Buvo senelis ir senelė. Nieko neturėjo, vargingai gyveno. Kartą senelė ir sako:
— Seni, seni, eik girion, gal ten kokį lapelį ar rūgštynių stiebelį rasi — viralo išsivirsime, vis badu nenumirsime.
Pintinę pasiėmęs, nuėjo senis į girią. Vaikščiojo visą dieną po girią, tik nieko gero nerado. Grįždamas namo, dirst į krūvą šakų: šakose lokys betupįs. O senis peiliuką turėjo. Paėmęs Skaityti toliau.. »
You are currently browsing articles tagged trumpos pasakos.
Gairės: Petro Cvirkos pasakos, Smurto lygis: raudonkepuraitė, trumpos pasakos
Buvo senelis ir senelė, ir neturėjo jie vaikų.
Kartą pavasarį senelis išarė dirvą, išakėjo ir pasėjo grikius. Prijunko gulbės, atlekia iš ežero ir lesa grikius. Senelis klausia senelės:
— Senei, kas daryt? Gulbės visus mano grikius sunaikins.
— Eik ir nupjauk juos, — sako senelė.
Skaityti toliau.. »
Gairės: Mergelė Gulbė, Petro Cvirkos pasakos, Smurto lygis: be smurto, trumpos pasakos
Seniau žmonės buvo bemoksliai.Važiavo karalius keliu. Mato — seniukas kasa griovį. Tai karalius ir sako:
— Tai griovį kasi?
— Kasu.
— Ar daug žemės turi?
Skaityti toliau.. »
Gairės: Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: be smurto, trumpos pasakos, Vargšas ir karalius
Kartą vienam ponui bevažiuojant sulūžo karieta. Dar laimė, kad čia pat arti kalvis pasitaikė! Ponas liepė karietą sutaisyti, o kalvis už darbą paprašė viso rublio. Nieko nedarysi — kas reikia, tai reikia. Bet, važiuodamas namo, ponas ėmė rūstauti: „Už tokį menką nieką visą rublį nuplėšė! Kiekgi čia to jo darbo? Tai kalvis uždirba daugiau, negu ponas, karietoj Skaityti toliau.. »
Gairės: Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: raudonkepuraitė, Šnipšto kalvis, trumpos pasakos
Vienas eigulys turėjo labai gudrų sūnų. Ponas, sužinojęs apie savo eigulio sūnaus gudrumą, siuntė ūkvedį atvesti to gudruolio į dvarą. Ūkvedys nujojo, pririšo arklį prie
durų staktos ir išdidžiai, kaip briedis, eina eigulio trobon.
Gudrusis jaunikaitis, virtuvės kampe atsitūpęs, burbtelėjo jam už nugaros:
Skaityti toliau.. »
Gairės: Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: blogiau nei raudonkepuraitė, Sumanus jaunikaitis, trumpos pasakos
Kartą miško pakraštyje gyveno lūšnelėje išmanus žmogelis, vardu Mačatinis. Savo poną dažnai jis taip gudriai apmaudavo, kad žmonės tik pečiais gūžčiodavo.
Vieną dieną ponas, iš medžioklės grįždamas, užsuko į Mačatinio trobelę pasilsėti.
Mačatinis žino, kad ponas daugelio dalykų visai neišmano, ir nusprendė iš jo dar pasišaipyti. Jisai išvirė katilą košės, nukėlė nuo ugnies, atnešė į kambarį, pastatė vidury aslos ir rodo Skaityti toliau.. »
Gairės: Lietuvių liaudies pasakos, Mačatinis, Smurto lygis: raudonkepuraitė, trumpos pasakos
Šaltą žiemą važiavo ponas ir čigonas. Čigonas buvo ponui už vežėją. Ponas vilkėjo storais kailiniais, o čigonas buvo tik tinklu susisupęs.
Ponas sėdi, sėdi, jau ir šaltis pradeda imti.
Jis žiūri, kad čigonas linksmai šokčioja ant sėdynės ir švilpauja sau. Ponas sako:
Skaityti toliau.. »
Gairės: Lietuvių liaudies pasakos, Ponas ir čigonas, Smurto lygis: be smurto, trumpos pasakos
Kartą ūkininkas bažnyčioje klausosi pastoriaus pamokslo ir girdi tokius žodžius: ,,Baž nyčiai reikia atiduoti paskutinį, ką turi. Užtai dievas atlygins dešimteriopai.” Parėjęs namo, jis pasakoja pačiai, kokį pamokslą bažnyčioje girdėjęs, ir priduria:
— Aš manau, kad rytoj mes turime nuvesti ir atiduoti pastoriui savo paskutinę karvutę.
Skaityti toliau.. »
Gairės: Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: be smurto, trumpos pasakos, Ūkininkas ir pastorius
Vienąsyk gyveno senas laukininkas. Jo troba buvo visai sutrūnijusi, tai sumanė naują pasistatyti, bet neturi medžių.
Suka galvą, kur jų gaut. Mat, jei tais laikais laukininkas ką norėdavo statytis, tai medžių turėdavo eiti pas poną prašytis.
Gairės: Kaip laukininkas žąsį dalino, Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: be smurto, trumpos pasakos
Miško kirtime augo gražus šermukšnis.
— Žaliuok, žydėk ir brandink paukšteliams uogas! — eidamas pro šalį, linkėdavo jam miško sargas.
Gairės: Apynio puota, Lietuvių liaudies padavimai, Smurto lygis: be smurto, trumpos pasakos
Kadaise viename kaime gyveno senas kalvis.
O kalvė, kurioje jis nuo ankstaus ryto ligi vėlaus vakaro trinksėdavo, buvo tokia sena, kaip ir jis pats.
Gairės: Kiekvienas savo laimės kalvis, Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: raudonkepuraitė, trumpos pasakos
Berno kelionė
■■TTTTTTTTTTfia
5
^ ^ ienas karalius siuntė savo stiprų berną
4 Įj anan pasaulin išsiklausti, kada sulauks savo
^ < dukros, kuri jau ketveri metai ten išvežta.
* ^ Bernas ėjo pirmą dieną, užklupo vakaras, ir
■< ■* jis užsuko į vieną dvarą pernakvoti. Tačiau
■ ■iAAAAAiAiiiHi tame dvare nebuvo nė lašelio vandens: visi
šaltiniai tenai tekėjo į kitą pusę ■— į požemius, o ne į viršų, kaip ki-
tur. Dvaro žmonės prašė, kad bernas aname pasaulyje paklaustų,
kiek dar laiko jie turės be vandens troškulį kęsti.
Antros dienos vakare užsuko į tokią vietą, kur ugnies nebuvo. Ir
čia žmonės prašė sužinoti aname pasaulyje, kiek laiko dar turės
be ugnies gyventi.
Trečią dieną priėjo didelę upę, už kurios jau anas pasaulis. Ant
kranto sėdėjo keltininkas, ir jis paprašė:
— Klausyk, pasiteirauk ten nuėjęs, ar aš nė valandėlės negausiu
atsikvėpti: visą amžių čia tūnau, kad bent trumpai mane kas pa-
vaduotų.
Bernas persikėlė per upę, įžengė į aną pasaulį ir laimingai rado
karalaitę, kurios ieškojo. Tuojau trumpai apsakė, ką kelyje matęs
ir kaip čionai atėjęs. Toji sako:
— Gerai, gerai! Bet slėpkis tučtuojau į kampą, kad mano vyras
grįžęs tavęs nepamatytų.
Bernas pasislėpė. Parėjus vyrui, karalaitė tuojau klausia:
— Vyreli, pokaičio užmigusi, sapnavau, kad keltininkas norįs
pasilsėti. Kas dirbs jo vietoje?
Gerai.
Gerai.
Gerai.
— Tegul jis ryt^ ką per upę keldamas, pagal saulę apsuka laivę
tris kartus ir sako”: „Kilnok dabar jau tu su saule!” Jis pasidarys
laisvas, o tasai keleivis turės jo vietoj likti!
— Ak taip! Bet aš dar sapnavau, kad vienoj vietoj žemėje ug-
nies nesą.
— Iš tikrųjų nėra. Bet jeigu kas galėtų j ąžuolo pūzrą kibirkštį
įskelti, tai ugnies į valias turėtų.
— Ak taip! Ir dar sapnavau, kad viename dvare visi šaltiniai
į kitą pusę, į žemę, teka.
— Taip ir yra. Bet jeigu keturiems bėriems arkliams surištų
uodegas ir pagal saulę tris kartus aplink dvarą apvarytų, tai šal-
/ tinių vandenys imtų paskui juos plūsti ir tik į tą pusę tekėtų.
— Ak taip! Žinai, dar sapnavau, kad prieš ketverius metus čio-
nai kokia karalaitė apsigyvenusi, ar ji galėtų pas tėvą grįžti?
— Galėtų. Jei aukso lėkštę neštų pagal saulę ir sidabro šaukštu
vis joje ratą suktų pasauliui, tai prieitų vietą, kur upė’ kelio
nepastoja, ir namo parsigautų.
Gerai. Bernas visa tai išgirdo. Kitą rytą jis patyliukais nuskubėjo
pas keltininką ir sako:
— Jei tu mane atgalios perkertum, tai pamokyčiau, kaip išsi-
vaduoti. O jei ne, abu čionai supūsim.
Šitai išgirdęs, keltininkas kelia jį per upę ir vis ragina:
— Na tai pasakyk, pasakyk gi!
Tačiau bernas nesako, kol iš laivės neišlipęs, kitaip pačiam tektų
jo vietoje likti. Kiek nuo upės paėjęs, sako:
— Kelk ką nors per upę, suk laivę pagal saulę tris kartus ir
sakyk: „Dabar tu mano vietoj kilnok su saule!” Šitaip išsivaduosi.
Bernas išskubėjo į žemės paviršių. Pakeliui dar įskėlė žmonėms
ugnį, dvare vandenį išgavo, o paskui sidabriniu šaukštu ėmė sukti
ratą aukso lėkštėje, pagal saulę ją nešdamas. Neilgai laukus kara-
laitė iš požemių viešpatijos parėjo namo. Karalius iš džiaugsmo ją
už berno išleido.
Vienas karalius siuntė savo stiprų berną anan pasaulin išsiklausti, kada sulauks savo dukros, kuri jau ketveri metai ten išvežta.
Gairės: Berno kelionė, Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: be smurto, trumpos pasakos
Gyvačių karalienės karūna
P
artą pelkių sausintojai ant vieno kemso
4* užėjo ilgą gyvatę, kuriai ant galvos buvo
nedidelė, bet graži karūnėlė. Vienas senas
+ < darbininkas pasakė, kad tai būsianti gyvačių
^^Aaaaaaaaaaa-* * karalienė. Jis iš senų žmonių girdėjęs, kad
■■aaaaaaaaaaab ■ kas tokią karūną gaunąs, tas galįs paskui
visokius nuostabius daiktus daryti. Tačiau gyvatės karūną nuimti
nelengvas daiktas: kitos gyvatės iš paskos vejasi. Daugis mėginę
ją įsigyti, bet retam kuriam pavykę — gyvatės nugalėdavusios.
Darbininkų tarpe radosi koks drąsus stiprus jaunikaitis, kuris pa-
noro išbandyti savo laimę. Netoli nuo pelkės buvo tokia daržinėlė,
ir visi sutarė tenai nuo gyvačių slėptis. Kad jos taip lengvai į dar-
žinę neįsigautų, sienas ir stogą storai ištepė derva. Kai viską pa-
darė, kiti darbininkai pasislėpė daržinėje, tik tasai drąsuolis pasiėmė
arklį ir nujojo pas gyvačių karalienę. Gyvačių karalienės karūną
nutraukęs, greitai šoko ant arklio ir atidūmė į daržinę. Vos spėjo
užsidaryti — prisirado nežinia iš kur baisybė gyvačių ir atsiginė iš
paskos: vienos skriste skrido, kitos, ratilais susilenkusios, kaip
tekiniai ritosi. Gyvatės šoko daržinės sienomis šliaužti, bet per
dervą kur čia pasirangysi.
Pelkių sausintojai kelias dienas išbuvo daržinėje užsidarę, nes
niekas nedrįso laukan išeiti. Galop po kelių dienų išėję pamatė,
kad visa daržinė juodomis gyvatėmis aplipusi. Vienos dar buvo
leisgyvės, kitos saulėkaitoje ir dervoje nusibaigusios. O tasai drą-
suolis iš tiesų buvo laimingas ir galėjo daug gero padaryti. Nuo to
laiko jis gyveno pertekęs, bet ir savo buvusių draugų neužmiršo.
Kartą pelkių sausintojai ant vieno kemso užėjo ilgą gyvatę, kuriai ant galvos buvo nedidelė, bet graži karūnėlė. Vienas senas darbininkas pasakė, kad tai būsianti gyvačių karalienė. Jis iš senų žmonių girdėjęs, Skaityti toliau.. »
Gairės: Gyvačių karalienės karūna, Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: raudonkepuraitė, trumpos pasakos
Krepšy, atsidaryk!
p
m■▼tyytvtyttt*■
fJttytytyyyty””
£ IjT artą varguolis papylė aint stalo miltus
£ vm. <■+ džiovinti. Tik ūmai kilo didelis vėjas ir iš-
► ¥ ■ jBl < ■* pustė visus miltus po kiemą. Žmogelis supy-
► ► ko ant Vėjo ir užsimetė jį surasti. Ejo, ėjo ir
► ■* sutiko senelį. Klausia jį:
■ ■aaaaaaaaaaaSS — Ar nežinai, kur Vėjas gyvena?
— Žinau!—sako senelis.— Eik tiktai šituo takeliu, kur eglaitėm
apaugęs, ten vienoj oloj Vėjas ir gyvena.
Žmogelis nuėjo į tą olą ir rado ten tokį didelį vyrą su storom
lūpom. Tai ir buvo Vėjas. Jis klausia žmogelį:
— Ko atėjai pas mane?
— Tu man miltus išpustei. Atiduok mano miltus!
Vėjas sako:
— Ana va prie sienos ant vagio mano krepšys kabo. Tu tik pa-
sakyk: ,.Krepšy, atsidaryk!” Tada turėsi ir valgymų, ir gėrimų.
Žmogelis nuėjo į mišką, atsisėdo ant kelmo ir sako:
— Krepšy, atsidaryk!
Krepšys tuojau atsidarė, o jame valgymų ir gėrimų — kokių nori.
Jis gerai prisikirto ir begal apsidžiaugė. Parėjęs namo, įžengė į
trobą ir sako pačiai:
— Kelkis valgyti!
Pati atsikėlė, priėjo prie stalo, o vyras padėjo savo krepšį ir sako:
— Krepšy, atsidaryk!
Kaip mat visko pilnas stalas. Abudu atsisėdo ir valgo, ir geria.
Varguolis turėjo turtingą brolį, kuris buvo labai šykštus ir pavy-
dus. Varguoliui broliui jis niekada nepagelbėjo. O varguolio širdis
buvo minkšta, ir jis tuojau pasikvietė turtingąjį brolį prie savo sta-
lo. Brolis prikibo klausinėti:
— Kur tu gavai tą krepšį?
—-
— Iš Vėjo. ■<;
— Kur tą Vėją radai?
Žmogelis jam viską ir išpasakojo nuo pradžios ligi galo. Brolis
bemat susitaisė į kelionę ir ateina pas Vėją. Vėjas jį klausia:
— Ko tu čia atėjai?
Brolis sako:
— Kad mano broliui davei krepšį, tai ir man duok!
— Va ten ant vagio kabo, pasiimk ir sakyk: „Krepšy, atsida-
ryk!”— tuojau gausi, ko tau reikės.
Turtuolis parėjo namo, padėjo krepšį ant stalo ir šaukia:
— Krepšy, atsidaryk!
Iš krepšio iššoko dvylika vyrų su rimbais ir ėmė jį lupti. Tol lupo,
kol jis kojas nukratė.
Kartą varguolis papylė ant stalo miltus džiovinti. Tik ūmai kilo didelis vėjas ir išpustė visus miltus po kiemą. Žmogelis supyko ant Vėjo ir užsimetė jį surasti. Ejo, ėjo ir sutiko senelį. Klausia jį:
Gairės: atsidaryk!, Krepšy, Krepšy atsidaryk!, Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: raudonkepuraitė, trumpos pasakos