Kitą kartą pasaulyje gyveno kikilis. Susisuko lizdą medyje ir išperėjo vaikelius.
Sykį prie to medžio priėjo dramblys ir ėmė trintis. Medis sudrebėjo, kikilio lizdas suiro, mažyčiai paukšteliai iškrito ir užsimušė.
Graudžiai verkė kikilis savo vaikelių. Netrukus jis vėl su­sisuko lizdą ir išsiperėjo vaikų. Bet ir šį kartą atėjo dramblys ir vėl ėmė trintis į medį. Medis sudrebėjo, kikilio lizdas suiro, paukšteliai iškrito ir užsimušė. Šį kartą kikilis netylėjo.
—    O drambly beširdi! — sušuko jis.— Tu sugriovei mano namus ir pražudei mano vaikelius! Dabar bausmės neišveng­si!
Dramblys mostelėjo straubliu ir tarė pašaipiai:
—    Niekingas padare! Tu per mažas taip įžūliai su manim kalbėti. Tai ir bausk, daryk, ką nori.
Kikilis pilnomis akimis ašarų ir skaudama širdimi eina pas savo bičiulį išmintingąjį varną. Varnas mato, kad kikilis susi­sielojęs, ir klausia:
Kas tau atsitiko, ko verki?
O išmintingasis varne,— sako kikilis,— atėjo dramblys, sugriovė mano namus ir užmušė mano vaikelius. O galynėtis su juo aš per menkas. Ką daryti?
Varnas sako:
—    Taip, dramblys padarė piktadarybę, reikia jį už tai nu­bausti. Aš turiu draugą, skrendam pas jį pasitarti.
O jo draugas buvo bitė. Varnas ir kikilis nuskrido pas ją ir viską apsakė.
Bitė pasipiktino ir ėmė sukti galvą, kaip nubaudus dramblį už tokį žiaurumą. Galvojo galvojo ir sugalvojo.
—    Aš turiu draugą, skrendam pas jį pasitarti.
O bitė draugavo su varle. Pas ją ir nuskrido abu. Galvojo jie keturiese, galvojo ir pagaliau sugalvojo. Bitė susišaukė spie­čių savo draugių, ir visos jos nuskrido pas dramblį. Bitė įlindo drambliui į ausį ir ėmė gilti. Dramblys subliuvo iš skausmo, parvirto ant šono ir pradėjo trintis į žemę. O tuo tarpu kitos bitės aplipo jam akis. Jos taip aptino, kad tasai negalėjo nė atsimerkti, ir pagaliau visai apspango. Ilgai jis gulėjo nejudė ‘ damas ir labai ištroško gerti. O varlė tuo tarpu susišaukė visa savo drauges, sulipo į gilų griovį ir kvarkia: „Kvar-kvar-kvar”. Apakęs dramblys nukrapino ten, kur varlės kvarkė, ieškoti van­dens, ir vos neįvirto į griovį. Bet staiga varnas praskrido jam pro pat galvą ir riktelėjo:
—    Ei drambly, traukis atgal, jei ne, įkrisi į griovį!
Varlės kelis sykius viliojo prie griovio ištroškusį dramblį, bet jį vis įspėdavo varnas, kad neįgriūtų.
Ir štai paskutinį sykį priėjo dramblys prie griovio krašto. Tuo tarpu skausmas nuo. bičių įgėlimo šiek tiek apmalšo, ir jis truputį pramerkė vieną akį. Tuomet dramblys pamatė, kad iš tikrųjų stovi prie pat prarajos, ir išsigandęs žingtelėjo atgal.
Tada kikilis, skrisdamas pro šalį, tarė:
Ei drambly! Norėjai pasirodyti esąs stiprus, išardei ma­no lizdelį ir vaikelius užmušei. Manei, niekas neatkeršys! Dabar matai, kad ir mes, menki padarėliai, susitarę galime tave, tokį galiūną, pražudyti?
Supratau,— tarė dramblys, ir daugiau liovėsi eibes da­ręs.
Nuo to laiko dramblys, didžiausias iš visų žvėrių, pasidarė geras ir romus gyvulys.

Comments

comments