(D i v a s — fantastinė būtybė, piktoji dvasia, labai paplitęs personažas Rytų tautosakoje.)

Gal taip buvo, gal ir ne, juk alacho vergų daug… Kadaise, neatmenamais laikais, kada senoje pirtyje džinai(Džinas — Artimųjų Rytų tautosakoje — piktoji dvasia) ietis mėtė, gyveno vienas senis, pramintas Naldžiu. Gal dėl to, kad jį išpenėjo dora motina, jis į burną neėmė nieko, kas buvo užginta. Niekados jis nemėgino nuplėšti nugaišusio arklio pasa­gos, kad ji neštų jam laimę, neieškojo galingųjų užtarimo, nie­kam nesilenkė.
Pats žiūrėjo savo namų, pats liejo prakaitą, pelnydamas duoną. Jis buvo plikas kaip tilvikas, bet turėjo tris sūnus, lieknus kaip jauni metūgiai. Vyresniųjų vardų neatsimenu, bet jauniausiasis, rodos, buvo vadinamas Mysdyku. Vyresnieji buvo skysto proto, o jauniausiojo protas — aštresnis už kardą! Jei tikėsime žmonių pasakomis, tai taip ir buvo. Nors pagal stotą ir vyresnieji nenusileido broliui, tik jau labai jie buvo kvaiši, tokie kvaiši, tartum upė, kuri lėtai teka, tartum žmogus, kuris akių nuo žemės nepakelia, per sniegą nueina ir pėdsako nepa­lieka. O jauniausiasis viską suvoks, ką nori pasieks, patį kipšą apmaus, akis jam apdums, todėl žmonės net su Keloglanu(Keloglanas—pažodžiui, „plikis” — turkų pasakų didvyris, nevykęs, bet protingas ir kilnus vaikinas, kilęs iš liaudies) Mysdyką lygino.
Atėjo metas, tėvas atsisveikino su šiuo pasauliu, o vaikams teko patiems lemti savo likimą. Ką jiems galėjo palikti senasis Naldžis? Nei saujos žemės kalnuose, nei žalio lapelio vynuo­gyne. Neliko jiems daugiau kas daro, tik kinkytis į karasa-paną (Karasapanas — primityvus arklas). Juk ir jų karalystė tebuvo didumo sulig delnu. Ir šiaip galvojo, ir taip galvojo broliai, bet kartą, kai jiems į galvas lindo juodos mintys, Mysdykas tarė:
— Vyresnieji mano broliai, netiktų man kalbėti pirmajam, bet jei mes tik varnas skaitysime, neužsidirbsime duonos. Ar gerai bus, nežinau, bet pabandykime laimės paieškoti svetimuo­se kraštuose — juk žemė nesibaigia šiomis vietomis!
Jo žodžiai patiko broliams:
— Teisybę sakai, Mysdykai, įsikinkykime visi drauge į ra­tus, tu esi jaunesnis už mus, taigi ir eik pirma mūsų.
Jie apsiavė geležinius čarykus (čarykai — valstietiški žaliaminės odos batai), į rankas pasiėmė geležines lazdas ir leidosi kelionėn. Ėjo jie, ėjo, kalnus perėjo, slėnius už savęs paliko. Vieną dieną priėjo lauką ir ką gi mato: javai sulig žmogaus ūgiu, varpos svyruoja ir taip lenkiasi, tartum dalgį norėtų pasiekti. O dalgis juos visai užmiršęs! Trys broliai pažvelgė į kits kitą, du vyresnieji nė žodžio netarė, o jauniau­siasis, risdamasis pirma visų kaip mažasis ratų tekinis, ir sako:
— Vyresnieji mano broliai, šitie javai laukia, kad pas juos dalgis ateitų, o dalgiui reikia žmogaus rankos, žmogaus darbo. Kas žino, gal šeimininkas pjovėjų neranda, gal jėgos jam pri­trūko? Užleido jis savo pasėlius. Juk mes nepaliksim jų paukš­čiams lesti ir žvėrims trypti! Jei šeimininkas bus teisingas žmo gus, jis mums atsilygins.
Pasakyta — padaryta. Viename krašte pradėjo, kitame baigė. Staiga pasirodė divas. Broliai išsigando, pirmasis labiau už ant­rąjį, antrasis labiau už trečiąjį. O divas sako:
— O jūs, žmonių vaikai, aš visus kalnus išlaipiojau, visus akmenis perkilnojau, bet šitas laukas man visai nugarą su­lenkė. Daug dienų žiūrėjau, akis pražiūrėjau, vis laukiau tokių kaip jūs. Ar ne alachas man jus siuntė! Nežinau, nė kaip jums atsilyginti…
Taip jis pasakė ir nusijuokė. Broliams iškart nuo širdies atslūgo.
Mysdykas atsakė divui:
O dive, tu mus pavadinai žmonėmis, o bėdoje žmogus visad būna draugas ir ką moka, viską padaro. Teatneša mūsų darbas tau laimę, tokią didelę kaip kelias nuo žemės ligi dan­gaus. Linkime tau visada matyti besišypsančius veidus ir klau­sytis saldžių žodžių.
Oi sūnau,— sako divas,— neminėkite šypsenų ir saldžių žodžių, teatneša mano turtas jums laimę. Žinoma, mano krū­tinėje plaka ne žmogaus širdis, bet gyvenimą aš bent kiek išmanau. Ir kelius žinau, ir žmones pažįstu. Už šito štai kalno stovi mano namas, prie namo ganosi ėriukas, o ėriuko žiūri trys mano dukterys, viena gražesnė už kitą. Jei kurią nors iš jų skyrė jums didysis alachas, tebūnie jūsų kelias rožėmis nubarstytas. Tik pirma suvalgykime to ėriuko mėsą, visa kita savaime susitvarkys.
Taip jis pasakė, pažiūrėjo Mysdykui į akis ir jam liepė nunešti raštelį jo pačiai, kad ta iškeptų ir jiems atsiųstų ėriuką. Mysdykas pažvelgė į divą, ir jaunuoliui kažkas nepatiko jo aky­se. Popierėlį jis paėmė, bet, kol ėjo keliu, jį išvyniojo ir per­skaitė. Ir kas ten buvo parašyta: pasirodo, Mysdykas pats savo kojomis ėjo giltinei į nagus.
„Juodoji moterie, siunčiu tau vaiką, žmonių giminės vaiką! Ilgai negaišk, imk jį sau, bet nevalgyk žalio, pamauk ant iešmo, pavartyk ant ugnies, kad apkeptų.” — Tai mat, kas buvo para­šyta divo popierėlyje.
Už gera piktu atsimoka!.. Ir ko daugiau lauksi iš tokio kraugerio!
Mysdykas susimąstė:
„Taip, taip! Ir aš jam iškrėsiu piktą pokštą. Paminės mane.” Išsiėmė peilį ir jo smaigaliu pataisė raštelį. Atėjo jis pas divo pačią, pradėjo su ja kalbėtis apie šį bei tą. Papasakojo, kaip jie kviečių lauke padirbėjo. Ir divo pati nuleido kraują ne Mysdykui, o ėriukui.
Kol ji kepė ėriuką, Mysdykas įsigavo į dukterų kambarius. Ten jis pamatė tris merginas. Jei pasakytum, kad jos gražios — nieko nepasakytum. Viena — kaip sužydusi šakelė, kita — kaip medus, prisigėręs čiobrelių kvapo, trečioji — skaisti kaip kūdi­kis, dvelkiantis švelniu pieno kvapu.
Mysdykas jas pamatė, ir lyg tūkstantis strėlių būtų pervė-rusios jam širdį.
— Kokio jūs kalno rožės, kokio sodo hiacintai? — paklausė pagaliau jis.
Merginų akys kupinos ašarų, kaip šaltinis — vandens.
— Neklausk, jaunikaiti, neklausk, mes esame padišacho dukterys. Kartą išėjome, tartum nelabasis būtų mus sugundęs, ir nuklydome į nuošalų vynuogyną, vadinamą „Apleistuoju so­du”. Vaikščiojame po vynuogyną ir girdime dvi šakeles kal­bantis. Iš pradžių nepatikėjome savo ausimis. Arti arti, visai arti prieiname. Žiūrime ir negalime patikėti. Keistas buvo tas medis: iš vieno kelmo auga du kamienai, vienas — šilkmedis, antrasis — kriaušė. Šilkmedis groja ir dainuoja, o kriaušė, nu­lenkusi galvą, klausosi. Mes stebimės ir atsistebėti negalim. Pačios ėmėme klausytis. Kas buvo toliau, neatsimename. Gal medžio daina ėmė tekėti mūsų gyslomis, o gal mums apsisuko galvos, tik netekome sąmonės. O kai atsipeikėjome, pasijutome atsidūrusios kažkokiame urve. Nuo tos dienos divai nori mus pražudyti. Jeigu jie išgers tris rieškučias mūsų kraujo, jų gy­venimas pailgės, ir jie dar tris tūkstančius metų darys žmonėms bloga. Dieną mums atneša spręstuvus ir mes pačios sau audžia­me įkapes. O naktimis prie mūsų stovi mirties dubuo, iki ryto mes liejame į jį ašaras. Kurią dieną, kurią valandą dubuo pri­sipildys, tą dieną, tą valandą bus baigtos ir įkapės. Aukščiau­siasis mums siuntė vargą, tokia jau mūsų dalia… O tu, jaunuoli, ko tu čia ieškai, ar vėjas tave čia atpūtė, ar vandens srautas atnešė?
Mysdykas joms atsakė:
— Nei vėjas atpūtė, nei vanduo atnešė. Mane siuntė divas, kad savo krauju užsimokėčiau už savo paties darbą, bet dar neatėjo man laikas, ir vietoj manęs ant žarijų čirška ėriukas.
Ir jis papasakojo joms viską nuo pradžios iki galo.
— Jei alachas panorės mus išgelbėti iš nelaimės, tai mes ištrūksime iš divų nagų, ir jūs taip pat išsigelbėsite. Nakčia aš nutaikysiu patogią akimirką, duosiu jums ženklą, ir jūs kuo greičiausiai bėkite iš čia!
Įspėjęs merginas, Mysdykas nuėjo prie tandyro (tandyras — žemėje išraustas ugniakuras). Ėriukas taip buvo apkepęs, kad įgijo granato vaisiaus spalvą, ir kvapas nuo jo sklido toks skanus. Mysdykas čiupo ėriuką ir nusinešė į lauką.
Pamatęs Mysdyką gyvą, divas labai nustebo:
— Tik pamanykite, ką padarė šis bernas! Mes norėjome jį pražudyti, o jis mus apgavo. Jei jam dovanosiu tokią šunybę, nebūsiu aš divas!
Divas dar ilgai kažką burbėjo, bala žino ką… Sudraskė jie ėriuką į gabalus ir godžiai surijo.
Vakare, kai visai sutemo, divas piktai nusišypsojo ir tris brolius parsivedė namo, o Mysdykas, kuriam ėriukas lig šiol tebekuteno burną ir maloniai gurguliavo pilve, nebenorėjo dau­giau eiti ašarom aplaistytu keliu. Jis įdėmiai klausėsi, ką tarp savęs šneka divai. O jie taip susitarė:
— Kai tik broliai sumigs, nuleiskime jiems kraują. Negal­vokime, kas bus rytoj! Alachas visagalintis, jo šaltiniai neišse­miami. Gal atsigersime merginų kraujo, gal kuri nors kita auka pati pas mus ateis.
Jų kalbą išgirdo Mysdykas, ir miegai kaipmat jam išlakstė. Kai tik divai ėmė galąsti juodus peilius į juodus akmenis, Mysdykas šnibžtelėjo pats sau: „Štai kada tau pasitaikė puiki proga!” — akimis davė ženklą broliams, o ranka — merginoms. Nėrė jie visi pro duris kaip strėlės, paleistos iš lanko. Atėjo divai ir mato, kad vietoj trijų brolių ir trijų seserų tik vėjas švilpauja. Pakol divai susivokė, kas atsitiko, ir leidosi vytis, anie jau buvo anapus užburtosios upės ir jų širdys nebesiblaškė iš baimės.
Juodasis divas, nebesitverdamas pykčiu, atsisuko į Mysdyką ir suriko:
— Na palauk tu, vaikėze Keloglane, tu iš manęs atėmei ėriuką, ir to dar tau buvo maža, tu man dar atėmei tris mer­ginas! Bet tai dar ne viskas. Aš laikau vilkstinių kiemą, o tu esi keleivis, kada nors mes vis tiek susitiksime!
Mysdykas jam atsakė iš kito kranto:
— Jei tu nebūtum sumanęs atimti mums gyvybę, tai ne­būtum praradęs ėriuko; jei šalia merginų nebūtum laikęs mir­ties dubens ir nebūtum jų vertęs austis įkapes, nebūtum prara­dęs padišacho dukterų. Ką pasisėjai, tą ir nusipjovei! Traukis mums iš kelio, vis tiek mūsų nepavysi, verčiau sugniaužk kuo stipriau peilį savo rankose, kad jis tau nešnirkštelėtų per kaklą.
Taip jis pasakė, ir jie nuėjo toliau.
Teeina jie savo keliu, o mes papasakosime apie kitką.
Padišachas tiesiog iš galvos ėjo dingus dukterims. Bet ir kaip neis iš proto: juk visos trys buvo skaistesnės už dangų, šviesesnės už dieną; nė viena širdyje neturėjo nė dėmelės, lig šiol niekas nebuvo matęs net jų drabužio kraštelio. Kieno rankų čia darbas? Visi galvojo spėliojo, bet atspėti negalėjo. „Jei jos žuvo kalnuose arba viršukelėje, tai argi žemė galėjo uždengti joms akis, jei jas sulesė paukščiai arba sugraužė kirminai, tai ar galėjo lapai užkloti joms veidus!”
Ir į visas puses nuskrido padišacho įsakas:
„Kas suras ir atves mano dukteris, tas teprašo iš manęs vis­ko, ko širdis trokšta, ko akys geidžia!” Tūkstančiai žmonių išėjo ieškoti dingusių karalaičių. Visur išlandžiojo, visur išžiū-rinėjo, bet neparnešė jokios žinios. 2emė — geležis, dangus — varis, o kalnuose iškrito sniegas.
Užgeso paskutinis vilties spindulėlis, ir visas pasaulis padi­šachui atrodė lyg niūrus požemis.
Ir šit, kada visi kalnai ir slėniai nusidažė gedulo spalva, staiga prieš padišachą ranka rankori stojo trys jo dukterys ir trys senio Naldžio sūnūs! Padišachas nepatikėjo savo akimis. Netverdamas iš džiaugsmo, jis pabučiavo į kaktas tris jaunuo­lius ir juos pastatė savo dešinėje, pabučiavo į akis tris savo dukteris ir jas pastatė savo kairėje. Broliai papasakojo apie visas savo negandas, ir jie labai jam patiko, ypač jauniausiasis. Padišachas nebūtų pagailėjęs jam atiduoti net dalį savo širdies.
Prašykite iš manęs, ko norite,— paliepė jis, ir trys bro­liai atsakė:
Gėra jūsų sveikata — didžiausias mūsų troškimas!
Taip atsakė ir žemai nulenkė galvas. Tada padišachas tarė:
— Tą dieną, kurią dingo mano dukterys, aš daviau sau įža­dą išleisti jas per pačias už tų, kas jas suras. Matyt, didysis alachas jas skyrė jums. Jei aš paklausyčiau vizirių ir išsižadė­čiau duoto žodžio, užsitraukčiau gėdą prieš visus žmones, o jei pulčiau žmonių akyse, tai sulaužyčiau įstatymą, savo paties rankomis sugriaučiau savo laimę ir žemėje, ir danguje. Laiky­kite mane tėvu. Ir kai tik pasakysite „taip”, tuoj kelsime ves­tuves. Gali ateiti tokia diena, kada vienas iš jūsų irgi taps valdovu!
Taip pasakė padišachas ir davė broliams tris dienas ir tris naktis apsigalvoti…
Ne tuščiai žmonės sako: kas gavo daug, nori dar daugiau. Norite — tikėkite, nenorite — netikėkite, bet vyriausiasis bro­lis ėmė stebeilytis į jauniausiąją dukterį, o viduriniojo brolio akys nusigręžė ir nuo vienos, ir nuo kitos, ir nuo trečiosios ir pakrypo į padišacho Sostą. O juk abu turėjo sau pasakyti: „Nie­ko mudu nenuveikėme, o mudviem tokia laimė atiteko, taip gerai mudu dabar gyvename, kad puodas be dangčio kunku­liuoja, o valgis verda ir negaruoja, ir už visa tai turime padė­koti jauniausiajam broliui”,— bet vyresnieji nepadėkojo Mys-dykui, atnešusiam jiems laimę, atvirkščiai — jie ėmė kasti jam duobę.
Kai padišachas po trijų dienų pasišaukė vyriausiąjį brolį ir paklausė, ką jie nutarė, tas atsakė:
— O mano padišache, jei įmanyčiau, jūsų dukterį ant ran­kų nešiočiau, bet juk aš neturiu nei šilko, nei aksomo, neturiu jai nei cukraus, nei medaus. Jei negalėsiu jai įteikti kokios nors malonios dovanos, tai kaip paskui žiūrėsiu jai į akis?
Padišachas nusijuokė:
— O alache gailestingas! Nesirūpink tokiais niekais: mano rūmuose aukso upės plaukia, imk ir nešk savo sužadėtinei, kas tik tau patinka.
Bet vyriausiasis brolis sako jam:
— O mano padišache, ir tavo vardas, ir tavo garbė man liepia, kad tavo duktė gautų dovanų tokį daiktą, kurio lig šiol niekas nematė, niekas rankomis nelietė, toks daiktas yra divų urve —tai antklodė, iškaišyta žemčiūgais. Auksas — raktas ka­raliaus rūmų durims, bet jokių kitų durų jis neatrakins. Vienas tik mūsų Mysdykas geba pririnkti raktą divų urvo durims; tik jis vienas gali paimti antklodę iš divų rankų. Kas kitas daugiau būtų toks išmintingas, kaip jis? Jis laukia jūsų įsakymų!
Ką darys padišachas, pasišaukė Mysdyką ir paprašė jo par­nešti žemčiūgais iškaišytą antklodę.
Mysdykas suprato, iš kur vėjas pučia, bet nenorėjo pasiro­dyti bailys ir taip atsakė:
— Na žinoma, aš gausiu antklodę, iškaišytą žemčiūgais, juk mano brolis nori ją padovanoti vyriausiajai jūsų dukteriai.
Taip jis pasakė ir leidosi į kelionę. Ėjo jis, ėjo per kalnus, per slėnius, eidamas tulpes, hiacintus skynė ir galop pasiekė divų urvą. Ką jis padarė, kaip jis padarė — vienas alachas te­žino, bet tik vėl apgavo divus. Paėmė antklodę ir kaipmat atsidūrė kitapus užburtosios upės.
Divas uždusęs bėgo paskui jį, bet pavyti negalėjo. Mysdy­kas jau seniai juokdamasis stovėjo kitame krante.
— Ak tu sukčiau,— suriko divas — tu atėmei iš manęs ėriu­ką, atėmei tris merginas, o dabar sužinojai mūsų paslaptį, pa­vogei antklodę! Maldauju alachą, kad tas, kuris ja užsiklos, niekad daugiau nebepabustų!— taip divas prakeikė tą, kas įsigis antklodę.
Bet Mysdykas visai jo nesiklausė. Kiekvienas turi dirbti tik savo darbą. Nė akimirka nepraėjo, o jis jau buvo rūmuose. Visi, kas tik pamatė iškaišytąją antklodę, aiktelėjo iš nu­stebimo:
— O didysis alache, tenesensta rankos, kurios iškaišė šią antklodę!
Taip pasakė ir nunešė antklodę į tą kambarį, kur buvo lai­komas vyriausiosios princesės kraitis. Pajuodo vyriausiasis bro­lis, sužinojęs, kad Mysdykas įvykdė tai, kas neįvykdoma, ir laimingai sugrįžo. Dabar atėjo viduriniojo brolio eilė regzti pinkles.
Padišachas ir jį pasišaukė. Jo paklaustas, vidurinysis brolis atsakė:
— O mano padišache, aš labai myliu jūsų dukterį ir viską galėčiau jai atiduoti, bet neturiu nei vestuvių žiedo, nei dei­manto, kuris galėtų prilygti jos grožiui. Jeigu aš, kaip ir vy­resnysis mano brolis, negausiu kokio nors nepaprasto daikto, kaip aš pažiūrėsiu sultonei į akis?
Padišachas nusišypsojo:
— Mano lobynas su kaupu prikrautas visokių brangenybių, imk, kas tau patinka, ir padovanok mano dukteriai.
— O mano padišache, būna tokių garbingų žmonių, kurių akyse nedera save žeminti. Reikia jai padovanoti ne šiaip kokį daiktelį, o ypatingą, kokį nors žiburiuotąjį akmenį, kuris lai­komas divų urve. Perlai, deimantai, apie kuriuos tu kalbėjai, mano padišache,— tai tik raktas, kuriuo atidaromos vizirių rūmų durys. O urvo duris gali atidaryti tik mūsų Mysdykas. Tik jis atims iš divų akmenį. Kas gi kitas galėtų juos taip vikriai apgauti? Prašau tavęs, išleisk savo įsaką!
Padišachas suprato, kad nieko nepaveiksi. Jis pasišaukė Mys­dyką ir paprašė jo atnešti žiburiuotąjį akmenį.
Mysdykas suprato, kieno kirvis kerta jo šaką, bet nenorėjo pasirodyti bailys, ir taip atsakė:
— Tenekrinta jūsų nemalonė ant mano brolio, teneaptemdo jo veido liūdesys; tebūnie dovana viduriniajai jūsų dukteriai žiburiuotasis akmuo!
Taip jis pasakė ir leidosi kelionėn. Ejo jis, ėjo, gėrė šaltą vandenį, šešis mėnesius ėjo ir vieną rudenį pagaliau priėjo divų urvą. Ką jis darė, kaip jis darė,— kam mums tai žinoti,— paėmė žiburiuotąjį akmenį ir perplaukė užburtąją upę. Divas su kūliu dulkių atsivijo Mysdyką, bet tas jau ramiausiai sėdėjo kitame krante.
— Ak tu sukčiau, per tave netekau ėriuko, pagrobei tris merginas, ir to dar tau neužtenka? Atėmei iš manęs kaišytinę antklodę, ir dar tau nebuvo gana, dabar paėmei ir žiburiuotąjį akmenį! Maldauju alachą, kad tas, kas grožėsis šituo akmeniu, niekada negalėtų užmigti! — šaukė divas, ir jo prakeikimas da­bar turėjo kristi ant viduriniojo brolio galvos.
Mysdykas tarė:
— Pikto neišvengs tas, kas neatsimokės geru už gera. Ne­klausinėk, kam aš tai padariau, verčiau sužinok, ką aš dar ketinu padaryti.— Ir nuėjo į rūmus.
Tie, kurie pamatė žiburiuotąjį akmenį, visai apspango:
— Alache, alache, nerūksta kaip balana, nesudega kaip žva­kė, o dieną ir naktį tvieskia skaisčia šviesa tartum žvaigždė, nukritusi iš dangaus…
Taip pasakė rūmiškiai ir nunešė akmenį į kambarį, kur bu­vo laikomas viduriniosios sesers kraitis.
Pamatęs Mysdyką sveiką ir gyvą, vidurinysis brolis baisiai įpyko. Ką čia dar jam užtaisius? Na, palikime kol kas brolius su juodomis jų mintimis!
Padišachas vėl pasišaukė Mysdyką. Ir Mysdykas pasakė:
Mano padišache, į meilę turi atsiliepti meilė. Jei meilės pradžia mano širdyje, tai jos galo reikia ieškoti merginos šir­dyje. Aš jau visai nusigalavau, man protas susimaišė, bet ką aš galiu žinoti, kas yra jaunėlės širdyje?
Tavo teisybė, mano sūnau, kiekvienai širdžiai — savas sultonas. Bet aš jau seniai ją iškvočiau, kad tu esi jos širdies valdovas, tu esi jos viešpats. Ką dabar pasakysi?
Mysdykas atsakė:
— Dabar aš galiu ją visą gyvenimą nešioti ant rankų. Tik neturiu nei kaišytinės antklodės, kaip vyriausiasis brolis, nei žiburiuotojo akmens, kaip vidurinysis! Jei tuščiomis rankomis įeisiu į jaunųjų kambarį, argi aš neužduosiu širdies jauniausia­jai tavo dukteriai? Ir ką dabar daryti? Nagi dar kartą pasidai­rysiu po tą urvą. Galgi sugrįšiu su pušies sakais ar kitokia piemenio dovana.
Taip jis pasakė ir leidosi kelionėn. Ejo jis, ėjo per šlaitus, įkalnes, prakaitą liedamas, į kriaušius nagus draskydamas, nu­ėjo kelią, ne platesnį už miežio grūdą, ir pagaliau įėjo į divų urvą.
Mysdyką pamatęs, divas ėmė galąsti dantis:
— Kartą šoktelėsi, blusa, antrą šoktelėsi, o trečiąkart pa­teksi man į nagus, nelauk tada pasigailėjimo, po lašelį tau kraują iščiulpsiu!
Mysdykas nusilenkė ir jam atsakė:
— Teisybę sakai, divų tėve, teisybę sakai. Kadaise daug kvailysčių buvau pridaręs, bet dabar supratau, kad vis tiek kada nors ateis diena, kai tu mane prarysi. Bijodamas tos die­nos, aš naktimis akių nesudedu! Kaip žvakė žvakidėje, kaip smėlys upėje aš tirpau ir tirpau, kol visas ištirpau. Tada tariau pats sau: kam gyventi, kas valandą galvojant apie mirtį, ver­čiau aš pats kaip avinas save paaukosiu. Jei nori suėsti mane,
suėsk! Tik štai čia, ant sienos krašto, parašyk, kad viskas, ką tu padarei, padaryta ne tavo protu! Ir ne padišacho protu, ir ne mano brolių protu. Daugiau nieko nepasakysiu. Mano gal­voje viskas susimaišė. Gal joje džinai ietis svaido, o gal perės (Perė — geroji dvasia, fantastinė būtybė) kamuoliukus mėto,— ko nežinau, to nežinau. O kai ėjau keliu, kažkas man pasipainiojo po kojų, nelyginant ožiukas, paskui pasivertė į musę, ant peties atsitūpė ir galop visai iš akių iš­nyko. Gal įlindo man į širdį, ištirpo mano kraujyje. Tesaugo tave alachas, divų tėve, žiūrėk, kai mane valgysi, kad ne­įstrigtų tau gerklėje. Ar supratai, ką sakiau?
Išgirdo jį taip kalbant divas, ir jam tamsu akyse pasidarė:
— Gana tau niekus pliaukšti, sukčiau, ne be reikalo tavo akyse kipšai šokinėja, neduok alache patekti į jų pinkles, kad ir mums nebūtųf kaip tau. Pasitrauk nuo manęs per septynis žingsnius ir prašyk iš mūsų ko nori!
Tada atsidarė didžiojo urvo durys, o džinai, kurie jas sau­gojo, pasitraukė į šalį, bijodami, kad jaunuolis jų nepagrobtų. O Mysdykas, šypsodamasis į ūsus, apžiūrėjo visą urvą, įsidė­mėjo, kur kas padėta, bet nepaėmė nei divų veidrodžio, nei adatėlės. Nė vienas daiktas jam nepatiko. Pagaliau žaliame nar­velyje jis pamatė žalią paukštį: plunksnos žvilga, akys spindi. Tai bent būta paukščio!
Ak tu manasis rojaus paukšti, ir kaip aš galėjau tave užmiršti!—Jis išėmė iš narvelio paukštį ir norėjo atsisveikinti su divais, bet jų nė padujų jau nebuvo.
Kas gali žinoti, kur jie pasidėjo, juk jų kelias lig paties pragaro eina. Gerai, kad išgelbėjau šitą vargšą paukštį,— pagal­vojo Mysdykas, perplaukė užburtąją upę ir nudrožė keliu, ku­ris jį atvedė j padišacho rūmus.
Tačiau rūmuose niekas nesistebėjo rojaus paukščiu: juk jo nesulyginsi nei su žiburiuotuoju akmeniu, kuris visus apakino, nei su kaišytine antklode, į kurią visi žiūrėjo, užkandę žadą iš nustebimo. O broliai niršo už visus labiausiai:
— Tu užtraukei mums gėdą: rizikuodamas gyvybe, įsigijai paukštį, bet argi tai tinkama dovana! Jis tau brangiai atsiėjo, o naudos maža, nejaugi ten nebuvo geresnio daikto?
Taip sakydami, jie norėjo vėl jį pasiųsti į mirties nagus, bet Mysdykas jų žodžius praleido negirdomis ir tarė:
— Nenoriu niekieno būti mylimas iš prievartos. Kam nepa­tiksiu, teneleidžia už manęs savo dukters, užtat išgelbėjau dar vieną gyvybę! — Taip pasakė ir nusigręžė.
Na ką rūmiškiai bedarys, nunešė žaliąjį paukštį į jauniau-siosios dukters kambarį. Sudundėjo būgnas, ir buvo iškeltos ves­tuvės, kurios truko keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų.
Mysdykas ir jauniausioji duktė atsibudo nuo žaliojo paukš­čio giesmių. Apsirengė jie, nusiprausė ir nuėjo pabučiuoti pa­dišachui į ranką ir į drabužio kraštą. Pamatęs savo dukterį, padišachas apsidžiaugė, o pamatęs savo žentą, prisiminė menką dovaną, kurią šis padovanojo jo dukteriai, bet vis dėlto, tvar­dydamas savo pyktį, tarė jiems:
— Mano vaikai, pasaulis yra panašus į rėčką su keturiomis ąsomis; už dviejų ąsų laiko moterys, už kitų dviejų—vyrai. Ateis diena, ir jūs čia tapsite tikraisiais šeimininkais. Tada aš jums ir pasakysiu du paslaptingus žodžius, kad juos gerai įsi-dėtumėte į galvą. O lig tol pasistenkite leisti dienas savo kam­baryje, klausydamiesi žaliojo paukščio giesmių!
Toks buvo tėviškas jo pamokymas.
Po to jis laukė kitų dviejų dukterų su žentais, bet tą dieną neatsidarė durys nei miegamojo su kaišytine antklode, nei mie­gamojo su žiburiuotuoju akmeniu. Padišachą apėmė baimė:
— Ar tik nebus koks pavyduolis įbėręs jiems į valgį nuodų? Nuliūdo padišachas, bet viziriai pradėjo jį įkalbinėti:
— O mūsų padišache, tenetemdo tau galvos juodos mintys, argi tu užmiršai, kad buvo vestuvės? Per keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų žmogus gali pavirsti ligoniu, tarsi su­muštas šuo.
Bet ir kitą dieną miegamųjų durys neatsidarė.
— Ne, čia kažkas negerai, o kas gi daugiau, jei ne Mys­dykas, gali visa tai žinoti,— pagalvojo padišachas ir liepė jį pašaukti.
Padišachui Mysdykas papasakojo, kokį piktą juoką jam iš­krėtė vyresnieji broliai.
— Patikėk manimi, mano padišache, man liežuvis neapsi­verčia pasakyti, bet dabar jau nebėra ko slėpti. Tebūnie alachas man liudytojas, tikriausiai ant mano brolių krito divų prakeikimas. Vargas jiems, nelaimingiesiems! Nebepabus tie, kurie miega užsikloję kaišytine antklode, ne beužmigs tie, kurie akių nesumerkia prie žiburiuotojo akmens. Aš norėjau duoti jiems gerą patarimą, bet jie yra mano vyresnieji broliai, ir ma­no liežuvis sustingo. O juk kai aš dėjau už juos savo galvą, jie kasė man duobę, ir vis dėl sosto!
Pasikasė padišachas barzdą ir tokią pradėjo kalbą:
— Vadinasi, jų akys neieškojo nei kaišytinės antklodės, nei žiburiuotojo akmens, o tik mano karūnos, mano sosto! Te-pasotina didysis alachas žeme godžias jų akis. Taigi jie atsiėmė pagal savo nuopelnus, bet už ką turi kentėti švelniosios mano dukros tokias kančias? Aš savo paties rankomis užtraukiau joms tokią nelaimę. Vieną uždusins kaišytinė antklodė, antrąją pra­žudys žiburiuotojo akmens blizgesys!.. Ką daryti, kaip joms padėti, nebeišneša mano galva!
Taip jis pasakė ir su viltimi pažvelgė į vizirius. Bet nega­vęs iš jų gydomojo balzamo savo širdies žaizdai, jis kreipėsi į Mysdyką:
— O mano sūnau, sakoma, kad ir geros vynuogės genda, ilgai laikomos šalia blogų, o tu juk užaugai greta nedorų žmo­nių, bet tau neprilipo jų purvas, tu neturi jų ydų. Tavo širdis tyra kaip šaltinio vanduo, nėra joje nė dėmelės. Alachas tave apdovanojo gyvu protu ir gera širdimi. Tik tau ir būti vals­tybės vyru! O jei tu surasi būdą, kaip išgelbėti iš bėdos mano dukteris, tai, prisiekiu alachu, aš tau atiduosiu savo karūną ir sostą.
Ką galėjo atsakyti Mysdykas? Juk jis negudraus, kaip tie, kurie stengiasi įtikti.
— O mano padišache,— tarė Mysdykas,— kiekvienas tavo žodis man yra įsakymas, bet jei aš tuoj paklausysiu visų pa­tarimų, kuriuos dabar duoda man mano galva, tai visą triūsą nupūs vėjas, o geidavimus nusineš vanduo. Duok man kokias dvi valandas laiko, aš paurbinsiu gerai savo smegeninę, gal kas nors išdegs. Jei ką sumanysiu, tada ateisiu ir tau papasakosiu. Tegu ir tavo viziriai pasuka galvas, tada pasakysime „bismiliach” (Bismillach — pirmieji musulmonų maldos žodžiai, kuriais pagal paprotį pradedamas kiekvienas darbas.) ir kibsime į darbą.
Argi galėjo kas prieštarauti teisingiems žodžiams? Pagalvojo, pagalvojo Mysdykas, paurbino smegeninę ir nuėjo pas padišachą, atsistojo jo akivaizdoje, sukryžiavęs ant krūtinės rankas, ir tarė:
— O mano padišache, divai taip pat yra alacho vergai. Jų prakeikimas išsipildė, bet juk jie prakeikė ne už našlaičių aša­ras. Dėl to jų prakeikimas ir neturi amžinos galios. Man rodos, jei mes paimtume kaišytinę antklodę ir žiburiuotąjį akmenį ir atiduotume tiems, kam jų reikia, tai miegantieji pabustų, o neužmiegančiuosius, teisybė, užmigdyti būtų sunkoka. Bet tai niekis, kol kas padarykime taip, kaip aš sakiau, o visa kita palikite man. Kaip nors juos užkalbėsime ir pasiųsime jiems miegą.
Papasakojo visa tai padišachas viziriams ir, kaip buvo liepta, kaišytinę antklodę atidavė pavargėlei mergaitei, pas duris pra­šančiai išmaldos, o žiburiuotąjį akmenį — išminčiui, nepakelian­čiam galvos nuo didelės knygos juodais aptaisais. Po to Mys-dykas ištarė užkalbėjimo žodžius. Tie, kurie negalėjo pabusti, pabudo, o tie, kurie negalėjo užmigti, užmigo. Ir jie pradėjo gyventi, linksmybėse ir džiaugsme dienas leisti, tik vyriausia­jam ir viduriniajam broliui buvo tokia gėda dėl savo elgesio, kad jie būtų prasmegę kiaurai žemę, jei tik ta būtų atsivėrusi. Puolė jie padišachui ir Mysdykui į kojas, tik jau buvo vėlu, nes jie patys nupuolė žmonių akyse! Ir vėl padišachas iš savo gerumo jiems tarė:
— Verčiau tepalieka man iš visų mano pinigų vienas vie­nintelis variokas, kad tik dukterys neliktų našlės!
Ir dar pridūrė:
— Nevykėliai jūs, nevykėliai, arba gal niekada nežiūrėjote į likimo veidrodį? Kokiomis akimis jūs norėjoti tapti padiša­chais, kieno galvai norėjote suversti savo nuodėmes? Juk jūs be lietaus ieškote upelio! Islame yra penki pamokymai, o šeš­tasis — turėk visam kam saiką! Tegul tai, kas prie jūsų pritapo, ir toliau telieka. O ateityje žinokite, ko esate verti, juk aš niekad daugiau jūsų nebevaduosiu iš bėdos ir nebenukreipsiu jauniausiojo jūsų brolio kardo nuo jūsų galvų!
Taip jis pasakė ir kiekvienam davė po kunigaikštystę. O Mysdyką padarė padišachu ir įkurdino rūmuose.
Visi gavo, ko troško, o mes dabar eisime kiekvienas savo keliu. Iš dangaus nukrito dar trys obuoliai. Tai tiems, kas ne­reikalauja daugiau, negu jam skirta.

Comments

comments