Vienam vyrui mirė pati ir paliko mažą mergytę. Po kiek laiko jis paėmė raganą už pačią. Toji mažai, labai mažai temylėjo podukrą. O vėliau, kai ir ji dukros susilaukė, našlaitėlės pradėjo baisiai neužkęsti.
Skaityti toliau.. »
You are currently browsing articles tagged trumpos pasakos.
Gairės: Lietuvių liaudies pasakos, Našlaitė ir pamotės dukra, Smurto lygis: be smurto, trumpos pasakos
Senovėje kareiviai turėdavo ilgai tarnauti. Jaunas išeidavo į kareivius, o namo pargrįždavo žilas ir sulinkęs. Dažnas ir visai nebepareidavo.
Kartą vieną kareivį paleido namo. Jis tolų kelią ėjo pėsčias. Šaltas metas. Kareivis eina ir eina. Vienam daikte jis žiūri — ant akmens sėdi koks senas senučiukas, toks sušalęs, kad danties Skaityti toliau.. »
Gairės: Kaip kareivis giltinę riešutan įvarė, Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: be smurto, trumpos pasakos
Kartą gyveno pasaulyje purplelis ir lapė. Vieną dieną purplelis išėjo iš namų maisto ieškoti. Lapė irgi išėjo. Ji buvo alkana. Pamatė purplelį, ir jai ėmė seilės varvėti. Pradėjo ji pamažu sėlinti paskui purplelį ir nuėjo iki pat jo namų. Mato, purplelio namai pačioje aukšto medžio viršūnėje, o tenai tupi du jaunikliai. Paukštyčiai dar nė neskraido. Lapė atsistojo po medžiu Skaityti toliau.. »
Gairės: Purplelis ir lapė, Smurto lygis: raudonkepuraitė, Tadžikų pasakos, trumpos pasakos
Kartą šuo ir katė dėl kaulo susipešė. Katė sako šuniui:
— Pakentėk mažumėlę! Šit susirgs bajaus arklys ir nugaiš, tada sočiai mėsos prisikirsi, ir kaulų bus iki valiai.
Skaityti toliau.. »
Gairės: Katė ir šuo, Smurto lygis: be smurto, Tadžikų pasakos, trumpos pasakos
Gyveno kartą jaunikaitis, vardu Apangas. Kai ateidavo pjūties metas, jis persikeldavo į lūšnelę vidury lauko ir sergėdavo ryžius. Ten ir gyveno vienui vienas, nes visas jo turtas tebuvo tristygis — panašus į gitarą — tiapėjas, su kuriuo jis niekada nesiskirdavo. Dienomis Apangas, būdavo, akių nenuleidžia nuo lauko, o naktimis groja tiapėjumi ir dainuoja. Išgirdo jį Skaityti toliau.. »
Gairės: Apangas ir Tėja, Kampučijos pasakos, Smurto lygis: be smurto, trumpos pasakos
Gyveno pasaulyje du bičiuliai, gyveno, o paskui pasimirė. Ir vienas iš tų bičiulių atgimė kaip dievas Indra, o kitas — kaip varguolis žvejys, kuriam likimas davė tokią pat varguolę pačią. Kartą Indra atmerkė akis ir pamatė, kad tasai žmogus, su kuriuo jis bičiuliavosi praeitame gyvenime, dabar pavirtęs į žvejį, anei nudilusio pinigėlio neturintį. Pagailo Indrai žvejo, Skaityti toliau.. »
Gairės: graužiantys žmogui širdį, ilgos pasakos, padarai, Smurto lygis: blogiau nei raudonkepuraitė, trumpos pasakos
Kartą vieniems vargetoms sodiečiams gimė berniukas. Visai dar mažutį jį apsėdo piktoji dvasia. Ir vos ta piktoji dvasia apsirinko sau berniuką per buveinę, jo tėvai ėmė ir pasimirė. Anūkas auginti liko senai bobulei. Bėgo metai. Bernaitis augo. Ir štai jam sukako dvidešimt metų. Nuėjo bernaitis kartą į mišką malkauti. Paregėjo jį ten geroji dvasia ir sako piktajai savo Skaityti toliau.. »
Gairės: Geroji dvasia, Kampučijos pasakos, Smurto lygis: raudonkepuraitė, trumpos pasakos
Gyveno kartą toks žmogus su pačia, ir turėjo juodu sūnų. Kai sūnui suėjo dvylika metų, motina pasimirė. Liko juodu su tėvu vienu du. Tėvas prekiavo šiuo bei tuo, o sūnus jam padėjo. Prekiauti jiems nesisekė. Kasmet tėvas vis giliau į skurdą brido. Galop jie visai nusigyveno. Pasiligojo tėvas ir žemęlėn atgulė. Liko jaunikaitis vienas it pirštas. Bet praėjo penkios dienos Skaityti toliau.. »
Gairės: Kaip jaunikaitis krabus kasė, Kampučijos pasakos, Smurto lygis: be smurto, trumpos pasakos
Gyveno kartą žmogus, pravarde Arkliakukulis. Taip jį žmonės praminė todėl, kad ganė turtuolio setchėjaus arklius ir rinko arklių kukulius. O kam juos rinko, niekas nežinojo. Tasai žmogus buvo labai dievobaimingas ir, ką bedarytų, visada pirmiausia kreipdavosi į Budą. Susitaiso ganyti arklių ir sako: „Einu ganyti arklių, Sakjamuni”. Ir piemuo jis buvo ne iš kelmo Skaityti toliau.. »
Gairės: Kampučijos pasakos, pramintas arkliakukuliu, Smurto lygis: be smurto, trumpos pasakos, Žmogu
Ledo rūmuose nuo seno Senis Šaltis sau gyveno. Ir turėjo jis anūką — Šaltanosį Ledinuką.
Geras buvo tas anūkas —
Šaltanosis Ledinukas:
Nesurūgęs, nesustiręs,
Bet… kur eina, ten ir girias:
— Moku kalti
Ledo tiltus,
Moku malti
Sniego miltus…
Zuikį puikį —
Užpustyti,
Ežį kežį —
Užmigdyti.
Miega varlės pūstažandės
Ir barsukas kietasprandis.
Ką barsukas! Aš ir mešką
Kai paspaudžiu — šonai braška…
Visą žemę, jei norėčiau,
Aš sušaldyti galėčiau!
Vienąkart per sniego pūgą
Šaltis vedasi anūką.
• O anūkas
Ledinukas
-Rateliu
Su snaigėm sukas.
Žiūri — važy sėdi ponas,
Nuo arielkos net raudonas,
Ir į kailinius storiausius
Storas ponas įsirausęs,
Ir kelius, ir ilgas kojas
Zebrų kailiais apsiklojęs.
Šast anūkas
Ledinukas
Ir po zebrų kailiais brukąs:
Šaltanosis,
Šaldo poną
Šąla
Bąla
Pono nosis…
Ir nuo rankų
Ligi kojų
Ponas kaulan suragojo.
— Na, matai,— anūkas girias,
Ar, seneli, aš ne vyras:
Moku kalti
Ledo tiltus,
Moku malti
Sniego miltus.
Zuikį puikį —
Užpustyti,
Ežį kežį —
Užmigdyti
Ir sušaldyt storą poną, Nuo arielkos net raudoną.
Visą žemę, jei norėčiau,
Aš sušaldyti galėčiau…
— Na jau, na! — jam Šaltis sako.—
Dar tau girtis neužteko.
Tau sušaldyt žemę knieti,
O sušaldyk tu valstietį.
Pažiūrėk — tenai už valkos
Pagiry jis kerta malkas.
— Chi! — nusijuokė anūkas.—
Aš nebūčiau Ledinukas,
Jei valstietį palei traką
Nesušaldyčiau į ragą.
Ką valstietis! Jeigu mešką
Kai paspaudžiu — šonai braška.
Pasigyrė, na ir dumia
Pas valstietį į pakrūmę.
O valstietis — malkas kerta.
Kirvis skamba. Darbas verda:
Užsimoja
Ir kad tvoja,
Tai net skiedros išlekioja.
Meta pirštines į šalį:
— U ta ta! Karšta dienelė! —
Vienas sau valstietis šneka,
O jo rankoj kirvis žvaga.
Ledinukas Galvą kraipo. Pasižiūri. Pasišaipo.
Ir galvoja: „Tu sušalsi Ir kirvuko nepakelsi. Va, ir bus tada, žmogeli,— „0 ta ta! Karšta dienelė…”
Ir sutelkęs visą rūstį, Jis pradėjo šaltį pūsti. Kaklą rankom apsivijo. Tuoj skrebučiai apšerkšnijo, Tuoj ir ūsai apšarmojo, O Šaltutis pagalvojo: „Na, dar vieną šaltą gūsį, Ir, vargšeli, tu pražūsi, Suragosi kaip tas ponas, Nuo arielkos net raudonas…”
Ir nušokęs nuo pusnyno, Vėl jis pūsti pamėgino: Griebia ausį, griebia nosį, O valstietis nusikosi Ir kiek gali Stuobrį engia, Net sušalęs Kirvis spengia.
Baltas baltas tartum pūkas Tūpsi šaltas Ledinukas — Čiupt už kojų, čiupt už rankų Ir į antį įsirango, Bet valstietis nesušąla, Tik į kelmą pleištą kala. Šaltas sniegas žaižaruoja. Karštas prakaitas garuoja.
Pagaliau žmogus prašneko: — Na ir karšta čia prie trako Kur tas šaltis pasidėjo, Duotų gūsį šalto vėjo.
Ledinukas net pašoko, Vos iš apmaudo nesprogo Ir, sutelkęs visą rūstį, Vėl pradėjo šaltį pūsti.
O valstietis be skrebučių Krauna malkas ant rogučių. Baigęs darbą, ant kelmuko Atsisėda, užsirūko…
Pailsėjo, pasėdėjo
Ir per girią nugirgždėjo.
Senis Šaltis atlingavo:
Kur valstietis?
Nuvažiavo!
— Na, matei dabar, sūneli, Ką žmogus ir darbas gali. Tau sušaldyt žemę knieti… Ką ten žemę! Jei valstietį Šaldei šaldei tu prie šilo — Ne sušalo, o sušilo… Nors valstietis apšerkšnijo, Darbas šalčio nesibijo!
Baltas baltas tartum pūkas’ Susimąstė Ledinukas. Ir nusivedė per pūgą Šaltis tylintį anūką.
Ledo rūmuose nuo seno
Senis Šaltis sau gyveno.
Ir turėjo jis anūką —
Šaltanosį Ledinuką.
Geras buvo tas anūkas —
Gairės: Eiliuotos pasakos, Kostas Kubilinkas, Ledinukas, Smurto lygis: be smurto, trumpos pasakos
Buvo senis, neturėjo vaikų. Nuėjo jis į girią, rado ežiuką. Parsinešė jj namo. Tas ežiukas jam sako:
– Aš ginsiu kiaulę į girią ganyt. Senelis jam sako:
Skaityti toliau.. »
Gairės: Ežiukas karaliaus dukterį vedė, Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: be smurto, trumpos pasakos
Vienas karalius kasdien kasnakt siuntinėjo savo tarną klausytis, ką žmonės apie jį šneka. Kartą tam tarnui pasisekė nugirsti dviejų žiniuonių kalbą. Vienas sako:
— Jeigu man karalius leistų sudeginti penkis šimtus sieksnių malkų, aš tokią žuvį išliečiau — gryno sidabro!
Skaityti toliau.. »
Gairės: Aukso sparnai, Smurto lygis: be smurto, trumpos pasakos
Pamotė turėjo dvi tikras dukras, o trečią podukrą. Tikrosios dukros buvo tinginės ir negražios, bet motina jas labai mylėjo ir paikino. Podukra buvo daili ir darbšti, kas pamotei ir tikrosioms dukroms labai nepatiko. Todėl jos vargšę našlaitę versdavo dirbti dieną naktį.
Skaityti toliau.. »
Gairės: Deimanto kurpaitė, Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: raudonkepuraitė, trumpos pasakos
oksai karalius turėjo tris dukras — vieną tikrą ir dvi augintines. Karalius buvo jau senas, todėl pradėjo ieškoti žento, kuris jo vietoje valdytų karalystę. Bet kam savo dukrą patikėsi? Pirmam pasipainiojusiam juk neatiduosi. Karalius paskelbė, kad pirštis galį visi, kas
tik norį jo dukrą į žmonas gauti, bet atiduosiąs tik tam, kuris atliksiąs jo užduotus tris darbus. Kas tų darbų neįveiksiąs, būsiąs nubaustas.
Nors ir žiauri bausmė grėsė, vis tik netrūko drąsuolių, kurie norėjo karaliais pasidaryti. Štai ir vieno tėvo sūnūs iškeliavo į karaliaus pilį princesei pirštis. Trečiasis sūnus, kvailiukas, turėjo namie likti.
Kelyje tie du gudrieji sutiko senuką. Tasai paklausė:
Na, sūneliai, kurgi einate? Abudu sūnūs labai iš didžio atrėžė:
O kas tau darbo?
Ir nudrožė toliau. Miške jie užėjo skruzdėlyną ir išspardė į visas puses. Paskui priėjo ežerą ir ėmė svaidyti akmenis į antis. Čia pat paežerėj buvo liepos su inkilais. Broliai suskaldė inkilus, iškabino medų ir paliko viską nusiaubę. Galop abu nuėjo į karaliaus pilį ir pasisakė atėję princesės rankos prašyti. Karalius skyrė jiems po tris darbus, bet šie negalėjo jų nuveikti ir abudu buvo nubausti.
Kvailasis brolis laukė laukė gudriųjų grįžtant ir nesulaukė^Ta^ia jis irgi susitaisė keliauti į pilį ir pirštis karaliaus dukrai.
Kelyje jis taip pat sutiko senuką. Tas jį klausia:
— Kurgi iškilai, sūneli?
Aš, tėveliuk, noriu karalium pasidaryti, — atsakė kvailiukas,— dabar einu princesės rankos prašyti.
Eik, eik, sūneli,— paragino senukas,— tiktai eidamas ištrink savo brolių pėdas!
Kvailiukas priėjo išspardytą skruzdėlyną ir ėmė jį taisyti: sužėrė visus šapelius, sušlavė išmėtytus kiaušinėlius ir sukrovė skruzdėly-
Toksai karalius turėjo tris dukras — vieną tikrą ir dvi augintines. Karalius buvo jau senas, todėl pradėjo ieškoti žento, kuris jo vietoje valdytų karalystę. Bet kam savo dukrą patikėsi? Pirmam pasipainiojusiam juk neatiduosi. Karalius paskelbė, kad pirštis galį visi, kas
Gairės: Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: be smurto, Ta, trumpos pasakos, vidurinioji