Seniai, labai seniai gyveno pasaulyje padišachas. Kartą jis išėjo į rūmų sodą ir mato – pešasi du žvirbliai. Kai prie jo priėjo viziriai ir mulos, padišachas jų paklausė:
– Rytą mačiau pešantis du žvirblius. Sakykite man, ką tai galėtų reikšti?
Niekas negalėjo jam atsakyti. Jis davė jiems keturiasdešimt dienų laiko.
Kai iki termino liko tik viena diena, visi viziriai ir mulos patraukė pas padišachą. Ejo jie pro kalvę, kur dirbo tėvas su dukteria. Duktė pažvelgė į juos ir nustebo: tą dieną jie atrodė ne taip, kaip visada.
Ji metė darbą, išbėgo pas juos ir sako:
– Kasdien jūs einate pro šalį tokie linksmi, o kodėl šiandien tokie nusiminę?
– Dirbk savo darbą, mergele,- tarė jai mulos. Mergelė paklausė vieno mulos:
– Tėve, sakyk man, ko tu toks nusiminęs? Jis atsakė:
– Rytą padišachas išėjo į sodą ir pamatė du besipešančius žvirblius. Jis paklausė mūsų, ką tai galėtų reikšti. Bet nė vienas iš mūsų nežinojome. Tada jis davė mums pagalvoti keturiasdešimt dienų. Rytoj keturiasdešimtoji baigiasi, bet niekas negalime jam atsakyti. Padišachas, nubaus mus mirtimi.
– Nejaugi per keturiasdešimt dienų negalėjote nieko sugalvoti? – stebisi ji.- Aš turiu į jus vieną prašymą. Jeigu jį išpildysite, aš jus išgelbėsiu. Du žvirbliai – tai vyras ir žmona. Jie turi vienturtį sūnų ir susiginčijo dėl jo. Kam atiteks vaikas – tėvui ar motinai? Tegu padišachas parašo savo atsakymą popieriuje.
Viziriai ir mulos nuėjo pas padišachą. Tasai mula, kuris kalbėjosi su kalvio dukterimi, išėjo į priekį ir sako:
– Aš atsakysiu į tavo klausimą, o padišache. Du žvirbliai – tai vyras ir žmona. Jie susiginčijo dėl vaiko. Dabar parašyk popieriaus lape, katram turi atitekti tas vaikas.
Padišachas parašė, kad sūnus turi atitekti tėvui. Mula paėmė popierių ir nunešė kalvio dukteriai. Duktė paprašė tėvo, kad ją išleistų trim dienom, pasiėmė iš jo pinigų, nusipirko turguje virvių, pasamdė du žmones ir išėjo į kalnus.
O padišachas buvo atėmęs iš kalvio eržilą ir paleidęs į savo tabūną. Kalvio duktė nuėjo į padišacho tabūną ir susigavo visus kumelius, kurie buvo nuo to eržilo. Piemuo nenorėjo jų duoti, bet mergelė tarė:
– Štai paties padišacho raštas. Čia parašyta, kad tie kumeliukai mūsų eržilo.
Piemuo pranešė padišachui.
– Tegu pasiima,- atsakė jam padišachas.
Mergelė nuvarė kumelius į turgų, pardavė juos, ir juodu su tėvu pradėjo gyventi pasiturimai.
O padišachas sumanė vesti kalvio dukterį ir pasiuntė pas ją piršlius. Kalvis piršliams tarė:
– Mano duktė neverta padišacho.
Tada padišachas pagrobė mergelę. Praleido su ja naktį, o rytojaus dieną sako:
– Tu – kalvio duktė, o aš padišachas, tu neverta manęs. Aš vesiu Maliką, o tu būsi jos tarnaitė.
Malika buvo gražuolė, gretimos šalies karalaitė. Ji pagarsino, kad tekėsianti tik už to, kas atsakys į tris jos klausimus. O tasai, kas nesugebės atsakyti, sakė jinai, bus paverstas vergu.
Padišachas nuvyko, į jos šalį ir pasisakė atsakysiąs į klausimus. Nuvedė jį pas Maliką, bet jis nesugebėjo atsakyti nė į vieną klausimą. Malika padarė jį vergu ir pasiuntė dirbti į aliejinę. Padišachui tai nepatiko, ir jis nurašė laišką viziriams į savo šalį. ,,Jeigu jūs sėdite, tai stokitės, jeigu stovite, tai kilkite į kelionę. Jūsų padišachas pateko į vergovę, jis dirba aliejinėje su jungu ant kaklo nuo ryto iki vakaro.” Kitą laišką jis nusiuntė žmonai: „Gyvenk smagiai, linksminkis su savo draugužėmis, o aš vedžiau Maliką.”
Bet pasiuntinys sumaišė laiškus. Viziriai perskaitė žmonos laišką ir ėmė linksmintis. O kalvio duktė perskaitė vizirių laišką ir tuoj apsirengė vyriškais drabužiais, paslėpė kasas po vyriška kepure, pasiėmė kardą ir išjojo piršlėmis pas Maliką.
Kelyje ji pamatė baltą palapinę. Joje sėdėjo senė divė.
– Salam aleikum,- sako mergelė, įėjusi į palapinę.
– Jeigu tu nebūtum manęs pasveikinusi, būčiau tave gyvą prarijusi.
Mergelė parodė žiedą ant savo piršto ir klausia:
– Tetule, tu žinai, kas čia per žiedas?
– Tegu tavo nelaimės krinta ant mano galvos, tai Suleimano žiedas.
– Pranašas Suleimanas sakė man: „Keturiasdešimt dienų Mekoje be paliovos lyja. Visi latakai Mekoje supuvo ir suiro.” Todėl jis liepė man išrėžti iš baltosios divės nugaros du diržus ir nugabenti jam.
– Oi, man skaudės!
– Tai išmokyk mane atsakyti į Malikos klausimus, ir aš tau padėsiu.
– Kiek tolėliau pakelėje stovi raudona mano sesers palapinė. Ji gali tave pamokyti.
Kalvio duktė nuėjo į raudonąją palapinę.
– Salam aleikum, tetule,- tarė ji įžengdama. Senė divė atsakė:
– Vaaleikum salam. Jeigu nebūtum pasisveikinusi, būčiau tave surijusi. Prieik arčiau, keptas avinėli.
– Tetule, ar pažįsti šitą žiedą? – klausia mergelė.
– Tegu krinta visos tavo nelaimės ant mano galvos, tai pranašo Suleimano žiedas!
– Pranašas Suleimanas sakė man: „Keturiasdešimt dienų Mekoje lyja. Visi latakai supuvo ir iširo.” Jis pasiuntė mane išrėžti tau iš nugaros du diržus.
– Oi, man skaudės nugarai
– Tai pamokyk, kaip atsakyti į Malikos klausimus, ir aš tau padėsiu.
Raudonoji divė sako jai:
– Kiek tolėliau pamatysi juodą palapinę. Ten gyvena mano sesuo. Ji žino, kaip atsakyti.
Mergelė tuojau nudrožė į juodąją palapinę. Įėjo vidun ir sako:
– Salam aleikum.
– Vaaleikum salam. Jei nebūčiau išgirdusi iš tavęs pasveikinimo, būčiau tave surijusi. Eikš arčiau, keptas avinėli.
– Tetule, pažįsti šį žiedą?
– Tegu krinta visos tavo nelaimės ant mano galvos, tai pranašo Suleimano žiedas!
Tada mergelė tarė:
– Pranašas Suleimanas sakė man: „Keturiasdešimt dienų Mekoje lyja, visi latakai iširo, eik ir atnešk du diržus iš juodosios divės nugaros.”
– Oi, man skaudės nugarą! – sušuko divė. Mergelė sako:
– Tetule, pamokyk mane, kaip atsakyti Malikai, ir aš tau padėsiu.
Ir divė pamokė:
– Iš čia keliauk tiesiai į Malikos rūmus. Ten, prie vartų, kabo būgnas. Padaužyk į jį, ir išeis tarnas. Iš pradžių jis tave nuves į vieną kambarį ir paklaus: „Kas sėdi šiame kambaryje.” Tu atsakyk: „Mūsų padišacho rūmuose yra lygiai toks pat kambarys, jame sėdi mulos.” Nusives tave į kitą kambarį ir vėl to paties paklaus. O tu atsakyk: „Mūsų padišacho rūmuose yra lygiai toks pat kambarys, jame sėdi muftis.” Paskui tave nusives į trečią kambarį ir paklaus, kas jame sėdi. Tu atsakyk, kad tokiame kambaryje sėdi jūsų padišacho viziriai.
Ir štai kalvio duktė nuvyko į Malikos rūmus. Ji atsakė į visus klausimus, ir ją nuvedė pas pačią Maliką. Karalaitė Mąlika iškėlė didelę puotą, pavalgydino alkanus, aprengė skarmalius ir sutiko tekėti už kalvio dukters.
Kai atėjo naktis, kalvio duktė sako Malikai:
– Aš prisiekiu neliesti tavęs, kol parsivešiu į savo miestą. Rytą mergelė išėjo iš rūmų ir išgirdo kažką dundant po žeme. Ji pasišaukė Maliką ir klausia:
– Kas ten dunda?
– Tai aliejinė, ten spaudžiamas aliejus, todėl dunda. Nulipo mergelė į aliejinę ir mato: jos vyras vaikšto aplink statines su jungu ant kaklo, o kai tik jis stabteli, prižiūrėtojas muša jį rimbu.
Kalvio duktė sugrįžo į rūmus. Juodvi drauge su Malika papietavo, mergelė paėmė du papločius, mėsos, razinų ir tarė:
– Paliepk nunešti į aliejinę.
Malika nunešė belaisviui padišachui valgyti. Paskui mergelė paklausė Malikos:
– Argi tu neturi arklių? Kodėl verti žmogų vaikščioti aplink statines su jungu ant kaklo?
Malika neprieštaravo, išleido padišachą iš aliejinės ir paskyrė arklininku. Pradėjo padišachas valyti žirgus, kuopti iš arklidžių mėšlą. Pagaliau mergelė sako Malikai:
– Dabar keliausime į mano salį.
Malika liepė pabalnoti žirgus, bet mergele tare:
– Malika, mums pravers kelionėje vienas žmogus, imkime arklininką.
Malika sutiko.
Apkrovė nešuliais žirgus, ant vieno atsisėdo arklininkas, ant kito – mergelė su Malika, ir jie išjojo. Pusiaudieny sustojo prie šaltinio, nulipo nuo žirgų, pavalgė.
Paskui kalvio duktė sako:
– Ei arklininke, aš dovanoju tau Maliką ir žirgą.
– Tegu krinta tavo nelaimės ant mano galvos, o Malika ir žirgas tegu lieka tau,- atsakė padišachas.
Mergele išsitraukė kardą ir paliepė:
– Tuctuoiau imk, o jei ne, užkaposiu!
– Gerai, imu, aukoju savo gyvybę del tavęs.
Ant vieno žirgo sėdo arklininkas, ant kito – Malika.
O mergelė pirma jų parjojo į rūmus, persirengė, atsisėdo įprastoje savo vietoje. Staiga ateina žinia, kad padišachas parsigabena Maliką. Viziriai, dvariškiai ir kariuomenės vadai išėjo jų pasitikti. Patiesė ant kelio kilimus, ir padišachas iškilmingai įėjo į rūmus.
Padišachas pagarsino, kad vedąs Maliką. Jis pasišaukė kalvio dukterį ir sako:
– Ei tu, prakeiktoji, užpilk vandens Malikai ant rankų. Paskui jis padavė Malikai rimbą ir tarė:
– Duok keturiasdešimt kirčių tai nenaudėlei!
– O kvailas padišache, kas tau padovanojo šią žmoną? – klausia kalvio duktė.
– Kas man gali dovanoti žmoną? Aš pats ją radau!
– O ar parodyti tau, kas dovanojo? – paklausė kalvio duktė ir tučtuojau išėjo, greitai persirengė vyriškais drabužiais, apsiavė puikios odos batus, užsijuosę auksinį diržą, pasikabino prie jo kardą ir durklą, pasiėmė rimbą, įbėgo atgal pas jį ir sako:
– O kvailas padišache, Maliką tau padovanojo kalvio duktė!
Malika įtūžo ir sušuko:
– Būk tu prakeiktas! Prakeikiu tokį padišachą, kuris, turėdamas protingą žmoną, ieško kitos!
Comments
Gairės: Kalvio duktė, Smurto lygis: be smurto, Tadžikų pasakos, vidutinio ilgio pasakos