliui dukterį padovanojusi laumė, užtat ji
esanti tokia graži. Mergaitė visus stebino savo dailumu. Bet laimės neturėjo. Kai atėjo metas tekėti, niekaip negalėjo ji išsirinkti jaunikio.
Kas tik atvažiuoja pirštis, tas jai nepatinka.
Pasitaikė ir tokių jaunikių, kurie išvydę skurdą praeidavo pro šalį.
Ilgainiui ne tik tėvas, bet ir pati Anė pamatė, kad jau nėra iš ko rinktis. Pradėjo ji nuolankiau žiūrėti į jaunikius. Bet vis tiek laimės neturėjo. Kiek kartų sutarė vestuves, tiek kartų jos iširo. Pagaliau Anė pasiryžo, kas pirmas pasipirš, už to ji ir tekės. Kitą dieną grįždama iš miško mato, ateina jaunikaitis. Ir toks gražus, kad rodos, gražesnio jau nebegali būti. Tas jaunikaitis nusilenkė Anei iki žemės. Bet neištarė nė žodžio ir pasuko į
pelkyną. “Neik, ten liūnas, įklimpsi!” — perspėjo Anė. Bet jaunikaitis neatsiliepė ir nepaklausė. Tuo pat metu tik blykst, sužaibavo.
Ir sudundėjo griaustinis juodame debesy. Suūžė audra. Per lietų nepamatė Anė, kur dėjosi tas bernužėlis. Sušlapusi parbėgo namo.
Audra nerimo visą naktį, bet rytas išaušo giedras ir gražus. Anė nuėjo prie upelio velėti skalbinių. Įbrido vandenin ir staiga mėlyna
mėlyna pasidarė, lyg dangus būtų nusileidęs. Pakelia akis — gi ant upelio kranto stovi tas jos bernužėlis. Rankoje laiko rugiagėlių glėbį
ir svaido jai žiedus į upelį. Norėjo Anė jį prakalbinti ir padėkoti už gėles. Bet kol sugalvojo ką reikėtų sakyti žiūri, kad jau jo nebėra.
Vakare dar keisčiau tas jaunikaitis pasirodė. Anė sėdėjo po obele. Dangus jau buvo žvaigždėtas. Virš upelio kilo rūkas. O kai patekėjo mėnulis, tiršta migla apgaubė kiemą. Tik girdi, šlept šlept kažkas ateina. Šviesus lyg žiburys praėjo tas jaunikaitis pro šalį, o iš paskos jį nusekė ožka.
Taip prasidėjo nuolatiniai susitikinėjimai.
Vienaip ir kitaip Anė matydavo tą jaunikaitį kasdien. Bet neištarė jis nė vieno žodžio. “Tur būt jis bus nebylys”, nusprendė Anė. Bet tą
pačią dieną vakare išgirdo dainuojant. Sukluso ir nubėgo pažiūrėti prie upelio. O ten jos gražuolis tarp karklų traukia dainą. Balsas kažkoks negirdėtas, o kai išsižioja, nesimato baltų dantų. Dar labiau nustebino dainos žodžiai: “Greitai parvesiu į namus savo Anę, baltą ožkelę. . . Neištrūks, nepabėgs jau iš mano rankelių. . .”
Išsigandusi nubėgo Anė pas senelę žynę ir papasakojo nuotykį. “Tai klajūnas — vandenis. Jis ieško sau vietos poilsiui ir nori turėti žmoną. Šiukštu, nežiūrėk į jį, kad tavęs neapžavėtų ir nenutrauktų į vandens bedugnę”, perspėjo senelė. Anei net plaukai ant galvos pasišiaušė. Juk ji ištisą vasarą, kur tik sutikusi, spoksojo į tą gražų bernelį. Dabar bijojo ir į tą pusę pasižiūrėti.
Atėjo žiema ir bastūnas vandenis dingo. Tik nežinia kas pradėjo baladotis už trobelės durų, ūžaut pakraigėje arba staugti prie upelio. Išėjęs kieman tėvas rasdavo tai akmenis atridentus prie slenksčio, tai rąstus nutemptus į balas, tai malkas išbarstytas ant tako.
Tą žiemą vėl atvažiavo pas Anę piršliai. Šiuo kartu skubiai ji sutarė vestuves, norėdama greičiau išsidanginti iš šito pelkyno. Bet stebėtinai anksti užklupo atlydys. Vestuvių dieną patvino upelis ir vandens srovė sugrūdo prie trobelės kalnus ledų. Ant pievų išsiliejo vandens marios — nei praeiti, nei pravažiuoti.
Reikėjo atidėti vestuves. O pavasaris vis vėlavo. Ledai tirpo ir vanduo slūgo labai pamažu. Tik įpusėjus gegužiui pradžiuvo takai. Tik tada sujudo visi, kas buvo gyvas. Pražydo ir pašalėje obelis—Anės kraitis. Dabar jau galima buvo kelti vestuves.
Į jas pakvietė gimines ir kaimynus. Tris dienas svečiai linksminosi, midų gėrė. Pagaliau susiruošė visi važiuoti pas jaunąjį. Eina Anė atsisveikinti tėvą ir paeiti negali — žemė siūbuoja po kojomis. Pažvelgė pro langą — gi vanduo stulpais aplink trobą trykšta. Ir jau slenkstį semia. Sulipo visi ant stogo ir mato, kad pamiškėje dega laužas, o prie jo guli ožkų banda ir stovi piemuo. Vanduo kyla vis aukštyn ir aukštyn. Jau ežeras tyvuliuoja, bet piemuo lyg nieko nematytų ir negirdėtų. Nė krust. Vestuvininkai puolė ardyti namą ir daryti plaustą. Tada tik atsigręžė piemuo. Ir Anė pažino tą jos bernužėlį —Vandenį. Jis kad suriko ir ėmė mojuoti lazda. O su kiekvienu lazdos mostu verpetai sukasi, putoja, daužo
ir drasko trobą.
Kas laimingas buvo, tas išsigelbėjo ant lentgalio ar pagriebęs rąstą. O kai atsidūrė ant kietos žemės pamatė, kad nebėra nei piemens, nei laužo. Nebėra nė ožkų, tik baltos putos vilnimis verčiasi iš vienos vandenų platybės galo į kitą. Atnešė bangos prie kranto ir Anės vestuvinį nuometą, vandens nutrauktą nuo galvos.
Kur stovėjo skurdžiaus trobelė, dabar banguoja platus ir gilus ežeras, padarytas to Anės bernužėlio vandenio. Ir jis išliko ligi šių dienų.
Vasarą ežero vanduo kiek atslūgsta. O jo vidury visa apsemta tebestovi Anės kraičio obelis. Žvejai traukdami tinklus, dažnai užkliūna už jos viršūnės. Viduržiemį, kai būna skaidrus ledas kaip stiklas, čiuožinėdami vaikai pamato ir tą obelį. Jie įžiūri ten dar nusidriekusį Anės vestuvinį rūbą ir baltus ožkos kailinėlius. Seni žmonės pasakoja, kad gegužės mėnesį Anės obelis pražysta ir kartais išnyra paviršiun jos viršūnė. O rudenį pakrantėje kai kas randa primėtytą daug saldžių obuolių. Sako, kad tai Anė, išlindusi iš gelmių pasivaikščioti juos čia išbarsto. Kam įdomu ir
kas norėtų įsitikinti šito pasakojimo tikrumu, gali nuvažiavęs į Obelius ir visa tai savo akimis pamatyti.
Seniai seniai gyveno neturtingas dėdulė. Jis turėjo labai gražią dukterį vardu Anę. Apšiurusi jo trobelė stovėjo ant upelio kranto, o jos pašalyje kerojo obelis-Anės kraitis.
Gairės: Anės kraitis, Obeliai, padavimai, Smurto lygis: be smurto, Surinko: Aldona Kandroškaitė, vidutinio ilgio pasakos