PASAKA APIE VARINĮ MIESTĄ

Kitados, žiloje senovėje, praeitin nugrimzdusiais laikais, gyveno Sirijos Damaske toksai valdovas, kalifas, o vardu jis buvo Abdas al-Malikas, Mervano sūnus. Sėdėjo jis vieną dieną, apsuptas savo karalystės didžiū­nų, tarp karalių ir sultonų. Ir kalbėjo susirinkusieji apie anksčiau gyve­nusias tautas, ir sekė padavimus apie mūsų viešpatį Suleimaną, Daūdo sūnų — amžiną jiems atilsį,— ir porino apie visa tai, ką malonėjo jam duoti aukštybių Alachas: galybę ir valią žmonėms ir džinams, ir paukš­čiams, ir laukiniams žvėrims, ir kitiems padarams. Ir tarė kalifas:

— Esame girdėję iš tų, kurie gyveno ligi mūsų, jog šlovingasis aukš­tybių Alachas nebuvo nė vienam žmogui suteikęs to, ko nepašykštėjo mūsų viešpačiui Suleimanui, tad turėjo jis tokią galią, kokios niekas kol gyvas nebuvo regėjęs: įkalina, būdavo, ąsotyje ir džiną, ir maridą, ir demoną, o ąsočio gurklį užlieja lydytu alavu ir įspaudžia jame savo antspaudą.

Ir tuomet Talibas, Sahlo sūnus, štai ką papasakojo:

— Taip jau atsitiko, kad vienas žmogus įlipo laivan drauge su būriu kitų pakeleivių, ir išplaukė jie Hindo krašto link. Ir plaukė jie, kol paki­lo priešinis vėjas ir nuginė juos prie nežinomos aukštybių Alacho že­mės,— o buvo tai vidury juodos nakties. O kai išaušo rytas, pasirodė to­je žemėje pakeleiviams nuogi tamsiaodžiai žmonės, ir atrodė jie lyg be­žadžiai laukiniai žvėrys, nes nesuprato nė žodžio, kas jiems buvo sako­ma. Turė j o j ie ir karalių, tokį pat j uodą kaip ir j ie, ir tik j is vienas mokė-jo arabiškai. Vos išvydęs laivą ir pakeleivius, išėjo karalius, saviškių ap­suptas, ir pasveikino atvykėlius, ir pasiteiravo, kokio jie tikėjimo. Ir kai pakeleiviai apsakė karaliui, kas jiems nutiko, šis tarė: „Nieko nebijoki­te!” O kai laivo kapitonas pasidomėjo, koks tų juodukų tikėjimas, pasi­rodė, jog jie išpažino tikybą, buvusią prieš islamą, prieš mūsų pranašo Muhamado atėjimą. Ir tarė tuomet pakeleiviai: „Nesuprantame, ką čia mums pasakoji, ir nieko nesame girdėję apie tokią tikybą”. Ir atsakė jiems tuomet juodukų karalius: „Prieš jus nebuvo čionai atklydęs nė

vienas Adomo sūnus”. Taip taręs, karalius suruošė jiems vaišes ir gau­siai patiekė žvėrienos, paukštienos ir žuvies, nes tik tuo ir maitinosi žmonės tame krašte.

Vėliau pakeleiviai išlipo iš laivo pakrantėn ir nuėjo pasižvalgyti po miestą. Ir pamatė jie žvejį leidžiantį jūron tinklą. O kai šis ištraukė tink­lą, gulėjo jame varinis ąsotis alavu užlietu gurkliu, ir buvo jis užantspau­duotas paties Suleimano, Daūdo sūnaus — amžiną jiems atilsį tesuteikia Alachas! Žvejys paėmė ąsotį ir sukūlė, ir pradėjo tuomet iš jo rūkti mels­vi dūmai, ir iškilo ligi pat dangaus, ir išgirdo pakeleiviai šiurpų balsą: „Malonės, malonės, o Alacho vietininke!”

Paskui susirinko tie dūmai į daiktą, ir pasirodė baisinga būtybė, kurią paregėję visi nustėro iš siaubo, o tos pabaisos galva siekė aukščiausių kalnų viršūnes. Tačiau netrukus pamėklė dingo. Pakeleivius apėmė toks jausmas, lyg kas širdį jiems būtų išrovęs iš krūtinės, o juodukų tas regi­nys nė kiek nesujaudino. Ir kapitonas paklausė tuomet karaliaus, kas čia nutiko, ir išgirdo tokį atsakymą: „Žinoki, tai vienas tų džinų, ant kurių buvo užsirūstinęs didysis Suleimanas, Daūdo sūnus. Suvarė jis tuos dži­nus į ąsočius ir užliejo gurklius alavu, ir nuskandino jūros dugne. Ir kai dabar kuris žvejys užmeta jūron tinklą, dažniausiai ištraukia vieną iš tų ąsočių, o kai jį sukulia, ištrūksta iš ten džinas ir, manydamas, jog Sulei­manas vis dar gyvas, meldžia pasigailėjimo šaukdamas: „Malonės, malo­nės, o Alacho vietininke!”

Didžiai susimąstė tikratikių valdovas Abdas al-Malikas, Mervano sū­nus, išgirdęs tuos žodžius, ir tarė:

— Tebūnie pašlovintas Alachas! Iš tiesų sakau jums, didelė galia bu­vo dovanota Suleimanui!

O buvo tarp susirinkusiųjų ir an-Nabigha az-Zubjanis. Ir tarė jis val­dovui:

— Teisybę mums apsakė Talibas, nes jo žodžiams pritaria ir vienas senovės išminčius:

Valią apreiškė aukščiausiasis taip Suleimanui: „Reikalus spręsk ir valdyk, nes esi mano vietoj. Gerbki paklusnųjį, jei tavo valdžią jis gerbia, Kalinki tą, kursai tavojo žodžio nepaiso!”

Todėl Suleimanas ir grūsdavo džinus į varinius ąsočius, ir skandindavo jūroje.

Patiko tikratikių valdovui tie žodžiai, ir jis tarė:

— Vardan Alacho, norėčiau paregėti tų ąsočių kurį. Ir atsakė jam Talibas, Sahlo sūnus:

— Gali patenkinti savo norą, o tikratikių valdove, kojos nekeldamas iš savo krašto. Siųski ką nors pas savo brolį Abdą al-Azizą, Mervano sū­nų, idant šis atgabentų tau jų iš Vakarų žemių. O tavo brolis turės tiktai duoti žinią Mūsai, kad šis nukaktų iš Vakarų žemių ligi to kalno, kurį tau minėjau, ir pristatytų tiek ąsočių, kiek tavo širdis geidžia, juo labiau kad jo valdos siekiasi su tuo kalnu.

Ir tikratikių valdovui pasirodė tie žodžiai teisingi, ir tarė jis: — O Abu Talibai, protingai šneki, todėl aš noriu, kad pats keliau­tum pas Musą ben Nusairą rūpintis tuo reikalu. Gausi baltą vėliavą, lo­bio, karių ir viso kito, kiek pageidausi, o aš tuo tarpu globosiu tavo šei­mą.

Ir atsakė jam Talibas:

— Mielu noru, o tikratikių valdove! Ir tarė jam kalifas:

— Tad keliauki, o Abu Talibai, ir telaimina tave Alachas, ir tepade­da tau žygiuose.

Ir paliepė surašyti laišką savo broliui Abdui al-Azizui, Egipto vieti­ninkui, ir kitą — Mūsai, Vakarų žemių vietininkui, įsakydamas jam pa­čiam vykti Suleimano ąsočių ieškoti, o sūnui, kaip įpėdiniui, pavesti kraštą valdyti. Kalifo laiške Mūsai taipogi buvo nurodyta, kad pasiimtų vedlių ir nešykštėtų pinigų, kad pasitelktų kuo daugiau vyrų ir neban­dytų delsti ar išsisukinėti. Tada užantspaudavo abu laiškus, įteikė juos Talibui, Sahlo sūnui, ir paliepė kelionėje ginti žirgus, virš galvos iškėlus vėliavas. Paskui kalifas davė jam pinigų, raitininkų bei pėsčių vyrų, idant būtų gera parama kelyje, o galiausiai jo šeimos poreikiams dosnia ranka pažėrė krūvas auksinių.

Ir Talibas išvyko kelionėn, ir peržygiavo su savo vyrais Sirijos žemes, ir pagaliau atkako į Egiptą. Cia išskubėjo jo pasitikti to krašto emyras, ir priėmė jį savo rūmuose, ir svetino su didžiausia pagarba. Vėliau davė jis Talibui vedlį, idant lydėtų ligi Aukštutinio Egipto ir nuvestų pas emy­rą Musą ben Nusairą. Ir vos tik gavęs žinią apie Talibo atvykimą, Musa išjojo jo pasitikti, o susitikęs džiaugsmingai pasisveikino. Talibas įdavė jam kalifo laišką, o šis paėmė jį, perskaitė ir supratęs, kas jame rašoma, palietė juo sau galvą ir tarė:

— Klausau ir vykdau tikratikių valdovo žodį.

Paskui išdėstė Talibui mintį, jog reikėtų sušaukti viso krašto didžiū­nus, o kai tie susirinko, Musa paklausė jų patarimo dėl laiške minimo dalyko. Ir atsakė jam didžiūnai:

— Jeigu tau reikia žmogaus, kuris nurodytų kelią į aną kraštą, kreip­kis į šeichą Abdą as-Samadą, Abdo al-Kuduso as-Samudžio sūnų,— tai didelio proto vyras, daug keliavęs, skersai išilgai išvaikščiojęs visas ste­pes ir dykumas, apiplaukiojęs visas jūras, puikiai pažįstąs visų žemių bei šalių žmones ir papročius. Kreipkis į jį, ir jis nuves tave, kur tik pano­rėsi.

Paliepė tad Musa atvesti šeichą, ir jo įsakymas buvo išpildytas. O bu­vo tai šimtametis senelis, ilgo amžiaus ir darbo priveiktas. Pasisveikino su juo emyras Musa ir tarė:

— Šeiche Abdai as-Samadai, štai mūsų viešpats tikratikių valdovas Abdas al-Malikas, Mervano sūnus, paliepė mums surasti Suleimano ąso­čių. Tačiau aš menkai tepažįstu aną kraštą, o žmonės sako, jog esi išvai­kščiojęs tas žemes ir kelius, kurie ten veda. Ar norėtum išpildyti tikrati­kių valdovo valią?

Ir atsakė jam senelis:

— Žinoki, emyre, kelias ten veda vargingas ir ilgas, o eina jis per neįžengiamas girias ir tyrus, kur beveik nėra išmintų takų nei takelių.

Paklausė jį Musa:

Kiek laiko galėtų  trukti kelionė?

Dvejus metus ir kelis mėnesius į vieną pusę,— atsakė senelis,— ir tiek pat, kai keliausi atgalios. Ir tykoja ten žmogaus galybė pavojų ir nuogandų, stebuklų ir baisenybių. O tu juk kariauji su netikėliais, ir mū­sų kraštui nuolatos grūmoja priešai, tad, tau išvykus, mus gali užpulti krikščionys. Todėl privalai nepalikti sosto tuščio, kad būtų kas vietoj ta­vęs valdo karalystę.

Ir tuomet atsakė jam Musa:

— Gerai.

Ir paskyrė savo įpėdiniu sūnų Harūną, priėmė iš jo ištikimybės prie­saiką ir įsakė kariuomenei jam neprieštarauti ir visame kame jo klausy­ti. Ir kariuomenė išklausė Mūsos žodžius, ir prižadėjo pildyti jo sūnaus valią. O Harūnas buvo didžios narsos vyras, taurios širdies, teisingas, šaunus ir ištvermingas.

Ir šeichas paaiškino Mūsai, jog ligi ten, kur tikratikių valdovas įsakęs iš pradžių nuvykti, reikėsią keliauti keturis mėnesius, toji vieta esanti jūros pakrantėje, ir visame kelyje būsią daugybė kaimų, išsidėsčiusių vienas netoli kito, o tarp jų —r giraičių ir šaltinių.

— Palaiminki mus, o tikratikių valdovo vietininke,— pagaliau pri­dūrė šeichas,— ir su Alacho padėjimu mes lengvai įveiksime tą kelią.

Ir tarė jam emyras Musa:

— Gal žinai, ar koks karalius prieš mus jau buvo žengęs į tą kraštą? Atsakė jam Abdas as-Samadas:

— Taip, o tikratikių valdovo vietininke, toji žemė kadaise priklausė Aleksandrijos karaliui Daranui Rumiečiui.

5      Išvyko jie dideliu pulku ir keliavo nenuilsdami, iki nusigavo ligi kažin

kokios pilies. Ir tarė tuomet šeichas Abdas as-Samadas:

— Įženkim į šią pilį, nes tai persergėjimas tiems, kurie geidžia pamo­kymų.

Ir leidosi priekin emyras Musa, o jam iš paskos — šeichas Abdas as-Samadas ir palyda, sudaryta iš pačių ištikimiausių emyro draugų, ir taip jie jojo, kol prijojo pilies vartus ir pamatė, jog tie atkili. O už vartų bolavo aukštos kolonos, ir kilo aukštyn laiptai, ir tarp pakopų dvi buvo itin plačios, spalvoto marmuro, kokio niekas akyse nebuvo regėjęs. Pilies skliautai ir sienos buvo iškloti auksu, sidabru ir kitokiais bran­giaisiais metalais.

Apžiūrėjo jie pilį ir įsitikino, jog ji senų seniausiai palikta gyventojų ir nėra joje nė gyvos dvasios. Visose menėse ir visuose kiemuose buvo tuščia ir nejauku. Vidury dunksojo aukštas, dangų remiantis bokštas, o aplink jį buvo keturi šimtai kapų.

Ir apsiverkė emyras Musa, taip apsiverkė, jog neteko nuovokos, o kai atsipeikėjo, įėjo į bokštą ir pamatė antkapį, ilgą ir baisų pažiūrėti, o ant jo — kiniškos geležies lakštą. Ir priėjo prie jo šeichas Abdas as-Sama­das, ir perskaitė išraižytą jame užrašą: „O tu, kuris atsilankysi šioje vie­toje, tebūnie tau persergėjimas ši pažintis su permainingu likimu ir iš­davikišku laiku. Nesileisk apgaunamas netvariojo gyvenimo su jo ke­rais, melu, vyliais ir tariamu žavesiu. Gyvenimas — tai klastingas ir išdavikiškas pataikūnas, visa, ką jame randi, duota tik kuriam laikui, ir davėjas gali bet kurią akimirką viską atimti iš savo skolininko. Gyve­nimas — tai lyg miegančiojo vaidalai, sapnuojančiojo godos ar tyrų miražai, trokštančiajam žadantys vandenį, o tuo tarpu šėtonas ligi pat mirties žmogui dabina gyvenimą apgaulingais blizgučiais. Štai koks iš tikrųjų esti gyvenimas, nesikliauki juo ir negeiski jo malonių, nes apvilia jis tą, kuris nori juo remtis ir deda į jį visas viltis. Nesileisk įviliojamas į jo tinklus ir nesikabink jam į skvernus. Kitados turėjau aš tūkstantį bėrų ristūnų ir rūmus. Turėjau tūkstantį žmonų, princesių apvaliomis it mėnulio pilnatis krūtimis, ir sugyvenau su jomis tūkstantį sūnų, narsumu pranokstančių liūtus. Ramia širdimi ir džiugiomis mintimis nugyvenau tūkstantį metų. Susikroviau tokius lobius, kokių neturėjo joks karalius pasaulyje, ir tikėjau, jog niekados nenusigręš nuo manęs laimė. Ir nepastebėjau, kaip atsilankė pas mus toji, kuri daro galą malonumams, trauko ryšius, siaubia kaimus, griauna namus ir nusineša senus ir jaunus, vaikus, tėvus ir motinas. Gyvenome ramūs ir laimingi šioje pilyje, bet tarė savo žodį pasaulių viešpats, dausų ir žemių viešpats, ir išgirdome Akivaizdžios tiesos šauksmą. Ir pradėjo mirti kas dieną po du tarp mūsų, kol pagaliau netekome didžios gausy­bės saviškių. O kai pamačiau tą žūtį, kuri įsisuko į mūsų namus ir ap-sistojo ilgam laikui, gramzdindama visus mirties jūron, įsakiau atvesti raštininką ir paliepiau sudėti persergėjimo ir pamokymų eiles, o paskui įsakiau iškalti jas ant visų durų, geležinių lakštų ir antkapių. Turėjau aš kariauną, tūkstančių tūkstančius raitininkų, buvo tai narsūs vyrai, didžios galios, šarvuoti, ginkluoti ietimis ir šveitriais kalavijais, ir įsakiau jiems, kad vilktųsi ilgus šarvinius marškinius, juostųsi šveitrius kalavijus, imtų į rankas tvirtas, grėsmingas ietis ir sėstų ant karštų žirgų. O kai pasiekė mus pasaulių viešpaties, dausų ir žemių viešpaties žodis, tariau: „Kariai ir karžygiai, ar įstengsite atremti likimą, siunčiamą mums visagalio karaliaus?” Tačiau mano pulkai neturėjo šitiek spėkų, ir aš gavau tokį atsaką: „Kaipgi mes grumsimės su tuo, kuriam nepasto-ja kelio jokia sargyba ir kuris įeina pro vartus nieko nepaisydamas?” Tariau jiems tuomet: „Neškite čionai man visus lobius!” O tie lobiai bu­vo sukrauti į tūkstantį skrynių, ir kiekvienoje jų buvo tūkstantis kintarų raudonojo aukso ir tiek pat baltojo sidabro, neskaitant visokiausių perlų bei brangakmenių, kokių neturėjo nė vienas karalius pasaulyje. Mano žmonės įvykdė įsakymą, o kai sunešė man visus tuos lobius, paklausiau: „Ar sugebėsite išpirkti mano gyvybę šitais lobiais? Ar galėsite už juos man išmelsti bent vieną dieną gyvenimo?” Tačiau to jie negebėjo pada­ryti. Atsidavė jie likimo ir dalios malonei, o aš nusilenkiau Alacho valiai ir ėmiau laukti lemties skirtos valandos, ir pagaliau jis atsiėmė mano dvasią, ir jo valia buvau palaidotas po šiuo antkapiu. O jeigu norėtum sužinoti mano vardą, esu Kušas, Šadado sūnus, Aado Vyresniojo anū­kas”.

Ir apsiverkė emyras Musa, regėdamas tokias dideles kapines, taip ap­siverkė, jog neteko nuovokos. O kai paskui jie išžvalgė visas pilies kerte­les ir apžiūrėjo menes ir sodus, pamatė marmurinį stalą keturiomis ko­jomis, o jame tokį užrašą: „Prie šio stalo kalbėjosi tūkstantis vienaakių karalių ir tūkstantis karalių abejomis akimis, ir visi jie paliko šį pasaulį ir nukeliavo į kapus”. Emyras Musa užsirašė tuos žodžius, o paskui išėjo iš pilies ir nieko nepasiėmė, tik tą vieną stalą. Vilkstinė tuomet nužygia­vo toliau, o šeichas Abdas as-Samadas vedė rodydamas kelią, ir taip jie keliavo visą tą dieną, ir kitą, ir trečią. Pagaliau atkako jie prie aukštos kalvos, o kai geriau įsižiūrėjo arčiau prijoję, išvydo ten raitelį, nulietą iš gryno vario. Laikė jis ietį su plačiu tviskančiu antgaliu, žilpinančiu akis žiūrintiems, o ant to antgalio buvo užrašas: „O tu, keliaujantis pas mane, jei nežinai kelio į Varinį Miestą, paliesk riterio delną. Tuomet riteris pradės gręžtis, o paskui sustings. Tuomet patrauk ta kryptimi, kurią nu­rodys jo žvilgsnis, nebijok ir neliūdėk, tiktai jok tuo keliu, ir nuves jisai į Varinį Miestą”.

Kai emyras Musa palietė varinio riterio delną, šis pasigręžė nelygi-8   nant akinantis žaibas, o paskui sustingo žvelgdamas į priešingą pusę neistovėjo Mūsos vyrai. Tada jie pasisuko ta kryptimi ir nužygiavo tiesiai, ir buvo tai tikrasis kelias. Taip keliavo jie dieną ir naktį ir perėjo bekraš­tes žemes. Ir vieną dieną netikėtai išvydo jie juodojo akmens stulpą, o jame — ligi pat pažastų susmegusią žmogystą su dviem dideliausiais sparnais ir keturiomis rankomis — dvi buvo tokios kaip žmogaus, su pirštais, o kitos dvi panėšėjo į naguotas letenas. Ant galvos tai žmogystai plaikstėsi plaukai nelyginant arklių uodegos, veide žėrėjo dvi akys lyg žarijos, o kaktoje degė trečioji, tarytum panteros akis, svaidanti žiežir­bas. Pati žmogysta buvo juodai juoda, ji veržėsi iš akmens, tiesėsi į viršų ir šaukė: „Tebūnie pašlovintas mano viešpats už tai, kad šitaip žiauriai mane nubaudė ir atsiuntė man tokią baisią kančią, kurią turėsiu kentėti iki pat prisikėlimo dienos!” Vos tik pakeleiviai išvydo tą šaukiančią žmogystą, neteko nuovokos ir užkando jiems žadą iš nuostabos, o kai pamatė ją iš arčiau, leidosi bėgti tolyn.

Ir paklausė tada šeichą Abdą as-Samadą emyras Musa:

Kas tai? Atsakė tasai:

Aš nežinau, kas čia toks. Tarė tuomet emyras Musa:

— Prieik prie jo ir išsiklausinėk, kas jam atsitiko, galbūt sužinosi viską.

Ir atsakė jam šeichas Abdas as-Samadas:

— Tesaugo tave Alachas, emyre! Juk jis toks baisus! Ir tarė emyras Musa:

— Nebijok, stulpas, kuriame jis įkalintas, laiko jį atstu nuo mūsų if visų kitų.

Priėjo tuomet šeichas Abdas as-Samadas ir paklausė:

— Ei tu, kuo esi vardu, ką čia darai ir kaip čia atsidūrei? Ir atsakė tasai:

— Žinoki, jog esu if ritas tarp džinų, o mano vardas — Dahišas, al-Amašo sūnus. Įkalino mane aukščiausioji valia, o prikaustė visagalis, ir lemta man kentėti šią kančią, kiek pageidaus Alachas.

Tarė tada emyras Musa:

— Šeiche Abdai as-Samadai, paklauski, kodėl jis įkalintas šiame stulpe?

Paklausė jį šeichas, ir if ritas pradėjo pasakoti:

— Apsakymas mano nepaprastas, ir naudinga bus visiems jį išgirsti. Vienas Ibiso sūnus turėjo stabą, išdrožtą iš raudonmedžio, o mano pa­reiga buvo j į saugoti. Tą stabą garbino vienas j ūrų karalius, kuris turė j o didžią galią ir neaprėžtą valdžią, ir klausė j o tūkstančiai karių džinų, pa­sirengusių pavojaus valandą sulig jo žodžiu išsitraukti kardus ir stoti į grumtynes. O aš buvau tam karaliui pavaldžių džinų vyriausiasis, jie klausė manęs ir vykdė mano įsakymus. Tačiau visi jie šiaušėsi prieš Su-leimaną, Daūdo sūnų,— amžiną jiems atilsį! O aš paprastai įlįsdavau į to stabo pilvą, kai džinams kariams duodavau įsakymus ar nurodymus. O to karaliaus dukra didžiai šlovino stabą — puldavo prieš jį ant kelių, kakta mušdavo žemę ir karštai melsdavosi. Buvo ji gražiausia tarp to meto gražuolių, akinanti neregėtu žavesiu, pilna puikybės ir kerų. Ir kartą apsakiau jos dailumą Suleimanui — amžiną jam atilsį,— ir nu­siuntė jis žygūną pas jos tėvą, ir persakė šis tokius žodžius: „Duok man savo dukrą į pačias, suskaldyk raudonmedžio stabą ir pripažink, jog nė­ra kito dievo, tik Alachas, o Suleimanas — jo vietininkas. Kai šitaip pa­darysi, dalysimės drauge ir geru, ir blogu, bet jeigu neišpildysi mano prašymo, išžygiuosiu prieš tave su kariauna, kurios tu nesugebėsi atrem­ti, o tuomet turėsi ruoštis stoti prieš Alacho teismą ir vilktis šarvinius marškinius. Iš tiesų ateisiu pas tave su kariauna, kuri užtvindys bekraštę lygumą ir nukels tave į negrąžinamą praeitį”.

O kai Suleimano žygūnas atvyko pas karalių, šis pasipūtė, ir jo širdis prisipildė didybės ir išpuikimo. Ir karalius paklausė savo vezirius: „Ką patarsite man dėl Suleimano, Daūdo sūnaus? Atsiuntė jis man žygūną, prašydamas į žmonas mano dukros, be to, reikalauja, kad suskaldyčiau savo stabą ir išpažinčiau jo tikėjimą”. Atsakė jam veziriai: „Galingasis karaliau, bene Suleimanas įstengs išpildyti savo grasinimą, juk esi vidu­ry šios bekraštės jūros, o jeigu net ir išžygiuotų prieš tave su visa kariau­na, nieko nesugebėtų padaryti, nes tavo pusėje grumsis maridai tarp džinų. O kai dar pasitelksi pagalbon savo garbinamą stabą, jis parems tave ir padės laimėti pergalę. Visų geriausia būtų pasiklausti patarimo tavo viešpatį — o jie turėjo galvoje raudonmedžio stabą — ir sužinoti, ką jis atsakys. Jeigu patars kariauti su Suleimanu — kariauk, jeigu ne­patars — nekariauk”. Tą pačią akimirką karalius pasikėlė ir nuėjo pas savo dievuką, o sudėjęs aukas ir papjovęs aukojamus gyvulius, puolė ant kelių ir verkdamas pasakė šias eiles:

Žinau, kiek daug turi, valdove, galios, Bet Suleimanas prieš tave štai kelias. Padėki nugalėti priešą piktą, Tark žodį man — ir bus kaip tavo likta.

O aš,— pasakojo toliau ifritas, ligi pažastų susmegęs į stulpą, kreipda­masis į šeichą Abdą as-Samadą ir kitus, aplink jį stovinčius,— įlindau į stabo pilvą, o pasielgiau taip todėl, kad galva man paseko ir nebeliko nė krislelio sveiko proto ir kad ranka numojau į Suleimano grasinimus, ir paskui pasakiau štai šias eiles:

Aš nieko nebijau, man priešas nebaisus, Seniai šios žemės vylius permaniau visus. Jei karo geidžia jis, testoja prieš mane, Prigriebsiu jį nagan, prigirdysiu klane.

Kai tik išgirdo karalius mano atsakymą, širdis jo prisipildė stiprybės, ir nutarė jis stoti karan ir grumtis su Suleimanu, Alacho vietininku. Ir pasišaukė jis Suleimano žygūną, ir įsakė jį skaudžiai iščaižyti rykštėmis, ir visaip iš jo išsityčiojo. Paskui išsiuntė jį pas Suleimaną, prigrasinęs ir įsakęs perduoti tokius štai žodžius: „Veltui puoselėji tuščias viltis! O gal tyčia man grasini? Arba suvis neturi spėkų pas mane atkakti? Tuomet aš pats žygiuoju pas tave!” Ir sugrįžo žygūnas pas Suleimaną, ir apsakė viską, kas jam nutiko ir ką jis patyrė. O kai Alacho vietininkas Suleima­nas tai išgirdo, užsiliepsnojo baisia rūstybe ir tuoj pat nutarė, ką jam pri­dera daryti. Sutelkė ir apginklavo kariauną, sušaukė karan džinus, žmo­nes, laukinius žvėris ir plėšrius paukščius, ir visus, kas tik gyvas. Taipjau įsakė savo veziriui ad-Dimirjatui, džinų karaliui, suburti savuosius ma-ridų pulkus, ir veziris suspietė daiktan šešis tūkstančius kartų po tūks­tantį demonų. Be to, liepė Suleimanas Asafui ben Barahijai šaukti savo vyrus, ir šis sutelkė kariauną iš tūkstančio, o gal ir daugiau pulkų. Ir vi­sus karius Suleimanas aprūpino šarvais ir ginklais, paskui su visa vyrų ir džinų kariauna nuskrido stebuklingais kilimais, tuo tarpu paukščiai skriejo virš jų galvų, ir laukiniai žvėrys šuoliavo žeme. Ir taip jis skrido, kol pagaliau nutūpė jūros pakrantėje, mūsų karaliui priklausančioje saloje, ir apsupo ją, ir savo kariauna užtvindė visą žemę.

Tada Alacho vietininkas Suleimanas — amžiną jam atilsį! — išsiuntė pas mūsų karalių žygūną ir liepė persakyti: „Štai ir atvykau pas tave! Atremk pavojų, tau gresiantį, o jei neįstengi to padaryti, pasiduok mano valiai ir pripažink mane Alacho vietininku. Sunaikink savo stabą ir pradėk garbinti vienatinį dievą, be to, atiduok į žmonas savo dukrą ir pakartok kartu su visais savo žmonėmis: „Išpažįstu, jog nėra kito dievo, tik vienas Alachas, o Suleimanas — Alacho vietininkas”. Jei prisieksi man ištikimybę, prižadu tau ramybę ir taiką, bet jeigu stosi prieš, veltui stengsies šioje saloje atremti puolimą. Žinoki, jog šlovingasis galybių Alachas įsakė vėjams manęs klausyti. Tad galiu jų paprašyti, kad neštų pas tave mano skraiduolį kilimą, o tuomet padarysiu taip, idant kiti šiurptų ir baisėtųsi minėdami tavo pražūtį”.

Ir atvyko pas mūsų karalių tas žygūnas, ir persakė jam Suleimano, Alacho vietininko žodžius, ir atitarė karalius: „Niekados nebus to, ko reikalauja tavo valdovas. Pasakyki savo viešpačiui, kad lauksiu jo mū­šio lauke”. Tuomet žygūnas sugrįžo oas Suleimaną ir persakė jam tuos žodžius, o mūsų karalius išsiuntinėjo šauklius po visą kraštą kviesti vyrų j karą ir sušaukė visus džinus, kurie klausė jo valios — o buvo jų tūks­tantis tūkstančių,— ir suvadino dar maridus bei demonus, gyvenančius jūrų salose ir kalnų viršūnėse, paskui ligi dantų apginklavo savo kariau­ną — atidarė ginklines ir viską, kas ten buvo sudėta, išdalijo kariams. Tuo tarpu Alacho vietininkas Suleimanas išrikiavo pulkus ir įsakė laukiniams žvėrims persiskirti ir stoti kariaunos sparnuose — iš kairės ir iš dešinės pusės. Paukščiams įsakė dideliausiu debesiu pakilti virš salos ir, kautynėms prasidėjus, snapais kapoti priešams akis ir sparnais tvatyti per veidus. O laukiniai žvėrys gavo paliepimą pulti ir draskyti priešų žir­gus. Ir žvėrys atsakė: „Girdime ir klausome Alacho ir tavęs, jo vieti­ninko!”

Vėliau parikiavo Suleimanas, Alacho vietininkas, kad tarnai jam pas­tatytų marmuro sostą, nusagstytą brangakmeniais ir nuklotą raudonojo aukso plytelėmis, ir įsakė atsistoti savo veziriui Asafui iš dešinės pusės, o veziriui ad-Dimirjatui — iš kairės. Tada išdėstė jis žmonių karalius po dešinei, džinų karalius po kairei, o laukinius žvėris, gyvates ir roplius paleido į priekį. Tokia rikiuote nužygiavo visa kariauna į mūšį ir dvi dienas grūmėsi su mumis neapžvelgiamoje lygumoje. Trečią dieną nu­sigręžė nuo mūsų laimė, ir nutiko taip, kaip buvo likta aukštybių Ala­cho.

Pirmasis Suleimaną puoliau aš su savo pulkais. Ir sušukau bendražy­giams: „Stovėkite vietoje, o aš eisiu į priekį ir iškviesiu ad-Dimirjatą ko­von!” Štai ir jis pajudėjo nelyginant milžiniškas kalnas, liepsnos siautė jį iš visų pusių, ir dūmai virto virš galvos. Prišoko jis prie manęs ir palei­do porą ugnies kamuolių, ir jo ugnis pasirodė kaitresnė. Ad-Dimirjatas taip baisingai suriko, net man pasidingojo, kad dangus griūna, o nuo jo balso krūptelėjo kalnai. Paskui jis davė įsakymą savo bendrams, ir tie užvirto mus vientisa siena, o mes puolėme juos. Žmonės lėkė ant žmo­nių, plyksčiojo ugnys, ir rūko dūmai, ir širdys ko neplyšo krūtinėse. Vi­sur ėjo karas. Paukščiai kovojo padangėse, laukiniai žvėrys žemėje, o aš grūmiausi su ad-Dimirjatu, kol abu netekome jėgų, bet aš buvau silpnes­nis. Galiausiai paliko mane draugai ir kariai, ir visi mano pulkai leido­si bėgti.

Ir tuomet Alacho vietininkas Suleimanas suriko: „Griebkite tą tironą, tą paniekos vertą ir niekingą prakeiktąjį!” Tačiau vis dar grūmėsi žmo­nės su žmonėmis ir džinai su džinais. Ir vis dėlto galų gale mūsų kara­lius pralaimėjo mūšį, ir visi mes tapome Suleimano grobiu. Mat jo ka­riauna puolė mūsų pulkus su laukinių žvėrių tuntais iš sparnų, o plėšrūs paukščiai suko virš mūsų galvų, snapais ir nagais kapojo akis ir sparnais 12   plakė vyrams per veidus. Tuo tarpu laukiniai žvėrys kandžiojo arklius

ir draskė žmones, tad galiausiai diduma mūsų karių liko tysoti lauke nelyginant nukirstos palmės. Na, o aš ištrūkau iš ad-Dimirjato nagų, bet jis nesiliovė manęs persekiojęs tris mėnesius, kol pagaliau prisivijo ir padarė tai, ką dabar matote.

Kai stulpan įkalintas džinas apsakė emyro Mūsos žmonėms visą isto­riją nuo pradžios iki įkalinimo valandos, jie paklausė:

— Kur kelias į Varinį Miestą?

Ir nurodė jisai jiems kelią, ir paaiškėjo, kad, norint patekti į miestą, reikia pereiti dvidešimt penkerius vartus, tačiau nė vienų jų nebuvo ma­tyti, ir nebuvo regėti nė menkiausio ženklo, kur tų vartų esama, o sienos atrodė tarytum vientisa uola ar nulietos iš geležies. Nusėdo tuomet rai­teliai nuo žirgų, nulipo taipjau emyras Musa ir šeichas Abdas as-Sama-das, ir visi įtempė akis stengdamiesi įžiūrėti kokius vartus ar bent jau ap­tikti kelią į juos, bet veltui darbas. Tarė tada emyras Musa:

— Talibai, ką reikėtų padaryti, kad galėtume įeiti į šį miestą? Žūt būt turime surasti kokius vartus, kad patektume į vidų.

Atsakė jam Talibas:

— Tepadeda Alachas emyrui! Tegu emyras parikiuoja apsistoti čia dviem ar trim dienoms, o tuomet, jei tokia bus Alacho valia, sugalvosi­me, kaip patekti į tą miestą ir įeiti į vidų.

Įsakė tuomet emyras Musa vienam jaunikaičiui iš savo palydos apjoti miestą ant kupranugario: gal šis surasiąs vartus ar aptiksiąs kame sienos tarpą, žemesnį nei toje vietoje, kur apsistojo karavanas. Sėdo tuomet jaunikaitis ant savo greitakojo kupranugario ir jojo aplink miestą dvi dienas ir dvi naktis, risčia lėkdamas visą kelią ir nė nestabtelėdamas pailsėti. O kai išaušo trečioji diena, prijojo vėl savo keliabendrius, di­džiai stebėdamasis neregėtu miesto plotu ir jo sienų aukštumu, ir tarė:

— O emyre, lengviausia įsigauti į miestą iš tos vietos, kur įsirengėme stovyklą.

Tuomet pasišaukė emyras Musa Talibą, Sahlo sūnų, ir šeichą Abdą as-Samadą ir pradėjo kopti į kalną, dunksantį priešais miestą ir iškilusį aukščiau jo mūrų. O kai atsidūrė kalno viršūnėje, pamatė miestą, tokį didelį ir puikų, jog puikesnio žmogaus akys nebuvo regėjusios. Buvo ten didingų rūmų ir bokštų spindinčiais kupolais, ir namų, rodos, pilnutėlių žmonių, įstabių sodų, kuriuose čiurleno upeliai ir augo medžiai, apkibę nunokusiais vaisiais. Buvo tai miestas neįžengiamais vartais, tačiau ap­leistas ir išmiręs, kurčias, be gyvo balso ir be gyvo žmogaus. Tik pelėdos ūkavo visose pakampėse, ir būriai plėšrių paukščių suko viršum kiemų, o keliuose ir gatvėse krankė pulkai kranklių apraudodami kadaise ten gyvenusius žmones.

Ir susimąstė emyras Musa gailestaudamas, jog nėra žmonių tame

mieste ir jog paliko jį gyventojai ir lenkia visi pakeleiviai, ir tarė jis:

— Tebūnie pašlovintas tasai, kuriam nebaisus greit bėgantis laikas ir kuris, būdamas visagalis, sukūrė pasaulį!

Ir taip šlovindamas didįjį ir visagalį Alachą, emyras Musa netyčia nu­kreipė žvilgsnį į kitą pusę ir pastebėjo tolumoje spindint septynias balto­jo marmuro plokštes. Priėjo jis arčiau ir pamatė, jog tos plokštės ištisai išrašytos. Įsakė tuomet šeichui Abdui as-Samadui perskaityti, kas ten parašyta, ir šis žengė į priekį, apžiūrėjo jas su atida ir perskaitė. Ir pasi­rodė, jog buvo ten pamokymai, pagraudenimai ir perspėjimai įžvalgaus proto žmonėms. Ir apsiverkė emyras Musa, juos išgirdęs, ir įsakė viską nurašyti. O sugrįžęs pas savo karius, išbuvo su jais visą dieną toje pat vietoje svarstydamas, kaip įeiti į miestą. Ir kreipėsi emyras Musa į Ta-libą, Sahlo sūnų, ir kitus patikėtinius prašydamas patarimo:

— Kaipgi mums įsigavus į tą miestą, kad galėtume apžiūrėti jo ste­buklus? O juk tikriausiai esama ten tokių dalykų, kuriuos suradę pelny­tume tikratikių valdovo palankumą!

Atsakė jam Talibas, Sahlo sūnus:

— Tepadeda emyrui Alachas visą gyvenimą! Pasidarysime kopė­čias ir užlipsime jomis ant sienos. Šitaip gal iš vidaus aptiksime vartus.

Pritarė jam emyras:

— Ir man tai atėjo į galvą. Gerai sumanyta!

Paskui emyras Musa susišaukė dailides ir kalvius ir įsakė jiems padir­bti medines kopėčias ir apkalti jas geležim. Amatininkai atliko viską su išmanymu ir užtruko ištisą mėnesį. Kai pagaliau kariai iškėlė kopėčias ir atrėmė į sieną, siekė jos patį mūro kraštą, lyg tam tyčia būtų buvusios darytos. Labai nustebo emyras ir tarė:

— Telaimina jus Alachas! Galima pamanyti, jog išmatavote sienos aukštį, toks puikus jūsų darbas!

Paskui emyras Musa paklausė savo žmones:

— Kuris jūsų užlips kopėčiomis ant sienos, o paskui nueis jos viršumi ir padarys taip, kad būtų įmanoma įsigauti į miestą ir pažiūrėti, kas ten darosi? Be to, turėtų jis duoti žinią, kaip galima atidaryti vartus.

Atsiliepė tuomet vienas iš susirinkusiųjų:

— Aš užkopsiu ant sienos, emyre, o paskui, nusileidęs apačion, ati­darysiu jums vartus.

Tarė jam emyras Musa:

— Lipk, ir telaimina tave Alachas!

Ir tasai žmogus pradėjo ropštis kopėčiomis, kol pagaliau prilipo jų ga­lą, o tuomet atsitiesė, nukreipė akis į miestą, suplojo delnais ir suriko taip garsiai, kiek gerklė nešė:

— Tai gražumėlis!

Paskui šoko iš viršaus miestan ir ten ištiško. Ir tarė, pamatęs tai, emy­ras Musa:

— Taip pasielgė protingas žmogus, o kaipgi būtų pasielgęs kvailas? Jeigu tai padarytų visi mūsų bendražygiai, nė vieno nebeliktų gyvo, o tuomet kaipgi mes įkūnytume savo norą ir įvykdytume tikratikių valdo­vo įsakymą? Ruoškitės kelionėn. Mums nebereikia nei to miesto, nei jo stebuklų.

Tačiau vienas jo žmonių tarė:

— Gal kuris kitas būtų apdairesnis už aną, pirmąjį?

Tuomet užkopė ant sienos kitas vyras, paskui trečias, ketvirtas ir penktas, ir taip lipo jie kopėčiomis vienas po kito, kol žuvo dvylika vyrų, nes kiekvienas pasekdavo pirmojo pavyzdžiu. Tarė tuomet šei­chas Abdas as-Samadas:

— Tik aš vienas galiu to reikalo imtis, nes patyrimas duoda proto. Atsakė jam emyras Musa:

Jokiu būdu! Aš neleisiu tau lipti ant tos sienos. Jeigu žūsi, visus mus pasmerksi mirčiai, ir nė vienas mūsų neišsaugos gyvybės. Juk tu mūsų vienintelis vedlys!

O gal man pasiseks,— atitarė šeichas Abdas as-Samadas,— jei tokia bus Alacho valia.

Tuomet visi sutiko, kad šeichas liptų ant sienos. Jis atsistojo ir, toly­džio minėdamas aukščiausiojo Alacho vardą, pradėjo ropštis kopėčio­mis, kol pagaliau užkopė į pat viršų. Tuomet suplojo delnais ir įsmeigė akis priekin it apdujęs. Ir visi apačioje suskato šaukti:

— Nedaryk to! Nešok nuo sienos! Jei nukrisi, pražūsime visi! Bet šeichas Abdas as-Samadas tik susijuokė ir prapliupo dar garsiau

juoktis, sėdėdamas ant sienos krašto. Paskui ramiai atsistojo ir sušuko didžiu balsu:

— O emyre, nebūgštauki, nes visagalis Alachas padėjo man įveikti šėtono gudrybes ir vylius.

Ir paklausė tuomet emyras Musa:

— Ką ten pamatei, šeiche?

— Kai atsistojau ant sienos krašto,— atsiliepė šis,— išvydau apačio­je dešimt mergelių, žavių it mėnesėliai, jos mojo man rankomis, tarytum šaukė: „Eikš čionai!”, ir pasidingojau, jog po mano kojomis jūra van­dens, ir jau buvau bešokąs žemyn kaip ir tie, kurie lipo prieš mane. Bet pamačiau juos apačioje nebegyvus ir tik todėl susilaikiau nešokęs. Ala­chas nuvaikė nuo manęs piktus kerus bei pagundas, o tai tikriausiai vylingi to miesto gyventojų apžavai, tam tyčia užleisti, kad negalėtų įsigauti vidun kiekvienas, užsimanęs po jį pasižvalgyti. Užtat mūsų ben­dražygiai ir guli ten nebegyvi.

Taip taręs, šeichas Abdas as-Samadas nužingsniavo siena, ir ėjo jis tol, kol priėjo du varinius bokštus ir pamatė auksinius vartus be spynų ir užraktų. Šeichas pastoviniavo, kiek to norėjo Alachas, kol pagaliau pastebėjo vidury vartų varinio raitelio figūrėlę — šis laikė atkišęs ran­ką, tarytum kažin ką rodė. Ojo delne buvo užrašas. Ir šeichas Abdas as-Samadas perskaitė, o buvo ten štai kas parašyta: „Dvylika kartų patrink vinį raitelio bamboje, ir vartai atsivers”. Šeichas įsižiūrėjo į raitelį ir ga­liausiai pastebėjo Damboje vinį, didelę ir gražiai nukaltą. Patrynė ją dvylika kartų, ir vartai tuoj pat atsivėrė griaudėdami nelyginant perkū­nija, o šeichas Abdas as-Samadas žengė pro juos ir nužingsniavo į prie­kį, kol priėjo ilgą koridorių, o paskui nusileido laiptais į erdvią menę su dailiais suolais, išrikiuotais pasieniais. Sėdėjo ant jų negyvi žmonės, o jiems virš galvų kabojo prašmatnūs skydai, aštrūs kalavijai ir įtempti lankai su strėlėmis ant timpų. Miesto vartai buvo užremti drūtu geleži­niu skersiniu, užsklęsti didžiulėmis medinėmis velkėmis, išmoningomis spynomis ir kitokiais tvirtais užraktais.

Ir tarė tada sau šeichas Abdas as-Samadas: „Gal tie mirusieji turi rak­tus?” Ir įniko apžiūrinėti juos su atida, ir pastebėjo senį, iš visa ko spren­džiant, vyriausiąjį, o sėdėjo jis ant aukšto suolo tarp mirusiųjų. Ir tarė sau šeichas Abdas as-Samadas: „Nenustebčiau, jeigu raktai gulėtų kaip tik šio senio kišenėje. Tikriausiai jis — miesto vartininkas, o visi kiti — jo valdiniai”. Taip taręs, priėjo jis prie to senio ir kilstelėjo drabužių skverną, ir pamatė raktus kabant prie juostos. O kai tik šeichas Abdas as-Samadas išvydo raktus, be galo apsidžiaugė ir ko proto nepametė iš to džiaugsmo. Paskui pasiėmė raktus, priėjo prie vartų, atrakino spynas, atitraukė velkes, nukėlė geležinį skersinį, ir tuoj pat vartai atsivėrė griaudėdami nelyginant perkūnija. O vartai buvo didžiuliai, ir tokie pat buvo visi jų įrengimai. Išdidus pasijuto šeichas Abdas as-Samadas, o drauge su juo džiaugėsi ir linksniavo visi emyro žmonės. Džiaugėsi taip­jau emyras Musa — ir kad šeichas Abdas as-Samadas gyvas, ir kad miesto vartai atkili. Tad visi drauge dėkojo šeichui už gerą darbą.

Ilgai netrukus atskubėjo visa kariauna verždamasi miestan, bet emy­ras Musa suriko didžiu balsu:

— Žmonės, nežinia, kokia nelaimė gali mus ištikti, jeigu visi drauge sugriūsime į miestą. Tad tegu įeina pusė kariaunos, o kita pusė tegu lau­kia už vartų!

Paskui įžygiavo emyras Musa su puse kariaunos miestan, ir visi buvo apsiginklavę ligi dantų. O kai pamatė už sienos savo nebegyvus draugus, iškilmingai palaidojo jų kūnus. Ir pastebėjo taipjau vartininkus, sargy­bą, rūmininkus bei vietininkus gulint ant gryno šilko patiesalų, ir visi jie 16   buvo negyvi.

Užėjo emyro žmonės prekyvietei! ir išvydo, kad ji labai didelė ir kad statiniai ten be galo aukšti, bet nė vienas jų aukštumu nepra­šoka kito. Krautuvės stovėjo atdaros, jose kabaliavo svarstyklės, vario dirbiniai buvo sudėti į rietuves, o sandėliuose pilna visokiausių prekių. Pamatė jie taipjau negyvus pirklius, sėdinčius prie savo krautuvių. Oda jų buvo sudžiūvusi, o kaulai sudūlėję ir tapę persergėjimu tiems, kurie klauso persergėjimų. Aptiko jie dar keturias prekyvietes, kurių sandė­liai lūžo nuo visokiausių prekių, bet ten nesustojo, o iškart nuėjo audi­nių prekyvietėn, ir išvydo ten šilkus ir brokatus, ataustus raudonojo aukso ir baltojo sidabro gijomis. Tų audinių savininkai gulėjo negyvi ant odinių demblių, ir atrodė, kad štai ims ir prabils. Emyro žmonės paliko ir šią prekyvietę ir nuėjo į kitą, pilnutėlę brangakmenių, perlų ir rubinų, o iš ten pasuko vėl į kitą, kur dunksojo pinigų keitėjų kupo­lai. Ir ten savininkai gulėjo negyvi ant margų šilkinių patiesalų, o aplink juos kūpsojo krūvos aukso ir sidabro. Paliko ir juos emyro žmonės ir nuėjo į kvepalų prekyvietę, ir pamatė ten sandėlius, perkrautus viso­kiausiais kvepalais bei šaknelėmis, muskuso pūslėmis, ambra, alavijais, kampar m ėdžiu, o visi pirkliai gulėjo negyvi, ir nebuvo šalia jų nė kąs­nelio maisto.

O kai išėjo iš kvepalų prekyvietės, atsidūrė netoli aukštų rūmų, išda­bintų visokiausiais pagražais. Žengė jie į vidų ir pamatė iškarstytas vė­liavas, nuogus kalavijus, įtemptus lankus, skydus, kabančius ant auksi­nių bei sidabrinių grandinių, taipjau šalmus, nuauksuotus raudonuoju auksu. O tų rūmų koridoriuose visur stovėjo dramblio kaulo suolai, in­krustuoti spindžiu auksu bei perlais, o ant suolų sėdėjo vyrai sudžiūvu­sią oda. Neprotingas žmogus būtų pasakęs, kad jie miega, bet visi jie buvo jau mirę — pristigę maisto, turėjo paragauti mirties gėrimo. Juos išvydęs, stabtelėjo emyras Musa, šlovindamas visagalį Alachą ir grožė­damasis tų rūmų prašmatnumu, mūrų tvirtybe, stebuklingais papuoši­mais ir amatininkų meistriškumu.

Emyras Musa nuėjo toliau į rūmus ir pamatė ten neapžvelgiamą me­nę, o visose keturiose jos pusėse kitas keturias aukštas ir erdvias menes, sidabru ir auksu muštomis sienomis, taipjau ištapytas visokiausiomis spalvomis. Vidury menės traukė akį didelis marmuro baseinas su įsta­baus brokato baldakimu. Kitose keturiose menėse tryško fontanai, van­duo krištoliniais lašais krito į prašmatnius marmuro baseinus ir požemi­niais latakais tekėjo į didįjį baseiną, išklotą įvairiaspalviu marmuru. Matydamas tai, tarė emyras Musa šeichui Abdui as-Samadui:

— Užeikime į tas menes.

Ir žengė jie į pirmąją menę, ir pamatė kalnus aukso ir baltojo sidabro, ir perlų, ir rubinų, ir kitokių brangakmenių, rado tenai taipjau skrynias, prikrautas raudono, geltono ir balto brokato. Tada nuėjo jie į kitą menę

ir rado ten dideliausią skrynią, o kai atidarė, pamatė ginklus ir karinę padarynę: paauksuotus šalmus, Daūdo šarvus, indiškus kalavijus, cha-tiečių ietis, Chorezmo vėzdus ir begalę kitokių ginklų, kurių ganėtų stoti į didelį mūšį ar kautynes. Paskui nuėjo jie į trečią menę ir rado ten daug skrynių tvirtais užraktais, užklotų prabangiai išsiuvinėtais užtiesa­lais. Ir atvožė jie vieną skrynią, ir pamatė, jog ten pilna ginklų, padabin­tų auksu, sidabru ir brangiaisiais akmenimis. Galiausiai nuėjo į ket­virtą menę ir taipjau rado daugybę skrynių, o kai atvožė vieną, išvydo įvairių rūšių aukso bei sidabro indų, dubenų, ąsočių bei taurių. Buvo ten krištolo lėkščių, tauriausiais perlais nusagstytų taurių ir devynios galybės kitokių indų. Ir ėmė jie iš ten, ko tik širdis geidė, ir kiekvienas karys nešėsi, kiek valiojo pakelti.

O kai jau buvo beeiną iš tų menių, pačiam vidury rūmų pastebėjo jie aukštas duris, išklotas dramblio kaulo, juodmedžio ir spindaus aukso plokštelėmis. Ant tų durų kabojo prašmatniai siuvinėta šilko užuolaida, o pačios durys buvo užsklęstos baltojo sidabro užraktais, kuriuos galėjai atrakinti vien kokiu išmoningu būdu, tik ne raktu. Ir priėjo šeichas Ab-das as-Samadas prie tų durų, ir atrakino užraktus, pasitelkdamas savo išmonę, drąsą ir patyrimą, ir žmonės žengė vidun marmuriniu korido­rium. Iš abiejų pusių sienas dengė ilgos užuolaidos su meistriškai išsiu­vinėtais laukiniais žvėrimis bei paukščiais, ir visų jų kūnai buvo raudo­nojo aukso ir baltojo sidabro, o akys — perlų ir rubinų, tad visi, juos iš­vydę, žado neteko iš nuostabos. Paskui atsidūrė jie dar vienoje menėje, ir, ten atsikliuvę, emyras Musa ir šeichas Abdas as-Samadas atsigėrėti negalėjo jos gražumu. Kai žengė vidun, pamatė, jog visa menė — gryno marmuro ir perdėm nusagstyta brangiaisiais akmenimis, pasižiūrėjęs galėjai pamatyti, kad asla teka vanduo, o žengęs žingsnį — slydai. Įsakė tuomet emyras Musa šeichui Abdui as-Samadui kuo nors užkloti aslą, kad būtų įmanu ja vaikščioti, šis išpildė emyro valią, ir tik tada visi su­ėjo į menę.

Paskui atsidūrė jie prie didelės pavėnės, sumūrytos iš paauksuotų ak­menų, ir tokios gražios, jog nė vienas kol gyvas nieko panašaus nebuvo regėjęs. Stogas buvo baltojo alebastro, langai iš smaragdų, kokių netu­rėjo nė vienas karalius, o vidury ant raudonojo aukso stulpelių rėmėsi brokato baldakimas, padabintas paukščiais su smaragdų kojytėmis, o po kiekvienu paukščiu driekėsi tviskančių perlų vėriniai. Po baldakimu tryško fontanas, o šalia buvo perlais, brangakmeniais ir rubinais nusags­tytas guolis, ir tame guolyje tarytum ilsėjosi mergelė, skaisti it saulė, ir nė vienas tų, kurie į ją žiūrėjo, kol gyvas nebuvo gražesnės regėjęs. Jos apdaras buvo tyriausių per,lų, ant galvos — raudonojo aukso karūna, lg   per kaktą — raištis, nukabinėtas brangakmeniais. Ant kaklo kabojo prabangus vėrinys, ant krūtinės tviskėjo neįkainojami papuošalai, o kaktoje švietė du deimantai, kuriems spindint blanko saulės šviesa. Ir atrodė, jog mergelė žiūri į įsibrovėlius, kreipdama žvilgsnį čia į vieną puse, čia į kitą.

Vos tik išvydo emyras Musa mergelę, be galo apstulbino jį josios gro­žis ir nustebino dailumas, skruostų raudonis ir plaukų juodumas — pa-sidingojo jam, kad mergelė gyva, o ne mirusi. Ir kreipėsi į ją emyras Musa:

— Ramybė tau, o mergele! Tačiau Talibas, Sahlo sūnus, tarė:

— Tepadeda tau Alachas, o emyre! Žinoki, mergelė negyva, jau seniai paliko ją dvasia. Kaipgi ji galėtų atsakyti į tavo pasveikinimą? — Ir pridūrė: — Žinoki, o emyre, dirbtinis jos grožis ir skaistumas. Po mirties jos akys buvo išimtos, o jų vieton įpilta gyvsidabrio. Paskui akys įdėtos atgal, ir nuo tol jos žiba it gyvos, o kai suvirpa blakstienos, gali pasirodyti, jog mergelė mirksi.

Ir tarė tuomet emyras Musa:

— Tebūnie pašlovintas tasai, kurio klauso mirties tarnai!

O prie to guolio, kuriame ilsėjos mergelė, vedė laiptai, ir ant pakopų stovėjo du vergai — vienas baltas, kitas juodas, vienas laikė rankoje ge­ležinę lazdą, kitas — kalaviją, nusagstytą brangakmeniais ir žilpinantį akis savo spindesiu. Priešais vergus gulėjo auksinė plokštė, o joje štai kas buvo parašyta: „Šlovė gailestingajam ir maloningajam Alachui! O žmogaus sūnau, koks tu neprotingas, visą gyvenimą puoselėji tuščias vil­tis. Kaip tu drįsai pamiršti, jog tavęs laukia Paskutinysis teismas! Argi nežinai, jog kiekvieną akimirką tave gali pašaukti mirtis, ir jog tykoja jinai ir skuba kuo greičiau nutverti tavo sielą? Tad renkis paskutinei ke­lionei ir rūpinkis šioje žemėje atsargų, nes tos kelionės neišvengsi. Kur Persijos valdovai ir Rumo viešpačiai, kur Hindo ir Irako karaliai? Kur kunigaikščiai, kurių valdžia siekė net pasaulio kraštą? Kur amalekie-čiai, kur tironai, kadaise gyvenę žemėje? Buvo jiems skirta palikti savo rūmus, atsisveikinti su savo tauta ir tėvyne. Kur Persijos ir Arabijos karaliai? Visi jie pasimirė, ir sudūlėjo jų kaulai. Kur dingo didžiūnai? Ir jie visi jau pasimirė. Kur Karūnas ir Hamanas, kur Šadadas, Ado sūnus, kur Kananas Zu-i-Autadas? Prisiekiu Alachu, pasigrobė juos toji, kuri kerpa gyvybės gijas, pasiėmė juos iš namų.

Jei manęs nepažįsti, pasisakysiu savo vardą ir kilmę. Esu Tarmūza, amalekiečių karalių dukra,— tų pačių amalekiečių karalių, kurie tei­singai valdė savo žemes. Kiekvieną ginčą spręsdavau sulig teisybe ir do­rai valdžiau savo žmones. Dalijau dovanas ir malones, ilgai gyvenau lin­ksma ir laiminga, buvau gera savo vergėms ir vergams. Bet staiga ir ne­tikėtai pasibeldė į mano duris giltinė, ir įsikūrė mano krašte pražūtis. O atsitiko štai kas: septynerius metus pagret nenukrito iš dangaus nė lašo lietaus, neišdygo iš žemės nė menkiausias augalėlis. Tad suvalgėme iš pradžių visas maisto atsargas, kokias tik turėjome, o paskui priėjo eilė gyvuliams, ir pjovėme juos tol, kol nebeliko nė vieno. Tuomet įsakiau sunešti visus savo lobius ir suseikėti, paskui atidaviau juos patikimiems žmonėms, ir jie iškeliavo su tais turtais į svečius kraštus. Ir išnaršė jie kiekvieną užeitą kaimą, ieškodami maisto, bet nieko neaptiko. Tuomet sugrįžo namo po ilgų klajonių svetur, ir mes sukrovėme visą mūsų auksą ir lobius, ir užrėmėme visus miesto vartus. Ir taip atsidavėme aukščiau­siojo malonei, ir sudėjome į jį visas viltis. Visi išmirėme ir štai gulime prieš tave negyvi, palikę viską, ką buvome sukūrę ir sukaupę. Tokia bu­vo mūsų lemtis — nugyventi savo amžių ir įbrėžti menką ženklą šioje žemėje”.

Ir apsiverkė emyras Musa, kai suprato tuos žodžius. O toliau buvo taip parašyta: „O tu, kuris atkeliavai į šį miestą ir žvelgi į mus, neleisk aptemdyti proto šios žemės dalykams, jos netvariam labui, nes apgaulus jis ir vylingas, stumia į ištvirkimą ir melą. Ir tasai, kas atvyks į mūsų miestą ir įeis vidun su Alacho padėjimu, tepasiima mūsų turtų, kiek pa­jėgia, tik šiukštu neliečia nieko, ką mato ant mano kūno, nes tuo prisi­dengiau savo nuogumą ir apsirūpinau paskutinei kelionei. Tad tegu ne­pamiršta Alacho rūstybės ir nieko nuo manęs nenuima, kad neužsitrau­ktų pražūties. Surašiau visa tai būsimoms kartoms ir kaip savo paskutinę valią. Tuo ir baigsiu. Meldžiu Alachą saugoti jus nuo visų blogybių ir nelaimių”.

Kai emyras Musa suprato tuos žodžius, apsiverkė taip graudžiai, jog neteko nuovokos, o kai atsipeikėjo, nusirašė viską ir įsidėjo galvon kaip gerą pamokymą. Paskui tarė savo bendražygiams:

— Neškite čionai maišus ir kraukite visus lobius — indus, ginklus, brangenybes.

Paklausė tuomet emyrą Musą Talibas, Sahlo sūnus:

— O emyre, ar paliksime mergelę su visu tuo, kuo ji apsidariusi? Juk tai turtai, kokių nėra visoje žemėje, ir antrąsyk nieko panašaus nebera-sime. Niekas čia neprilygsta tiems lobiams, ir tikratikių valdovui tai bū­tų gražiausia dovana, kuria pelnytume jo palankumą.

Atsakė jam emyras Musa:

— Ar negirdėjai, kokius nurodymus užrašė mergelė šioje plokštėje? Juk tai jos paskutinė valia, o mes ne kokie nors nevidonai!

Paklausė tuomet veziris Talibas:

— Ar tų žodžių pasiklausę, paliksime visas brangenybes ir turtus?

Juk ji negyva! Ir kam jai visa tai reikalinga, jeigu čia šios žemės pašvitai, kurie pritinka tik gyviesiems? O jai ganės ir medvilninės skraistės nuo­gybei pridengti. Mes turime daug didesnę teisę j tuos lobius negu jinai!

Sulig tais žodžiais veziris Talibas priėjo prie laiptų, palypėjo jais au­kščiau ir atsistojo tarp dviejų kolonų. O kai atsidūrė tarp dviejų minė­tųjų vergų, vienas smogė jam lazda per pečius, o kitas atsivedėjęs nu­kirto galvą, ir Talibas susmuko negyvas. Tarė tuomet emyras Musa:

— Te Alachas neduoda tau ramybės! Iš tiesų net per daug buvo tų lobių, bet gobšumas visada stumia žmones nešlovėn.

Paskui įsakė kariaunai įžygiuoti į miestą ir, kai ši įėjo, paliepė ap­krauti kupranugarius maišais aukso ir kitokių turtų, o kai visi vėl atsi­dūrė už miesto sienų, parikiavo užremti vartus, kaip anksčiau kad buvo.

Ir jie nukeliavo toliau laikydamiesi jūros pakrantės, kol atsikliuvo prie kalno, viršūne remiančio dangų, ir išvydo tame kalne daugybę ur­vų. Gyveno juose kažin kokie juodi žmonės su kailiniais burnusais, šne­kantys negirdėta kalba. O kai pamatė tie žmonės emyro Mūsos pulkus, išsigando ir sulindo į savo urvus, tik moterys ir vaikai paliko bestovį prie angų. Ir paklausė emyras Musa:

Šeiche Abdai as-Samadai, kas čia per žmonės? Ir atsakė jam šeichas:

Tie patys, kurių ieškoti siuntė tikratikių valdovas.

Nusėdo jie tuomet nuo žirgų, ištempė palapines ir nukėlė nešulius nuo kupranugarių, ir nespėjo baigti visų darbų, o juodukų karalius jau nusileido nuo kalno ir priėjo prie stovyklos. Tasai karalius mokėjo ara­biškai, tad, atsistojęs prieš emyrą Musą, pasisveikino, o kai šis atsakė, pašlovino, kaip pritinka šlovinti karalius. Ir tuomet paklausė emyrą Musą juodukų karalius:

— Žmonės jūs ar džinai? Atsakė jam emyras Musa:

— Mes, aišku, žmonės, bet jūs tikriausiai esate džinai, nes gyvenate be galo toli nuo viso pasaulio štai šiame nuošaliame kalne, o ir ūgiu ne­šate į milžinus.

Atsakė jam juodukų karalius:

— Anaiptol — mes paprasti žmonės. Esame iš Chamo, Nojaus sū­naus — amžiną jiems atilsį! O ši jūra vadinama Gaudžiąja.

Ir paklausė emyras Musa:

— Kas apšvietė tau protą, jeigu jūsų nelankė joks pranašas, kuris bū­tų galėjęs skelbti Žodį tokiame krašte kaip jūsiškis?

Ir atsakė jam karalius:

— O emyre, žinoki, kartą apsireiškė iš jūros būtybė, spinduliuojanti

tokia šviesa, jog rodės — sauiė patekėjo visame krašte. Ir toji būtybė šaukė didžiu balsu, kurį galėjo girdėti kiekvienas — ir kas arti buvo, ir kas toli: „O Chamo palikuonys, bijokite to, kuris pats nematomas, o ma­to visus, ir sakykite: „Nėra kito dievo, tik vienas Alachas, o Muhama-das — jo pranašas”. O aš esu Abu-l-Abasas al-Chidras”. Anksčiau mes šlovindavome vienas kitą, o jisai įsakė šlovinti savo tarnų viešpatį. Ir juodukų karalius dar pridūrė:

Ir išmokė mus al-Chidras žodžių, kuriuos dabar kartojame.

O kokie tai žodžiai? — paklausė emyras Musa. Atsakė juodukų karalius:

— „Nėra kito dievo, tik vienas vienatinis Alachas. Jam vienam prik­lauso karalystė ir jam priklauso šlovė. Jis duoda gyvybę ir mirtį ir turi galią visame kame”. Šiais žodžiais mes kreipiamės į šlovingąjį galybių Alachą, o kitokių nežinome.

Ir tarė tuomet emyras Musa:

— Čionai mus siunčia musulmonų karalius Abdas al-Malikas, Mer-vano sūnus, sužinojęs, jog esama šiame krašte varinių ąsočių, kurie gu­li jūros dugne, o juose nuo Suleimano, Daūdo sūnaus, laikų kalinami demonai. Karalius paliepė mums gauti keletą tokių ąsočių, nes gei­dauja juos apžiūrėti ir pradžiuginti sau širdį.

— Mielai jums pasitarnausim,— atsakė juodukų karalius, o pas­kui pavaišino emyrą Musą žuvimi ir paliepė savo narams išžvejoti iš jū­ros keletą Suleimano ąsočių. Narai ištraukė dvylika ąsočių, ir apsidžiau­gė emyras Musa ir šeichas Abdas as-Samadas, o drauge su jais ir visi jų žmonės — dabar jau galėsią išpildyti tikratikių valdovo norą. Paskui emyras Musa gausiai apdovanojo juodukų karalių, nepašykštėjo aukso nei sidabro, o juodukų karalius savo ruožtu padovanojo emyrui Mūsai prisiminimą — jūros padarų, iš pažiūros nuostabiai panašių į žmones. Ir pasakė juodukų karalius emyrui Mūsai:

— Tokių štai žuvų mėsa vaišinau jus visas tris dienas. O emyras Musa atsakė:

— Būtinai veši m e šį bei tą tikratikių valdovui parodyti. Ko gero, šiais padarais jis dar labiau žavėsis nei Suleimano ąsočiais.

Sulig tais žodžiais emyras Musa ir jo žmonės atsisveikino su juodukų karalium ir iškeliavo. Ilgai jie jojo, kol prijojo Siriją, o iš ten netrukus atvyko pas tikratikių valdovą Abdą al-Maliką, Mervano sūnų, ir emy­ras Musa apsakė jam viską, ką buvo matęs, ir perskaitė, ką buvo nusira­šęs. Papasakojo taipjau, kas nutiko veziriui Talibui, Sahlo sūnui, ir tik­ratikių valdovas tarė:

— O kaip būčiau norėjęs keliauti drauge su jumis ir savo akimis re­gėti, ką jūs matėte!