Kartą gyveno caras, vienui vienas — nevedęs. Pas jį tarnavo šaulys, vardu Andrejus.
Išėjo kartą šaulys Andrejus į medžioklę. Visą dieną vaikščiojo vaikščiojo po girią — nepasise­kė, nei paukščio, nei žvėries neužtiko. Buvo jau pavakarys, eina atgal — kremtasi. Žiūri — tupi medyje balandė purplė. ,,Nagi,— tarė,— nors šitą nušausiu.”
Šovė ir sužeidė ją — nukrito balandė nuo medžio ant juo­dos žemės. Paėmė ją Andrejus, norėjo nusukti galvą, įsidėti į krepšį.
O balandė sako jam žmogaus balsu:
— Nežudyk manęs, šauly Andrejau, nekirsk man galvos, pasiimk mane gyvą, parsinešk namo, patupdyk ant langelio. Tik žiūrėk — kai apims mane snaudulys, suduok užsimojęs de­šine ranka: susilauksi didelės laimės.
Nusistebėjo šaulys Andrejus: kas čia dabar? Pažiūrėti — tikra paukštė, o kalba žmogaus balsu. Parsinešė jis balandę namo, patupdė ant langelio, o pats stovi, lūkuriuoja.
Netrukus balandė pakišo galvą po sparneliu ir užsnūdo. Andrejus atsiminė, ką ji buvo sakiusi,— sudavė jai užsimojęs dešine ranka. Nukrito balandė ant žemės ir pavirto mergina, caraite Marja, ir tokia graži toji caraitė, kad nei sugalvosi, nei pramanysi, nebent tik pasakoje apsakysi. Sako caraitė Marja šauliui: –
—    Mokėjai mane laimėti, mokėk ir išlaikyti — neužtruk su puota ir vestuvėmis. Būsiu tau ištikima ir linksma žmona.

Taip jie ir padarė. Vedė šaulys Andrejus caraitę Marją ir gyvena su jauna žmona — džiaugiasi neatsidžiaugia. O tar­nybos neužmiršta: kiekvieną rytą su patamsiu eina į mišką, prišaudo paukščių ir neša į caro virtuvę.
Pagyveno jie taip neilgai, caraitė Marja sako:
—    Skurdžiai tu gyveni, Andrejau.
Taigi pati matai.
Gauk kur nors šimtą rublių, nupirk už tuos pinigus vi­sokių šilko gijų, aš tave iš vargo ištrauksiu.
Paklausė Andrejus, nuėjo pas draugus, iš vieno rublį, iš kito du pasiskolino, pripirko visokių šilko gijų ir parnešė žmo­nai. Caraitė Marja paėmė gijas ir sako:
—    Eik gulti, rytą galva šviesesnė.
Andrejus atsigulė, o caraitė Marja atsisėdo austi. Visą naktį audė ir išaudė kilimą, nematytą neregėtą: jame įausta visa karalystė, su miestais ir kaimais, su miškais ir laukais, ir paukščiai danguje, ir žvėrys kalnuose, ir žuvys jūroje, ap­linkui mėnulis ir saulė sukasi. ..
Rytą caraitė Marja paduoda kilimą vyrui:
—    Nunešk į prekyvietę, parduok pirkliams, tik žiūrėk — savo kainos nesakyk, o kiek duos, už tiek ir atiduok.
Andrejus paėmė kilimą, užsimetė ant rankos ir nuėjo į prekyvietę.
Pribėga prie jo vienas pirklys:
Klausyk, gerbiamasis, kiek prašai?
Tu perki, tu ir kainą sakyk.
Pirklys galvojo galvojo—negalėjo įkainoti kilimo. Pribė­go antras, paskui jį — kiti. Susirinko pirklių didelė daugybė, žiūri į kilimą, stebisi, o įkainoti negali.
Tuo metu važiavo pro prekyvietę caro patarėjas ir įsigei­dė sužinoti, apie ką čia pirkliai tariasi. Išlipo iš karietos, vos prasigrūdo pro didelę minią ir klausia:
Sveiki, pirkliai, užjūrių svečiai. Apie ką čia kalbatės?
Taip ir taip, kilimo įkainoti negalime.
Caro patarėjas pažiūrėjo į kilimą ir išsižiojo iš nustebimo:
Sakyk, šauly, sakyk tikrą teisybę: kur gavai tokį pui­kų kilimą?
Taip ir taip, mano žmona išaudė.
Kiek tu nori už jį?
O aš ir pats nežinau. 2mona liepė nesiderėti: kiek duos, tiek ir užteks.
Še tau, šauly, dešimt tūkstančių.
Andrejus paėmė pinigus, atidavė kilimą ir eina namo. O caro patarėjas nuvažiavo pas carą ir rodo jam kilimą.
Caras žvilgtelėjo — kilime visa jo karalystė kaip ant del­no. Jis tik aiktelėjo:
—    Na, kaip sau nori, o kilimo aš tau negrąžinsiu.
Išsiėmė caras dvidešimt tūkstančių rublių ir duoda pata­rėjui. Patarėjas paėmė pinigus ir galvoja: ,,Menka bėda, aš sau kitą dar geresnį užsisakysiu.”
Sėdo vėl į karietą ir nulėkė į priemiestį. Susirado trobe­lę, kur gyveno šaulys Andrejus, ir beldžiasi į duris. Caraitė Marja jas atidaro. Caro patarėjas viena koja peržengė slenks­tį, o antros nebepakelia, neteko žado ir užmiršo, ko atėjęs: stovi prieš jį tokia gražuolė, amžius nuo jos akių neatitrauk­tum, tik žiūrėtum ir žiūrėtum.
Caraitė Marja laukė laukė caro patarėją prabylant, apsuko jį už pečių ir duris uždarė. Šiaip taip jis atsipeikėjo, koja už ko­jos nudūlino namo. Ir nuo to laiko ir valgo —- nepavalgo, ir geria — neatsigeria: vis jam akyse stovi šaulio žmona.
Pastebėjo tai caras ir ėmė klausinėti, koks sielvartas jį taip prislėgė.
Patarėjas sako carui.
—    Ak, mačiau aš pas vieną šaulį žmoną, vis apie ją gal­voju. Ir nei gerti, nei valgyti negaliu, ir jokios žolės apžavai nepadeda.
Įsigeidė caras pats pamatyti šaulio žmoną. Apsivilko jis prastais drabužiais, nuvažiavo į priemiestį, susirado trobelę, kur gyveno šaulys Andrejus, ir beldžiasi į duris. Caraitė Mar­ja jas atidarė. Caras vieną koją perkėlė per slenkstį, antros nebeįstengia, visai neteko žado: stovi prieš jį neapsakoma gra­žuolė.
Caraitė Marja laukė laukė carą prabylant, apsuko jį už pečių ir duris uždarė.
Ir ėmė mausti carui širdį. „Ko,— mano sau,— esu vienišas, nevedęs? Jei taip imčiau ir vesčiau tą gražuolę. Ne Šaulienė ji turi būti, jai lemta cariene būti.”
Sugrįžo caras į rūmus ir- sugalvojo nedorą darbą — paverž­ti žmoną iš gyvo vyro. Pasišaukia jis patarėją ir sako:
—    Sugalvok, kaip pražudyti šaulį Andrejų. Noriu jo žmo­ną vesti. Sugalvosi — miestais ir kaimais apdovanosiu ir auksu apipilsiu, nesugalvosi — nulėks galva nuo pečių.
Susikrimto caro patarėjas, išėjo ir nosį nuleido. Kaip pra­žudyti šaulį, nesugalvoja. Iš to sielvarto užsuko į smuklę deg­tinės išgerti.
Pribėga prie jo smuklės driskius suplyšusiu švarkeliu:
—    Ko, caro patarėjau, toks susigraužęs, ko nosį nuka­binai?
—    Eik šalin, smuklės driskiau!
Caras apsidžiaugė, liepė pašaukti šaulį Andrejų.
—    Na, Andrejau, ištikimai tu man tarnavai, patarnauk dar kartą: nueik į aną pasaulį ir sužinok, kaip gyvena mano tėvas. O jei ne, tai mano kardas čikšt — tau galva nuo pečių vikst. ..
Andrejus sugrįžo namo, atsisėdo ant suolo ir galvą pana­rino. Caraitė Marja jį klausia:
—    Ko toks nelinksmas? Ar kokia nelaimė ištiko? Papasakojo jai Andrejus, kokį darbą uždavė jam caras.
Caraitė Marja sako:
—    Būta čia ko graužtis! Tai ne darbas, tiktai darbelis, darbas bus paskui. Eik miegoti, rytą galva šviesesnė.
Anksti rytą, vos tik pabudo Andrejus, duoda jam caraitė Marja krepšelį sausainių ir aukso žiedą.
—    Eik pas carą ir paprašyk į draugę caro patarėją, kitaip, sakyk, tavim nepatikės, kad tu buvai aname pasaulyje. O kai išeisi su draugu į kelionę, mesk pirma savęs žiedą, jis tave ir nuves.
Andrejus pasiėmė krepšelį sausainių ir žiedą, atsisveikino su žmona ir eina pas carą prašyti sau kelionės draugo. Ką da­rys caras, sutiko, liepė patarėjui eiti su Andrejumi į aną pa­saulį.
Taip jie dviese ir ištraukė į tolimą kelią. Andrejus metė žiedą — tas ritasi. Andrejus eina paskui jį lygiais laukais, pel­kėmis pabaliais, paupiais paežeriais, o paskui Andrejų caro patarėjas velkasi.
Pavargsta beeidami, užvalgo sausainių ir vėl keliauja.
Taip jie ėjo ėjo, keliavo keliavo ir atėjo į didelį tankų mišką, nusileido į gilų griovį, ir čia žiedas sustojo.
Andrejus ir caro patarėjas atsisėdo sausainių užkrimsti. Žiūri — pro šalį, pasikinkę seną senutėlį carą, du velniai didžių didžiausią vežimą malkų bevežą ir niukina carą vėzdais, vienas iš dešinės, kitas iš kairės.
Andrejus sako:
—    Žiūrėk, ar tik ne mūsų velionis caras tėvelis?
—    Teisybę sakai, tai jis čia malkas veža. Andrejus sušuko velniams:
—    Ei ponai velniai! Duokit man šitą velionpalaikį nors valandėlei, man reikia jį šio to paklausinėti.
Velniai atsako:
Yra kada čia mums laukti! Galgi patys malkas vežio­sime?
O jūs tuo tarpu paimkite iš manęs pamainai kitą žmogų.
Na, velniai iškinkė senąjį carą, į jo vietą pakinkė caro patarėją ir ėmė iš abiejų pusių vanoti lazdomis — tas raitosi, bet veža.

Andrejus ėmė klausinėti senąjį carą, kaip jam sekasi gy­venti.
—    Oi šauly Andrejau,— atsako caras,— blogas mano gy­venimas aname pasauly. Pasveikink nuo manęs sūnų ir pasa­kyk, kad aš jam griežčiausiai įsakau žmonių neskriausti, ki­taip ir jam tas pat bus.
Vos tik spėjo jie pasikalbėti, velniai jau begrįžtą su tuš­čiu vežimu. Andrejus atsisveikino su senuoju caru, atsiėmė iš velnių caro patarėją ir iškeliavo atgal.
Grįžta į savo karalystę, ateina į rūmus. Garas pamatė šau­lį ir įširdęs užpuolė:
—    Kaip tu drįsai atgal sugrįžti? Šaulys Andrejus atsako:
Taip ir taip, buvau aname pasaulyje pas jūsų velionį tėvą. Gyvena jis blogai, liepė jus pasveikinti ir griežčiausiai įsakė žmonių neskriausti.
O kaip įrodysi, kad buvai aname pasaulyje ir mano tė­vą matei?
Ogi taip įrodysiu, kad ant jūsų patarėjo nugaros dar ir dabar mėlynės matyti, kaip jį velniai lazdomis ragino.
Kai caras pamatė, kad nebėra ką daryti,— paleido And­rejų namo. O pats sako patarėjui:
—    Sugalvok, kaip pražudyti šaulį, o jei ne, tai mano kar­das čikšt — tau galva nuo pečių vikst.
Išėjo caro patarėjas, dar labiau nosį nukabino. Užeina į smuklę, sėda už stalo, paprašo degtinės. Pribėga prie jo smuk­lės driskius:
—    Ko, caro patarėjau, toks susirūpinęs? Pastatyk man stiklelį, aš tau duosiu patarimą.
Patarėjas pastatė jam stiklelį degtinės ir papasakojo savo rūpestį. Smuklės driskius sako jam:
—    Grįžk atgal ir pasakyk carui, kad jis užduotų šauliui štai kokį darbą — jį ne tik atlikti, bet ir sugalvoti sunku: te­pasiunčia jį už devynių žemių, į devintą karalystę parnešti ka­tino pasakoriaus.
Caro patarėjas nubėgo pas carą ir pasakė, kokį darbą rei­kia užduoti šauliui, kad jis atgal nebegrįžtų. Caras siunčia tar­ną pašaukti Andrejaus.
—    Na, Andrejau, patarnavai tu man sykį, patarnauk dar r sykį: eik už devynių žemių ir gauk man katiną pasakorių. O
jei ne, tai mano kardas čikšt — tau galva nuo pečių vikst.
Parėjo Andrejus namo žemai galvą panarinęs ir sako žmonai, kokį darbą caras jam uždavė.
—    Yra ko čia graužtis!—sako caraitė Marja.— Tai ne darbas, tiktai darbelis, darbas dar bus. Eik gulti, rytą galva šviesesnė.
Andrejus, atsigulė, o caraitė Marja nuėjo į kalvę ir liepė kalviams nukalti tris geležinius šalmus, geležines reples ir tris virbus: vieną geležinį, kitą varinį, trečią alavinį.
Anksti rytą caraitė Marja prikėlė Andrejų:
—    Še tau tris šalmus, tris virbus ir reples, eik už devynių žemių į devintą karalystę. Nepriėjus trijų varstų, tave pradės imti saldus miegas — katinas pasakorius snaudulį ant tavęs už­leis. Tu nemiegok, rankomis iš palengvo mosuok, koją už ko­jos vilk, o daiktais ir riste pasirisk. O jeigu užmigsi, katinas pasakorius tave nugalabys.
Ir caraitė Marja pamokė, kaip ir ką daryti, ir išleido į ke­lionę.
Greitai pasaka sekama, tik ne greitai darbas padaromas,— atėjo šaulys Andrejus į devintą karalystę. Nepriėjus trijų vars­tų, pradėjo jį lenkti miegas. Užsideda Andrejus ant galvos tris geležinius šalmus, rankomis iš palengvo mosuoja, koją už ko­jos velka — eina, o daiktais ir riste pasirita.
Šiaip taip atsispyrė snauduliui ir atsidūrė prie aukšto stulpo.
Katinas pasakorius pamatė Andrejų, sumurkė, sukniaukė ir strykt nuo stulpo jam ant galvos — vieną šalmą sudraskė, antrą sudraskė, jau buvo bekimbąs ir į trečią. Tada šaulys Andrejus sučiupo katiną replėmis, nuplėšė žemėn ir kad pra­dės glostyti virbais. Pirma lupo geležiniu virbu, sulaužė gele­žinį, ėmė šveisti variniu, ir tą sulaužė, ir pradėjo pliekti ala­viniu.
Alavinis virbas linksta, nelūžta, aplink keterą vyniojasi. Andrejus muša, o katinas pasakorius pradėjo pasakas sekti: apie popus, apie djakus, apie popų dukteris. Andrejus jo ne-, klauso, tiktai šveičia virbu.
Nebeištvėrė katinas, mato, kad neužkalbės, ir ėmė mal­dauti:
—    Paleisk mane, gerasis žmogau! Ką reikės, viską tau pa­darysiu,
O ar eisi su manimi?
Eisiu, kur tik nori.
Andrejus apsigręžė ir katiną su savim nusivedė. Pasiekė savo kraštą, nuėjo su katinu į rūmus ir sako carui:
—    Taip ir taip, darbą atlikau, gavau jums katiną pasako­rių.
Caras nustebo ir sako:
—    Nagi, katine pasakoriau, parodyk, ko tu geidi!
Tuojau katinas savo nagus galanda, į carą juos tiesia, no­ri jam baltą krūtinę perplėšti, gyvam širdį išimti. Caras išsigando:
—    Šauly Andrejau, sudrausk, meldžiamasis, katiną pasa­korių!
Andrejus sudraudė katiną ir į narvą; uždarė, o pats nuėjo namo pas caraitę Marją. Gražiai sau gyvena, džiaugiasi jauna žmona. O carui dar labiau širdį maudžia. Vėl jis pasišaukia patarėją:
—    Ką nori sugalvok, pražudyk šaulį Andrejų, o jei ne, tai mano kardas čikšt — tavo galva nuo pečių vikst.
Caro patarėjas eina tiesiai į smuklę, suranda smuklės dris­kių suplyšusiu švarkeliu ir prašo jį išgelbėti, patarti. Smuklė’ driskius stiklelį degtinės išgėrė, ūsus nusišluostė.
—    Eik,— sako,— pas carą ir sakyk: tepaliepia šauliui And­rejui nueiti nežinia kur, atnešti nežinia ką. Šito darbo Andre­jus per amžių amžius neatliks ir atgal nesugrįš.
Patarėjas nubėgo pas carą ir viską jam apsakė. Caras siun­čia tarną pašaukti Andrejaus.
—    Du kartus man patarnavai, patarnauk dar trečią kartą: nueik nežinia kur, atnešk nežinia ką. Patarnausi — apdovano­siu karališkai, o jei ne, tai mano kardas čikšt — tau galva nuo pečių vikst.
Parėjo Andrejus namo, atsisėdo ant suolo ir pravirko. Ca-raitė Marja jį klausia:
Ko tu, mielasis, toks nelinksmas? Ar vėl koks negan­das ištiko?
Et,— sako,— per tavo gražumą neturiu ramumo. Liepė man caras nueiti nežinia kur, atnešti nežinia ką.
Čia tai bent darbas! Na, maža bėda, eik gulti, rytą galva šviesesnė.
Caraitė Marja sulaukė nakties, atskleidė burtų knygą, skaitė skaitė skaitė, metė knygą ir už galvos susiėmė: apie caro mįslę knygoje nieko neparašyta. Caraitė Marja išėjo į priebutį, išsitraukė skarelę ir mostelėjo. Prilėkė visokių paukš­čių, pribėgo visokių žvėrių.
Caraitė Marja juos klausia:
—    Miškų žvėrys, padangių paukščiai, jūs, žvėrys, visur landžiojate, jūs, paukščiai, visur skraidote, ar negirdėjote, kaip nueiti nežinia kur, atnešti nežinia ką?
Žvėrys ir paukščiai atsakė:
—    Ne, caraitė Marja, apie tai nieko negirdėjome.
Caraitė Marja mostelėjo skarele — žvėrys ir paukščiai din­go kaip nebuvę. Mostelėjo antrą kartą — stojosi, prieš ją du milžinai:
—    Ko nori? Ko reikia?
—    Tarnai mano ištikimieji, nuneškite mane į vidurį jūrų marių.
Paėmė milžinai caraitę Marją, nunešė į jūras marias ir su­stojo’viduryje, pačioje gelmėje,— patys stovi kaip stulpai, o ją ant rankų laiko. Caraitė Marja mostelėjo skarele, ir suplau­kė pas ją visi jūrų šliužai ir žuvys.
—    Jūs, jūrų šliužai ir žuvys, visur plaukiojate, visose sa­lose buvojate, ar negirdėjote, kaip nueiti nežinia kur, atnešti nežinia ką?
—    Ne, caraitė Marja, mes apie tai nieko negirdėjome.
Susirūpino caraitė Marja ir liepė parnešti ją namo. Milži­nai ją paėmė, parnešė į Andrejaus kiemą, pastatė šalia prie­bučio.
Anksti rytą caraitė Marja išrengė Andrejų į kelionę ir da­vė jam kamuolį siūlų ir išsiuvinėtą rankšluostį.
—    Mesk kamuolį pirma savęs, kur jis risis, ten ir eik. Tik žiūrėk, kad ir kur benueitum, kai prausiesi, svetimu rankš­luosčiu nesišluostyk, o šluostykis manuoju.

Andrejus atsisveikino su caraite Marja, nusilenkė į visas keturias puses ir išėjo už miesto. Metė kamuolį pirma savęs, kamuolys ir nuriedėjo — ritasi tik ritasi. Andrejus eina pas­kui jį.
Greitai pasaka sekama, bet ne taip greit darbas padaro­mas. Daug karalysčių ir žemių perėjo Andrejus. Kamuolys ritasi, siūlas nuo jo vyniojasi, pasidarė jis visai mažytis, sulig vištos galva; toks jau pasidarė mažytis, nebematyti nei ant ke­lio. . . Priėjo Andrejus mišką, žiūri — stovi trobelė ant vištos kojos.
—    Trobele, trobele, pasisuk į mane priešakiu, į mišką už­pakaliu!
Trobelė pasisuko, Andrejus įėjo ir mato— ant suolo žila senė besėdinti, kuodelį beverpianti.
—    Tfu, tfu, rusų kvapo nei uostyti neuosčiau, nei matyti nemačiau, o dabar rusų kvapas pats atėjo. Tuoj iškepsiu tave krosnyje, suvalgysiu ir ant kaulelių pasiraičiosiu.

Andrejus atsako senei:
—    Ką tu čia, senoji ragana, valgysi pakeleivį žmogų! Pa­keleivio vieni kaulai, jis — purvinas, tu pirma pirtį iškūrenk, išprausk mane, išperk, tada ir valgyk.
Ragana pakūrė pirtį, Andrejus išsipėrė, išsiprausė, pasi­ėmė žmonos rankšluostį ir šluostosi. Ragana klausia:
—    Kur gavai tą rankšluostį? Jį mano duktė išsiuvinėjo.
Tavo duktė mano žmona, man ir rankšluostį davė.
Ak žente mylimiausias, kuo aš tave pamylėsiu? Tuojau ragana išvirė vakarienės, padėjo visokių valgymų,
vyno ir midaus. Andrejus nesididžiuoja — sėda už stalo ir švei­čia. Ragana klesteli šalia, jis valgo, o ji klausinėja: kaip jis su caraite Marja susituokė ir ar gerai gyvena? Andrejus vis­ką išpasakojo: kaip jis susituokė ir kaip caras jį pasiuntė nu­eiti nežinia kur, atnešti nežinia ką.
—    Kad taip tu man padėtum, močiute!
—    Oi ženteli, juk apie tas keistybes aš nė girdėti negirdė­jau. Zino apie tai sena varlė, gyvena ji baloje trys šimtai me­tų. .. Na, maža bėda, eik gulti, rytą galva šviesesnė.
Andrejus atsigulė, o ragana pasiėmė du šluotražius, nulė­kė prie balos ir ėmė šaukti:
Senele, varle šokle, ar begyva esi?
Gyva.
Lipk iš balos pas mane!
Sena varlė išlipo iš balos, ragana ją klausia:
Ar žinai, kur tas — nežinia kas?
Žinau.
—    Pasakyk, būk tokia gera. Mano žentui užduotas dar­bas: nueiti nežinia kur, atnešti nežinia ką.
Varlė atsako:
—    Aš jį palydėčiau, tiktai labai sena esu, ligi ten nenu­šokuosiu. Jei tavo žentas mane nuneš šviežiam piene ligi ug­nies upės, tada pasakysiu.
Ragana paėmė varlę šoklę, parlėkė namo, primelžė puo­dynę pieno, patupdė į įą varlę ir anksti rytą prikėlė Andrejų:
—    Na, brangusis ženteli, renkis, imk puodynę su šviežiu pienu, piene — varlė, sėsk ant mano žirgo, jis tave nuneš ligi ugnies upės. Ten žirgą palik ir išimk iš puodynės varlę, ji tau pasakys.
Andrejus apsirengė, paėmė puodynę, sėdo ant raganos žirgo. Kiek jojo, kiek nejojo, žirgas jį nunešė ligi ugnies upės. Per ją nei žvėris peršoks, nei paukštis perskris.
Andrejus nulipo nuo žirgo, varlė jam sako: — Išimk mane, berneli, iš puodynės, reikia mums per upę persikelti.
Andrejus išėmė varlę ir paleido ant žemės.
Na, berneli, dabar sėsk man ant nugaros.
Ką tu, senele, tokia mažytė, dar aš tave nuspausiu!
—    Nebijok, nenuspausi! Sėskis ir stipriai laikykis! Andrejus atsisėdo ant varlės šoklės. Pradėjo ji pūstis. Pū­tėsi pūtėsi — pasidarė kaip šieno kupeta.
Ar stipriai laikaisi?
Stipriai, senele. . .
Vėl varlė ėmė pūstis — pasidarė dar didesnė, kaip šieno stirta.
Ar stipriai laikaisi?
Stipriai, senele.
Vėl ji pūtėsi pūtėsi — pasidarė aukštesnė už tamsią girią ir kad stryktelėjo — ėmė ir peršoko per ugnies upę; pernešė Andrejų į kitą krantą ir vėl pasidarė mažytė.
—    Eik, berneli, štai šituo takeliu, pamatysi klėtį — ne klė­tį, trobą — ne trobą, tvartą — ne tvartą, užeik tenai ir atsistok už krosnies. Ten rasi tą — nežinia ką.
Andrejus nuėjo takeliu, žiūri: sena troba — ne troba, tvo­ra aptverta, be langų, be priebučio. Įėjo vidun ir užlindo už krosnies.
Netrukus subildėjo, sutrinksėjo giria, ir įeina į trobą žmo­giukas nykštukas, barzda — nuo uolekties, ir kad riktelės:
—    Ei, seni Naumai, noriu valgyt!
Tik šūktelėjo, nežinia iš kur atsirado pataisytas stalas, ant jo statinaitė alaus ir jautis keptas, į šoną peilis įsmeigtas. Žmo­giukas nykštukas, barzda — nuo uolekties atsisėdo prie jaučio, išsitraukė įsmeigtą peilį, pradėjo mėsą pjaustyti, į česnaką da­žyti, valgyti ir gardžiuotis.
Sušveitė jautį aliai kaulelį, išgėrė alaus visą statinę.
—    Ei, seni Naumai, nuimk nuograužas!
Ir staiga stalas dingo kaip nebuvęs — nei kaulų, nei stati­naitės. .. Andrejus palaukė, kol išeis žmogiukas nykštukas, iš­lindo iš užkrosnio, įsidrąsino ir sako:
—    Seni Naumai, pavalgydink mane.. .
Tiktai ištarė, kur buvęs, kur nebuvęs atsirado stalas, ant jo prikrauta visokių valgių, užkandžių ir prieskonių, vyno ir midaus.
Andrejus sėdo už stalo ir sako:
—    Seni Naumai, sėsk ir tu, brolau, su manimi, abu pa-valgysime, išgersime.
Nematomas balsas jam atsako:
—    Ačiū tau, gerasis žmogau. Kiek metų aš čia tarnauju, apdegusios plutos nemačiau, o tu mane prie stalo kvieti.
Žiūri Andrejus ir stebisi: nieko nematyti, o valgius nuo stalo tarsi kas šluote šluoja, vynas ir midus patys į taures pi­lasi, taurės tik šokinėja, tik cinksi, tik dzinksi.
Andrejus prašo:
Seni Naumai, pasirodyk man.
Ne, manęs niekas negali matyti, aš tas *— nežinia kas.
Seni Naumai, ar nori man tarnauti?
—- Kodėl nenorėsiu? Tu, matau, geras žmogus. Jie ir pavalgė. Andrejus sako:
Na, susiruošk ir eik su manim. Išėjo Andrejus iš trobelės, atsigręžė:
Seni Naumai, ar tu čia?
Čia, nebijok, aš nuo tavęs neatsiliksiu.
Priėjo Andrejus ugnies upę, ten jo varlė belaukianti.
Šaunusis berneli, ar radai tą — nežinia ką?
Radau, senele.
Sėsk ant manęs.
Andrejus vėl sėdo ant jos, varlė pradėjo pūstis, išsipūtė ir pernešė jį per ugnies upę.
Jis padėkojo varlei šoklei ir nuėjo keliais takeliais į savo kraštą. Eina eina, atsigręžia.

Seni Naumai, ar tu čia?
Čia. Nebijok, aš nuo tavęs neatsiliksiu.
Ėjo ėjo Andrejus, kelias tolimas — atmušė eikliąsias savo kojas, nualsino baltąsias rankas. * — Oi,— sako,— kaip pavargau! O senis Naumas jam:
—    Ko tu anksčiau nesakei? Aš tave bematant kur reikia nugabensiu.
Pagriebė Andrejų smarkus viesulas ir ėmė nešti — kalnai ir miškai, miestai ir kaimai tik mirga apačioje. Lekia Andrejus viršum gilios jūros, ir baisu jam pasidarė.
—    Seni Naumai, atsikvėpti reiktų!
Tuoj vėjas aprimo, ir Andrejus ėmė leistis ant jūros. Žiū­ri — kur šniokštė mėlynos bangos, atsirado salelė, salelėje sto­vi rūmai auksiniu stogu, aplinkui sodas puikiausias. ..
Senis Naumas sako Andrejui:
—    Ilsėkis, valgyk, gerk ir į jūrą žvalgykis. Plauks pro šalį trys pirklių laivai. Tu pirklius pasikviesk ir gerai pavaišink — jie turi tris nuostabius daiktus. Tu mane išmainyk į tuos nuo­stabius daiktus — nebijok, aš pas tave atgal sugrįšiu.
Laukia laukia — ogi iš vakarų pusės ir plaukia trys laivai. Laivininkai pamatė salą, joje rūmus auksiniu stogu ir aplinkui sodą puikiausią.
—    Kas per stebuklas? — sako.— Kiek kartų pro čia plau­kėme, daugiau nieko, kaip tik mėlynas jūras tematėme. Nagi, sustokim!
Trys laivai išmetė inkarus, trys pirkliai laivininkai sėdo į lengvą valtelę, nuplaukė į salą. O čia šaulys Andrejus juos pasitinka:
—    Prašome, brangūs sveteliai.
Pirkliai laivininkai eina, stebisi: rūmų stogas kaip saulė žėri, medžiuose paukščiai čiulba, takeliais nematyti žvėrys šokinėja.

—    Sakyk, gerasis žmogau, kas čia pastatė šiuos stebuklų stebuklus?
Mano tarnas, senis Naumas, per vieną naktį pastatė. Andrejus nusivedė svečius į rūmus.
Ei seni Naumai, pataisyk mums ką išgerti, pavalgyti! Kur buvęs, kur nebuvęs atsirado stalas, ant jo — vyno ir
visokiausių valgymų, ko tik širdis trokšta. Pirkliai laivininkai tik aikčioja.
—    Nagi,— sako,— gerasis žmogau, mainykim: duok mums savo tarną, senį Naumą, imk iš mūsų kokį tik nori daiktą.
—    Kodėl ne, galim mainyti. O kokie tie jūsų daiktai? Vienas pirklys išsitraukė iš užančio lazdą. Jai tik pasakyk:
,,Nagi lazdele, apkulk šonus šitam žmogui!”—lazda pati ima mušti, kokiam tik nori stipruoliui šonus aplamdo.
Kitas pirklys išsitraukė iš po skverno kirvį, apvertė jį kir-vapente aukštyn, kirvis pats pradėjo tašyti — pykšt pokšt — pasidarė laivas, pykšt pokšt — dar kitas laivas su burėmis, su patrankomis, su drąsiais jūreiviais. Laivai plaukia, patrankos dunda, narsūs jūreiviai laukia įsakymo.
Apvertė kirvį pentimi žemyn — bematant laivai dingo kaip nebuvę.
Trečias pirklys išsiėmė iš kišenės dūdelę, uždūdavo — ka­riuomenė atsirado: ir raiteliai, ir pėstininkai su šautuvais, su patrankomis. Kariuomenė žygiuoja, muzika groja, vėliavos plazda, raiteliai joja, įsakymo laukia.
Pirklys papūtė į kitą galą dūdelės — ir nebėra nieko, vis­kas dingo kaip nebuvę.
Šaulys Andrejus sako:
—    Geri jūsų daiktai, bet mano brangesnis. Jei norite mai­nyti — duokite man už mano tarną, senį Naumą, visus tuos tris nematytus daiktus.
Ar nebus per daug?
Kaip norite, kitaip nemainysiu.
28
Pirkliai galvojo galvojo: „Kam mums ta lazda, kirvis ir dū­da? Verčiau išmainykime, su seniu Naumu be jokio rūpesčio dieną naktį būsime sotūs ir girti.”
Atidavė pirkliai laivininkai Andrejui lazdą, kirvį, dūdelę ir šaukia:
—    Ei seni Naumai, mes tave imame. Ar tarnausi mums iš­tikimai?
Atsako jiems nematomas balsas:
—    Kodėl netarnausiu? Man vis tiek kam tarnauti. Pirkliai laivininkai sugrįžo į savo laivus ir ėmė puotauti —
geria, valgo ir vis šūkauja:
—    Seni Naumai, sukis, duok šio, duok ano! Nusigėrė visi girtutėliai, kur sėdėjo, ten ir suvirto miego. O šaulys sėdi vienas rūmuose, rūpinasi:
,,Ak,— galvoja,— kur dabar tas ištikimasis mano tarnas, senis Naumas?”
—    Aš čia. Ko reikia? Andrejus apsidžiaugė:
—    Seni Naumai, ar ne metas mums į savo šalelę, pas jau­ną žmonelę keliauti? Parnešk mane namo.
Vėl pagriebė Andrejų viesulas ir parnešė į jo kraštą, į gimtąją šalį.
O pirkliai pabudo ir panoro atsipagirioti:
—    Ei seni Naumai, paruošk mums išgerti, pavalgyti, grei­tai sukis!
Nors ir kaip šaukė rėkė, bet neprišaukė. Žiūri — ir salos nebėra: vietoje jos vien tik mėlynos bangos bešniokščia.
Paaimanavo pirkliai laivininkai: ,,Et, apgavo mus nedorė­lis!” Bet ką darys, iškėlė bures ir nuplaukė, kur jiems reikėjo.
O šaulys Andrejus parlėkė į gimtąją šalį, nusileido prie savo namelio, žiūri — vietoj namelio apsvilęs kaminas be-stypsąs.
Nuleido jis galvą ir išėjo iš miesto prie mėlynųjų jūrų, į
dykynę. Atsisėdo ir sėdi. Staiga, kur buvus, kur nebuvus, at­lėkė mėlyna balandė, trenkėsi į žemę ir pavirto jaunąja jo žmo­na caraite Marja.
Apsikabino jie, pasisveikino, ėmė vienas antrą klausinėti, vienas kitam pasakoti.
Caraitė Marja papasakojo:
—    Nuo to laiko, kai tu iš namų išėjai, aš mėlyna balande lekiojau po girias ir miškus. Caras tris kartus siuntė manęs pa­imti, bet nerado ir namelius sudegino.
Andrejus sako:
—    Seni Naumai, ar negali tu mums dykynėje, prie mėly­nųjų jūrų, rūmus pastatyti?
—    Kodėl ne? Pasakyta padaryta.
Nespėjo atsisukti — jau rūmai bestovį, ir tokie puikūs, gra­žesni kaip caro; aplinkui — žalias sodas, medžiuose paukščiai čiulba, takeliais nematyti žvėrys šokinėja.
Nuėjo šaulys Andrejus ir caraitė Marja į rūmus, atsisėdo prie lango ir kalbasi, vienas antru džiaugiasi. Gyvena— vargo nepažįsta, ir dieną, ir kitą, ir trečią.
O caras tuo metu išjojo medžioti prie mėlynųjų jūrų ir mato — toje vietoje, kur nieko nebuvo, stovi rūmai.
—    Koks čia nenaudėlis, manęs nesiklausęs, sumanė kurtis mano žemėse?
Nubėgo žygūnai, viską sužinojo ir praneša carui, kad tuos rūmus pasistatydinęs šaulys Andrejus ir gyvenąs juose su jau­nąja žmona, caraite Marja.
Dar labiau užsirūstino caras, siunčia sužinoti, ar buvęs Andrejus nežinia kur, ar parnešęs nežinia ką.
Nubėgo žygūnai, sužinojo ir praneša:
—    Šaulys Andrejus buvo nežinia kur, gavo nežinia ką.
Tai išgirdęs caras visai padūko, liepė kariuomenę surink­ti, į pamarį eiti, tuos rūmus sudeginti, o patį šaulį Andrejų ir caraitę Marją baisia mirtim nubausti.
Pamatė Andrejus, kad prieš jį žygiuoja didelė kariuomenė, greitai čiupo kirvį, apvertė pentimi aukštyn. Kirvis pykšt pokšt — stovi jūroje laivas, vėl pykšt pokšt — stovi antras. Šimtą kartų pokštelėjo, šimtas laivų mėlyna jūra plaukia.
Andrejus išsiėmė dūdelę, uždūdavo — atsirado kariuome­nė: ir raiteliai, ir pėstininkai, su patrankomis, su vėliavomis.
Vadai jodinėja, įsakymo laukia. Andrejus liepė pradėti kautynes. Muzika groti ėmė, sudundėjo būgnai, pulkai paju­dėjo. Pėstininkai daužo caro kareivius, raiteliai lekia, į nelaisvę ima. O iš šimto laivų patrankos tik trinkt ir trinkt į caro sos-tapilį.
Caras mato, kad jo kariuomenė bėga, puolė pats prie ka­riuomenės — stabdyti. Tada Andrejus išsitraukė lazdą:
— Nagi, lazdele, aplamdyk šonus tam carui!
Lazda pati kūlvartom nurūko, nuo vieno galo ant kito var-taliojasi per lygų lauką, pasivijo carą ir vožė jam į kaktą, už­mušė negyvai.
Tada ir kautynės pasibaigė. Pasipylė iš miesto žmonės ir ėmė prašyti šaulį Andrejų paimti į savo rankas visą valstybę.
Andrejus nesispyrė. Iškėlė šaunią puotą, visų puotų puo­tą, ir drauge su caraitę Marja valdė tą kraštą ligi žilos senatvės.

Comments

comments