LAKŠTINGALA SKARDŽIABALSE
Seniai, labai seniai gyveno vienas žiaurus šachas. Ilgai jis
engė ir kankino liaudį, savo valdiniams išlupdavo iš burnos
paskutinį duonos kąsnį, smaugė vargšus rinkliavomis bei mokes-
čiais. Šitaip jisai prisirinko tiek aukso, sidabro ir brangakmenių,
jog nebežinojo, kur visa tai bedėti.
Kartą sušaukė šachas geriausius meistrus ir įsakė:
— Padarykite man platano kamieną iš rubino, šakas — iš
chrizolito, lapus — iš smaragdo, o vaisius — iš perlų. O lapija
turi būti tokia tanki, kad pro ją neprasiskverbtų nė vienas saulės
spindulys.
Išgirdę šacho įsakymą, žmonės ėmė murmėti:
— Kol tokį medį padirbs, mums, tur būt, paskutinį kailį
nudirs!
Bet šachas su nepatenkintaisiais žiauriai susidorojo, ir po
septynerių metų platanas buvo padirbtas.
Šachas įsakė pastatyti savo lovą po brangiuoju medžiu ir ten
miegojo.
Vieną rytą šachas pajuto ant dešiniojo žando šilimą. Atsi-
merkė ir žiūri: pro smaragdinę lapiją begiedruojąs žydras dan-
gaus lopelis didumo sulig kapeika, ir pro jį saulės spindulys
plieskia jam ant žando.
Sudrebėjęs iš pykčio, šachas sušaukė savo dvariškius ir
suspigo:
— Kažkoks vagis pagrobė lapelį nuo mano platano! Kas
suras piktadarį — tą nuo galvos ligi kojų apibersiu auksu. O jeigu
niekas nesuras — visą miestą sudeginsiu ir pelenus vėjais
paleisiu!
Sėdįs šacho dešinėje viziris patarė:
— Pastatykite nakčiai sargybą iš keturiasdešimt karių. Jie
nusaugos vagį.
Šachas sutiko.
Naktį keturiasdešimt ginkluotų karių sustojo aplink plataną.
Bet atėjus vidunakčiui, visi, kur stovėjo, ten ir sumigo.
Atsibudo rytą šachas ir mato — plyšys smaragdinėje lapijoje
pasidaręs didumo jau sulig delnu.
Šachas įtūžo, kiekvienas plaukelis ant jo galvos ėmė dygiu
dygėti.
— Budeliai! — suriko jis.
Kaip grėsmingi juodi paukščiai keturiolika budelių su išga-
ląstais kalavijais sustojo priešais šachą ir prabilo:
— Kam atėjo mirties valanda? Kam kirsti galvą?
— Nužudyti va šituos! — įsakė šachas, rodydamas karius.
Tuomet įsiterpė viziris.
— Jeigu kiekvieną dieną nukirsdinsite po keturiasdešimt
galvų, — tarė jis, — mieste nebeliks žmonių. Įmeskite verčiau
šiuos karius į kalėjimą ir pastatykite kitą sargybą.
Karius nuvedė į kalėjimą.
O šachas turėjo tris sūnus.
Taigi vyresnysis sūnus sako šachui:
— Leiskite man šią naktį saugoti plataną. Aš pagausiu vagį
ir atvesiu pas jus.
Šachas sutiko.
Iš vakaro vyresnysis sūnus atsigulė po platanu saugoti, bet
vidunaktį užmigo.
Išaušus šachas atsibudo ir išvydo pro platano lapus žydrą
prošvaistę didumo jau sulig kepuraite. Tuojau pat nuteisė šachas
vyresnįjį sūnų mirti.
— Dabar aš saugosiu! — pasisiūlė vidutinis šacho sūnus. —
Jeigu nepagausiu vagies, nužudykit ir mane kartu su broliu!
Išėjo vidutinis sūnus saugoti platano ir taip pat užmigo.
Rytą šachas regi tarp lapų skylę — didumo jau sulig nemažu
paplotėliu.
Iš įtūžimo šachui kaip katei, užspringusiai lašiniais, iššoko
akys kaktoje.
— Budeliai! — suriko jis, — pas mane!
Bet tuojau pat jauniausiasis sūnus ėmė prašyti tėvą:
— Leiskite man pasiimti lanką ir strėlių. Aš eisiu saugoti
platano ir pašausiu vagį.
Šachas leido ir jauniausiajam sūnui.
Sutemus šachzadė1 pasiėmė lanką, įsidėjo strėlę, įtempė timpą
ir taip stovėjo pasiruošęs, žvalgydamasis čia į dešinę, čia į kairę.
Vėlyvą naktį buvo beapimąs jį miegas. Išsitraukė šachzadė iš
kišenės peilį, įsipiovė sau pirštą ir patrynė žaizdelę druska bei
pipirais. Skausmas išsyk miegus išvaikė.
Stovi šachzadė, laukia. Priešaušriu atskrido į plataną lakš-
tingala skardžiabalsė. Jos snapas iš rubino, kojos — chrizolito,
sparnai iš perlų bei koralų. Lakštingala skardžiabalsė nutūpė
ant platano šakos ir taip sučiulbo, jog žemė ir dangus nustėro,
josios balso sužavėti.
Nors ir kaip gaila buvo šachzadei šauti į tokią nuostabią
čiulbuonėlę, tačiau jis vis tiek paleido strėlę. Bet jo ranka sudre-
bėjo, ir strėlė tik išpešė plunksną iš paukštės sparno. O pati
lakštingala skardžiabalsė nuskrido.
Nuo strėlės švilpesio pakirdo šachas.
Priėjo prie jo šachzadė, laikydamas dešinėje rankoje lanką
ir strėles, o kairėje — perlų plunksną.
— Stai, tėve, — tarė jis, — aš nutykojau paukštę, kuri nešio-
davo brangiuosius lapus nuo mūsų platano. O pašauti neįsten-
giau — labai jau dailiai ji čiulbėjo. Tik vieną plunksną iš jos
sparno teišroviau.
Paėmė šachas į rankas plunksną ir išvydo, kad ji brangesnė
negu visi jo šalies septynerių metų mokesčiai.
Nudžiugo šachas ir įsakė išleisti iš kalėjimo vyresniuosius
sūnus bei karius. Tą pačią dieną jis paskelbė:
— Kas pagaus man šitą paukštę — tą pasodinsiu į savo
sostą, ir jisai valdys kartu su manimi kaip šachas. O jeigu niekas
nepagaus — visą miestą sudeginsiu ir su žeme sulyginsiu!
Vyresnieji šacho sūnūs pagarbiai sunėrė ant krūtinės rankas
ir tarė:
— Leisk mums padaryti šią paslaugą, tėve!
Šachas sutiko.
Abu sūnūs persirengė pirkliais ir išvyko iš miesto.
Praėjo trys dienos. Jaunesnysis šacho sūnus pamanė: „Nieko
nepadarys mano broliai! O šachas užsirūstinęs gali ir miestą
sudeginti! Reikia man joti.
Rytą nuėjo šachzadė pas tėvą:
— Tėve, sapnavau sapną, kuris pranašauja man sėkmę. Aš
surasiu nuostabiąją paukštę. Jeigu leisite’mane — josiu, jeigu
neįeisite — taip pat josiu.
Šachas labai nenorėjo išleisti jauniausiojo sūnaus, bet kiek
jis beatkalbinėjo, tas užsispyrė, ir tiek.
Nebuvo kas daryti — šachas išrengė į kelionę ir jauniausiąjį
sūnų.
Šachzadė jojo sparčiai ir per savaitę pasivijo savo brolius.
Leidosi toliau joti trise.
Jie jojo jojo ir prijojo tris kelius, einančius į tris puses. Prie
kiekvieno kelio stūkso akmuo. Ant vieno užrašyta: „Kas jos šiuo
keliu, grįš namo.” Ant antro: „Kas jos šiuo keliu — ištiks pa-
vojus.” Ant trečio: „Kas jos — nebegrįš.”
Vyresnysis sūnus išsirinko pirmąjį kelią, vidutinis išsirinko
pavojingąjį, o jaunesnysis — tą, kuriuo nebegrįžtama.
Broliai atsisveikino ir ištraukė į kelionę.
Vidutinis brolis nujojo truputį ir pagalvojo: „Pavojinga
kelionė — kad kas nors man neatsitiktų! Ar nevertėtų joti drauge
su vyresniuoju broliu?” Pasuko jis atgal ir netrukus pasivijo
vyresnįjį brolį. Leidosi kelionėn dviese.
Atjojo broliai į svetimą miestą. Atsisėdo jiedu saulės atokai-
toje, užsrėbė rūgštaus pieno, ėmė plaukus šukuotis ir vienas kitu
grožėtis. O iš savo rūmų balkono juodu pastebėjo šio miesto
šacho duktė.
„Ir ne gėda čia mano akivaizdoje šukuotis ir gražintis!” —
pamanė ji, supyko ir metė obuolio nuograužą į vyriausiąjį brolį,
ir taip mikliai, jog pataikė jam tiesiai į galvą. Vyriausias brolis
atsigręžė, žiūri — balkone besėdinti šacho duktė.
„Tur būt, ji mane įsimylėjo!” — tarė sau vyriausiasis sūnus
ir liko besėdįs su broliu priešais rūmus.
Vakare viena tarnaitė priėjo prie brolių:
— Ko judu čia sėdite? Kodėl nepasišalinate?
— Šacho duktė mane įsimylėjo, netgi numetė man obuolio
kąsniuką. . . Kaipgi aš pasišalinsiu? — tarė vyriausiasis brolis.
— Tučtuojau nešdinkitės iš čia, nes šachas perpyks ir nu-
kirsdins jums galvas! — pagąsdino tarnaitė.
Broliai nusigando ir pabėgo.
Apsigyveno jiedu mieste. Diena bėgo po dienos — broliai
praleido visa, ką jiems tėvas buvo kelionei įdavęs. Dirbti jiedu
nieko nemokėjo ir taip nuskurdo, jog teko miegoti prie svetimos
parduotuvės slenksčio. O pagaliau, kad visai nenumirtų badu,
broliai parsisamdė tarnais.
Vyriausiasis brolis nuėjo tarnu į smuklę — sriubos pilstyti,
o vidutinis — į kitą smuklę plovo šildyti. Ir nuo šios dienos ėmė
jie ugnį po puodais kurstyti.
Dabar pasiklausykite apie jauniausiąjį brolį.
Dieną naktį jojo jis nuo upės prie upės, nuo ežero prie ežero,
nuo dykumos prie dykumos. Suvalgė visas atsargas, tik sudžiū-
vęs paplotėlis jam beliko.
Pagaliau šachzadė prijojo vieną šaltinį. Prie jo augo ūksnin-
gas platanas.
Šachzadė pririšo žirgą prie platano, įkišo ranką į balno krepšį
ir išsitraukė paskutinį savo paplotėlį. Jis pamirkė jį vandenyje,
pasitiesė skepetaitę, sulaužė paplotėlį į gabalėlius. Jau buvo
bevalgąs, tik išvydo tolumoje dulkių debesį. Įsižiūrėjo ir mato —
atbėga prie jo kiek beįkabindama milžiniška beždžionė.
Jaunikaitis išsigando, įsilipo į medį. Beždžionė suėdė paplo-
tėlį, nusišluostė snukį ir, atkraginusi galvą, pašaukė šachzadę.
— Išlipk! —tarė ji žmogaus balsu.
Šachzadė pamanė: „Maža jai buvo paplotėlio, nori ir mane
suėsti.” Ir palypėjo aukščiau.
O beždžionė užšoko ant žemutinės šakos.
— Ei, žmogau, išlipk! — pašaukė ji. — Jeigu paukštis at-
skrenda į šią vietą — sparnus nusvyla, jeigu žmogus įžengia —
kojas nudega. .. Ko tu čia atjojai?
Nebuvo kas daryti — ir šachzadė išlipo iš medžio, papasakojo
beždžionei visa nuo pradžios ligi galo.
— Jeigu nesurasiu lakštingalos skardžiabalsės, tėvas visą
miestą sudegins ir su žeme sulygins, — liūdnai baigė jisai savo
pasakojimą.
— Sakoma: „Kas kartą pavalgydino, tam keturiasdešimt
kartų nusilenk”, — tarė beždžionė. — Verčiau būčiau neėdusi
tavo paplotėlio. Bet jeigu jau suėdžiau, teks tau atsidėkoti. Sėsk
ant žirgo. Jeigu mudviem pasiseks, rasime paukštę, išgelbėsime
gimtąjį tavo miestą.
Sėdo jiedu dviese ant žirgo ir leidosi į kelionę. Prijojo sodą,
aptvertą aukšta siena.
— Aš pasirausiu po žeme, — tarė beždžionė, — o tu lauk
manęs. Jeigu po penkių dienų neateisiu, grįžk tenai, iš kur
atjojęs. — Ir beždžionė ėmė kasti požeminį taką.
Šeštą dieną ji sugrįžo ir sako:
— Aš pasikasiau po pat narveliu, kur tupi lakštingala skar-
džiabalsė. Įeik į požeminį taką, nueik ligi angos. Palauk ten, kol
sumigs sargyba. Paskui pasiimk narvelį su paukšte ir nešk šen.
Tik, žiūrėk, nenudenk narvelio!
Šachzadė įžengė į požeminį taką, pasiekė angą ir ėmė laukti.
Sargybiniai — o jų buvo dešimt — netrukus sumigo kur be-
stovį. Šachzadė išėjo iš požemio ir paėmė narvelį su paukšte.
Tuojau jis užsimanė pažiūrėti, ar čia ta nuostabioji paukštė, kuri
atskrisdavo ant jo tėvo platano. Bet vos tik jis nudengė vieną iš
septynių užtiesalų, kuriais buvo apmuturiuotas narvelis, tuoj
lakštingala skardžiabalsė taip užgiedojo, jog šachzadė sustojo
tarytum užburtas, ir narvelis iškrito jam iš rankų.
Nubudo sargybiniai, pačiupo šachzadę ir nuvedė pas šachą.
Šachas įsakė budeliui:
— Nukirsk šiam vagiui abi rankas ligi alkūnių!
Bet tuomet užstojo viziris:
■— Palaukite, nežudykite jaunuolio. Sužinokime, kodėl jam
prireikė paukštės.
Šachzadė papasakojo visa kaip buvo nuo pradžios ligi galo.
Tuomet viziris tarė šachui:
— Jeigu mes žudysime dėl paukštės narsų jaunuolį, pasklis
apie mus nelemti gandai. Verčiau pasiųskite jį sunkių darbų atlikti.
Šachas sutiko.
■— Jok iš čia į tą pusę, kur saulė teka, — tarė jis jaunikai-
čiui. — Josi devynis mėnesius ir prijosi vieną miestą. To miesto
šachas turi dukterį, kuri miega aukso skrynioje. Jeigu atgabensi
man merginą, atiduosiu tau lakštingalą skardžiabalsę.
Grįžo šachzadė pas beždžionę, papasakojo, kas jam buvo
nutikę. Vėl sėdo dviese ant žirgo ir išvyko į tolimą kelionę.
Po devynių mėnesių jie prijojo didelį miestą. Sustojo netoli
miesto, paleido žirgą ganytis. O beždžionė vėl ėmėsi kasti pože-
minį taką.
Po devynių dienų ir devynių naktų ji baigė savo darbą ir
grįžo pas šachzadę.
— Prarausiau požeminį taką prie šacho dukters rūmų, —
tarė beždžionė. — Skaisčiaveidė gražuolė sėdi ten, apsupta ketu-
riasdešimt tarnaičių, ant aukso skrynios. Įsigeidusi miego, ji
atidaro viršų ir gulasi į šią skrynią. Tu pirma atidaryk jos
skrynią, pažiūrėk, ar gražuolė užsimerkusi, ar ne. Jeigu ji miega
atsimerkusi — pagrobk ją, o jeigu užsimerkusi — nekliudyk.
Šachzadė įėjo į požemį, nusigavo į rūmus, užlipo keturiasde-
šimt pakopų, praėjo keturiasdešimt kambarių, pažvelgė į ketu-
riasdešimt pirmąjį. Žiūri — bestovinti aukso skrynia, apsupta
keturiasdešimt tarnaičių, ir visos jos bemiegančios, sėdėdamos
savo vietose.
Šachzadė priėjo, atidarė skrynią. Žiūri — begulinti užsimer-
kusi mergina, spindinti grožiu nelyginant mėnulio pilnatis.
Šachzadė visai nebeteko galvos — tokia gražuolė buvo šacho
duktė! Užmiršo jis beždžionės pamokymus. Pasilenkė pabučiuoti
gražuolės į žandelį, rausvą tarytum raudonpusis obuoliukas.
Nuo karšto jo alsavimo prabudo mergina ir atsimerkė.
— Ei, žmogau, ko tu stovi ties manimi? — sušuko ji.
Tarnaitės nubudo, puolė prie šachzadės, surišo jam rankas ir
nuvedė pas šachą.
Įtūžęs šachas įsakė tuojau pat nužudyti belaisvį. Bet tuo tarpu
įsikišo viziris:
— O valdove, jeigu mes nužudysime šį jaunuolį, rytoj sužinos
apie tai visi nuo mažo ligi didelio, ir pasklis apie mus gėdingas
garsas. Verčiau pasiųskite šį jaunuolį sunkaus žygio atlikti.
Šachas sutiko ir sako:
— Girdėjau, kad už trisdešimt mėnesių kelio nuo čia esanti
Kulzamo jūra, o jūroje — Deimanto sala. Ten gyvenąs burti-
ninkas Orzakys. .. Jis turįs žirgą Kora Koldyrgočą. Tasai žirgas
mėnesio kelią nubėgąs akies mirksniu. Gauk man žirgą — ir ati-
duosiu tau dukterį.
Grįžo šachzadė pas beždžionę ir graudžiai pravirko. Jinai
ėmė jį guosti.
— Ė, šachzadė, nesielvartauk! Jeigu laimė lydės mus, gausiu
tau žirgą Kora Koldyrgočą.
Ir jiedu vėl leidosi į kelionę.
Jojo stepėmis, dykumomis bei kalnais ir pagaliau prijojo jūrą.
Šachzadė išvydo beribę jūrą ir nuliūdo.
— Neperplauksime per jūrą! — tarė jis beždžionei. — Žūsime
čionai.
Beždžionė ėmė drąsinti jaunikaitį:
— Kiekvieno darbo imkis drąsiai, nieko nebijodamas!
Ir ėmė ji kasti požeminį taką po jūra.
Po keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų beždžionė
baigė savo darbą ir grįžo.
— Išrausiau požeminį prakasą po priekinėmis žirgo kano-
pomis, — tarė ji. — Tu atsargiai iškišk galvą iš prakaso angos.
Žirgas sužvengs, burtininkas Orzakys atsikels iš lovos, ateis pas
žirgą, sušers jam ir vėl nueis gulti. Tuomet iškišk galvą. Žirgas
vėl sužvengs, ir vėl ateis burtininkas, sušers žirgui ir nueis.
O paskui tylutėliai išlipk ir, neleisdamas žirgui sužvengti, užka-
bink jam ant snukio šitą maišą su kišmišu ir pasakyk: ,,Ei, gerasis
žirge Kora Koldyrgočai, ligi kol tu būsi piktadario valdomas ir
kentėsi jo mušamas?” Ir mikliai čiupk žirgą. Balno, kamanų ir
pabalnio nepaisyk, jok kuo greičiausiai!
Gerai įsidėmėjęs beždžionės pamokymus, šachzadė įžengė
į požemį ir nuėjo jūros apačia pas žirgą. Pažvelgė iš prakaso,
žiūri — suskliaudė žirgas ausis, trypia vietoje.
Pastebėjęs svetimą, žirgas garsiai nusižvengė. Atėjo burti-
ninkas.
— Ko čia žvengi? — aprėkė jis žirgą. — Bene žmogaus
kvapą pajutai?
Ir, sudrožęs žirgui rimbu, burtininkas nuėjo atsigulti.
Vėl šachzadė iškišo galvą. Žirgas vėl sužvengė. Atėjo burti-
ninkas su rimbu rankoje ir ėmė plyšoti ant žirgo:
— O kad tu pastiptum! Žmogaus čia nė kvapo, o tu man
miegoti kliudai. Jeigu čia būtų žmogus — nors po žeme ar
danguje, — jis nepaspruktų nuo manęs.
Apčaižė burtininkas žirgą ir uždarė arklidę. Šachzadė mitriai
išlipo, užmetė Kora Koldyrgočui maišą su kišmišu ir tarė:
— Ei, mielas drauge, ligi kol tu būsi burtininko valdomas,
kentėsi” jo mušamas?
Šachzadė meiliai paglostė žirgą ir užšoko jam ant nugaros.
Apkabinęs žirgo kaklą, jis spyrė kulnais į šonus ir užsimerkė.
Žirgas krestelėjo karčius, jo šonuose išdygo sparnai, ir jis kaip
sakalas pakilo į padanges. Iš po kanopų žybtelėjo žaibas ir trenkė
burtininkui į kaktą. Nubudo burtininkas, išvydo žirgą tarp debesų.
— Palauk, žmogau! — šūktelėjo burtininkas ir leidosi paskui
žirgą.
Kora Koldyrgočas skrido jūros link. Burtininkas — iš paskos.
Jau jau visai buvo žirgą bepasivejąs. Štai ištiesė ranką prie
uodegos, bet tuo tarpįį šaunusis žirgas spyrė užpakalinėmis
kanopomis ir vožė burtininkui tiesiai į dantis. Burtininkas be
sąmonės murktelėjo Į vandenį ir nugrimzdo.
O žirgas vėl išlėkė į padangę.
Devynių mėnesių kelią žirgas nulėkė per devynias dienas
ir lengvai nusileido ant žemės. Šachzadė apsidairė aplinkui, ogi
žiūri — prie miesto sienos, kur gyveno gražuolė šacho duktė,
betupinti beždžionė ir riešutus begliaudanti.
— Na, ką dabar darysime? — paklausė beždžionė.
— Atiduosime žirgą — pasiimsim merginą, — atsakė šach-
zadė.
— Argi galima atiduoti Kora Koldyrgočą? Klausyk, ką aš
tau pasakysiu! Aš apsiversiu kūliais ir tapsiu žirgu. Tu nuvesi
šachui abu žirgus, ir jis išsirinks mane. Paskui pasiimsi merginą
ir nujosi paukštės.
Beždžionė trenkėsi kūliais, pasivertė žirgu, ir tokiu žirgu, jog
žirgas Kora Koldyrgočas palyginti su juo atrodė menkesnis už
asilą. Šachzadė apklojo abu žirgus gūniomis ir nuvedė prie rūmų.
Šachas išvydo du juodus žirgus, juodus ir dailius kaip kregždės.
— Pašauk šitą žmogų! — įsakė šachas viziriui. — Mums kaip-
syk tokie žirgai. Jei parduos, pirksime.
Viziris pašaukė šachzadę.
Šachas paklausė:
— Kiek kainuoja tavo žirgai?
— Už pinigus neparduosiu. Vieną pakeisiu į jūsų dukterį.
— Et, pusgalvis! Argi galima keisti merginą į žirgą?
Šachzadė priminė šachui pažadą atiduoti dukrą už Kora
Koldyrgočą.
— Ką mums daryti? — kreipėsi šachas į vizirį.
— Kaip tigras negrįžta savo pėdsakais, taip drąsuolis neatsi-
žada savo žodžio.
— Už vieną žirgą duosiu aukso, už antrą — dukterį. Parduok
man abu žirgus! —tarė šachas jaunikaičiui.
• — Vieną pakeisiu į jūsų dukterį, antru jūsų duktė jodinės
medžioti.
Šachas paliepė nudengti nuo žirgų gūnias ir paklausė vizirį:
— Kuris geresnis? Išrink!
Viziriui patiko Kora Koldyrgočas.
— O, neišmanėli vizire! Štai kur geras žirgas! — Šachas
parodė žirgą beždžionę ir išsirinko jį, nes šitas žirgas nepaliau-
damas žvengė.
Paskui šachas įsakė atvesti dukterį ir atidavė ją šachzadei
drauge su skrynia, kurioje ji miegodavo. Šachzadė tučtuojau
išvyko į kelionę.
Šachas jsakė nuvesti žirgą beždžionę į arklidę ir pririšti. Bet
žirgas kramtė žąslus, kandžiojo visus, kas prieidavo iš priekio,
spardė visus, kas prilįsdavo iš užpakalio, ir nieko neprisileido.
Šachas sunerimęs pakabino ant arklidės durų žmogaus galvos
didumo spyną, pastatė keturiasdešimt sargybinių ant arklidės
stogo ir pats atsigulė prie josios durų. Naktį žirgas vėl atvirto
beždžione. Jinai išlindo pro plyšį sienoje ir pabėgo.
Rytą šachas pažvelgė pro durų langelį ir mato — žirgo nė
pėdsakų nebelikę. Subruzdo šachas: kas daryti?
Viziris ėmė jį guosti:
— Kora Koldyrgočas buvo Orzakio žirgas. O burtininkas
valdo visas piktąsias ir gerąsias dvasias. Kiek šachų, norėdami
įsigyti šitą žirgą, galvų neteko! Dar gerai, kad burtininkas Orza-
kys teatsiėmė tik savo žirgą ir mūsų nekliudė. Nesigailėkite žirgo.
Be to, juk savo dukterį jūs išleidžiate už šacho, ir vienas žirgas
liko jai.
Dabar pasiklausykite apie šachzadę.
Jam prijojus sodą, kur gyveno lakštingala, beždžionė jau
tupėjo ten ir gliaudė sau riešutus.
— Ką dabar bedarysime? — paklausė beždžionė.
— Atiduosime merginą — paimsime lakštingalą švelniabal-
sę, — atsakė šachzadė.
— E, neišmanėli vaike! Argi galima atiduoti už paukštę tokią
merginą? Aš apsiversiu kūliais ir tapsiu mergina. Palyginti su
manimi, ši gražuolė bus prastesnė už devyniasdešimt metų
senutę. Tu nuvesi mudvi pas šachą, ir jis išsirinks mane.
— Ar ne geriau būtų palikus man merginą čionai ir nuvedus
tik tave?
— Ne, nereikia. Tegu pats išsirenka vieną mudviejų, kad
paskui nesigraudintų.
duonos kąsnį iš savo pavaldinių ir dirbdinasi brangų medį. Dėl
šio medžio jis užsimanys miestą sunaikinti. O šachas turi tris
sūnus. Jaunesnysis tarė: „Negerai, jei dėl medžio mano tėvas
sunaikins miestą, ir žmonės liks be pastogės. Aš parvešiu paukštę,
kuri nudaigoja medžio lapelius!” Tuomet pamaniau: „Jeigu jau-
nikaitis pasiruošęs atiduoti gyvybę už vargdienius žmones, tai
kaip aš galiu sėdėti soste ir būti laiminga?” Ir aš ieškojau tavęs,
kol suradau.
Šachzadė atsisveikino su peri, padėkojo jai ir išvyko į kelionę.
Prijojo tą vietą, kur buvo išsiskyręs su broliais.
Čia šachzadė sustabdė Kora Koldyrgočą ir susimąstė: „Kur
dabar broliai? Nagi, josiu, sužinosiu apie juos!” Jis paslėpė Kora
Koldyrgočą, merginą ir narvelį su paukšte, o pats pasuko į tą
kelią, kurį buvo išsirinkęs vyresnysis brolis.
Šachzadė prijojo miestą, ėmė joti iš gatvės į gatvę. Ir staiga
išvydo vyresnįjį savo brolį bekurstant ugnį po puodu.
— Ei, šeimininke, — pašaukė šachzadė, — tegu atneša man
viralo anas vaikinas, kuris kursto ugnį!
Seimininkas pripylė dubenį viralo, rėžė vyresniajam skambų
antausį ir tarė:
Na, nešk, tik atsargiau!
Vyresnysis brolis atnešė viralą, pastatė priešais šachzadę.
— Sėsk ir valgyk pats! — tarė šachzadė.
— Negalima, šeimininkas plūsis.
— Nesiplūs! Sėsk!
Pavalgius vyresniajam broliui, šachzadė paklausė jį:
— Iš kur tu? Kokios tu kilmės?
— Aš smuklės tarnas, čia ir gimęs.
— Neslėpk nuo manęs. Aš pažinau tave. Jei pasakysi teisybę,
nugabensiu tave pas tavo tėvą.
Vyresnysis brolis apsiverkė ir pasipasakojo nuo pradžios ligi
galo visa, kas jam buvo nutikę.
— O ar tu pažintum jauniausiąjį savo brolį, jeigu pamaty-
tum jį? — paklausė šachzadė.
— Pažinčiau.
— O kaip tu pažintum?
— Kartą berniukas būdamas susiruošiau joti į upę žirgo
pagirdyti, tai brolis prikibo prie manęs, rėkė: „Aš taip pat jo-
siu!” — ir įsitvėrė žirgo, o tasai spyrė jam, ir kairiajame petyje
liko kanopos žymė.
— Kodėl tu nepajudinai savo broliuko, nepasiautei su juo?
— Aš nemylėjau jo — todėl ir nepajudinau.
— Ar nepanaši tavo brolio žymė į šitą?
Šachzadė atsidengė kairįjį savo petį.
Vyresnysis brolis puolė jam po kojų ir gailiai gailiai pravirko.
Šachzadė pakėlė jį, nusivedė į prekyvietę, nupirko jam pado-
rius drabužius ir žirgą. Vyresnysis brolis išsigašijo, sėdo ant
žirgo, ir abu nujojo pas vidutinį brolį.
Vidutinis brolis gyveno pas savo šeimininką ne geriau už
vyresnįjį. Jis mito vien išėdomis.
Šachzadė jį susirado, aprengė ir išpuošė kaip ir vyresnįjį
brolį.
Ir visi trys išjojo į gimtąjį kraštą.
Vyresnieji broliai, išvydę, kokias dovanas gabena tėvui šach-
zadė, iš pavydo neteko ramybės ir užmiršo visa, ką gero jis jiems
buvo padaręs. Kartą naktį vyresnieji broliai ėmė tartis, kaip pra-
žudžius šachzadę.
O mergina nugirdo, kaip jie susikalbėjo.
Prijojo keliauninkai upę, sustojo paupyje nakvoti. Mergina
pasišaukė šachzadę ir tarė:
— Tavo broliai sumanė piktadarystę: nori tave šiąnakt
užmušti.
Užėjo naktis. Šachzadė truputį prigulė’, paskui atsikėlė, pri-
bėrė ant kilimo žemių, pridengė palaidiniu, o pats nuėjęs atsigulė
atokiau.
Rytui brėkštant, vyresnieji broliai atėjo prie kilimo, paėmė jį
už keturių kampų ir įmetė į upę.
— Dabar eime, surinksime visas dovanas ir iškelsime praš-
matnią puotą! — tarė jie.
Tuo tarpu jau ėmė švisti. Staiga broliai išgirdo vandenį
pliuškenant. Žvelgia — ogi jų brolis paupyje besiprausiąs.
Įširdo broliai, susimokę nušuoliavo į priekį ir sustojo prie
smėlio kalvelės. Čia jie užkasė aštrų pliką kalaviją, o patys iš
abiejų kalavijo pusių įsikasė iki juostos į smėlį.
Štai prijojo jaunesnysis brolis ir klausia:
— Kodėl judu įsikasę į smėlį?
— Kad neskaudėtų juosmens ir kojų, — atsakė vyresnysis
brolis. — Nušok nuo žirgo ir tu, mudu tave taip pat užkasime —
tavo kojos visuomet bus sveikos.
Šachzadė nulipo nuo žirgo, broliai užkasė jį aukščiau kelių.
Smėlys ėmė deginti jam kojas.
— Et, broliai, ir karštas gi smėlys! — sušuko jis.
— O tu pakrutink kojas — jos atvės.
Jaunėlis pajudino kojas —■ ir kalavijas iš karto nukirto abi
kojas ligi kelių.
Šachzadė, aptekęs krauju, liko begulįs smėlyje.
Broliai išdūrė jam akis, paskui pagrobė merginą, žirgą bei
paukštę ir nujojo.
Parjojo broliai pas tėvą, atidavė jam visa, ką buvo parsiga-
benę. Šachas labai nudžiugo.
Lakštingalą skardžiabalsę jis pasiėmė sau, merginą nuskyrė
vyresniojo brolio nuotaka, o Kora Koldyrgočą padovanojo
vidutiniam.
Merginai šachas davė keturiasdešimt tarnaičių, žirgą pastatė
j arklidę, o narvelį su lakštingala skardžiabalse pakabino ant
platano iš brangakmenių.
Bet paukštė pakišo galvą po sparnu ir negiedojo. Kora Koldyr-
gočas kandžiojo visus, kurie prilįsdavo iš priekio ir spardė tuos,
kurie prieidavo iš užpakalio. O mergina, apsupta keturiasdešimt
tarnaičių, gulėjo auksinėje skrynioje ir nepakėlė galvos.
Dabar pasiklausykite apie šachzadę.
Po trijų dienų ir trijų naktų jis atsitokėjo ir atsiminė, kas jį
buvo ištikę. Šiaip taip išsiskėlė ugnies ir uždegė plaukelį, kurį jam
buvo davusi peri. Tą pačią akimirką peri atsirado priešais jį aukso
soste, apsupta savo tarnaičių.
— O žmogaus sūnau, kas tave taip nuskriaudė? — sušuko
peri.
Ji paguldė šachzadę į savo sostą ir įsakė tarnaitėms nunešti
jį pas josios tėvą, į Kuchnkofo kalnus, į patį pasaulio kraštą.
„Panardinkite žmogaus sūnų į gyvybės vandenyną ir gydy-
kite mūsų papročiais. Po keturiasdešimt dienų, kai jis pasveiks,
atsiųskite jį pas mane. Jis man brangus kaip tikras brolis”, —
liepė ji pasakyti tėvui.
Tarnaitės pakėlė sostą ir nunešė per krištolo kalnus prie gyvy-
bės vandenyno.
Po keturiasdešimt dienų šachzadė pasveiko ir grįžo pas peri
dar puikesnis bei stipresnis negu pirma.
— Aš neleisiu tavęs tokio pas tėvą, — tarė peri. — Padarysiu
tave panašų į vargšą keleivį ir tada nugabensiu. Jeigu tavo tėvas
bus atidavęs šacho dukterį už vyresniojo tavo brolio ir pasodinęs
jį į savo sostą kaip šachą, mes neisime į miestą ir grįšime; o jei
tavo tėvas tebevaldo šalį, aš iškelsiu tau vestuves su gražuole
mergina.
Tris mėnesius jinai nepaleido nuo savęs šachzadės. Po trijų
mėnesių jam plaukai ėmė kristi ant kaktos, ir išaugo ilgių
ilgiausi nagai.
Peri pasodino šachzadę ant savo sosto, ir abu drauge nuskrido
į jo miestą.
Palikusi sostą už miesto, peri paėmė šachzadę už rankos ir
nuvedė į rūmus pas šachą.
O šachas tuo metu kalbėjosi su savo viziriu.
— Jau keli mėnesiai, kai aš nugrimzdęs į sielvarto liūną, —
skundėsi šachas. — Paukštė nė karto nesučiulbėjo, žirgas nė
karto nesužvengė, mergina nesuvalgė nė kąsnelio.
Staiga jis pastebėjo kieme jauną keleivį.
— Ei, eik šen! — šūktelėjo šachas.
Šachzadė žvilgtelėjo į sostą ir išvydo, kad abu jo broliai sėdi
iš abiejų tėvo pusių, — vadinasi, tuo tarpu viskas tebėra kaip
buvę.
Šachzadė žengė tik vieną žingsnį sosto link, ir lakštingala
skardžiabalsė sučiulbo staiga taip švelniai, jog visos širdys
ištirpo nelyginant vaškas; Kora Koldyrgočas arklidėje tris kartus
garsiai nusižvengė, o gražuolė mergina pasiėmė į rankas aukso
sazą1 ir ėmė šokti keturiasdešimt tarnaičių būryje.
Šachas nudžiugo:
— Šis keleivis atnešė mums laimę! — sušuko jis ir liepė
išberti ant šachzadės galvos dubenį aukso pinigų.
Tuomet šachzadė tarė:
— Aš ne keleivis. Klauskite lakštingalą skardžiabalsę, kas
aš, ji viską jums papasakos.
— Kur tu regėjai, kad paukštė kalbėtų? — nustebo šachas.
Tada prabilo lakštingala skardžiabalsė ir papasakojo visa,
kas buvo nutikę nuo pat pradžios.
Šachas pamatė, kad jo valdžiai atėjo galas. Žmonės stojo kaip
siena už narsų šachzadę, kuris išgelbėjo jų miestą. Tą pačią
dieną šachas su vyresniaisiais sūnumis pabėgo, 0 šachzadė sėdo
] jo sostą.
Šachzadė keturiasdešimt dienų vaišino žmones savo vestuvėse
su gražuole mergina. O peri pasakė jam atsisveikindama:
— Kai įsigeisi mane išvysti, uždek mano plaukelį — ir aš
atvyksiu.
Taip išsigelbėjo žmonės nuo žiauraus šacho priespaudos, taip
įvyko visi šachzadės troškimai.
Ir aš tose vestuvėse buvau, riebų plovą valgiau. Kiek jau
metų praėjo, o ligi šiol per mano ūsus ir barzdą taukai tebevarva.
Seniai, labai seniai gyveno vienas žiaurus šachas. Ilgai jis engė ir kankino liaudį, savo valdiniams išlupdavo iš burnos
paskutinį duonos kąsnį, smaugė vargšus rinkliavomis bei mokesčiais. Šitaip jisai prisirinko tiek aukso, sidabro ir Skaityti toliau.. »