Laukininkas ir žvėrys

Gyveno kitados vienas laukininkas. Tai buvo žiloje senovėje, kai dar žmonės ir žvėrys vie­na kalba kalbėjo. Lokys tada buvo su ilga ilga uodega. Vilko nugara nebuvo kaip da­bar sustingusi, jis galėjo rangytis tarytum gyvatė. O lapės, vargšelės, uodega buvo plonut plonutėlė — tokios kuplios šluotos tada neturėjo — ir visada žeme vilkdavosi. Visi jie santaikoje gyveno.

Vieną sykį laukininkas atėjo į mišką ir įsismagino medžius leisti, ar didelis, ar mažas — visus iš eilės. Mažuosius sudegina, didžiuo­sius trobai palieka. Iškirto mišką ir, išlydęs lydimą, ropių prisodino. Ir jau tokios didelės, tokios gražios ropės užaugo, kad žodžiui vie­tos nėr.

Bet va kokia bėda ištiko — kur buvęs, kur nebuvęs, didelis lokys atsibastė. Kai tik naktis, jis ir šleivoja po ropes. Laukininkas nuėjo saugoti ir, žinoma, nusaugojo. O tada ėmė galvą sukti, kaip čia nuo tokio siaubūno nusikratyti—-juk vis tiek geruoju neklausys. Galvojo, galvojo, kol sugalvojo? Atbogino į palaukę storą rąstigalį, įskėlė jį ir įvarė didelį pleištą.

Atvėžlioja naktį lokys ir kraipo galvą, kas gi čia tą rąstigalį užvertė skersai kelio. Vos tik per jiį perlipo — uodega, lyg tyčia, į plyšį įkliuvo. Laukininkas tik to ir laukė. Sudrožė kirviu per pleištą, tas išlėkė, plyšys tik capt uodegą ir suspaudė. Lokys, skausmu nesi­tverdamas, ėmė rėkti. O laukininkas pasigriebė pagalį ir lokiui per šorius, per šonus! Tas kai šoko, tai ir nulėkė be dvasios, o uodega rąstigalyje liko.

Įlėkė lokys į mišką ir ėmė verkti. Priėjo vilkas ir klausia, kas jam nutikę. Šis sako — taip ir taip, laukininkas, girdi, baisiai prikū­lęs, nė pasijudinti negalįs. Vilkas perpyko amt laukininko už tokį begėdišką darbą ir šaukia:

— Ak tas biaurybė, aš jam parodysiu, ką vilkas stengia!

Lokiui net širdis atlėgo, ir jis pritaria vilkui.

Kitą dieną vilkas, užsigeidęs pusryčio, patraukė prie laukininko avių. Laukininkas po nakties darbų buvo neišsimiegojęs ir begany­damas užsnūdo. Vilkas čiupo vieną avį ir nudūmė į mišką. Toji dar spėjo subliauti, ir laukininkas pabudo, bet ką tu padarysi — vilkas jau toli! Galvojo, galvojo, kaip vilkui atsimokėti, kol sugalvojo. Iškasė miške gilią gilią duobę ir žagarais ją apklojo, o ant viršaus padėjo gerą keptos mėsos gabalą. Paėjo miškan ir laukia.

Vilkas suuodė mėsą, prisialkino prie duobės ir jau šoks, čiups kepsnį, o žagarai buvo ploni ir vilko neišlaikė. Taip ir įgarmėjo vil­kas su visais žagarais duobėn. Laukininkas pribėgo ir jau kad kūlė vilką, tai kūlė. Taip davė, jog tas laukininką kol gyvas atsimins. Apdaužė, apdaužė laukininkas vilką ir nuėjo namo. Vilkas tupi duobėje ir ašaras lieja.

Pro šalį ėjo lapė ir klausia, kas gi jam atsitikę. Taip ir taip, girdi, į duobę įkritęs ir taip stuburą atsidaužęs, jog nė pasijudinti negalįs. Ir laukininkas jį dar apkūlęs, tegul nors ji padedanti išlipti. Lapė padėjo vilkui išsikepurnėti ir, būdama išmaningesnė, ryžosi lauki­ninką gerai pamokyti.

Kitą naktį ji prisigavo prie laukininko vištų ir nučiupo patį gaidį, bet tasai, vargšas, iš baimės taip paleido kakarinę, jog laukininkas kaip mat iš lovos iššoko. Pamatęs, kad lapė gaidį nešasi, griebė kirvį ir patyliukais miškan paskui lapę nukiūtino.

Visi trys —lokys, vilkas ir lapė — susiėjo į tokią aikštelę tarp trijų eglių ir ėmė tartis. Lapė pasakė, kad jau šį kartą laukininkui bus tikrai atmokėta, ir atsigulė. Kaip tyčia, savo ploną uodegą ji patiesė tarp dviejų medžių. Laukininkas tyliai atsinešė ilgą kartį, pridėjo prie eglių ir pririšo lapės uodegą. Toji nė nepajuto. Kai vis­kas buvo padaryta, ėmė smulkių žagarų ir uždegė. Žagarai kad plykstelėjo! Visi žvėrys išsigando ir puolė bėgti. Lapė šoko ir iš baimės pusę uodegos nunėrė. Nuo to laiko ji ir laksto iškėlusi uode­gą, užtat ji tokia kupli apžėlė.

Vieną kartą visi trys žvėrys sumanė laukininkui atkeršyti. Ta­čiau lokys pirmas pabūgo ir sako:

— Aš tai neisiu. Jis man visai uodegą nutrauks, kur tada begalė siu rodytis?

Vilkui irgi kaži ko bloga pasidarė, ir jis prie lokio prisidėjo. Lapė dar buvo bendrinti eiti, bet galų gale ir ta nosį nuleido:

— Jeigu jau judu atsisakote, tai ką gi aš viena. Taip laukininkas liko gyvas ir sveikas.