Seniai, labai seniai vieną šalį valdė žiaurus šachas. Jis mėgaudavosi žmonių kančiomis, jis džiūgaudavo dėl žmonių sielvarto. Kasdien tekėdavo nekaltų žmonių kraujas, o šachas tik

juokėsi.

Gyveno tame krašte ir senas poetas dainius. Jis buvo išmintingas, pražilęs. Ir graudu jam buvo žiūrėti į vargdienių kančias.

Kartą atėjo senasis poetas pas šachą.

— Ei, ko tau reikia, žilabarzdi? — suriko šachas.

Poetas atsakė:

O šache, kankini tu liaudį!

Kasdien labiau tu žmones spaudi.

Bet keršto kraujuje nepaskandinsi.

Turėsi atpildo sulaukti!

Šachas išsigando ir įtūžo.

— Šis senis iš proto išsikraustė! — suriko jis. — Mane pamokyti sumanė! Ei, budeliai, nužudykite jį! Ir kartu su juo

nužudykite visus kitus žilabarzdžius! Nes šiaip dar koks nors pakvaišėlis prisistatys man pamokslauti.

Šoko budeliai vykdyti šacho įsakymo. Emė vaikščioti iš namo į namą, gaudyti senius. Ir netrukus visoje šalyje nebeliko gyvo

nė vieno žilabarzdžio. Kai tik žmogus imdavo žilti, tuojau pat jį nugalabydavo šacho budeliai.

Bet kažkaip kartą susimąstė šachas: „Praeis kiek metų — ir mano paties barzda pražils. Kas gi bus tada? Juk nepakeisiu savo

paties įsakymo!”

Ir tą pačią dieną įsakė kariuomenei ruoštis į žygį gyvybės vandens parnešti, kad, šito vandens išgėręs, gyventų amžinai

ir niekad nesentų.

O šacho kariuomenėje tarnavo narsus karys, vardu Achmadas. Jis labai mylėjo seną savo tėvą Machmudą ir ligi šiol buvo

išslapstęs jį nuo šacho budelių. Bet kai atėjo metas žygiuoti, Achmadas nežinojo, kaip jam pasielgus.

Tuomet tarė jam tėvas:

— Padirbk man didelę skrynią. Aš pasislėpsiu joje, ir tu

vešiesi mane dvirate. Ilgą amžių išgyvenau, sūneli, daug regėjau ir daug žinau. Žygyje aš tau praversiu.

Achmadas taip ir padarė. Kariuomenė leidos į kelionę, ir Machmudas išvažiavo su ja skrynioje dvirate. Naktimis, kariams

sumigus, Achmadas pavalgydindavo ir pagirdydavo tėvą. Ir niekas nieko nenumanė.

Trečią kelionės dieną kariuomenė įžengė į kalnus. Vakarop

šachas įsakė sustoti nakvynei giliame siaurame slėnyje. Sutemus

Achmadas nuėjo tėvo aplankyti.

— Sakyk, sūneli, — paklausė Machmudas, — ar nėra netoliese kalnų? Netgi savo skrynioje jaučiu vėsumą.

— Yra, — atsakė Achmadas. — Iš visų pusių stūkso aukšti

kalnai. Jų viršūnės debesų užklotos.

Tuomet tarė jam Machmudas:

— Bėk, sūneli, pas šachą. Tegu įsako kariams išskleisti

palapines kur nors aukštoje vietoje — antraip neišvengs nelaimės.

Achmadas nubėgo pas šachą, pasakė visa, kaip buvo jį tėvas

pamokęs.

— Gerai, — sutiko šachas. — Tegu pusė kariuomenės pasikelia aukščiau, o pusė telieka čia. Pažiūrėsime, kokia nelaimė

juos ištiks. O jeigu nieko neatsitiks, liksi be galvos!

Naktį baisi liūtis siautėjo kalnuose. Siauras slėnys priplūdo

vandens, ir daug karių paskendo jame kartu su palapinėmis bei

žirgais.

Traukė kariuomenė toliau. Dar po trejeto kelionės dienų prasidėjo bevandenė dykuma. Netrukus išsibaigė vandens atsargos.

Kariai ėmė mirti nuo kaitros bei troškulio. Tuomet nuėjo Achma-

das pas tėvą ir tarė:

— Jau kelinta diena, tėvai, mes keliaujame dykuma! Išsibaigė visas vanduo — nebėra ko žmonėms gerti, nebėra kuo žirgų

pagirdyti. Kas daryti?

Machmudas paklausė:

— Pažiūrėk, sūneli, ar nėra kur nors arti kupranugarių

dyglių — jautako?

— Yra, — atsakė Achmadas. — Antai auga netoliese, iš čia

matyti.

— Tai gerai, — sako Machmudas. — Kur dygliai — ten ir

bitės. Jos medų iš jų renka. O jei paskui bitę eisi — ir vandenį

prieisi.

Achmadas pasiėmė kaplį ir nuėjo tenai, kur augo kupranugarių dygliai. Prieina, ir iš tiesų — ties dygliais bedūzgianti

bitelė. Achmadas leidosi įkandin jos.

Ilgai skrido bitė, ilgai keliavo Achmadas. Atvedė jį bitė prie

daubos, kur tarp žolių tviskėjo mažas klanelis. Pripuolė bitė prie

vandens ir įniko gerti.

Nudžiugo Achmadas. Palaukė, kol bitė atsigėrė, ir ėmė kasti

šulinį. Iškasęs atsivedė kariuomenę, kad ir visi kariai galėtų savo

troškulį numalšinti ir žirgus pasigirdyti.

O vėlų vakarą, visiems užmigus, Achmadas pagirdė senąjį

tėvą.

Kariuomenė peržygiavo per dykumas bei stepes ir sustojo

atsikvėpti skaidrios bei sraunios upės pakrantėje. Nulipo šachas

nuo žirgo ir mato: upės dugne tviska ir žėri du deimantai, tarytum dvi šviesios žvaigždės nakties danguje.

Šachas įsakė ištraukti deimantus iš upės. Šoko į vandenį

vienas karys — ir žuvo. Šoko antras — taip pat žuvo.

Trečiasis karys tarė:

— Didysis šache, čia neįmanoma pasiekti dugno, upė labai

gili. Kam žūti veltui!

— A, tai šitaip, — suriko šachas, — tu čia man dar atsišnekėsi! .. Budeliai, šen!

Karį nužudė.

O šachas spiegia:

— Nerkite!

Daug karių čia gavo galą upėje.

Achmadas mato, kad prieina jo eilė, ir leidosi pas tėvą.

— Noriu su jumis atsisveikinti prieš mirdamas, — tarė Machmudui. — Turiu nerti į upės dugną dviejų deimantų, kurie tviska

gelmėje nelyginant dvi žvaigždės. Daug karių jau žuvo, priėjo

ir mano eilė.

Tada Machmudas jį klausia:

— O sakyk, sūneli, ar gili šita upė?

— Gili.

— Ar nėra pakrantėje medžio?

— Yra, — atsako Achmadas. — Palinkęs viršum vandens

aukštas platanas.

— Deimantų upėje nėra, — prabilo senis. — Deimantai medyje. Vandenyje jie tik atsispindi. Priėjus tavo eilei šokti į upę,

bėk prie medžio ir įsilipk į jį. Deimantus rasi paukščio lizde.

Suvyniok juos į juostą ir nerk į vandenį. Šachui pasisakyk deimantų radęs upės dugne.

Achmadas grįžo prie upės ir ėmė kopti į medį.

— Ei, kurgi tu ten lipi? — suriko jam šachas.

Achmadas atsakė:

— O valdove, kad panerčiau iki pat dugno, turiu šokti iš

medžio viršūnės! Antraip deimantų nepasieksi.

Įsliuogė Achmadas į plataną ir išvydo ten paukščio lizdą.

Kilstelėjo lizdą, žiūri, ogi ten du deimantai įstrigę tarp šapelių.

Achmadas bematant suvyniojo brangakmenius į juostą, nėrė

į upę ir, išlipęs iš vandens, padavė ‘deimantus šachui.

Rytą kariuomenė išvyko toliau.

Žygiavo ilgai, nukako toli ir pagaliau pasiekė aukšto kalno

papėdę. O akmeninėje kalno atšlaitėje tarytum slibino nasrai

juodavo urvo anga, kur tekėjo gyvybės vandens šaltinis.

Šachas įsakė išskleisti palapines. Sušaukė visus karius ir

prabilo:

— Kas parneš man iš urvo gyvybės vandens, tą apipilsiu

auksu, o kas neparneš, tą nugalabysiu.

Nuėjo vienas karys — ir nebegrįžo. Nuėjo antras — ir taip

pat nebegrįžo.

Priėjo Achmado eilė. Nuliūdo Achmadas, nuėjo atsisveikinti

su tėvu. O tasai jam sako:

— Šitos nelaimės galima išvengti, sūneli. Surask žirgų bandoje kumelę su kumeliuku. Kumeliuką pririšk prie urvo angos,

sėsk ant kumelės ir jok ramiai: atgal ji pati tave išves. Dar pasigauk dvi varles. Rasi urve du šaltinius — užmušk varles ir mesk

po vieną į šaltinius. Kuriame varlė atsigaus — ten gyvybės

vanduo, kuriame nebeatsigaus — ten paprastasis vanduo. O jau

katro vandens geriausiai paimti mūsų budeliui šachui — spręsk

pats.

Achmadas padėkojo tėvui, atliko visa, ką jis jam buvo pataręs,

ir nujojo kumele į urvą gyvybės vandens.

Tolimas buvo kelias. Tik pačiame kalno viduryje užtiko

Achmadas du šaltinius. Užmušė jis varles ir įmetė po vieną į šaltinius. Žiūri — viename šaltinyje varlė akimirka atsigavo.

Tuomet nusišypsojo Achmadas ir pasėmė šachui sidabriniu

ąsočiu paprasto vandens, o savo tėvui prisėmė indelį gyvybės

vandens, ir vėl atsisėdo ant kumelės.

Žvaliai ėmė bėgti kumelė, pririšto prie urvo angos alkano

kumeliuko šaukiama. Išjojo Achmadas laukan iš urvo ir, žemai

nusilenkęs, padavė šachui ąsotį su paprastuoju vandeniu.

Šachas nudžiugo, tuojau pat išgėrė visą vandenį ir įsakė

kariuomenei traukti atgal.

Vakare nuėjo Achmadas pas tėvą, papasakojo visa, kaip buvo,

ir pastatė priešais jį indelį su gyvybės vandeniu. Bet Machmudas

tarė:

— Ne ilgai gyvendamas, o mylėdamas liaudį ieškok savo

laimės.

Achmadas susimąstė dėl tėvo žodžių. Ir kaip tik šiuo metu

pro šalį skrido varnas. Užgavo varnas indelį sparnu — nupuolė

šis ir susikūlė į akmenis. Tik vieną vienintelį gyvybės vandens

lašeliuką besuskubo pačiupti varnas, ir keletą lašelių sugėrė arčos

medžio šaknys. Nuo to laiko varnai išgyvena po šimtą metų,

o arčos — po tūkstantį ir amžinai žaliuoja.

Pažvelgė Achmadas į palietą gyvybės vandenį ir jam nebuvo

jo gaila.

Varginga buvo kariuomenės kelionė atgal. Pagaliau priėjo

upę. Šachas išvydo, kad čionai vienoje vietoje bėgioja žeme

daugybė skruzdėlių.

Ėmė klausinėti:

— Kodėl čia suka ratu skruzdėlės? Ko joms reikia?

Bet niekas negalėjo jam atsakyti.

Tuomet šachas tarė:

— Aš paklausiu kasdien du iš jūsų. Katro atsakymas man

patiks — tą apdovanosiu, o katro atsakymas nepatiks — tą

nugalabysiu.

Achmadas nubėgo pas savo tėvą, papasakojo naują šacho

įsakymą.

— Ką daryti, tėve? — paklausė jis. — Žiaurusis šachas netrukus visus karius išžudys!

Machmudas susimąstė. O paskui tarė:

— Žiūrėti, kaip veltui žūva šitiek žmonių — blogiau negu

mirti! Eik, sūneli, pas šachą. Pasakyk jam: „Skruzdėlės suka čia

ratu todėl, kad upės dugne tūno aliejaus puodas!” O kai šachas

įsakys ištraukti šitą puodą, tu įlipk į medį ir iš ten paleisk strėlę

į šachą, bet nusitaikyk labai tiksliai. Žiūrėk, neprašauk pro šalį!

Achmadas nuėjo pas šachą ir tarė:

— Aš žinau, kodėl čia suka ratu skruzdėlės: toje pačioje vietoje upės dugne guli aliejaus puodas.

Šachas užsirūstino:

— Bene tu juoktis iš manęs sumanei? Kas skruzdėlėms darbo, kad upės dugne yra aliejaus puodas? Budeliai, šen!

— Maloningasis šache, — paprašė Achmadas, — leiskite

man parodyti jums šitą puodą. Jeigu neištrauksiu jo iš upės

dugno, darykite tada man, ką tinkami.

— Gerai, ištrauk, — sutiko šachas.

Achmadas šoko prie medžio, įlipo į jį, iš visų jėgų įtempė

lanką, nutaikė ir paleido strėlę.

Šachas, kur sėdėjo, ten ir nusirito negyvas. Ir kaip tik į tą

vietą, kur skruzdėlės suko ratu. Tai jos iš anksto dvėseną jautė.

Išsliuogė Achmadas iš medžio. Pribėgo prie jo kariai, ėmė jį

glėbesčiuoti.

— Ačiū tau — tu padarei gerą darbą!

Bet Achmadas jiems tarė:

— Ne man dėkokite, o žilabarzdžiui Machmudui, mano tėvui!

Tai jis išgelbėjo kariuomenę, kad nepaskęstų kalnų slėnyje. Tai

jis pagirdė mus dykumoje. Ir dabar jis padėjo mums visiems

išsigelbėti iš žiauriojo šacho, kuris kasdien liejo nekaltųjų kraują.

Tuomet nuėjo kariai pas Machmudą. Padėkojo išmintingajam

seneliui ir didžiai pagerbdami išrinko jį šalies valdovu. O jo sūnų

Achmadą išsirinko savo vadu.

Comments

comments