Vienas tėvas turėjo tris sūnus: du protingus, trečią kvailą. Kartą tėvas pasišaukia sūnus ir sako:
— Klausykite! Ką visi namuose beveiksimi, gal kuris iš jūsų norėtumėt pasaulyje laimės paieškoti?
You are currently browsing articles tagged vidutinio ilgio pasakos.
Gairės: Lietuvių liaudies pasakos, Senas kapšiukas, Smurto lygis: raudonkepuraitė, vidutinio ilgio pasakos
DEVYNI BROLIAI IR JŲ SESUO ELENYTĖ
Buvo devyni broliai ir sesuo Elenytė. Tėvai mirdami paliko sūnums po kumelį, o dukteriai kumelę, šitų devynių kumelių
motiną. Vieną gražų pavasarį priešai užpuolė kraštą, ir broliai išjojo karan. Elenytė atliko namie viena.
Ilgai ji laukė brolių. Praėjo devyneri metai, o jų kaip nėra, taip nėra. Tada ji pasikinkė savo kumelytę ir išvažiavo
brolių ieškoti. Važiuoja važiuoja ir nežino, ar toli dar jos broliai. Ir ėmė Elenytė dainuoti:
Sužvenk, kumelėle,
Sužvenk, juodbėrėle:
Kur tavo devyni sūneliai,
Ten mano devyni broleliai!
Sužvingo kumelė, ir Elenytė iš užu šimto mylių išgirdo devynių kumelių žvengimą. Elenytė ir nuvažiavo ton pusėn,
iš kur girdėjo žvengimą. Važiuoja ji pro didelį mišką, žiūri — atbėga kiškelis ir sako:
— Elenyte, pavėžėk mane, atsiveja šaulys su skalikais!
Elenytė paėmė kiškelį ir įsidėjo ratuosna. Skalikai bėgo ir prabėgo pro šalį.
Važiuoja ji toliau ir privažiuoja laumę. Laumė šliaužia geldoje kiaulę pasikinkiusi, žarnomis įsivadelėjusi, bjauriais skarmalais apsitaisiusi. Važiuoja jiedvi ir privažiuoja dvi upes.
Laumė ir sako:
— Elen, Elen, eiva pasimaudyti! Sita upė pienu teka, ana upė krauju verda.
O kiškelis sako:
— Elenyte, Elenyte, laumės neklausyki! Sita upė krauju verda, ana upė pienu teka.
Laumė perpykusi griebė ir išsuko kiškeliui kojytę. Elenytė nepaklausė laumės ir nėjo maudytis. Važiuoja toliau ir vėl privažiuoja dvi upes. Vėl laumė šaukia:
— Elen, Elen, eikš maudytis! Sita upė pienu teka, ana upė krauju verda!
Kiškelis vėl sako:
— Elenyte, Elenyte, neiki! Sita upė krauju verda, ana upė pienu teka.
Laumė perpykusi išsuko kiškeliui kitą kojytę. Elenytė paklausė kiškelio ir nėjo maudytis. Netrukus ir vėl privažiavo
dvi upes. Kiškelis vėl neleido Elenytės maudytis. Laumė išsuko jam užpakalines kojytes. Pagaliau nusuko jam laumė
galvytę, ir kiškelis mirė. Elenytė ir laumė vėl privažiavo dvi upes. Laumė Elenytę vadina kraujo upėje maudytis. Dabar jau
nebuvo, kas perspėja Elenytę, ir ji nuėjo su laume maudytis.
Laumė greičiau iššoko iš upės, užsivilko Elenytės drabužius ir įsėdo jos ratuosna. Elenytei nebuvo kas darą: ji turėjo vilktis laumės skarmalus. Įsisėdo Elenytė geldon ir važiuoja. Laumė drūtu balsu sugiedojo:
Sužvenk, kumelėle,
Sužvenk, juodbėrėle:
Kur tavo devyni sūneliai,
Ten mano devyni broleliai!
Kumelė nepaklausė laumės ir nesužvingo. Tada laumė liepė Elenytei pagiedoti. Elenytė sugiedojo, ir sužvingo kumelėlė. Sužvingo devyni kumeliai visiškai nebetoli. Laumė ir nuvažiavo ton pusėn, liepusi Elenytei sekti paskui. Netrukus abidvi įvažiavo brolių kieman. Broliai laumės nepažino, iš drabužių manė, kad jų sesuo, tik labai stebėjosi: Elenytė buvo labai graži, o šitoji tokia baisi, drūta.
– O čia mano piemenė! — pasakė laumė ir parodė broliams Elenytę. Broliai Elenytės nepažino, bet jos veidelis priminė jiems seserį, ir jie norėjo įsivesti ją rūman. Laumė neleido ir liepė jai naktį arklius ganyti. Broliai įsivedė laumę į vidų, pasodino už stalo, midum, vynu girdė, o Elenytė nuėjo arklių ganyti. Elenytė, ganydama arklius, verkia ir verkdama gailiai dainuoja:
Laumė ragana midų, vyną geria,
Brolių seselė žirgelius gano!
Paskui, žiūrėdama į mėnesio pilnatį, vėl sudainavo:
Oi mėnuli, mėnulėli, pasakyki manei,
Ką danguj beveikia mano tėveliai?
Ir mėnulis jai atsakė:
Tavo tėvelis midų, vyną geria,
Tavo motutė šilko gijas daro.
Laumė ragana išėjo ant priebučio ir, išgirdusi tas dainas,
suriko drūtu balsu:
Tavo tėvas mėšlą mėžia,
Tavo močia skiedras renka.
Broliai išgirdo Elenytę dainuojant. Jiems labai patiko tos dainos. Ir kitą naktį vyresnysis brolis nuėjo drauge arklių ganyti, jos dainuojant paklausyti. Bet jis greit užmigo ir nieko negirdėjo. Trečią naktį nuėjo kitas brolis. Tasai taip pat užmigo ir dainuojant negirdėjo. Taip ėjo visi broliai iš eilės, bet nė vienas negirdėjo. Pagaliau išėjo jauniausias brolis. Nuėjęs atsigulė ir apsimetė miegąs. Tada Elenytė pradėjo kaip kasnakt verkti ir uždainavo:
Laumė ragana midų, vyną geria,
Brolių seselė žirgelius gano!
Elenytei baigus dainuoti, brolis sako:
— Paieškok man galvą!
Elenytė ieškojo jam galvą, o ašaros iš akių ant jo galvos tik byra, tik byra. Tuo metu kažin kas sužibo ant jos rankos,
ir brolis pažino Elenytės žiedelį, kurį motutė buvo palikusi. Brolis nustebęs paklausė, iš kur tas žiedelis? Elenytė jam viską papasakojo. Ir nutarė broliai laumei raganai atkeršyti: kitą dieną jie ištepė kumelę degutu ir pastatė prie durų. Paskui
nuėjo pas laumę ir sako:
— Eime, sesele, po sodą pasivaikščioti!
Laumė išėjo ir, pamačiusi prie duru degutuotą arklį, suriko:
— Ko gi čia toji kumelė stovi?
Broliai sako:
— Sušerk jai, sesele, ranka,— pati nueis.
Laumė sušėrė kumelei, ir jos ranka prilipo. Broliai sako:
—. Serk kita ranka,— toji atšoks!
Laumė sušėrė, ir kita ranka prilipo.
Tada ji spyrė koja,— ir koja prilipo, spyrė kita,— ir kita prilipo. Broliai sako:
— Serk, sesele, pilvu, tai atšoks ir rankos, ir kojos!
Laumė sušėrė, ir visa prilipo. Tada broliai sako kumelei:
— Neški, kumelėle, laumę raganą, kur saulelė nešildo, kur vėjelis neužpučia, kur joks žvėrelis neužeina, kur joks paukštelis neatskrenda!
Paskui dar liepė vyno upėje nusimazgoti, šilko pievoje išsivartyti ir pargrįžti namo. Kumelė taip ir padarė. O broliai ir sesuo gyveno ilgai ir laimingai. Ir dabar tebegyvena, jei dar nemirė.
Buvo devyni broliai ir sesuo Elenytė. Tėvai mirdami paliko sūnums po kumelį, o dukteriai kumelę, šitų devynių kumelių
motiną. Vieną gražų pavasarį priešai užpuolė kraštą, ir broliai išjojo karan. Elenytė atliko namie viena.
Gairės: devyni broliai ir jų sesuo Elelnytė, Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: blogiau nei raudonkepuraitė, vidutinio ilgio pasakos
Vienas vargingas žmogus turėjo vienturtį sūnų. Pasitaręs su žmona, nusprendė atiduoti jį mokytis amato:
– Taip pats lengviau duoną užsidirbs ir mus vargšus senatvėj išmaitins.
Skaityti toliau.. »
Gairės: Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: raudonkepuraitė, Vargšas leidžia sūnų į mokslą, vidutinio ilgio pasakos
Seniai, labai seniai viename kišlake gyveno jaunuolis. Jis vadinosi Tugrys. Jis nieko daugiau neturėjo, tiktai žirgelį. Kartą jis išvyko darbo ieškoti. Paieškojo viename kišlake, kitame — niekur nieko nerado. Tada jis sėdo ant savd žirgo ir išjojo į tolimą šalį — laimės ieškoti.
Skaityti toliau.. »
Gairės: Smurto lygis: raudonkepuraitė, Tugrys ir Egrys, Uzbekų pasakos, vidutinio ilgio pasakos
Meldynuose veisėsi pulkas lapių, tarp kurių viena buvo gudruolė, praminta Švelniakaile.
Kartą auštant Svelniakaile slapta nuo kitų savo kūmučių nustyrino į artimiausiąjį kaimą.
Skaityti toliau.. »
Gairės: Lapės beuodegės, Smurto lygis: raudonkepuraitė, Uzbekų pasakos, vidutinio ilgio pasakos
STEBUKLINGAS AKMUO ACHANRABAS
Seniai, labai seniai gyveno viename kišlake motina su sūnumi.
— Sūneli, — tarė kartą motina, — še tau pinigų, nueik į pre-
kyvietę ir nupirk duonos.
Berniukas pasiėmė pinigus ir išėjo iš namų.
Gatvių sankryžoje vaikiūkščiai tąsė mažytį pusdvėsį kačiuką.
Berniukui pagailo kačiuko. Jis tarė:
— Ei, vaikai, parduokite man kačiuką!
— Imk, — atsakė vaikai.
— O kiek jūs norite už jį?
— Kiek duosi, tiek.
— Šekit!
Berniukas atidavė vaikiūkščiams pinigus, prisiglaudė kačiuką
prie krūtinės ir grįžo namo.
— Ar parnešei? — klausia jį motina.
— Parnešiau, tik ne duonos, o kačiuką, — atsako berniukas.
— Kaip tai, sūneli?
Berniukas ir pasipasakojo motinai, kaip viskas nutiko.
— Nieko, mamyte, — pridūrė jis, — apseisime vieną dieną be
duonos.
Kitą dieną motina padavė sūnui pinigų ir pasiuntė jį pas
mėsininką nupirkti mėsos.
Berniukas žingsniuoja gatve ir mato—vaikiūkščių gauja
apspitusi vargšą drebantį šuniuką ir belaidanti į jį akmenimis.
Pagailo berniukui šunyčio.
— Ei, vaikai, — tarė jis, — parduokite man šitą šuniuką!
— Pirk.
— Kiek jūs norit už jį?
— Kiek duosi, tiek.
— Šekit!
Vaikai atidavė berniukui šunytį, ir jis grįžo su juo namo.
— Na, ar parnešei mėsos, sūneli? — klausia motina.
Berniukas tarė:
— Nepykite, mamyte: už tuos pinigus, kuriuos man davėte,
nusipirkau šuniuką.
Motina nuliūdo:
— Oi, sūneli, vargais negalais sutaupėme pinigų kąsneliui
mėsos, o tu, užuot nupirkęs mėsytės, įsigijai šuniūkštį! Kam jis
mums, vargšams, reikalingas? Juk ir lakinti jo nėra kuo!
— Nieko, mamyte, išsiversime ir be mėsos. O šuniuką kaip
nors išlaikysime.
Trečią dieną motina davė sūnui dar truputį pinigų ir liepė
nupirkti lašinių.
Berniukas išėjo į prekyvietę. Žiūri — gatvėje vaikiūkščiai
betąsą peliukę, pakliuvusią į slastus.
— Ei, vaikai, ar neparduotumėte peliukės? — pasiteiravo
berniukas.
— Parduodame.
Atidavė jiems berniukas pinigus, pasiėmė peliukę ir sugrįžo
namo.
— Na, sūneli, ar parnešei lašinių? — klausia motina.
— Atleiskite, mamyte, — atsakė berniukas ir pasipasakojo,
kaip jis nupiikęs peliukę.
Motina labai mylėjo sūnų, todėl ir šį kartą jam neprikaišiojo.
Prabėgo nemaža laiko. Berniukas tapo jaunuoliu, šuniukas —
šunimi, kačiukas — katinu, o peliukė — pele.
Kartą jaunuolis sužvejojo upėje žuvį. Jis ją išdorojo, o vidu-
rius išmetė šuniui. Šuo ėmė juos ėsti ir aptiko žaižaruojantį kaip
saulė akmenėlį. Jaunuolis išvydo akmenėlį ir apstulbo iš džiaugs-
mo: juk tai buvo stebuklingasis akmuo achanrabas!
Jaunuolis pasidėjo akmenuką ant delno ir tarė:
— Achanrabai, duok man pietų!
Šitai pasakęs, apsidairė — ir išsižiojo iš nustebimo: priešais
jį ant baltos staltiesės atsirado tokių gardžių ir tokių retų patie-
kalų, kokių jis nė sapnuote nebuvo sapnavęs.
Jaunuolis leidosi tekinas pas motiną parodyti jai nuostabiojo
savo radinio. Motina apsidžiaugė, ir ėmė jie nuo to laiko gyventi,
nieko nestokodami.
Kartą pasitaikė jaunuoliui išvysti mieste neregėtą gražuolę.
„Būtinai turiu ją vesti!” — nusprendė jaunuolis ir pasipasa-
kojo, ką sugalvojęs, motinai.
— Oi, mano sūneli! — tarė jam motina. — Juk ji chano duktė,
o mes vargšai, kam mums reikia tokios giminystės? Aš nė pirš-
liais pas ją neisiu.
— Ne, jūs turit eiti! — prašė jaunuolis.
Motina ilgai atsikalbinėjo, bet paskui sutiko.
— Ką gi darysi, —tarė ji, —eisiu. Tik vis tiek dar niekas
chano rūmuose nėra laimės radęs…
Kitą dieną anksti rytą chanas išėjo iš savo rūmų, žiūri — apie
duris jau švariai nušluota ir viskas aplinkui kuo gražiausiai
sutvarkyta.
Antrą dieną žiūri chanas — vėl rūmų prieangis kažin kieno
nušluotas ir sutvarkytas.
Chanas nustebo ir nusprendė pastatyti nakčiai priešais
rūmus sargybą.
Išaušus sargybiniai pačiupo ir atvedė pas chaną jaunuolio
motiną, kuri kasnakt vaikščiodavo chano rūmų prieangio šluoti.
— Sakyk man, kam tu tai darai? — paklausė chanas.
— Aš noriu pripiršti jūsų dukteriai savo sūnų — vargdienį
jaunuolį, bet nedrįstu tiesiog pas jus ateiti, — tarė moteris. — Ir
sargyba gal nebūtų praleidusi!
Užsirūstinęs chanas įsakė tuojau pat nubausti akiplėšą. Bet
viziris, sėdįs chano dešinėje, patarė jam:
— Kam žudyti vargšę moterį? Pareikalaukite iš jos ko nors
neįvykdomo, ir ji pati liausis vaikščiojusi į rūmus.
Chanas paklausė vizirio ir tarė:
— Eik ir pasakyk savo sūnui: tegu atsiunčia kaip išpirką už
dukterį keturiasdešimt auksu apkrautų kupranugarių!
„Iš kur mudu imsim šitiek aukso?” — pamanė vargdienė.
Susikrimtusi grįžo namo ir papasakojo sūnui, ko pareikalavęs iš
jos chanas.
— Nesigraužkite! — nuramino motiną sūnus.
Jis teištarė tik vieną žodį stebuklingajam akmeniui achan-
rabui — ir rytą prie vargšės senutės lūšnelės priėjo keturiasde-
šimt kupranugarių, apkrautų auksu.
— Motule, nuveskite kupranugarius chanui, — tarė sūnus.
Motina nusistebėjo ir nuvedė kupranugarius su auksu prie
chano rūmų.
Chanas apstulbo, bet tuojau pat įsakė:
—■ Eik ir pasakyk sūnui, tegu pastato nuotakai rūmus iš gryno
aukso. Tuomet ir apie vestuves bus galima pakalbėti.
Motina susikrimto dar labiau; grįžusi pas sūnų, papasakojo
apie naują chano užgaidą.
Sūnus sako:
— Nesigraužk: bus ir rūmai iš gryno aukso!
Jaunuolis sušnibždėjo stebuklingajam akmeniui achanrabui
porą žodžių, — ir po nakties paupyje išdygo puikūs rūmai iš
gryno aukso. Tokių rūmų dar niekas visame pasaulyje nebuvo
matęs.
Motina nuėjo pas chaną ir sako:
— Didysis chane, rūmai pastatyti! Eikime pasižiūrėti.
Chanas išėjo drauge su viziriais, išvydo aukso rūmus ir net
išsižiojo iš nustebimo.
Dabar jau šachas nebegalėjo išsižadėti savo žodžių. Jis iškėlė
puikias vestuves ir išleido dukterį už jaunikaičio.
O chano rūmuose gyveno senė — pikta burtininkė. Ji nu-
sprendė ištirti, kaip šitas jaunuolis sugebėjo per vieną naktį
pastatyti tokius puikius rūmus iš gryno aukso.
Burtininkė nuėjo aplankyti chano dukters ir prikalbėjo ją
visko išklausinėti patį jaunikaitį.
Chano duktė įniko kamantinėti vyrą. Jaunikaitis ėmė ir pasi-
pasakojo:
— Aš turiu stebuklingąjį akmenį achanrabą. Jo padedamas,
galiu gauti viską, ko tik pageidauju.
— Kur tu laikai achanrabo akmenį? — pasiteiravo žmona.
— Aš laikau jį burnoje, po liežuviu, — atsakė jaunikaitis.
Kitą dieną chano duktė viską papasakojo burtininkei.
Burtininkė palaukė nakties. Jaunikaičiui kietai užmigus, jinai
išėmė iš jo burnos stebuklingąjį akmenį.
— Ei, achanrabai, — įsakė ji, — perkelk aukso rūmus drauge
su chano dukteria tiesiog prie chano rūmų! O vargdienį palik
vieną tenai, kur pirma jis gyveno.
Tą pačią akimirką aukso rūmai ir chano duktė atsidūrė greta
chano rūmų.
Rytą nubudo jaunuolis, atsimerkė ir išvydo, kad jis tebesąs
vienas vargingoje lūšnelėje, kaip ir buvęs. Greta jo besėdinti jo
motina ir beverkianti, o iš kertės bežvilgčioją į jį katė, šuo ir pelė.
— Vargas man! — sušuko jaunuolis. — Dingo stebuklingasis
mano akmuo! Ką aš dabar bedarysiu? ..
Puolė jis kniūpsčias ant plūktinės aslos ir gailiai gailiai
pravirko.
Šuniui, katei ir pelei pagailo savo šeimininko. Jie ėmė galvoti:
„Ką gi čia mums padarius? Kaip nelaimėje pagelbėjus?”
Staiga šuo sulojo, katė sukniaukė, pelė sucypė. Visi kartu jie
iššoko iš pirkelės ir dingo.
Visą dieną bėgo šuo, katė ir pelė neatsikvėpdami ir vakarop
pribėgo chano sodą. Žiūri — už sienų bežvilgą jų šeimininko
aukso rūmai.
— Reikia mums prasigauti į aukso rūmus! — nutarė šuo,
katė ir pelė.
Bet visi vartai buvo stipriai uždarinėti. O sienos aplink rūmus
aukštos — nei perlipsi, nei apeisi.
Emė šuo, katė ir pelė tartis, kas daryti.
Pelė įniko mitriai kasti letenomis, paskui stvėrėsi darbo katė,
o po jos — šuo. Visi sukibę jie beregint iškasė urvą po siena.
Pirmoji pralindo pelė. Po jos — katė. O šuo liko saugoti
prakaso.
Peliukė su kate ėmė šniukštinėti po visas rūmų menes ir
galiausiai įsmuko į vieną kambarį. Cia miegota pačios chano
dukters. Greta jos snaudė burtininkė. Šios lūpos buvo itin stipriai
sučiauptos.
Protingoji pelytė tuojau pat sumojo, kad stebuklingasis
akmuo achanrabas bus betūnąs burtininkės burnoje po liežuviu.
Pelytė atsargiai užsiruopštė, ištiesė uodegą ir ėmė ja, kaip šiau-
deliu, kutenti burtininkei nosį.
„Apči!” — sučiaudėjo burtininkė ir plačiai išsižiojo. Akmuo
achanrabas išsprūdo jai iš burnos, o katė tą pačią akimirką čiupt
akmenį!
Kol burtininkė atsitokėjo, pelytė ir katė galvotrūkčiais leidosi
ten, kur jųdviejų laukė šuo. Šisai pačiupo akmenėlį į nasrus,
ir jie nubėgo atgal, namo.
O chano rūmuose pakilo triukšmas:
— Gaudykit! Laikykit!
Bet niekas nė nepamanė, kad stebuklingasis akmuo achan-
rabas galėtų būti po kokio nors palaido šuns liežuviu.
Netrukus šuo, katė ir pelytė pribėgo upę.
■— Per upę akmenėlį nešiu aš, — tarė katė.
— Ne, — atsakė jai šuo: — tu blogai plauki, dar gali nuskęsti
drauge su juo.
Pelė taip pat norėjo nešti akmenį achanrabą.
Jie ilgai ginčijosi, bet šuo visus nuginčijo, ir akmuo achan-
rabas pakliuvo į jo nasrus.
Jie subrido į upę. Staiga šuo išvydo vandenyje savo atvaizdą,
tarė, kad tai esąs kitas šuo, ir kad amtelėjo:
— Am-am!
Stebuklingasis akmuo achanrabas išslydo jam iš po liežuvio
ir pliumptelėjo į upę. Tą pačią akimirką didžiulė žuvis švapt
prarijo jį ir nuplaukė.
— Sakiau, kad ne tau nešti akmenį! — prikišo katė.
Bet ką dabar bekalbėtum — žodžiai nieko nebepagelbės.
Netoliese buvo išsistatęs žvejų kaimelis. Šuo, katė ir pelytė
įsikurdino čia, slankiojo kiekvieną dieną apie žvejus ir vis kažin
ko laukė.
Kartą žvejys pagavo didelę žuvį. Perskrodė ją ir išmetė
vidurius. Šuo ir katė įniko juos ėsti. Ir staiga katė garsiai
sukniaukė iš džiaugsmo: žuvies viduriuose ji rado kažkokį akme-
nėlį. Tai būta stebuklingojo akmens achanrabo.
Ilgai nebegalvodami, šuo, katė ir pelytė kiek beįkabindami
nudūmė pas savo šeimininką. Jaunuolio motina išvydo juos ir
sušuko:
— Žiūrėk, sūneli! Parbėgo tavo šuo, katė ir pelė!
Jaunuolis pakėlė galvą.
Katė murkdama užšoko jaunuoliui ant kelių ir išmetė iš nasrų
akmenį achanrabą.
Jaunuolis išvydo stebuklingąjį akmenį, pačiupo jį ir tarė:
— Kaip gyvas nepamiršiu tokio gero!
— O mes visą gyvenimą pasiruošę tarnauti tau, nes kitados
išgelbėjai mus nuo mirties! — atsakė jam šuo, katė ir pelytė.
Tuomet jaunuolis pasidėjo akmenėlį ant delno ir įsakė:
— Ei, achanrabai, aš noriu, kad aukso rūmai vėl čionai
atsidurtų!
Nesuskubo ištarti šitų žodžių, tik staiga priešais jį iškilo
aukso rūmai, o juose — chanas, chano duktė, piktoji burtininkė,
sargybiniai ir budeliai.
Tuomet motina tarė jaunuoliui:
— Nereikia mums, sūneli, nei aukso rūmų, nei chano su jo
budeliais, nei chano dukters su josios burtininke.
— Tikra tiesa, — sutiko jaunuolis.
Jisai tučtuojau įsakė akmeniui achanrabui, ir viskas iš karto
dingo: ir rūmai, ir chanas, ir chano duktė.
Jaunuolis susituokęs su sodininko dukteria ir iki savo gyvos
galvos laimingai gyvenęs. O drauge su juo gyvenę šuo, katė
ir pelytė.
ALKANAS VILKAS
Alkanas vilkas ilgai slampinėjo beieškodamas grobio, visai
nusikamavo ir nusprendė: „Kas tik bepakilus, tą ir suėsiu!”
Ir staiga nežinia iš kur atbėga priešais jaunutis ėriukas.
„O, koks puikus ėriukas!” — mano vilkas, ir seilės jam varva.
Pastojo vilkas ėriukui kelią ir sako:
— Na, aš tuojau pat tave suėsiu!
— Argi taip be niekur nieko ir suėsi?
— O kaipgi dar galima kitaip ėsti?
— Jeigu nori, kad būtų skanu, — atsakė ėriukas, — eik
j kišlaką, atsinešk iešmą, svogūnų ir pipirų. Paskui papiauk
mane, pamauk gabaliuką mėsos ant iešmo, paruošk gerą šašlyką.
Užpiaustyk ant viršaus svogūnų, pabarstyk pipirų ir ėsk sau
sveikas! Pasaulyje nėra nieko skanesnio už šašlyką. 2monė9
visuomet taip daro.
— Teisingai daro! — pritarė vilkas.
Vilkas nužiebė į kišlaką. Pakeliui jis sutinka piemenis ir
klausia:
— Ei, piemenys, ar neturite iešmo, svogūnų ir pipirų? Aš
noriu iš ėriuko išsikepti šašlyką ir skaniai pavalgyti.
Piemenys, neilgai svarstę, griebėsi už lazdų.
— Še tau iešmas! Še tau svogūnų! Še tau pipirų! — lupdami
jie šūkalojo ir taip apkūlė vilką, jog tasai vos gyvas nuo jų
bepaspruko.
Atžiebia jis, kur pirma buvęs, o ėriuko jau nebesą.
„Ką gi man dabar daryti?” — mąsto vilkas.
Vos bepavilkdamas kojas, jisai nukėblino toliau. Ieškojo
ieškojo, ką benusitverti, ir sutiko ant kelio arklį.
— Ei, arkly, aš tave suėsiu! — šoko prie jo vilkas.
O arklys jam atsako:
— Vilke, ko rėki, kvaily? Aš jau seniai tavęs laukiu. Dar
tavo tėvas man buvo sakęs: „Tave suės mano sūnus, kai bus
alkanas.” Jis man užpakalinėje kojoje netgi ženklą įspaudė.
Jei netiki, pats pasižiūrėk.
Užbėgo vilkas iš užpakalio, norėdamas pasižiūrėti katra koja
paženklinta.
— Štai, — sako arklys ir pakelia užpakalinę koją.—Va,
žiūrėk!
Ir kad spirs vilkui iš visų jėgų kanopa į snukį! Kokius dešimt
žingsnių lėkė vilkas kūlvirsčiais ir kad dėjosi ant kelio, tai ir
nebeatsikėlė.
ASILAS IŠMINČIUS
Gyveno kadaise asilas ir, kaip kad visi asilai, tarėsi, jog
gudresnio už jj nesą pasaulyje.
Kartą užėjo asilas į sodą. Žiūri: kabo ant aukštų obelų
nedideli raudonpusiai obuoliai, o greta, moliūgų lauke, ant lai-
bučių vytelių noksta didžiuliai moliūgai.
Dirstelėjo asilas dar kartą į obuolius viršum savo galvos,
paskui į moliūgus sau po kojomis ir iš apmaudo net ausimis
pakarpė:
— Kaip kvailai, — sako, — viskas pasaulyje sutaisyta! Jeigu
duotų man, asilui išminčiui valią, aš viską saviškai pertvarkyčiau!
Nugirdo tuos žodžius žvirblis, tupįs netoliese ant šakos,
ir paklausė:
— O sakykite, gerbiamiausias, kas gi jums taip nepatiko?
— Argi tu pats nepastebi? — atkirto jam asilas. — Štai
žiūrėk—ant tokio didžiulio medžio kabo obuoliukai vaiko
kumščio didumo, o antai moliūgai, didesni už mano galvą, vos
tesilaiko ant kažin kokio laibučio stiebelio.
— Cia ir yra visa išmintis, — atkirto jam žvirblis.
— Kokia čia išmintis! — suirzo asilas. — Štai jeigu ant
didelių obelų augtų obuoliai tokio dydžio kaip moliūgai, o ant
laibučių stiebelių augtų moliūgai maži kaip obuoliai, tuomet
viskas būtų išmintinga!
Asilas pasakė ir ėmė kasyti šoną į obelį. Tuojau iš viršaus
bubtelėjo obuolys, ir kad kaukštelėjo asilui į galvą!
— Oi-oi-oi! Vargšė mano galve-e-elė! — subliuvo asilas.
Žvirblis nusijuokė.
— Na štai, matote, gerbiamiausias išminčiau, — tarė jis: —
laimė, kad obuolio būta ne moliūgo didumo, nes antraip iš jūsų
galvos nieko nebebūtų likę!
— Tai-ip, — vos bepratarė asilas ir paskubėjo nešdintis
toliau nuo obels.
Seniai, labai seniai gyveno viename kišlake motina su sūnumi.
— Sūneli, — tarė kartą motina, — še tau pinigų, nueik į prekyvietę ir nupirk duonos. Berniukas pasiėmė pinigus ir išėjo iš namų.
Gairės: achanrabas, Smurto lygis: be smurto, Stebuklingas akmuo arcanrabas, Uzbekų pasakos, vidutinio ilgio pasakos
ACHMADAS IR ŠACHAS
Seniai, labai seniai vieną šalį valdė žiaurus šachas. Jis mė-
gaudavosi žmonių kančiomis, jis džiūgaudavo dėl žmonių siel-
varto. Kasdien tekėdavo nekaltų žmonių kraujas, o šachas tik
juokėsi.
Gyveno tame krašte ir senas poetas dainius. Jis buvo išmin-
tingas, pražilęs. Ir graudu jam buvo žiūrėti į vargdienių kančias.
Kartą atėjo senasis poetas pas šachą.
— Ei, ko tau reikia, žilabarzdi? — suriko šachas.
Poetas atsakė:
1. Uzbekų liaudies pasakos
17
O šache, kankini tu liaudį!
Kasdien labiau tu žmones spaudi.
Bet keršto kraujuje nepaskandinsi.
Turėsi atpildo sulaukti!
Šachas išsigando ir įtūžo.
— Šis senis iš proto išsikraustė! — suriko jis. — Mane pa-
mokyti sumanė! Ei, budeliai, nužudykite jį! Ir kartu su juo
nužudykite visus kitus žilabarzdžius! Nes šiaip dar koks nors
pakvaišėlis prisistatys man pamokslauti.
Šoko budeliai vykdyti šacho įsakymo. Emė vaikščioti iš namo
į namą, gaudyti senius. Ir netrukus visoje šalyje nebeliko gyvo
nė vieno žilabarzdžio. Kai tik žmogus imdavo žilti, tuojau pat
jį nugalabydavo šacho budeliai.
Bet kažkaip kartą susimąstė šachas: „Praeis kiek metų — ir
mano paties barzda pražils. Kas gi bus tada? Juk nepakeisiu savo
paties įsakymo!”
Ir tą pačią dieną įsakė kariuomenei ruoštis į žygį gyvybės
vandens parnešti, kad, šito vandens išgėręs, gyventų amžinai
ir niekad nesentų.
O šacho kariuomenėje tarnavo narsus karys, vardu Achma-
das. Jis labai mylėjo seną savo tėvą Machmudą ir ligi šiol buvo
išslapstęs jį nuo šacho budelių. Bet kai atėjo metas žygiuoti,
Achmadas nežinojo, kaip jam pasielgus.
Tuomet tarė jam tėvas:
— Padirbk man didelę skrynią. Aš pasislėpsiu joje, ir tu
vešiesi mane dvirate. Ilgą amžių išgyvenau, sūneli, daug regėjau
ir daug žinau. Žygyje aš tau praversiu.
Achmadas taip ir padarė. Kariuomenė leidos į kelionę, ir
Machmudas išvažiavo su ja skrynioje dvirate. Naktimis, kariams
sumigus, Achmadas pavalgydindavo ir pagirdydavo tėvą. Ir nie-
kas nieko nenumanė.
Trečią kelionės dieną kariuomenė įžengė į kalnus. Vakarop
šachas įsakė sustoti nakvynei giliame siaurame slėnyje. Sutemus
Achmadas nuėjo tėvo aplankyti.
— Sakyk, sūneli, — paklausė Machmudas, — ar nėra neto-
liese kalnų? Netgi savo skrynioje jaučiu vėsumą.
— Yra, — atsakė Achmadas. — Iš visų pusių stūkso aukšti
kalnai. Jų viršūnės debesų užklotos.
Tuomet tarė jam Machmudas:
— Bėk, sūneli, pas šachą. Tegu įsako kariams išskleisti
palapines kur nors aukštoje vietoje — antraip neišvengs ne-
laimės.
Achmadas nubėgo pas šachą, pasakė visa, kaip buvo jį tėvas
pamokęs.
— Gerai, — sutiko šachas. — Tegu pusė kariuomenės pasi-
kelia aukščiau, o pusė telieka čia. Pažiūrėsime, kokia nelaimė
juos ištiks. O jeigu nieko neatsitiks, liksi be galvos!
Naktį baisi liūtis siautėjo kalnuose. Siauras slėnys priplūdo
vandens, ir daug karių paskendo jame kartu su palapinėmis bei
žirgais.
Traukė kariuomenė toliau. Dar po trejeto kelionės dienų pra-
sidėjo bevandenė dykuma. Netrukus išsibaigė vandens atsargos.
Kariai ėmė mirti nuo kaitros bei troškulio. Tuomet nuėjo Achma-
das pas tėvą ir tarė:
— Jau kelinta diena, tėvai, mes keliaujame dykuma! Išsi-
baigė visas vanduo — nebėra ko žmonėms gerti, nebėra kuo žirgų
pagirdyti. Kas daryti?
Machmudas paklausė:
— Pažiūrėk, sūneli, ar nėra kur nors arti kupranugarių
dyglių — jautako?
— Yra, — atsakė Achmadas. — Antai auga netoliese, iš čia
matyti.
— Tai gerai, — sako Machmudas. — Kur dygliai — ten ir
bitės. Jos medų iš jų renka. O jei paskui bitę eisi — ir vandenį
prieisi.
Achmadas pasiėmė kaplį ir nuėjo tenai, kur augo kupranu-
garių dygliai. Prieina, ir iš tiesų — ties dygliais bedūzgianti
bitelė. Achmadas leidosi įkandin jos.
Ilgai skrido bitė, ilgai keliavo Achmadas. Atvedė jį bitė prie
daubos, kur tarp žolių tviskėjo mažas klanelis. Pripuolė bitė prie
vandens ir įniko gerti.
Nudžiugo Achmadas. Palaukė, kol bitė atsigėrė, ir ėmė kasti
šulinį. Iškasęs atsivedė kariuomenę, kad ir visi kariai galėtų savo
troškulį numalšinti ir žirgus pasigirdyti.
O vėlų vakarą, visiems užmigus, Achmadas pagirdė senąjį
tėvą.
Kariuomenė peržygiavo per dykumas bei stepes ir sustojo
atsikvėpti skaidrios bei sraunios upės pakrantėje. Nulipo šachas
nuo žirgo ir mato: upės dugne tviska ir žėri du deimantai, tary-
tum dvi šviesios žvaigždės nakties danguje.
Šachas įsakė ištraukti deimantus iš upės. Šoko į vandenį
vienas karys — ir žuvo. Šoko antras — taip pat žuvo.
Trečiasis karys tarė:
— Didysis šache, čia neįmanoma pasiekti dugno, upė labai
gili. Kam žūti veltui!
— A, tai šitaip, — suriko šachas, — tu čia man dar atsišne-
kėsi! .. Budeliai, šen!
Karį nužudė.
O šachas spiegia:
— Nerkite!
Daug karių čia gavo galą upėje.
Achmadas mato, kad prieina jo eilė, ir leidosi pas tėvą.
— Noriu su jumis atsisveikinti prieš mirdamas, — tarė Mach-
mudui. — Turiu nerti į upės dugną dviejų deimantų, kurie tviska
gelmėje nelyginant dvi žvaigždės. Daug karių jau žuvo, priėjo
ir mano eilė.
Tada Machmudas jį klausia:
— O sakyk, sūneli, ar gili šita upė?
— Gili.
— Ar nėra pakrantėje medžio?
— Yra, — atsako Achmadas. — Palinkęs viršum vandens
aukštas platanas.
— Deimantų upėje nėra, — prabilo senis. — Deimantai me-
dyje. Vandenyje jie tik atsispindi. Priėjus tavo eilei šokti į upę,
bėk prie medžio ir įsilipk į jį. Deimantus rasi paukščio lizde.
Suvyniok juos į juostą ir nerk į vandenį. Šachui pasisakyk dei-
mantų radęs upės dugne.
Achmadas grįžo prie upės ir ėmė kopti į medį.
— Ei, kurgi tu ten lipi? — suriko jam šachas.
Achmadas atsakė:
— O valdove, kad panerčiau iki pat dugno, turiu šokti iš
medžio viršūnės! Antraip deimantų nepasieksi.
Įsliuogė Achmadas į plataną ir išvydo ten paukščio lizdą.
Kilstelėjo lizdą, žiūri, ogi ten du deimantai įstrigę tarp šapelių.
Achmadas bematant suvyniojo brangakmenius į juostą, nėrė
į upę ir, išlipęs iš vandens, padavė ‘deimantus šachui.
Rytą kariuomenė išvyko toliau.
Žygiavo ilgai, nukako toli ir pagaliau pasiekė aukšto kalno
papėdę. O akmeninėje kalno atšlaitėje tarytum slibino nasrai
juodavo urvo anga, kur tekėjo gyvybės vandens šaltinis.
Šachas įsakė išskleisti palapines. Sušaukė visus karius ir
prabilo:
— Kas parneš man iš urvo gyvybės vandens, tą apipilsiu
auksu, o kas neparneš, tą nugalabysiu.
Nuėjo vienas karys — ir nebegrįžo. Nuėjo antras — ir taip
pat nebegrįžo.
Priėjo Achmado eilė. Nuliūdo Achmadas, nuėjo atsisveikinti
su tėvu. O tasai jam sako:
— Šitos nelaimės galima išvengti, sūneli. Surask žirgų ban-
doje kumelę su kumeliuku. Kumeliuką pririšk prie urvo angos,
sėsk ant kumelės ir jok ramiai: atgal ji pati tave išves. Dar pasi-
gauk dvi varles. Rasi urve du šaltinius — užmušk varles ir mesk
po vieną į šaltinius. Kuriame varlė atsigaus — ten gyvybės
vanduo, kuriame nebeatsigaus — ten paprastasis vanduo. O jau
katro vandens geriausiai paimti mūsų budeliui šachui — spręsk
pats.
Achmadas padėkojo tėvui, atliko visa, ką jis jam buvo pataręs,
ir nujojo kumele į urvą gyvybės vandens.
Tolimas buvo kelias. Tik pačiame kalno viduryje užtiko
Achmadas du šaltinius. Užmušė jis varles ir įmetė po vieną į šal-
tinius. Žiūri — viename šaltinyje varlė akimirka atsigavo.
Tuomet nusišypsojo Achmadas ir pasėmė šachui sidabriniu
ąsočiu paprasto vandens, o savo tėvui prisėmė indelį gyvybės
vandens, ir vėl atsisėdo ant kumelės.
Žvaliai ėmė bėgti kumelė, pririšto prie urvo angos alkano
kumeliuko šaukiama. Išjojo Achmadas laukan iš urvo ir, žemai
nusilenkęs, padavė šachui ąsotį su paprastuoju vandeniu.
Šachas nudžiugo, tuojau pat išgėrė visą vandenį ir įsakė
kariuomenei traukti atgal.
Vakare nuėjo Achmadas pas tėvą, papasakojo visa, kaip buvo,
ir pastatė priešais jį indelį su gyvybės vandeniu. Bet Machmudas
tarė:
— Ne ilgai gyvendamas, o mylėdamas liaudį ieškok savo
laimės.
Achmadas susimąstė dėl tėvo žodžių. Ir kaip tik šiuo metu
pro šalį skrido varnas. Užgavo varnas indelį sparnu — nupuolė
šis ir susikūlė į akmenis. Tik vieną vienintelį gyvybės vandens
lašeliuką besuskubo pačiupti varnas, ir keletą lašelių sugėrė arčos
medžio šaknys. Nuo to laiko varnai išgyvena po šimtą metų,
o arčos — po tūkstantį ir amžinai žaliuoja.
Pažvelgė Achmadas į palietą gyvybės vandenį ir jam nebuvo
jo gaila.
Varginga buvo kariuomenės kelionė atgal. Pagaliau priėjo
upę. Šachas išvydo, kad čionai vienoje vietoje bėgioja žeme
daugybė skruzdėlių.
Ėmė klausinėti:
— Kodėl čia suka ratu skruzdėlės? Ko joms reikia?
Bet niekas negalėjo jam atsakyti.
Tuomet šachas tarė:
— Aš paklausiu kasdien du iš jūsų. Katro atsakymas man
patiks — tą apdovanosiu, o katro atsakymas nepatiks — tą
nugalabysiu.
Achmadas nubėgo pas savo tėvą, papasakojo naują šacho
įsakymą.
— Ką daryti, tėve? — paklausė jis. — Žiaurusis šachas netru-
kus visus karius išžudys!
Machmudas susimąstė. O paskui tarė:
— Žiūrėti, kaip veltui žūva šitiek žmonių — blogiau negu
mirti! Eik, sūneli, pas šachą. Pasakyk jam: „Skruzdėlės suka čia
ratu todėl, kad upės dugne tūno aliejaus puodas!” O kai šachas
įsakys ištraukti šitą puodą, tu įlipk į medį ir iš ten paleisk strėlę
į šachą, bet nusitaikyk labai tiksliai. Žiūrėk, neprašauk pro šalį!
Achmadas nuėjo pas šachą ir tarė:
— Aš žinau, kodėl čia suka ratu skruzdėlės: toje pačioje vie-
toje upės dugne guli aliejaus puodas.
Šachas užsirūstino:
— Bene tu juoktis iš manęs sumanei? Kas skruzdėlėms dar-
bo, kad upės dugne yra aliejaus puodas? Budeliai, šen!
— Maloningasis šache, — paprašė Achmadas, — leiskite
man parodyti jums šitą puodą. Jeigu neištrauksiu jo iš upės
dugno, darykite tada man, ką tinkami.
— Gerai, ištrauk, — sutiko šachas.
Achmadas šoko prie medžio, įlipo į jį, iš visų jėgų įtempė
lanką, nutaikė ir paleido strėlę.
Šachas, kur sėdėjo, ten ir nusirito negyvas. Ir kaip tik į tą
vietą, kur skruzdėlės suko ratu. Tai jos iš anksto dvėseną jautė.
Išsliuogė Achmadas iš medžio. Pribėgo prie jo kariai, ėmė jį
glėbesčiuoti.
— Ačiū tau — tu padarei gerą darbą!
Bet Achmadas jiems tarė:
— Ne man dėkokite, o žilabarzdžiui Machmudui, mano tėvui!
Tai jis išgelbėjo kariuomenę, kad nepaskęstų kalnų slėnyje. Tai
jis pagirdė mus dykumoje. Ir dabar jis padėjo mums visiems
išsigelbėti iš žiauriojo šacho, kuris kasdien liejo nekaltųjų kraują.
Tuomet nuėjo kariai pas Machmudą. Padėkojo išmintingajam
seneliui ir didžiai pagerbdami išrinko jį šalies valdovu. O jo sūnų
Achmadą išsirinko savo vadu.
Seniai, labai seniai vieną šalį valdė žiaurus šachas. Jis mėgaudavosi žmonių kančiomis, jis džiūgaudavo dėl žmonių sielvarto. Kasdien tekėdavo nekaltų žmonių kraujas, o šachas tik
Gairės: Achmadas ir Šachas, achmedas, Šachas, Smurto lygis: raudonkepuraitė, Uzbekų pasakos, vidutinio ilgio pasakos
Kitą kartą senų senovėje buvo senelis ir senutė. Turėjo juodu dvylika sūnų ir tris dukteris. Jauniausioji buvo vardu Eglė. Vieną vasaros vakarą visos trys seserys išėjo maudytis. Pasipūškinusios ir išsipraususios išlipo ant kranto apsirėdyti. Jauniausioji tik žiūri — jos marškinių rankovėje žaltys įsirangęs. Ką gi daryti? Tuoj vyriausioji pagriebė mietą ir buvo Skaityti toliau.. »
Gairės: eglė žalčių karalienė, Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: blogiau nei raudonkepuraitė, vidutinio ilgio pasakos
Vieno pono mirė pati ir paliko dvylika sunų ir dar vieną dukrelę.
Po kurio laiko tėvas sumanė vesti kitą. O toji buvo ragana. Ji ir sako:
Skaityti toliau.. »
Gairės: Dvylika brolių juodvarniais lakstančių, Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: raudonkepuraitė, vidutinio ilgio pasakos
Buvo senis ir boba, neturėjo jiedu vaikų. Nuėjo senis į girią malkaut ir pamatė medyje lizdą. Senis įlipo į medį, paėmė lizdą su dvylika kiaušinių ir parsinešė namo. Ir sako senei:
– Dabar tu, boba, sėsk ant tų kiaušinių ir sėdėk.
Skaityti toliau.. »
Gairės: Lietuvių liaudies pasakos, Pagramdukas, Smurto lygis: be smurto, vidutinio ilgio pasakos
Kartą vienas sūnus paveldėjo iš tėvo didelį turtą, bet greitai viską prašvilpė – liko tiktai tėvo kardas prie šono, saujelė druskos ant stalo ir pelių medžiotojas katinas po stalu.Ką gi daugiau tokiam skurde daryti – pasiima ką turi ir eis į pasaulį naujos laimės ieškoti. Eina, eina – o kelio nei katinas, nei jis pats nežino. Paklydo miške. O tam miške girdi baisiausią Skaityti toliau.. »
Gairės: Dvasių veidrodis, Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: raudonkepuraitė, vidutinio ilgio pasakos
iena motina turėjo labai smarkų ir stiprų sūnų, kurį visi Stipruoliu vadino. Namuose toksai neturėjo ko veikti, todėl jis sugalvojo po pasaulį pasižvalgyti ir rasti kokį darbą, kuris būtų jo rankos vertas. Vaikščiodamas po pasaulį, jis užėjo pas piktą poną, kuriam joks tarnas negalėdavo įtikti. Sipruolis sumanė likti pas tą poną už berną ir šitaip su juo sulygo: reikia dirbti ištisus metus, o metų pabaiga tada, kai gegutė užkukuos; alga tokia, kiek stengs panešti; ir dar pykti nė vienam nevalia – katras papyks, tas su geležiniu botagu bus nuplaktas.
Gerai. Pirmą dieną ponas siunčia Stipruolį arti. Davė tokią gaišeną, kuri jau savo kaulus vos bepavelka, ką jau ten arklą patrauks. Stipruolis gaišeną įstūmė į griovį, o pats į arklą įsikinkė. Ligi vidudienio visus laukus suarė, ligi pavakarių visus dirvonus, o ligi vakaro- visas pievas. Ponas pamatė ir tik rankas skėstelėjo:
Stipruoli, ar pasiutai! Kur gausime šieno?
Kas man darbo! Ar supykai?
Ne, ne, nesupykau, bet šitaip nereikėjo daryti!
Antrą dieną ponas liepė bernui su ta pačia gaišena važiuoti žabų ir prisakė pilną kiemą privežti. Stipruolis nuvažiavo į mišką ir ėmė rauti medžius su visom šaknim. Viens du – prikrovė baisiausią krūvą. O kol jis su medžiais plūkėsi, du vilkai jo gaišeną papiovė. Tai pamatęs, Stipruolis sučiupo vilkus už uodegų ir pasikinkė juos vietoj gaišenos. Vilkai kaukia, o jis lyg nė negirdi, apšventino jiems šonus ir parvežė žabus namo. Vakare kiemas pilnut pilnutėlis, nė nosies neįkiši. Stipruolis iškinkė vilkus ir įleido į tvartą. Tie per naktį visus gyvulius išpiovė. Ponas rytą paleido kakarinę.
– Stipruoli, ar pasiutai? Kodėl vilkus pas gyvulius įleidai?
– Kurgi aš juos dėsiu, negi neėdusius laikysiu? Ko čia dabar
pyksti? *
– Ne, ne, aš nepykstu, bet šitaip nereikėjo daryti.
Ponas liepia Stipruoliui javus kulti. Tas tinka, tik tegul duodąs odos, iš ko spragilui jungą pasitaisyti. Ponas davė visą jaučio odą. Stipruolis supiaustė ją rėžiais, visus suvijo į vieną virvę, nukirto storą ąžuolą, iš drūtgalio pasidirbo spragilo buožę, iš laibgalio – siaus-tuvę ir ėmė kulti, kad net baisu žiūrėti. Viens du – visus šiaudus j pelus suvarė, nuo spragilo kilnojimo pasikėlė toks vėjas, jog viską į padanges išnešiojo. Ponas, tokią stiprybę paregėjęs, sumetė, kad gerai nesibaigs – reikia nuo jo atsikratyti.
Tą pačią dieną ponas Stipruoliui davė nugabenti į girią tris statines kubiliams, kad tie jas lankais apkaustytų. O toje girioje jokių kubilių nebuvo, ten bastėsi baisus lokys, kuris ką nučiupęs į gabalus sudraskydavo. O Stipruolis apie tai nė manyti nenumanė. Pasikinkė savo vilkus, susikrovė statines į ratus, pasiėmė spragilą vietoj botago ir važiuoja. Pusiaukelėje vilkai – gal pavargo, gal ką – ėmė prastai traukti. Stipruolis norėjo juos mažumą spragilu paraginti. Rodos, nė nesmarkiai sudavė, o kur tie vilkai dingo, nė pats nepamatė- tuščios ienos liko! Ką gi darysi – pats įsikinkė. Kai privažiavo mišką, lokys ir atriaumoja. Bernas pamažėliais eina prie jo:
– Laba diena, ponas kubiliau! Ko jūs toks piktas?
Kubilius jokios labos dienos nepripažįsta ir jau draskys berną.
– Tai tu šitaip statines kaustai? Lįsk į ienas!
Kai tik į ienas įkinkė, Stipruolis atsisėdo ant statinių, sudrožė porą kartų spragilu lokiui per šonus ir nė apsidairyti gerai nespėjo, kai namie atsidūrė.
– Kur dėti tą kubilių? Statinių kaustyti nenori, tik muštis lenda! Ponas persigando: ar pasiuto! Tegul dedas, kur norįs. Stipruolis
pririšo kubilių tvarte, o iš ryto kito darbo prašo.
– Klėtyje stovi maišai grūdų, nuvežk į malūną sumalti!
Iš ryto pasikinkė kubilių, maišus susikrovė į vežimą ir važiuoja į malūną. O tame malūne šeimininkavo pats devyngalvis velnias. Stipruolis įėjo į malūną ir šaukia:
– Kur malūninkas?
Bet vietoj malūninko atėjo jo mokinys, mažas velniūkštis su riestais ragiukais.
– Tegul ateina pats malūninkas! – paliepė Stipruolis. Mokinys išsigando ir atgal į malūną nuskuodė. Po valandėlės
ateina malūninko padėjėjas, toks vidutiniškas velnias su trim galvom.
Kas toks būsi? – Stipruolis paklausė.
Malūninko padėjėjas!
Man nereikia padėjėjo, reikia paties malūninko.
Ir kai trenkė su spragilu į žemę, tai net sudrebėjo. Padėjėjas persigando ir nukūrė atgal į malūną. Po valandėlės ateina devyngalvis velnias ir piktai užriaumoja:
Ko tu nori?
Sumalk man javus! Jei ne, tai visos devynios galvos nusiris!
Devyngalvis tuojau suprato, kad su šituo vyru juokų nėra. Pavakare miltai jau namie. Ponas tik nusistebėjo ir nusprendė, kad devyngalvio malūne nebūta. Pala, pala! Lieps rytoj bernui devyngalvį čia atvežti,- kai juodu susitiks, tai bernui bus blogai!
Rytą Stipruolis važiuoja devyngalvio. O tas į jokias šnekas nesileidžia ir nenori važiuoti – čiumpa Stipruolį ir velka prie girnų – jį sumalsiąs į miltus. Stipruolis nieko nebelaukė, griebė velnią už pakarpos ir trumpai pasakė:
– Lįsk į ienas, matau, kad tave reikia pamokyti.
Velnią įkišo į ienas, kubilių pririšo prieky, pats į vežimą ir ėmė savo žirgus su spragilu šventinti: du kartus velniui per šonus, kartą kubiliui. Tik švilpt, ir jau namie!
– Kokie čia tavo be malūninkai, kokie be kubiliai! Nė vienas dirbti nenori, o man vietoj jų – tuščiai plūkis. Parūpink rytoj kitą darbą!
Ponas aiškiai mato, kad nuo Stipruolio reikia truks plis atsikratyti. Jis primokė savo senelę, kad ji nakčia įsikartų į liepą ir kukuotų kaip gegutė. Tada, girdi, Stipruolis manysiąs, kad metai baigėsi. Gerai. Naktį Stipruolis girdi gegutę kukuojant. Jisai išeina į kiemą, pasičiumpa didelį akmenį ir sviedžia į liepą, šaukdamas:
-■ Štiš iš čia, štiš, ko nelaiku kukuoji!
Akmuo nušvilpė pro pat nosį senelei, toji buldinkšt iš medžio ir nebe gyva. Ponas iš ryto grąžo rankas ir sako žmonai:
– Su tuo bernu gerai nesibaigs! Sakyk jam, kad sergu, o tu neturi darbo, tegul eina sau!
Žmona ir pasakė, bet bernas tarė:
Jeigu serga, tai reikia palaukti, kol pasveiks! Ponas tada sako savo žmonai:
Sakyk jam, kad aš numiriau, tegul eina sau! Žmona taip ir kalba, o Stipruolis atsako:
– Jeigu mirė, tai reikia nuprausti ir palaidoti. Išeisiu po laidotuvių.
Įėjo Stipruolis pono prausti. Kiti prausia šaltu vandeniu, o jis pasiima verdančio 4r pila ant pono. Tasai, nebegalėdamas tverti, pašoko ant kojų.
Kokia laimė!-sušuko Stipruolis.-Iš numirusiųjų prisikėlė!
Jei tau laimė, tegul bus laimė,- atrėžė įniršęs ponas,- imk pinigų, kiek tik pakeli, ir dink iš akių!
Susišlavė Stipruolis visus pono pinigus, susirišo į nešulį, persimetė per petį ir sako:
– Pasakyk dėkui mano močiai, kad aš toks minkštaširdis. Būtų kitas mano vietoje pasitaikęs, tai tu būtum nė neatsikėlęs.
Viena motina turėjo labai smarkų ir stiprų sūnų, kurį visi Stipruoliu vadino. Namuose toksai neturėjo ko veikti, todėl jis sugalvojo po pasaulį pasižvalgyti ir rasti kokį darbą, kuris būtų jo rankos vertas. Vaikščiodamas po pasaulį, jis užėjo pas piktą poną, kuriam joks tarnas Skaityti toliau.. »
Gairės: Kaip Stipruolis pas poną bernavo, Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: blogiau nei raudonkepuraitė, vidutinio ilgio pasakos
Seniai, labai seniai gyveno pasaulyje padišachas. Kartą jis išėjo į rūmų sodą ir mato – pešasi du žvirbliai. Kai prie jo priėjo viziriai ir mulos, padišachas jų paklausė:
– Rytą mačiau pešantis du žvirblius. Sakykite man, ką tai galėtų reikšti?
Skaityti toliau.. »
Gairės: Kalvio duktė, Smurto lygis: be smurto, Tadžikų pasakos, vidutinio ilgio pasakos
Karta. vienas našlaitis buvo atiduotas baisiai piktai šeimininkei kiaulių ganyti. Tikra pelėda ji buvo, ne žmogus. Našlaičiui ėjo labai prastai, jis turėjo ir kiaules ganyti, ir dar beveik visą namų ruošą aplakstyti. Šeimininkė su dukromis tik šiaip sau nagus kur prikišdavo.
Skaityti toliau.. »
Gairės: Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: be smurto, Su lydekos pagalba, vidutinio ilgio pasakos