Kai užtiksite miške ružavą erškėtrožę, kuri savo dygliuotomis šakomis dengia baltą akmenį, žinokite, kad ten yra šios pasakos pabaiga. Jeigu jus sužavės skaistūs gėlės žiedai, kurių gaili rasa krenta rytais ir prausia žemėn įsmigusį granitą, tada tikrai norėsite sužinoti, kaip viskas iš pradžių buvo.
Skaityti toliau.. »
You are currently browsing articles tagged vidutinio ilgio pasakos.
Gairės: ERŠKĖTROŽĖ - SAULĖS ŽIEDAS, Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: be smurto, vidutinio ilgio pasakos
Gyveno kartą senas žmogus, vadinamas seneliu Petka. Turėjo jis pačią Stanką ir dukrelę Peną.
Senelis Petka lauke dirbdavo, o juodvi namie šeimininkaudavo. Šit kartą sėdi motina su dukteria prie židinio ir verpia.
Pena ir klausia:
— Motute, kai ištekėsiu, man, tur būt, gims vaikiukas?
Skaityti toliau.. »
Gairės: Bulgarų liaudies pasakos, Smurto lygis: be smurto, ŠTAI KOKIŲ ŽMONIŲ PASAULY ESAMA, vidutinio ilgio pasakos
Sodo pakraštyje kerojo varnalėša. Jos lapai it skėčiai didžiuliu ratu gaubė žemę. Apačioje buvo tamsu, drėgna ir nyku. Neaugo jokia žolelė, tik vorai pynė tinklus ir gaudė užklydusias muses. Kartais ant savo pačios suverpto siūlelio nusileisdavo žemyn kirmėlytė, bet neradus nieko skanaus pagraužti, pasisupdavo ore ir vėl pakildavo aukštyn.
Skaityti toliau.. »
Gairės: AŽUOLAS IR VARNALĖŠA, Lietuvių liaudies padavimai, Smurto lygis: be smurto, Surinko: Aldona Kandroškaitė, vidutinio ilgio pasakos
Vienas senas bajoras pasišaukė savo sūnų ir sako jam:
— Laikas tau, sūneli, paklajoti po platųjį pasaulį, pačią susirasti. Tu jau suaugęs, o metai slenka nejučia. Pats žinai, javus reikia piauti, kol grūdai nebyra.
— O kokią mergelę man pasirinkti, tėtuši? — paklausė sūnus.— Juk jinai turi būti kilminga, turtinga ir gražiausia iš viso pasaulio merginų?
Skaityti toliau.. »
Gairės: Bajoro sūnūs ir kerdžius, Smurto lygis: be smurto, vidutinio ilgio pasakos
Vienoje karčemoje nepažįstamas žmogus sekė pasakas. Jį apspitęs klausėsi didelis būrys žmonių. Kunigai bernardinai, važinėdami po apylinkes, vienuolyno reikalams rinko pinigus. Užėję į karčemą, susidomėjo pasakorium. Kai jis nutilo, sako:
— Eikš ir mums pameluok.
Skaityti toliau.. »
Gairės: Lietuvių liaudies pasakos, Melų pasaka, Smurto lygis: be smurto, vidutinio ilgio pasakos
Teisuolis ir Klastuolis
Ū ~w ~y 33
► ► \J[ ^ artą gyveno du karaliai: Teisuolis ir Klas-
tuolis. Atsitiko, kad juodu susiėjo kito kara-
<< liaus pilyje, kur abudu atvyko jo dukrai
pirštis. Jai labiau tiko Teisuolis, bet tėvas
trumpai drūtai pasakė:
— Kuris iš judviejų galėsit deimanto
obuoliais dukrą atpirkti, tam ją ir atiduosiu!
Nieko nepadarysi — abu jaunikiai nuleidę galvas grįžta namo.
Teisuolis eina ir kelyje patinka seną senutėlį. Tas klausia:
— Sūnau, kokia nelaimė ištiko? Ko toks nuliūdęs?
— Kur nenuliūsi? Ėjau karalaitei pirštis, bet jos tėvas reikalauja
deimanto obuolių. Kur gausiu tokių brangenybių?
— Nieko, sūnau! Aš tau pagelbėsiu. Še aukso žiedą; kai tik pa-
sukiosi ant piršto, tuojau atskris oro dvasios ir padės tau deimanto
obuolių ieškoti. Bet gali atsitikti, kad jos vis tik neras, todėl paimk
dar šitą skiltuvą; kai tik jį brūkštelsi, tuojau atlėks ugnies dvasios
ir padės tau obuolių ieškoti. Bet gali atsitikti, kad ir jos neras, todėl
paimk dar šitą mažą taurelę. Pavartyk ją kišenėje, tuojau atsiras
vandens dvasios ir padės tau deimanto obuolių ieškoti.
Teisuolis iš širdies padėkojo už tokias dideles dovanas ir tuojau
ėmė aukso žiedą sukioti. Atsirado oro dvasios: ką įsakysiąs? Taip ir
taip — Teisuolis apsako. Oro dvasios išsisklaido į visus pašalius ir
ieško kiaurą dieną. Vakare parsiranda su tokia žinia:
— Išnaršėm visą orą skersai išilgai, bet deimanto obuolių savo
valdose neradom.
Antrą rytą Teisuolis brūkštelėjo skiltuvą. Atsirado ugnies dva-
sios: ką įsakysiąs? Taip ir taip — šis apsako. Ugnies dvasios išsi-
sklaido į visus pašalius ir ieško kiaurą dieną. O vakare parsiranda
nieko nepešusios:
— Išnaršėm skersai ir išilgai, tačiau deimanto obuolių savo val-
dose neradom.
Trečią rytą Teįsuolis pavartė kišenėje taurelę. Atskrido vandens
dvasios: ką įsakysiąs? Taip ir taip — šis apsako. Vandens dva-
sios išsisklaido po visus vandenis ir ieško kiaurą dieną. Vakare
parsiranda su geresnėmis naujienomis:
— Už upės yra kalnas, o kalne šaltinis. Tas šaltinis mums sakė,
kad kalno viduje žemės dvasios sergėjančios deimanto obuolius. Bet
tu dar turįs žemės dvasių valdžios ženklą gauti, kitaip jos obuolių
neatiduosiančios. Tiek težinom, kad tas valdžios ženklas yra nedi-
delė mentelė, kuri saugoma kalne už vartų.
Tai išgirdęs, Teisuolis tuojau nusimetė švarką ir puolė raustis į
kalną, ieškoti tos mentelės. Rausėsi, rausėsi visą dieną — nė iki
vartų neprisirausė. Rausėsi visą naktį ir antrą dieną lig pietų, tada
pasiekė vartus, tokius didelius, plačius, iš vario kaltus, spyna už-
rakintus. Beliko dar nuo • slenksčio žemes atkasti, tada bus galima
spyną atrakinti ir vartus atkelti. Bet Teisuolis galvoja: „Baisiai pa-
vargau, nė rankų nebepakeliu — atsipusiu nedaugutį.”
Jis atsisėdo pailsėti, bet, kai buvo nuvargęs, kaip mat ir užmigo.
Ir Klastuolis tom dienom obuolių ieškojo, ir iš raganos patarimą
gavo. Toji primokė:
— Eik už upės, ten kalno viduje obuoliai paslėpti!
Ir lyg tyčia: kaip tik tuo laiku, kai Teisuolis miegojo, Klastuolis
ateina prie kalno, pamato atkastus vartus ir žėrintį žiedą ant Tei-
suolio piršto. Jis pagalvojo: „Tai žiedo puikumėlis! Numausiu jį
paslapčiom ir padovanosiu jaunajai, tada teisingai išeis: tėvui bus
obuoliai, o jai žiedas.”
Klastuolis tyliai tyliai, kaip katinas, pirštų galais prisėlino prie
Teisuolio ir numovė žiedą, kur senelis buvo dovanojęs. Bet, mau-
damas žiedą, jis mažumą pasukiojo, ir tuojau oro dvasios atskrido:
ką įsakysiąs?
—■ Ką įsakysiu? Aš tiktai norėjau deimanto obuolius rasti!
— Deimanto obuolius čia pat už vartų žemės dvasios sergsti.
Jei vartus atidarysi ir paimsi žemės dvasių valdžios ženklą, mažą
mentelę, tai dvasios obuolius atiduos.
Klastuolis tuojau atkapstė slenkstį, atrakino vartus, ten pat už
jų rado mažą mentelę ir ėmė nuo jos dulkes valyti. Bet kai tik
mentelės kotuką patrynė, atsirado žemės dvasios: ką įsakysiąs?
— Ką įsakysiu? Deimanto obuolių norėjau!
Tai pasakius, žemės dvasios įsigavo į kalno vidų ir išnešė pilną
krepšį deimanto obuolių. Klastuolis džiūgaudamas nuskubėjo į ka-
raliaus pilį: tėvui atidavė deimanto obuolius, o dukrai siūlė aukso
žiedą. Bet karalaitė neėmė žiedo, ji sakė:
— Ką padės žiedai, jei nemyliu tavęs. Jeigu Teisuolis žiedą at-
neštų, tada priimčiau!
Tačiau Klastuolis tokio atsakymo neėmė į galvą, nuėjo pas tėvą
ir sako:
— Imk! Kas tau draudžia? Rytoj vestuves šoksim!
Iš ryto dukra meldžia tėvą, kad vestuves dar nukeltų, bet niekas
negelbėjo: Klastuolis spiria, kad negaištų. Tai išgirdusi, dukra
daugiau nebeprašė, o patyliukais išsprūdo pro mažąsias dureles ir
pasislėpė miške. Tik po geros valandos tėvas su Klastuoliu susi-
griebė, kas čia nutiko, bet jau per vėlai. Klastuolis eina namo su
ilga nosimi. Tačiau kelyje jam toptelėjo galvon aukso žiedas. Jis
beregint pasukiojo žiedą, oro dvasios ir čia: ką įsakysiąs?
— Greitai ieškokit, kur mano nuotaka pabėgusi!
Oro dvasios išsisklaidė į visas puses ir kaip mat su žinia grįžta:
— Tavo nuotaka miške gailias ašaras lieja!
— Oi, kaip gerai! Tuojau neškit ją į mano pilį, o aš namo skubė-
siu jos laukti.
Ir oro dvasios lengvut lengvutėliai paėmė karalaitę ant rankų ir
nunešė į Klastuolio pilį. Jis karalaitę pasitiko šypsodamasis, o ta
rauda ir rauda, nė žodžio neprataria.
O Teisuolis pabudęs rankas grąžo ir basiai gailauja, kad žiedas
pavogtas ir mentelė su obuoliais paimti. Jis brėžtelėjo skiltuvą ir
paklausė ugnies dvasias, kas paėmė mentelę ir obuolius.
— Klastuolis!—atsakė jam dvasios…
Pavartė kišenėje taurelę ir paklausė vandens dvasias, kas žiedą
pavogė.
— Klastuolis!—atsakė jam dvasios.
— Tai eikite visos dvasios ir ieškokite, kur yra Klastuolis su
žiedu!
Dvasios išsisklaidė į visas puses ir greit pranešė tokią žinią:
— Klastuolis su žiedu, mentele ir sužadėtine savo pilyje gyvena.
Mentelė pilies rūsyje paslėpta, o žiedą jis pats ant piršto mūvi.
Tai išgirdus, Teisuoliui užsidegė širdis, ir jis tuojau nuskubėjo
sužadėtinės variuoti Prmin T-rl–*-……
— Obuolių atnešiau, duok dukrą!
dens dvasioms mentelę iš rūsio atnešti,
žemės dvasių pagalbon pasišaukti. Kai į<
nuėjo, vandens dvasios paslapčiomis rū^
mentelę išnešė. Tada Teisuolis nusiuntė K
— Jūs, ugnies dvasios, deginkite Kla^
skausmo. Jūs, vandens dvasios, liepsnas
Klastuolis nesudegtų. O jūs, žemės dvasį-
piršto.
Gerai, visos dvasios puolė į darbą. O
pasukiojo žiedą ir manė paliepti oro dvąSj
Tačiau išėjo antraip: juo oro dvasios lą^
smarkiau liepsnojo — niekas negelbėjo, nu^
Teisuolis dabar vėl turi visas dvasias
ko jis daug!■vu lauks? Tuojau pasukiojo –
prisakė atnešti nuotaką, o podraug ir K]įS
lį pamačiusi, iš džiaugsmo ant kaklo jam p
vėjo nukoręs galvą ir galvojo: „Dabar ^
sumals.”
Tačiau Teisuolis nieko nedarė, tik šitokiu^ ^
* — Klastingas buvai, tai nešiok klastinį;
Vandens dvasios jam kaktoje išrašė že^
išdegino, kad amžinai neišnyktų.
Tada Teisuolis pasiėmė sužadėtinę, nuėj^
ves ir laimingai sau gyveno.
sužadėtinę
„____uua rūsio pamatus pragraužė ir
…^dc iada Teisuolis nusiuntė visas dvasias žiedo atimti:
— Jūs, ugnies dvasios, deginkite Klastuolj mėlyna liepsna ligi
skausmo. Jūs, vandens dvasios, liepsnas gesinkite vandeniu, kad
Klastuolis nesudegtų. O jūs, žemės dvasios, numaukite žiedą nuo
piršto.
Gerai, visos dvasios puolė į darbą. O Klastuolis, bėdą išvydęs,
pasukiojo žiedą ir manė paliepti oro dvasioms liepsnas išblaškyti.
Tačiau išėjo antraip: juo oro dvasios labiau puolė, juo liepsnos
smarkiau liepsnojo — niekas negelbėjo, numovė žiedą.
Teisuolis dabar vėl turi visas dvasias savo valdžioje. Ir, žinoma,
ko jis daugim lauks? Tuojau pasukiojo žiedą ir oro dvasioms
prisakė atnešti nuotaką, o podraug ir Klastuolį. Nuotaka, Teisuo-
lį pamačiusi, iš džiaugsmo ant kaklo jam puolė. O Klastuolis sto-
vėjo nukoręs galvą ir galvojo: „Dabar mane Teisuolis į miltus
sumals.”
Tačiau Teisuolis nieko nedarė, tik šitokius žodžius tarė:
— Klastingas buvai, tai nešiok klastininko ženklą ant kaktos!
Vandens dvasios jam kaktoje išrašė ženklą, o ugnies dvasios jį
išdegino, kad amžinai neišnyktų.
Tada Teisuolis pasiėmė sužadėtinę, nuėjo pas tėvą, atšoko vestu-
ves ir laimingai sau gyveno.
Kartą gyveno du karaliai: Teisuolis ir Klastuolis. Atsitiko, kad juodu susiėjo kito karaliaus pilyje, kur abudu atvyko jo dukrai pirštis. Jai labiau tiko Teisuolis, bet tėvas trumpai drūtai pasakė:
Gairės: Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: raudonkepuraitė, Teisuolis ir Klastuolis, vidutinio ilgio pasakos
Karalaitis vagis
■ ■▼▼YYYYYTYYYM
^ ►▼▼▼▼▼yyyyty”|5
m m*aaaaaaaaaajį
■ ■aaaaaaaaaaabb
ienas karalius turėjo obelį, kuri kas rudenį
vesdavo po vieną aukso obuolį. Tačiau kara-
lius nė karto negavo to obuolio paragauti,
nes jį visados kas pavogdavo. Pagaliau ka-
ralius pažadėjo: kas išsaugos aukso obuolį,
tas gaus jo dukrą per pačią.
Netoli karaliaus pilies gyveno tėvas su trimis sūnumis: du iš
jų buvo gudrūs, o trečias kvailas.
Vyriausiasis sūnus pasišovė pirmais metais išsaugoti aukso obuo-
lį, bet neišsaugojo. Kitais metais saugoti eis antrasis sūnus — ir tas
neišsaugojo.
Trečiais metais ir kvailutis sumanė savo laimę išmėginti, nors
gudrieji broliai iš tokio sumanymo tik juokėsi. Bet kvailutis, nė
neklausydamas, ką tiedu plepa, išėjo su gera lazda rankoje ir įsi-
korė į pačią obels viršūnę.
Naktį taip jau lengvai ir tyliai, kad niekas negirdėtų ir nematytų,
atskrido didelė paukštė ir tuojau obels šakose pasislėpė. Paskui
ilgai dairėsi į šalis ir žiūrėjo, ar kas apačioje nesergsti. Kad viršūnė-
je gali sergėti, jai nė į galvą neatėjo. Netrukus, jokio sargo nema-
tydama, ėmė kapoti aukso obuolį. Tada kvailutis taip drožė su lazda
vagilei per kuodą, kad ta iškrito iš obels ir kojas pakratė.
Rytą karalius begal prasidžiugo. Tuojau atidavė kvailučiui dukrą
per pačią, o užmuštą paukštę liepė iškepti.
Virėjas iškepė paukštę ir atnešė į valgomąjį.
Ir tikosi, kad tuo metu vyresnysis karaliaus sūnus pargrįžo labai
išalkęs iš laukų. Pamatęs kepsnį, jis nugriežė paukštei abu sparnus
raštas: „Kas šitą sparną suvalgys, tas pasidarys įžymus karalius.” Po
kairiu sparnu buvo kitas raštas: „Kas šitą sparną’suvalgys, tas pasi-
darys įžymus vagis.”
Vyresnysis sūnus, sparnus valgydamas, tų raštų nė nepastebėjo.
Juos matė tik karalius, kai paukštė dar buvo nekepta. Atėjęs į val-
gomąjį ir išvydęs, jog vyresnysis sūnus — iš pirmosios pačios gi-
męs— suvalgė dešinįjį sparną, karalius labai užsišiirdijo, užtat kad
norėjo jį pataupyti jaunėliui, antrosios pačios sūnui, kad ilgainiui
jam karalystė atitektų.
Ir papykęs jis išvarė vyresnįjį sūnų iš namų, kad tas nekliudytų
anam sosto paveldėti.
Ką darysi? Vyresnysis sūnus atsiduso ir išėjo į platų pasaulį. Ir
beeinant jį pagavo toks noras ką pavogti, jog stačiai nėra kur dėtis.
Matai, kairį sparną jis suvalgė pirmiausia!
Galop jis nusidaužė į vieną miestą ir susidėjo su kokia vagių
gauja, nes nugirdo, kad jie sumanę paties karaliaus iždą išplėšti.
Su vyresniojo karalaičio pagalba jie ne kartą labai mikliai ap-
sisuko. Karalius ir spąstus spendė, ir gudrius sargus statė — niekas
nepadėjo.
Ką dabar? Galų gale karalius sugalvojo vagis kitaip sučiupti.
Nuliedino sidabro ožį ir liepė jį vežioti po miestą, kad nesugauna-
mus vagis labiau priviliotų. Tada naktį paliko ožį kieme, kur buvo
išslapstytas didelis būrys sargybinių.
Ir iš tiesų, kitą naktį vyresnysis karalaitis, jau vagių viršininku
pasidaręs, susitaisė tėvui sidabro ožį nukniaukti. Bet ką jis darys?
Jis nėjo taip aklai, kaip tikėjosi karalius, bet pirmiausia du vagis
su vantomis rankose nusiuntė ir liepė jiems — žiemos metu!—pli-
kiems ant pilies stogo užsiropšti ir sniege pertis.
Gerai. Tiedu užlipo ant stogo ir kad pasiuto pertis, net rūksta
viskas. Sargai, tokių dalykų savo amžiuj neregėję, ir sidabro ožį, ir
viską užmiršo ir akis padėję žiūri, kaip baigsis tiems vyrams, kur
plikiems ant sniego nešalta.
Ir kas atsitiko? Ogi tik tiek, kad, kol tie ištempę kaklus žiopsojo
ir galvas kraipė, karaliaus sūnus čiupt ožį į nagus ir nurūko.
Rytą karalius iš piktumo kone sprogo ir tuojau greituoju išsiuntė
žmones į svečią šalį pas vieną vyrą, garsų iš seno puikia uosle.
Parvedė tą vyrą. Ar jis negalįs tokios ir tokios vagių gaujos už-
uosti? Gerai, jam vieni niekai, puolė uostinėti ir bemat užuodė — su
visu viršininku, paties karaliaus vyresniuoju sūnumi.
Tačiau uodėjas naktį bijojo vagis užkabinti, todėl ant jų namo
durų užrašė: vagis. Ir pagalvojo: „Rytoj aš juos susemsiu!”
Bet kur tau! Karalaitis beregint pamatė, ką šis ten rašo, netrukus
pasigriebė kreidos ir ant visų didikų namų užraše: vagis, vagis,
vagis!
Rytą atėjo karalius su uod’ėju ir žiūri: čia — vagis, ten — vagis,
visur — vagys! Ak tu dievulėliau! Kurį dabar stversi? Vėl reikia
galvą sukti!
Viename pilies kambaryje jis pribarstė gryno sidabro pinigų,
iškėlė didelę puotą ir sukvietė į ją visus savo valdinius. O tame
kambaryje vėl pasislėpė sargai, kurie turėjo žiūrėti, kas puls sidab-
rinių grobti. Tasai ir būsiąs ožio vagis — jį reikią kaip mat suimti.
Gerai, išaušo ir puotos diena. Vyresnysis karalaitis kone pirmas
atėjo ir vaikščiojo sau po sidabro kambarį, nė karto nepasilenkda-
mas nei rankos prie sidabro neištiesdamas. Sidabras nykte nyksta,
bet jie nieko nemato, kas jį ima, nors ir žiūri akis išvertę.
Netrukus beveik visas sidabras ir dingo. Karalius net apdujo iš
pykčio, bet ką tu padarysi.
Karalaitis eina sau namo ir šaiposi iš tokių sargų, kuriems nė
į galvą, kad jis padus sakais pasitepęs: kur tik koja mina, ten sidab-
ras saujom limpa — taip visas ir suvažiavo į jo kapšą.
Dar tą patį puotos vakarą karalius sugalvojo kitaip vagį nutverti.
Apkabinėjo savo dukterį pačiais brangiausiais papuošalais ir liepė
jai gultis su jais, tarydamas: jeigu naktį vagis norės papuošalus pa-
vogti, tegul jam kaktoje su anglimi ženklą įbrėžianti.
Gerai, ateina naktis, visi lėbautojai sugula, o karalaitis aunasi
kojas ir eina papuošalų vogti. Karalaitė leidžiasi apvagiama, tačiau
nejučiomis ima ir brūkšteli jam ant kaktos juodą brėžį. „Na, rytą
jį tikrai pačiups!” — galvojo patenkinta.
Rodos, kitaip nė būti negali, bet ir vėl niekai!
Karalaitis laiku pamatė, kas kaktoje įbrėžta. Tuoj pat anglį į
rankas — ir visiems miegantiesiems lygiai taip kaktas pažymi.
Rytą karalius žiūri: vėl jį apmovė!
Dabar jis galvoja taip: „Kas gali būti gudrus vagis, tas turėtų
ir gudrus karalius būti! Todėl taip padarysiu: kol visi čia drauge,
paskelbsiu, kad tik tas paveldės karalystę, kas praėjusią naktį akių
nesudėjo.”
Taip ir padarė.
Ir kas atsitiko? Prieina prie jo vyresnysis sūnus ir sako:
— Aš išvarytas ir paniekintas, todėl vienui vienas visoje kara-
lystėje nesudėjau akių, kol jūs čia puotavote ir saldžiai miegojote.
Tai išgirdęs, tėvas apkabino sūnų ir atidavė jam visą valdžią,
sakydamas:
— Kas yra toks sumanus vagis, tas bus ir sumanus karalius.
Vienas karalius turėjo obelį, kuri kas rudenį vesdavo po vieną aukso obuolį. Tačiau karalius nė karto negavo to obuolio paragauti, nes jį visados kas pavogdavo. Pagaliau karalius pažadėjo: kas išsaugos aukso obuolį, tas gaus jo dukrą per pačią.
Gairės: karalaitis vagis, Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: be smurto, vidutinio ilgio pasakos
EŽERAS RIEŠUTO KEVALE
ai buvo seniai, kai mūsų žemėje dėjosi nepaprasti dalykai. Pabudo kartą vienas ūkininkas anksti rytą ir žvilgtelėjo pro langą. Staiga nustebęs ėmė šaukti:
— Žiūrėkit, žiūrėkit! Pieva užlieta. Užpylė pievą vanduo, tikros marios! O vakar čia šienavom!
— Kur? Kur? — šoko iš miego vaikai ir pamatė raibuojantį vandenį. Puolė visi laukan.
Neregėtas vaizdas! Nuo tekančios saulės žėri vandens platybėje auksinis takas, o kitoje pakrantėje liepsnoja ugnis, nepažįstamas žilabarzdis senukas žuvį kepa.
Subėgo, sugūžėjo žmonės pasižiūrėti keistenybės ir vienas kitą klausinėjo: Kas čia atsitiko, iš kur tas vanduo? O atsakymo nebuvo.
Tik visi pastebėjo, kad žuvys vilkstinėmis nardo. Tada griebė kas sietą, kas maišą jų gaudyti. O kiti bėgo tinklų ir bučių paimti.
Netrukus aplink naująjį ežerą žiobčiojo pagautos lydekos, karpiai ir ešeriai. Ir kitokių žuvų galybės; vijūnų, lynų, kuojų, žiobrių, vėgėlių. . .
Vyrai pasikinkė arklius ir išdardėjo į turgų su pilnais žuvų vežimais.
Bet koks nustebimas apėmė juos vakare, kai sugrįžo atgal. To nepaprastojo ežero kaip nebūta! Žaliuoja nušienauta pieva, o žuvų nė kvapo nelikę. O gal tai tik sapnas? Bet kišenės pilnos pinigų už parduotas žuvis. . .
Kitą dieną pasklido žinia, kad panašus ežeras atsirado už keliolikos kilometrų. Ir vos nepaskendo keli žmonės, dirbantys laukuose.
Staiga išgirdo kad kažkas ūžia, šniokščia, lyg koks krioklys. Ir apsėmė visus vanduo ligi pečių. Tik vargais negalais tie žmonės pasiekė krantą.
Pulkais bėgo žmonės žiūrėti ir laukė, kada tokia vandens platybė išnyks. Susėdę ilgai laukė, bet tas ežeras jau nė nemanė kitur kraustytis. Ir kitose vietose ežerai staiga išdygo, kaip grybai po lietaus. Vieni pasilikdavo visam laikui, o kiti, staiga pasirodę, vėl išnykdavo.
O kiek nuotykių būdavo! Žiūrėk, veja vaikai kiškį per pievą, o kai tas išnyksta, tai, apsisukę bėgti atgal, —- pūkšt vandenin. Mat, tuo tarpu ežeras išsiliejo ir apsėmė pievas.
Arba uogautojos susėda pagiry ant rąstų pailsėti ir staiga pajunta, kad sukasi aplink verpetai. O srovė neša jas ant plaustų tolyn ir tolyn. . .
Ir platus kraštas mirgėte sumirgėjo ežerų mėlynėmis. Bet žmonės greit pastebėjo, kad kiekvieną kartą prie naujo ežero vis pakraščiais sukiojasi žilabarzdis senukas. Kilo įtarimas, ar ne jo čia darbas? Jis visada prie naujo ežero meškerioja, maudosi arba irstosi ant plausto. . .
Susitikt ir pakalbėt su tuo žilabarzdžiu niekam nepavyko. Kartą vyrai apsupo ežerą ir bandė tą senelį sugauti. Bet netikėtai pradėjo kilti vanduo ir visi narsuoliai vos galo negavo. O tas žilabarzdis ramiausiai nuplaukė ant rąsto į kitą ežero pusę. Ir nukeliavo savo keliais. Pradėjo žmonės kalbėti, kad tai buvo vandens dievaitis Bangpūtys, vandenių tėvas, kuris kiekvienam savo anūkui norėjo padovanoti po ežerą. . . Jis čia daugiau nepasirodė, o ežerai išsiliedavo tik kur nors toliau nuošaliai miške. Ir kalbos apie žilabarzdį vis plito ir didėjo.
Bet vieną kartą pakliuvo ir jis. Pasakoja žmonės, kad užklupo senuką ne gudrumu, ne pinklėmis, o visai netikėtai.
Naktigoniui kartą besišildant prie ugniakuro, pabėgo žirgas. Praaušus rytui, jis išėjo ieškoti bėglio ir, sekdamas pėdas, atsidūrė miške, kur dabar telkšo Rėkyvos ežeras. Tada ten driekėsi didžiulės lankos. Kad galėtų apžvelgti pievas, naktigonis įlipo į aukštą pušį.
Besidairydamas žirgo, pamatė tą žilabarzdį senuką ateinant. Ir atsargaus jo būta! Paėjės sustoja ir, įtempęs ausis, klausosi, ar nekrebžda kas, ar nėra arti ko gyvo? Bet aukštyn galvos neiškėlė, neįtarė ten žmogų galint būti.
O naktigoniui ir kvapą užgniaužė, kad tik neišsiduotų.
Taigi, kad žinotumėt, senukas ištraukė iš krepšio pusmaišį riešutų, išrinko vieną tokį apvalų, prikišęs prie nosies kažką suniurnėjo, gnybtelėjo žnyplėmis ir sviedė atgalia ranka.
Vanduo tuoj apsėmė plačiausią lanką, kad vos krantai matėsi.
Kai ežero bangos aprimo, žilabarzdis išsiėmė iš ančio samtį. Prisigaudę juo žuvies, susikūrė laužą, išsikepė ir valgo sau, lazdele ugnį žarstydamas. Paskui išpūtė žirnio didumo pūslelę ir pasidarė sau palapinę.
Tuo metu naktigonis jau nebeištvėrė — šoko iš medžio ir čiupo žilabarzdžio maišą su riešutais. Žilabarzdis šoko vytis naktigonį.
Abu vyrai susikibo. Jie grūmėsi tol, kol suvirto abudu į ežerą.
Jau daug po to praėjo metų. Bet vasarą, audrai siaučiant, o žiemą, speigui pokšint, ir dabar galima girdėti balsus. Du vyrai ten rėkauja:
— Atiduok, tu nenaudėli, maišą riešutų. Jie tau nepriklauso!
O kitas rėkia atgal:
— Pasakyk paslaptį, kaip padaryti iš riešuto kevalo ežerą, tada riešutus perpus pasidalinsim !
Nuo to riksmo vandenyje ir ežeras Rėkyvos vardą gavo.
Per Jonines, saulei tekant, kartais žilabarzdis senukas išlipa ant kranto ir skaičiuoja, kiek tų stebuklingų riešutų dar turi. Kol nesurinks visų ežere išbarstytų ir neatsiims, ką naktigonis nutvėrė, jis neapleis Rėkyvos.
Jeigu kam pavyks pamatyti žilabarzdį senuką ir išgirsti jo raudą, palinkėkite, kad jis greičiau atgautų savo riešutus ir tęstų pertrauktą darbą. Tose apylinkėse ežerų labai mažai.
Tai buvo seniai, kai mūsų žemėje dėjosi nepaprasti dalykai. Pabudo kartą vienas ūkininkas anksti rytą ir žvilgtelėjo pro langą. Staiga nustebęs ėmė šaukti:
Gairės: Ežeras riešuto kevale, Lietuvių liaudies padavimai, Smurto lygis: raudonkepuraitė, Surinko: Aldona Kandroškaitė, vidutinio ilgio pasakos
DVIRAGIO EŽERAS
Salos — tai vandens skalaujami kalneliai. Tarytum replėmis atgnybęs žemę, laiko ir plauja jų krantus ežeras Dviragis. Jo liemuo nutįsęs toli, iki pat Krylių kaimo. O nendrių ir meldų aplink ežerą devynios galybės, užgulti visi pakraščiai. Kai kur šis žaliasis ežero vainikas nutrūksta, kad parodytų
gelsvus smėlio klodus. Ten saulėtomis vasaros dienomis vaikų ir suaugusių knibždėte knibžda.
Dar viena Dviragio puošmena — tai vandens lelijos. Balti ir geltoni žiedai nuošalioje gūdumoje stiebiasi iš dugno į šiltą saulės glėbį. Šiomis grožybėmis gėrėtis ne kiekvienas gali, nes reikia gauti valtį ir nusiirti prie jų.
O kiek linguoja viksvų ir asiūklių! Kiek plūduriuoja maurų, dumblių ir kitų įvairių žolių. Ir kiek daug žuvų! O kur dar paukščių plazdenimas, vabzdžių zwimbimas!
Žavingas žemės kampelis Salos! Ar iš Kamajų į jas važiuosi, ar nuo Urlių kalvos žvelgsi, kiekvienoj vietoj vaizdas vis gražesnis ir patrauklesnis. Ežeras visur švyti. Tik vėjuotą, apsiniaukusią dieną jis rūstauja — pajuodęs šniokščia, putoja. . . Bet tyliais vakarais jis glūdi ramus ir lygus kaip veidrodis. Tada jo gelmėse žvaigždės maudosi ir mėnulis svečiuojasi.
Seniai seniai, Salų kalno papėdėje ežero nebuvo. Lygumoje žaliavo didžiulės pievos, krūmais apaugusios. Apylinkės gyventojai ten galvijus ganydavo. Čia piemenauti buvo lengva.
Kalnais buvo lyg tvora aptvertas. Ir varinėti galvijų nereikia. Drėgnose šilainėse žolės pilna, o nuo aukštumos žiūrint, visa lanka kaip ant delno. Pavojinga buvo tik paversmių sietuva. Jos šaltiniuose piemenys bandą girdydavo ir patys vandenį gėrė. O į raisto vidurį, apaugusį ilga žole, nedrįso niekas kojos kelti.
Ten nemažai narsuolių kiaurai nugarmėjo. Vieną kartą išpuolė eilė ganyti piemenei Šemurai ir dviem padėjėjams — Vaitučiui ir Aidukui. Vidurdienį, per pačią kaitrą, piemenę apėmė miegas, ir ji, atsigulusi pavėsin, užknarkė. Tuo tarpu piemenukai, likę be priežiūros, sumanė pajodinėti ant arklių. Išsirinko iš kaimenės eikliausius žirgus ir ėmė gaudyti viens kitą, lenktyniaudami aplink kalną. Taip beišdykaudami jie įsmuko liūnan. Žirgai bandė išbėgti, kapstėsi, kol visai nuilso. Vaikams šiaip taip pavyko užsikabinti ant palinkusių žilvyčių. Besikabaruojant nuo šakos ant šakos, Vaitučiui pabiro iš kišenės akmenėliai, o Aidukui — iškrito jo dūda akivaran. Ir ten, rodos, kas nors buvo gyvas, nes pradėjo jo dūdele dūduoti.
— Tū-tū-tūūū! Ko jūs čia braunatės į mano namus? — išgirdo vaikai.
Apačioje verpetai užvirė, kunkulai tik verčiasi, sukasi ir žiba saulėje. Ir kuo toliau, tuo ryškiau tviėskia šviesa, net akys raibsta. Staiga anga atsivėrė. Ir iškilo sidabro apsiaustu apsigaubęs ir aukso diržu susijuosęs jaunuolis.
— Vaje, kiek daug čia erdvės, — sušuko jis. — Kodėl aš ilgus amžius tūnojau tame ankštam požemy!
— Kas tu esi? — išsigandęs paklausė Vaitutis.
— Argi nematai? Ežeras esu, tik dar nežinau savo vardo. Gal tu man jį duosi?
— Oi, ne! Aš ir savo vardą pamiršau, — sušuko Vaitutis išgąsčio apimtas ir pasinėrė išsiliejusiame klane.
— Tai tu gal man pagelbėsi? — pasisuko Ežeras Aiduko pusėn.
— Ne, — užspringo vaikas. — Aš pats niekad nieko nesakau, o tik kartoju, ką kiti liepia. Paleisk mane! — sušuko ir nubėgo paskui
Vaitutį.
Ežeras pasivijo juodu, iškėlė ant savo delno ir tarė:
— Jeigu bijote manęs, aš judu paleisiu.
Bet pridėkite prie žirgų, kuriuos čia ganėt, dar visą bandą ir atiduokit savo drabužius, kuriais esat apsirengę. Tik tada galėsit eiti iš kur atėję.
Piemenukai iš baimės žadą prarado. Abu tik linkčiojo galvomis ir žvalgėsi, kuriame šone arčiau pieva.
Kai jie atsidūrė ant sausos žemės, šiek tiek atsigavo. O gražuolis ežeras rymojo kalno atšlaitėje ir užmigo.
— Tššš! Tyliai, kad tik jo nepažadintume!— ištarė Vaitutis.
Sulaikydami kvapą, abu nustypčiojo prie bandos ir stvėrė vytines ir pradėjo čaižyt gyvulius, varydami juos namo.
— Ak, šitaip! Tai apgaudinėjat mane? — įtūžęs pašoko Ežeras. — Negana to, kad sudrumstėt man ramybę ir, vardo man neišrinkę, pasprukti bandėte! Na, gerai. . . Mes čia pat dabar pasimušim! — sudundėjo jis griaustinio balsu ir ėmė taškyti vandenį, purkšt požemines sroves.
Aptemo saulė. Kalną ir ganyklą apgaubė tiršta migla. Pabudo piemenė Šemura ir nesuvokdama kas dedasi, pasileido bėgti išilgai slėnio, ieškodama Vaitučio ir Aiduko.
Susirinko žmonės ir nesuprato, kas atsitiko. Ganyklos loma iki pat debesų buvo uždengta rūko ir aprišta vaivorykščių juostomis.
O viduje, rodėsi, perkūnas trankosi ir žaibai plyksi. Retkarčiais pasigirsdavo Šemuros balsas, šaukiantis paklydusius piemenukus ir skęstančią bandą.
Užsirūstinęs Ežeras smarkavo ištisą popietę. Jau temstant piemenė Šemura užtiko dumblan įklimpusį jautį Dviragį ir pradėjo gailiai verkti, šaukdama:
— Dviragi, Dviragi!. . .
Ežerui patiko negirdėtas Dviragio vardas.
— Tai tu vadink ir mane Dviragiu! — sušuko jis ir vienu atodūsiu išsiliejo vanduo tarp kalvų.
Bematant išnyko rūkas, užgeso ir vaivorykščių spalvos. Skaidriam vandeny atsispindėjo kalnas ir žali apylinkių laukai.
Piemenukai, vengdami bausmės už pražudytus žirgus ir galvijų kaimenę, įlindo į krūmokšniais apaugusį pelkyną ir pavirto upeliais. Jie ir dabar renka vandenį ir pila į ežerą, bijodami, kad jis neišdžiūtų, ir žmonės nepamatytų jų nuskandintos bandos. Ir jie taip gudriai pasislėpė, kad apylinkių gyventojai iki šiai dienai neatspėja, kuris iš jų Vaitutis ir kuris Aidukas. Todėl šie upeliai taip ir liko be vardų.
O piemenaitė Šemura iš didelio sielvarto pavirto nedidele upe. Ji, priešingai, semia iš ežero vandenį ir neša jį Šetekšnos upėn. Mat, stengiasi surasti piemenukus ir išgelbėti gyvulius. Ežeras Dviragis visa tai mato ir šypsosi.
O jeigu kas sudrumsčia jo gelmių ramybę, jis būtinai reikalauja aukų, nes atsimena Vaitučio ir Aiduko pokštus.
Salos — tai vandens skalaujami kalneliai. Tarytum replėmis atgnybęs žemę, laiko ir plauja jų krantus ežeras Dviragis. Jo liemuo nutįsęs toli, iki pat Krylių kaimo. O nendrių ir meldų aplink ežerą devynios galybės, užgulti visi pakraščiai. Kai kur šis Skaityti toliau.. »
Gairės: Dviragio ežeras, Smurto lygis: raudonkepuraitė, Surinko: Aldona Kandroškaitė, vidutinio ilgio pasakos
Kaiip istorikai sako, senovėje mūsų žemė buvo ištisai apaugusi miškais. Tai tiesa, nes ir dabar dar daugelyje vietų, kur tik pažvelgsi, dangaus ribą dengia miškai. Nesunku atspėti, kad laikui bėgant kirtimuose ir skynimuose pradėjo kurtis gyvenvietės. Vienur jos išaugo į miestus, kitur nusidriekė dirbamos žemės laukai. O kai kur taip ir liko miškų platybėje atskiri, vieniši kaimai, ar net vienintelė sodyba, kurioje ilgai šeimininkavo
koks nors atsiskyrėlis.
Kas yra lankęsis Duokiškyje, tas lengvai patikės, kad nedaug prabėgo šimtmečių nuo to laiko, kai buvo sukasta pirmoji lysvė daržui. O aplinkui miškas. Greta šviesių, lieknų pušynų užtiksi vos įžengiamus raistus ir tamsius kemsynus.
Kur dabar stovi miestelis, kadaise buvo nuošali tuštuma. Pirmasis susirentė ten sau pastogę netekęs tėvų bastūnas Gildas su savo pačia. Uogų, grybų, riešutų ir žvėrienos užteko jiems iki sočiai. Is kailių klojo patalus ir darėsi rūbus, o malkų kiek nori — kūrenk ir dieną ir naktį. Miškas nešykštėjo gėrybių.
Taip ir vertėsi juodu. Begyvendami susilaukė dviejų dukterų: Austės ir Distės. Ir kol jos užaugo, gyveno ramiai.
Kartą žiemos metu, siaučiant pūgai, į jų pirkios duris pasibeldė paklydę medkirčiai, du jauni vyrai. Besišildydami prie ugniakuro, jie įsižiūrėjo į gražuoles Gildo dukteris ir nepaprastai susižavėjo. Vienas iš jų vardu Antis, akių nenutraukė nuo Distės. Ir jau galvojo negrįžti ir pasilikti čia visam laikui. Tik draugo Vytaro prikalbintas rytojaus dieną išsirengė namo. O ankstyvą pavasarį abu sugrįžo vėl ir ėmė ręstis greta Gildo savo trobas. Vytaras greit vedė Austę ir apsigyveno naujame, sakais kvepiančiame, namelyje. Tik Ančiui nesisekė. Jo numylėtinė gražuolė Distė vis delsė, nesutiko tekėti už medkirčio. Ji vis bėgdavo į mišką tai grybauti, tai uogauti, tai paukštelių ar žvėrelių pasižiūrėti. Ir grįždavo vėlai vakare. Antis bandė kelis kartus sekti Distę, bet ši gudriai sumėtydavo pėdas ir pasislėpdavo.
O vieną dieną išėjo ir negrįžo. Tėvai baiminosi, gal sudraskė žvėrys, gal įpuolė į klampius raistus, o gal prietemoj paklydo? Tik Antis neabejojo, kad Distė pabėgo su kitu. Taip ir buvo.
Šiuose miško plotuose dažnai medžiodavo krašto didikai. Smalsumo pagauta Distė stebėdavo, kaip jie jodinėja ant žirgų ir vėjuje supasi jų šilkiniai apsiaustai. Ji matė auksu išsiuvinėtas jų liemenes ir sidabrines sagas.
O jų arklių papuošalai blizgėjo saulėje. Miške gimusiai ir augusiai Distei atrodė, kad jie tikri dievaičiai. Vienas iš jų, dvarponis Butautas, kartą pamatė ją pasislėpusią už medžio, prakalbino ir padovanojo gražią skarelę. Tokią lengvą ir plonytę skarelę Distė palietė pirmąkart savo rankomis. Ir atsigėrėti negalėjo.
Sekančią dieną ji vėl grįžo į tą pačią vietą, norėdama prisiminti patirtą džiaugsmą. Bet kaip ji nustebo išvydusi tą patį poną sėdint ant išversto medžio! Prie šakos buvo pririštas ir jo žirgas. Butautas laukė Distės ir atnešė dar gražesnių dovanų: šilkinę suknelę ir žibančią juostą. Vienintelis Distės rūbas, kokį nuo pat mažens vilkėjo, buvo tėvo pasiūti kiškio kailinėliai. Vasarą ji bėginėjo basa, o tik atšalus orui arba gruodui sukausčius žemę, kojas įkišdavo į lokienos vyžas. Suknelės ir batai buvo ponų apdaras. Gautų dovanų nedrįso ji rodyti nei tėvui, nei motinai, nei mylimai seseriai Austei. O su Butautu susitikinėti labai norėjo. Tik nubėgus į mišką apsirengdavo tais poniškais drabužiais. Ir valgė jo atneštus skanėstus: saldų pyragą, obuolius ir slyvas. Ragavo ir raudono svaiginančio vyno kvepenčiuose pušynuose.
Artėjo ruduo, pabjuro orai. Butautas viliojo ir įkalbinėjo Distę keltis pas jį į dvarą.
Ji paklausė ir pabėgo, nė žodžio netarusi tėvams ir savo seserei Austei.
Butautas apgyvendino ją rūmų palėpės kambarėlyje, kad nesužinotų Butautienė Prosiaurą langą iš ten matėsi tik ruoželis mėlyno dangaus. Plačiųjų miškų dukra, gražuolė Distė, atsidūrė viena tarp keturių sienų, ankštame mūriniame narve. Girioje ji šūkavo kiek norėjo, bėgiojo kur tik užsigeidė, karstėsi po medžius, rinko uogas ir gėles. O iš čia negalėjo niekur išbėgti. Net kai ateidavo pats Butautas, šnabždėjosi tik tyliai. Valgyti jai atnešdavo skara apsigaubusi senė. Padėdavo indus prie slenksčio ir sprukdavo laiptais žemyn. Vien nuo rūstaus jos žvilgsnio šiaušdavosi Distei plaukai.
Neskaičiuojamos slinko pilkos dienos ir juodos naktys. Rausvi Distės skruostai išblėso, veidas pagelto, akys įdubo. Buvusi gražuolė, tėvų numylėtinė ir žaliųjų pušynų pažiba, vis labiau ir labiau vyto ir darėsi panaši į šmėklą. Klausėsi tik sienoje svirplio muzikos, vėjo ūžimo kamine ir balandžių burkavimo ant stogo. O varnų krankimas nuolat jai priminė namus ir mišką. O už vis skaudžiausiai kalė į galvą ir priekaištavo nenutildomas širdies balsas: “Diste, Diste, ką tu padarei?”
Pagailo jos, matyt, ir Butautui. Davė raktus ir leido kartą, sutemus, slaptai išeiti į kiemą. Apgraibomis ji išslinko į sodą. Vengdama sutikti žmones, tarytum šmėkla slampinėjo pakampiais. Besidairydama pro apšviestus langus pamatė, kaip linksminasi ponai, kaip Butautas šoka ir geria vyną. O ji pastyrusi tūno šešėlyje ir laukia pati nežinodama ko. Prisiglaudė prie sienos ir užsimerkė. Atsiminė savo gimtoje troboje sėdinčius tėvus, kai
ugnies atokaitoje šildydavosi kartu su tėvu ir motina. Atsiminė ir paniekintą medkirtį Antį, kuris tiesė į ją tvirtas rankas, lyg šaukdamas:
— Diste, grįžk atgal! Mes visi pasiilgom tavęs!
— Skubėk! Ko rymai čia ir verki ? Bėk! — ėmė šaukti, rodos, ir senas palinkęs medis prie kurio stovėjo.
Ir Distė leidosi bėgti. Buvo pavasaris, takai dar nepradžiūvę po atlydžio. Dirvos pažliugusios ir klampios. Svirduliuodama ji šokinėjo per balas, brido per patvinusias daubas ir išsiliejusią upę, klimpo purvan, griuvo ir vėl kėlėsi. Skubinosi, bėgo atgal į girią, iš kurios ją prieš du metus išnešė ant žirgo dvarponis Butautas.
Kaip ilgai ir kur klaidžiojo neprisiminė nei pati Distė, nei kas nors kitas žinojo. Vieną rytą rado motina ją purviną, sulysusią ir nualpusią prie durų. Daug dienų praėjo kol ji atsigavo ir pradėjo kalbėti. O tada, nuo rūstybės vis dar neatlyžęs, tėvas griebė jos poniškus drabužius ir sušuko:
— O iš kur šitie skarmalai? Kas užmovė tau ant piršto žiedą su vilko akim?
Distė tylėjo. Prisipažinti tėvui, kur buvo ir ką veikė buvo baisu.
— O kur padėjai mano pasiūtus kiškio kailinėlius? — klausė tėvas.
Distė neatsakė.
— Nešdinkis iš čia! Be kailinėlių negrįžk po mano stogu! — pyko įtūžęs tėvas ir grūmojo lazda.
Distė išbėgo ir jau nebegrįžo.
Tolimesnio kaimo žmonės matė ją klajojant pamiškėje apdriskusiais poniškais drabužiais. Ji kiekvieną sutiktą vis prašydavo:
— Pasiūkit man kiškio kailinėlius!
Netrukus arti tos vietos, ant kryžkelės, kur Distė susiitikinėdavo su dvarponiu, atsirado stulpas ssu parašu: “Duokit jai kiškį!”
Kiti sakydavo, kad tas parašas buvo Butauto rūpesčiu pastatytas. Nors žmonės tada skaityti nemokėjo, bet visi greit suprato, ką tas
parašas reiškia. Už tai ne vienas dažnai eidavo pasižiūrėti, ar kartais neužklys ten pono suvedžiota Distė. Bet ji daugiau nei ten, nei kur
nors kitur nesirodė. Kai kas tvirtino, kad Butautas ją sugavęs ir išvežęs į tolimą miestą, o kiti kalbėjo, kad uždaręs vėl savo dvare. Buvo
ir tokių, kurie tvirtino kad Distė sau galą pasidarė.
Ilgai stovėjo tas stulpas su užrašu “Duokit jai kiškį”. O kai jis nuvirto, žmonės įkasė
kitą, nes tikėjosi ir laukė, gal kartais dar sugrįš gražuolė Gildo duktė.
Nuo tų įvykių praėjo ne vienas šimtas metų, o stulpas nenyksta, Jį jau daug kartų paikeitė nauju ir dailesniu, o užrašą: sutrumpino
ir paliko tik “Duokiškis”. Tik vargu ar kas prisimena pasakojimą apie nelaimingą Distės meilę. . . Ir kaip mažas kaimelis virto miesteliu.
Kaip istorikai sako, senovėje mūsų žemė buvo ištisai apaugusi miškais. Tai tiesa, nes ir dabar dar daugelyje vietų, kur tik pažvelgsi, dangaus ribą dengia miškai. Nesunku atspėti, kad laikui bėgant kirtimuose ir skynimuose pradėjo kurtis Skaityti toliau.. »
Gairės: Duokiškis, Smurto lygis: be smurto, Surinko: Aldona Kandroškaitė, vidutinio ilgio pasakos
Dubingių ežeras – Asveja
Tada, kai Dubingių ežero vietoje dunksojo plati dykynė, ten šone ant aukštumėlės,, kur dabar stovi miestelis, gyveno senas žmofgus, vardu Aš Vėjas. Reiikia pridurti, kad jo pati buvo didelė pikčiurna ir taip smarkiai švepluodavo, kad net savo vyro vardo nebeištardavo. Kaip tik dėl to ir pasiliko visam laikui iškraipytas ežero vardas. Užuot vadinti ežerą Ašvėjas, žmonės vadina Dubingių ežerą Asveja, kaip jo pati jį šauk.davo.
Kur kas svarbiau atsiminti,, kad pats senukais Aš Vėjas buvo geraširdis, darbštus, ir laibąjį rūpestingas šeimininkas. Tik visa bėda, kad jam nesisekė gyventi, visoki vargai jį slėgė. Žiūrėk, tai troba sugriuvo, tai javai sudegė arba gyvuliai krito. Būdavo nespėja žmogelis po vienos nelaimės atsigauti, kai kita jį užklumpa. Už vis labiausiai jis kankinosi dėl vandens stokos — aplinkui bolavo išdžiūvę smėlynai, gryna dykynė. Vos tik kiek atsikvėps, tuoj dulkių stulpai viesulu sukasi. O jeigu lietus palyja, bematant saulė valkas išgarina. Už keleto varsnų telkšojo melsvi dailūs ežeriukai, o Aš Vėjo pašonėje — nė lašelio vandens. Susirūpinęs senelis ir kibirais nešė ir statinėmis ritino. Ir kaip tik išmanydamas dienomis ir naktimis vilko vandenį savo ištroš kusiai šeimynai ir gyvuliams girdyti. O taip pat ir daržams ir dirvoms palieti. Didesnio vargo plačioje žemėje sunkiai galėjai rasti.
Būdavo eina ir eina jis keliu su naščiaiis. O nuilsęs atsisėda kur ant kauburėlio ir dūsauja: “Kad turėčiau prie namų nors mažą balutę, tai laimingas būčiau!”
Iki gyvo kamlo įkyrėjo Aš Vėjui sunkus ir nesibaigiantis vandens tempimas. Galiausiai pardavė jis pusę savo ūkio arkliui ir vežimui pirkti, Kad galėtų vandenį vežte atsivežti. Ir Aš Vėjas išsiruošė eiti į turgų. Eina jis per mišką ir gircli, kažkas šaukia: “Kas norit pirkti ežerą! Nebrangiai parduodu!”
Apsidairė Aš Vėjas ir mato, po egle sėdi nykštukas ir suka ant pirštų sidabrinius dubenėlius. O jie saulėje blizga, raibuliuoja ir skamba, tarsi muzika gražiausia.
— Tai kiek už tokį daiktą nori? — paklausė Aš Vėjas,
— Nedaug! Tiek pinigų, kiek pats kišenėje turi! —atsakė šis.
Žmogelio noras įsigyti ežerą buvo toks didelis, kad jis net derėtis nenorėjo. Greit iškratė kišenes nykštukui, o tas kilstelėjo dubenėlius aukštyn ir tarė:
— Rinkis kuris tau labiau patinka! Jeigu nori, kad ežeras būtų apvalus, tai padėk dubenėlį ant žemės ir tylėk. Bet jei pageidauji kampuoto ar pailgo, taimesk jį kaip gali toliau, kad spėtum nusakyt formą, kol jis nukris.
Aš Vėjas neapsakomai apsidžiaugė pirkiniu. Įsidėjo dubenėlį kišenėn ir tekinas pasileido namo. Nepaprastu pirkiniu pirmiausia norėjo pasigirti pačiai.
— Štai, žiūrėk, nusipirkau ežerą! — įpuolęs trobon pasakė.
— Seni, nejau tu išprotėjai? — pašoko pikčiurna. — Čia tik skardos griežinėlis. Dar skylė vidury! O tau jau ežeras vaidenasi! O kiek už šitą geležėlę sumokėjai? — šaukė įpykusi.
— Visus, kiek turėjau! — prisipažino senelis.
— Ak tu besmegeni! Kur protą padėjai?
Nešdinkis iš mano akių, kad čia nėkvapo tavo neliktų. Negrįžk, kol neatsiimsi savo pinigus!
— sušuko pati ir stvėrė lazdą tvoti per nugarą.
Šitaip suniekintas Aš Vėjas nusiminė.
Nykštukas tikrai bus jį apgavęs. Ir pačiam pikta ant savęs pasidarė, kad tokią daugybę pinigų prarado. Sugniaužė jis dubenėlį saujon ir išėjo laukan. Nusileidęs už trobelės pakalnėn, užsimojo ranka ir sviedė dubenėlį iš visų jėgų ištardamas:
— Kad tave kur galai pagriebtų!
“Cin-dilin!” — nudindėjo, nuaidėjo dubenėlis ir prapuolė.
Senelis žiūri, trina akis ir netiki: ar čia iš tikrųjų, ar tik akyse taip rodosi. Lyg per miglas, bet vis aiškiau ir ryškiau spindi tarytum veidrody jo liūdnas veidas. O tuo metu, kad ims pro langą šaukti švepliuodama jo pati:
— As Veja, ar matai? Asveja — ežeras!
Atbėgo žmonės, stebisi ir suprast negali, iš kur atsirado tokia gausybė vandens. Pasieido visi bėgti ežero pakraščiu. Užduso, sušilo, o galo niekaip užtikt negali. Pralinksmėjo ir Aš Vėjas. Likęs vienas, tik plumpt, įšoko į ežerą ir maudosi, matuoja gelmes. Jam taip patiko tyram vandeny pūškentis, kad nelipo iš ežero. Ir dabar jis ten praleidžia savo laimingas dienas, išlipa tik tada, kai jį aplanko dvi dukterys — Audra ir Vėtra.
Asvejoj nardyti labai smagu.. Dugne yra anga, pro kurią galima nusiirti i bet kurį kitą ežerą, net į plačiąsias jūras. . . Tai tikra tiesa, kad Dubingių vandens takai begaliniai. Kiekvienas drąsuolis gali pamatyti ir įsitikinti, jeigu tik moka plaukti ir išdrįstų leistis į šaltus požeminius ežero kanalus.
Tada, kai Dubingių ežero vietoje dunksojo plati dykynė, ten šone ant aukštumėlės,, kur dabar stovi miestelis, gyveno senas žmofgus, vardu Aš Vėjas. Reiikia pridurti, kad jo pati buvo didelė pikčiurna ir taip smarkiai švepluodavo, kad net savo vyro Skaityti toliau.. »
Gairės: Asveja, Dubingių ežeras, Smurto lygis: be smurto, Surinko: Aldona Kandroškaitė, vidutinio ilgio pasakos
Anės kraitis – Obeliai
Seniai seniai gyveno neturtingas dėdulė. Jis turėjo labai gražią dukterį vardu Anę. Apšiurusi jo trobelė stovėjo ant upelio kranto, o jos pašalyje kerojo obelis-Anės kraitis.
Sklido gandai, kad jaunystėje tam neturtėliui dukterį padovanojusi laumė, užtat ji
esanti tokia graži. Mergaitė visus stebino savo dailumu. Bet laimės neturėjo. Kai atėjo metas tekėti, niekaip negalėjo ji išsirinkti jaunikio.
Kas tik atvažiuoja pirštis, tas jai nepatinka.
Pasitaikė ir tokių jaunikių, kurie išvydę skurdą praeidavo pro šalį.
Ilgainiui ne tik tėvas, bet ir pati Anė pamatė, kad jau nėra iš ko rinktis. Pradėjo ji nuolankiau žiūrėti į jaunikius. Bet vis tiek laimės neturėjo. Kiek kartų sutarė vestuves, tiek kartų jos iširo. Pagaliau Anė pasiryžo, kas pirmas pasipirš, už to ji ir tekės. Kitą dieną grįždama iš miško mato, ateina jaunikaitis. Ir toks gražus, kad rodos, gražesnio jau nebegali būti. Tas jaunikaitis nusilenkė Anei iki žemės. Bet neištarė nė žodžio ir pasuko į
pelkyną. “Neik, ten liūnas, įklimpsi!” — perspėjo Anė. Bet jaunikaitis neatsiliepė ir nepaklausė. Tuo pat metu tik blykst, sužaibavo.
Ir sudundėjo griaustinis juodame debesy. Suūžė audra. Per lietų nepamatė Anė, kur dėjosi tas bernužėlis. Sušlapusi parbėgo namo.
Audra nerimo visą naktį, bet rytas išaušo giedras ir gražus. Anė nuėjo prie upelio velėti skalbinių. Įbrido vandenin ir staiga mėlyna
mėlyna pasidarė, lyg dangus būtų nusileidęs. Pakelia akis — gi ant upelio kranto stovi tas jos bernužėlis. Rankoje laiko rugiagėlių glėbį
ir svaido jai žiedus į upelį. Norėjo Anė jį prakalbinti ir padėkoti už gėles. Bet kol sugalvojo ką reikėtų sakyti žiūri, kad jau jo nebėra.
Vakare dar keisčiau tas jaunikaitis pasirodė. Anė sėdėjo po obele. Dangus jau buvo žvaigždėtas. Virš upelio kilo rūkas. O kai patekėjo mėnulis, tiršta migla apgaubė kiemą. Tik girdi, šlept šlept kažkas ateina. Šviesus lyg žiburys praėjo tas jaunikaitis pro šalį, o iš paskos jį nusekė ožka.
Taip prasidėjo nuolatiniai susitikinėjimai.
Vienaip ir kitaip Anė matydavo tą jaunikaitį kasdien. Bet neištarė jis nė vieno žodžio. “Tur būt jis bus nebylys”, nusprendė Anė. Bet tą
pačią dieną vakare išgirdo dainuojant. Sukluso ir nubėgo pažiūrėti prie upelio. O ten jos gražuolis tarp karklų traukia dainą. Balsas kažkoks negirdėtas, o kai išsižioja, nesimato baltų dantų. Dar labiau nustebino dainos žodžiai: “Greitai parvesiu į namus savo Anę, baltą ožkelę. . . Neištrūks, nepabėgs jau iš mano rankelių. . .”
Išsigandusi nubėgo Anė pas senelę žynę ir papasakojo nuotykį. “Tai klajūnas — vandenis. Jis ieško sau vietos poilsiui ir nori turėti žmoną. Šiukštu, nežiūrėk į jį, kad tavęs neapžavėtų ir nenutrauktų į vandens bedugnę”, perspėjo senelė. Anei net plaukai ant galvos pasišiaušė. Juk ji ištisą vasarą, kur tik sutikusi, spoksojo į tą gražų bernelį. Dabar bijojo ir į tą pusę pasižiūrėti.
Atėjo žiema ir bastūnas vandenis dingo. Tik nežinia kas pradėjo baladotis už trobelės durų, ūžaut pakraigėje arba staugti prie upelio. Išėjęs kieman tėvas rasdavo tai akmenis atridentus prie slenksčio, tai rąstus nutemptus į balas, tai malkas išbarstytas ant tako.
Tą žiemą vėl atvažiavo pas Anę piršliai. Šiuo kartu skubiai ji sutarė vestuves, norėdama greičiau išsidanginti iš šito pelkyno. Bet stebėtinai anksti užklupo atlydys. Vestuvių dieną patvino upelis ir vandens srovė sugrūdo prie trobelės kalnus ledų. Ant pievų išsiliejo vandens marios — nei praeiti, nei pravažiuoti.
Reikėjo atidėti vestuves. O pavasaris vis vėlavo. Ledai tirpo ir vanduo slūgo labai pamažu. Tik įpusėjus gegužiui pradžiuvo takai. Tik tada sujudo visi, kas buvo gyvas. Pražydo ir pašalėje obelis—Anės kraitis. Dabar jau galima buvo kelti vestuves.
Į jas pakvietė gimines ir kaimynus. Tris dienas svečiai linksminosi, midų gėrė. Pagaliau susiruošė visi važiuoti pas jaunąjį. Eina Anė atsisveikinti tėvą ir paeiti negali — žemė siūbuoja po kojomis. Pažvelgė pro langą — gi vanduo stulpais aplink trobą trykšta. Ir jau slenkstį semia. Sulipo visi ant stogo ir mato, kad pamiškėje dega laužas, o prie jo guli ožkų banda ir stovi piemuo. Vanduo kyla vis aukštyn ir aukštyn. Jau ežeras tyvuliuoja, bet piemuo lyg nieko nematytų ir negirdėtų. Nė krust. Vestuvininkai puolė ardyti namą ir daryti plaustą. Tada tik atsigręžė piemuo. Ir Anė pažino tą jos bernužėlį —Vandenį. Jis kad suriko ir ėmė mojuoti lazda. O su kiekvienu lazdos mostu verpetai sukasi, putoja, daužo
ir drasko trobą.
Kas laimingas buvo, tas išsigelbėjo ant lentgalio ar pagriebęs rąstą. O kai atsidūrė ant kietos žemės pamatė, kad nebėra nei piemens, nei laužo. Nebėra nė ožkų, tik baltos putos vilnimis verčiasi iš vienos vandenų platybės galo į kitą. Atnešė bangos prie kranto ir Anės vestuvinį nuometą, vandens nutrauktą nuo galvos.
Kur stovėjo skurdžiaus trobelė, dabar banguoja platus ir gilus ežeras, padarytas to Anės bernužėlio vandenio. Ir jis išliko ligi šių dienų.
Vasarą ežero vanduo kiek atslūgsta. O jo vidury visa apsemta tebestovi Anės kraičio obelis. Žvejai traukdami tinklus, dažnai užkliūna už jos viršūnės. Viduržiemį, kai būna skaidrus ledas kaip stiklas, čiuožinėdami vaikai pamato ir tą obelį. Jie įžiūri ten dar nusidriekusį Anės vestuvinį rūbą ir baltus ožkos kailinėlius. Seni žmonės pasakoja, kad gegužės mėnesį Anės obelis pražysta ir kartais išnyra paviršiun jos viršūnė. O rudenį pakrantėje kai kas randa primėtytą daug saldžių obuolių. Sako, kad tai Anė, išlindusi iš gelmių pasivaikščioti juos čia išbarsto. Kam įdomu ir
kas norėtų įsitikinti šito pasakojimo tikrumu, gali nuvažiavęs į Obelius ir visa tai savo akimis pamatyti.
Seniai seniai gyveno neturtingas dėdulė. Jis turėjo labai gražią dukterį vardu Anę. Apšiurusi jo trobelė stovėjo ant upelio kranto, o jos pašalyje kerojo obelis-Anės kraitis.
Gairės: Anės kraitis, Obeliai, padavimai, Smurto lygis: be smurto, Surinko: Aldona Kandroškaitė, vidutinio ilgio pasakos
Stebuklingas žiedas
ienas tėvas mirdamas paliko sūnui tris auk-
sinus. Kol sūnus buvo mažas, tuos auksinus
saugojo motina. Vaikinas paūgterėjo ir kar-
tą prašo motinos duoti vieną tėvo auksiną —
eisiąs į miestą ko nusipirkti. Motina duoda,
ir sūnus išeina. Bet kelyje sutinka seną mote-
rėlę su šuniuku; toji sako:
— Sūnau, pirk mano šuniuką — nesigailėsi!
— Kiek nori gauti?
— Auksiną.
Gerai. Sūnus parsiveda šuniuką namo, o motina raukosi — patys
neturį ko valgyti, kur čia dar šunis šersi.
— Gerai, gerai, mama, mes šuniuko neturėjom, o kaip be jo gy-
vensi? Visi turi šuniukus, ir mes turėsim!
Motina apsiramino. Po kelių dienų sūnus prašo antro tėvo auksi-
no. Motina jau nenori duoti — vėl niekams išleisiąs. Galop vis tik
duoda, ir sūnus išeina į miestą. Šiapus miesto sutinka tą pačią mo-
terėlę su kate.
— Sūnau, pirk mano katytę — nesigailėsi!
— Kiek nori gauti?
— Auksiną.
Gerai. Sūnus parneša katytę namo, o motina bara paskutiniais
žodžiais — patys neturį ko burnon dėti, o jis dar veltėdžius perkąs.
Trečio auksino tikrai nebegausias.
— Gerai, gerai, mama, katytės mes neturėjom, o kaip be murk-
lytės gyvensi? Visi turi katytes — ir mes turėsim!
Motina apsiramino, bet trečio auksino nė negalvoja jam duoti.
Po kelių dienų sūnus vėl panoro miestan nukakti. Bet jis gerai žino:
neduos motina auksino, todėl pats jį pasiėmė ir išėjo drauge su šu-
niūku ir katyte. Vėl sutinka moterėlę. Bet šį kartą jos rankos tuščios:
tik stovi nuleidusi galvą ir. žiūri į žemę. Sūnus klausia:
— Moterėle, ko taip į žemę žiūri?
— Cia, dvi pėdos po žeme, yra rūsys; jeigu žemę atkastum ir
dangtį atkeltum, tai patektum pas mirusią karalaitę, ant kurios piršto
brangus žiedas užmautas. Norėčiau žvilgtelėti j tą žiedą.
Gerai. Sūnus atkasa žemę, įlipa į rūsį ir išneša moterėlei žiedą.
Moterėlė žiūrėjo į tą žiedą, žiūrėjo, paskui sako:
— Sūnau, pirk šį žiedą — nesigailėsi.
— Kiek nori gauti?
— Auksiną.
— Gerai — paskutinis auksinas.
Moterėlė pasiima auksiną ir nueina, prisakiusi tuojau rūsio dangtį
uždaryti.
O sūnus sugalvojo dar kartą rūsį apžiūrėti ir įlindo į vidų. Ta-
čiau tą pačią akimirką dangtis pokšt, ir užsidarė, o jis liko ten kaip
kalėjime — nei tu dangtį pajudinsi, nei ką. Gerokai laiko praėjo.
Tik šit prisiminė pirktą žiedą ant piršto.
„Gaila,— galvoja jis, žiedą sukiodamas,— su šuniu ir kate man
gerai išėjo, o su šituo žiedpalaikiu visai prastai klojasi, nereikėjo
nė pirkti.”
Tai sakydamas, sūnus girdi, kad šuo ir katė rūsio dangtį krabž-
dena.
— Vargšai gyvulėliai, juk jūs dangčio vis tiek nepakeisite. Ai-
man! Kad kas mane iš čia ištrauktų!
Sulig tais žodžiais atbėgo šeši žmogiukai ir kelia dangtį. Sūnus
nustebęs žiūri:
— Iš kur jūs čia atsiradot?
— Tavo žiedas mus pašaukė. Kai tik žiedą pasukiosi ir ko pano-
rėsi, mes tučtuojau ateisime ir viską išpildysirne.
— Ak šitaip! Va čia tai bent. Dabar galite eiti, bet jei kada ko
prireiks, tuojau žiedą pasukiosiu.
Žmogiukai prapuolė, o sūnus su šuniuku ir katyte patraukė kur
kojos neša. Tris dienas ėjo ir priėjo karaliaus pilį, o ten pasiprašė
darbo.
Karalius šiuo metu darbo neturįs, bet už tarną galįs priimti.
Ką gi, ir tai gerai! Taip juodu ir sutaria: karalius turi priglausti
ir tarno gyvuliukus — šuniuką ir katytę. Gerai — tegul jau taip.
Sūnus gyvena sau be vargo.
Bet vieną dieną tarnas užsinori geresnės drapanos. Kas tai jam:
nuėjo į sodą, pasukiojo žiedą, šeši žmogiukai ir žia— ko reikia?
— Geresnės drapanos.
Beregint tarnas su tokiais drabužiais, kad net akį veria. Tik visa
bėda — vyresnioji karalaitė pro langą nužiūrėjo, ką tarnas darė,
kaip su žmogiukais kalbėjo — viską. Graužia ją pavydas, kad ir ji
negali taip greitai įsitaisyti gražių drabužių. Ir — tik pamanykit! —
dabar karalaitė kasdien tyko, kaip tą žiedą iš tarno nučiupti. Kartą
vidurdienį, kai tarnas miegojo pokaičio, karalaitė ant galų pirštų
pristypino ir numovė žiedą. Tarnas paskui visus kampus išnaršė be-
ieškodamas. Galop paklausė šuniuką ir katytę, ar tie nežiną. 2iną,
kurgi ne — matę ant karalaitės piršto. Tarnas tuojau užsipuolė va-
gilę, kad gražiuoju žiedą atiduotų; jeigu ne — paskųsiąs karaliui.
Kur tai matyta! Karalaitei tokie priekaištai, matai, per širdį: ji užsi-
metė tarnui atkeršyti.
Vieną naktį, kai karaliaus nebuvo namie, karalaitė atsikėlė ir
uždegė tarno kambarį, kad tasai miegodamas sudegtų. Bet šuniukas
su katyte laiku prikėlė tarną ir išgelbėjo jį iš gaisro; tiktai sudegė
drabužiai, kuriuos žmogiukai buvo atnešę. Pareina karalius ir ima
smarkiai barti tarną: jei savo kambarį sudeginęs, tai kada ir visą
pilį supleškinsiąs. Ką su tokiu daugiau darysi — į kalėjimą! Vargšas
tarnas, visai nekaltas, sėdi kalėjime. Kalėjimas, lyg tyčia, ežero sa-
loje, kur šuniukui ir katytei sunku nusigauti. Vargšai gyvuliukai,
vienas inkšdamas, kitas miaukdamas, keletą dienų lakstė po kara-
liaus kiemą. Tik vienąsyk katytė pamatė ant karalaitės lango kaž-
ką spindint.
— Tai ne kas kitas, kaip mūsų pono žiedas,— sušuko katytė ir
ėmė tykoti, gal kas duris pravers. Netrukus pati karalaitė duris virs-
telėjo. Katytė pro kojas šmurkšt, įbėgo į kambarį ir išnešė žiedą.
Šuniukas, iš džiaugsmo ratu lakstydamas, atidumia priešais katytę
ir šaukia:
— Duokš man, duokš man! Aš noriu žiedą nešti!
Katytė činkt ant žemės, šuniukas kapt į nasrus, o abudu kone
pakvaišę iš džiaugsmo. Katytė nugarą išrietus lekia paskui šuniuką,
o tasai lodamas paskui katytę ratu dumia. Karalaitė žiūri: ko tie
tarno gyvuliukai taip paikioja! Ogi žiūri — šuniukui lojant, žiedas
tik lept iš nasrų, ir iškrito. Ji tuojau pribėgo, žiedą pasičiupo, nusi-
plovė ir į burną įsidėjo, kad daugiau jis niekam į rankas nebekliūtų.
O kitą dieną į vakarą katytei vėl gera mintis šovė: ji patyliukais
įlindo į karalaitės kambarį ir pasislėpė po lova. Kai tik karalaitė už-
migo, katytė su kojele ėmė jai kutenti lūpas. Karalaitė per miegus jau
vieną kartą prikando lūpą — taip panižo. Po kiek laiko — vėl kute-
na; toji antrą kartą ėmė lūpą kandžioti. Ir vėl kutena; dabar taip
krimstelėjo, kad net pabudo. Bet vienas plaukelis nuo katytės kojelės
jai pakliuvo burnon. Karalaitė jį tuojau spiaut. O kai spiovė plau-
kelį—ir žiedą išspiovė. Šoko to žiedo lovoje graibstyti, o katytė
jau pasičiupo jį ir vėl palovy tūno. Rytą katytė išbėgo iš kambario,
nunešė žiedą šuniukui ir sako:
— Na, daugiau nekvailiokime, tuoj pat plaukiame į ežero salą
pas savo poną!
Plaukia plaukia, pusę ežero nuplaukė, katytė pavargo ir ėmė
kriokti.
— Murklyte, tau sunku kvapą atgauti, duok žiedą man, bus
lengviau plaukti.
Katytė norėjo atiduoti šuniukui žiedą, o tas tik kliunkt į vandenį,
ir nugrimzdo į ežero dugną! Nepataikė, vargšelė. Nieko nedarysi —
plaukia atgalios. O ežero dugne žiedą prarijo žuvis. Kitą dieną tą
žuvį sužvejojo karaliaus žūklys ir atidavė pietums pataisyti. Virė-
jas išskrodė žuvį, o vidurius į mėšlyną išmetė. Laimė, katytė tų vi-
durių užsimanė. Beėsdama ir rado prapuolus; žiedą. Ko laukti —
tuojau nulėkė pas šuniuką su džiugia naujiena, o šuniukas sako:
— Duokš man tuojau žiedą į nasrus! Aš jį nunešiu, tu nemoki
taip gerai plaukti, gali vėl išmesti.
Gerai. Šį kartą gyvuliukai laimingai nuplaukė iki kalėjimo. Ka-
linys, savo bičiulius išvydęs, labai apsidžiaugė ir atidarė langą. O
katytė užsiropštė siena ir padavė jam žiedą. Akies mirksniu tarnas
užsimovė žiedą, pasukiojo ir pagalvojo: „Kad žmogiukai mane, šu-
niuką ir katytę anapus ežero nuneštų!”
Kaip mat viskas išsipildė.
„Kad žmogiukai mane vien auksu apgerbtų!”
Ir vėl viskas išsipildė — kalinys dabar už visus karalius labiau
žėri.
Nueina į karaliaus pilį ir sakosi esąs jaunikis, norįs jauniausiajai
karalaitei pasipiršti. Karalius galvoja: „Didelė garbė turėti tokį žentą,
kuris vien auksu rengiasi. Kas taip puošiasi, prastas žmogus nebus—
tegul eina.”
Sutaria su jauniausia karalaite vestuves. O antroji sesuo, kuri
tarno taip nekentė ir jo žiedą vogė, tik pirštus kramto, kad ne jai
teko toks puikus jaunikis. _^^^^^^^^^^^^^^^^
Kai sutarė vestuves, jaunikis išėjo j lauką, pasukiojo žiedą ir
pagalvojo: „Kad čia atsirastų deimanto pilis, kurioje galėčiau ves-
tuves kelti!” Tuojau pilis radosi. Tada atšoko vestuves ir gyveno
laimingai. O šuniuką ir katytę jaunavedžiai labai gražiai laikė, nes
jie savo poną išgelbėjo.
Vienas tėvas mirdamas paliko sūnui tris auksinus. Kol sūnus buvo mažas, tuos auksinus saugojo motina. Vaikinas paūgterėjo ir kartą prašo motinos duoti vieną tėvo auksiną — eisiąs į miestą ko nusipirkti. Motina duoda, ir sūnus išeina. Bet kelyje Skaityti toliau.. »
Gairės: Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: be smurto, Stebuklingas žiedas, vidutinio ilgio pasakos