Kartą lapė, vėžlys ir skruzdėlė sumanė drauge keliauti. Išei­na jie į kelią, eina eina ir mato — pribarstyta sorų. Sustojo visi trys ir galvoja: ,,Ką daryti su tais grūdais?” Pirmiausia su­galvojo lapė:
—    Ogi imkim tuos grūdus ir pasėkim, o derlių lygiomis pa­sidalysime.
Jie surinko visas soras.
—    O dabar sėjai reikia žemės,— sako vėžlys.
Eina visi toliau žemės ieškoti. Prieina kalną ir jo papėdėje pamato sėjai tinkamos žemės.
—    Štai čia ir pasėkim grūdus,— sako skruzdėlė.
Lapė, vėžlys ir skruzdėlė pradėjo arti žemę. Staiga lapė pa­žvelgė į kalną ir aiktelėjo:
—    Oi bičiuliai! Kas bus, jeigu, neduok dieve, užvirs šitas kalnas, — tada žus mūsų pasėlis! Judu arkite, o aš einu kalno laikyti.
Taip pasakiusi, lapė užlipo ant kalno ir nuvirto miego. Pa­vakare, kai vėžlys ir skruzdėlė suarė visą žemę ir nutarė šiek tiek atsipūsti, atbėgo lapė ir skundžiasi, kad labai pavargusi:
—    Spėjau kaip tik laiku: kad kiek — kalnas būtų užgriu­vęs! Tada perniek būtų nuėjęs visas mūsų triūsas, dar ir patys būtume žuvę.
Atėjo ruduo. Skruzdėlė ir vėžlys nuėmė derlių. Tuo tarpu iš kitapus kalno atbėgo lapė. Pažvelgė ji į auksinius sorų pėdus, apėjo aplink gubas ir sako:
—    Bičiuliai, o mūsų derlius ne toks jau didelis, neverta nė dalytis. Eime rungtynių: kas laimėsime, tam ir atiteks visas der­lius.
—    O ką reikia daryti? — klausia vėžlys.
—    Ogi štai ką,— atsako lapė,— visi trys einam prie ano antai medžio ir nuo jo bėgam prie gubų. Visas derlius atiteks tam, kas atbėgs pirmas.
Vėžlys su skruzdėle norom nenorom sutiko ir visi trys nu­ėjo prie medžio.
Pasiruoškit! — komanduoja lapė. Vėžlys ir skruzdėlė pasiruošė bėgti.
Bėgam! — sušuko lapė ir leidosi pirmoji. O gudruolė skruzdėlė įsikibo lapei į uodegą.
Nubėgo lapė prie gubos, ištiesė ant sorų papurusią uodegą ir kvatojasi patenkinta:
—    Visas derlius man atiteko!
—    Oi, malonėk nukelti uodegą, visai jau mane primygei! — piktai sako skruzdėlė, nušokusi nuo uodegos ant sorų.— Su­čiulbo: mano derlius, mano derlius… Aš jau seniai čia!
Lapė ėmė rėkti:
—    Argi tu galėjai atbėgti pirma manęs?! Kaip gyva nepa­tikėsiu, kad tu greitesnė už mane!
Netrukus atbėgo ir vėžlys. Užstodamas skruzdėlę, jis suriko lapei:
—    Brangi kūmute, tave vejasi du medžiotojai. Jie sutiko ma­ne ir klausia, ar nežinau, kur tu esi. Sakiau, kad nežinau. Už­tat jie mane sumušė. Dabar juodu eina čionai. Girdi: jų šunys loja vis arčiau!
Lapė išsigando ir pabėgo.
Taip vėžlys su skruzdėle atsikratė klastingos lapės, derlių pasidalijo pusiau ir visą žiemą ramiai gyveno ir sočiai mito.

Comments

comments