Kitados labai seniai gyveno žiaurus šachas. Jisai turėjo dukterį, vardu Chusnoboda. Ji buvo neapsakomai graži. Pavadintum ją mėnuliu, bet ji turi veidą, pavadintum saule, bet ji turi akis. Prie spindinčio jos grožio netgi mėnulio pilnatis nublukdavo

Iš daugelio šalių traukdavo pas ją piršliai. Bet šachas neleido savo dukters už vyro.

Chusnobodos motina buvo iš vargingos šeimos. Šachas dažnai prikaišiodavo jai:

— Dabar tu esi šacho žmona, sočiai valgai, brangiais drabužiais vilki. O jeigu būtum ištekėjusi už vargetos, tai begraužtum

sau molį, užuot duoną valgiusi.

Chusnobodos motina verkdavo, o Chusnoboda, žiūrėdama į ją, kalbėdavo:

— Neleisk manęs už šacho — leisk verčiau už varguolio!

Jeigu laimė man lemta, aš pati padarysiu vyrą šachu, pasodinsiu j sostą vietoje tėvo. Tuomet ir mudviem, ir visiems vargšams gyventi bus lengviau.

Kartą, besėdint šachui soste, atskrido varnas, nutūpė į medj

priešais langą ir ėmė krankti:

— Kr-r-ran! Kr-r-ran! Kr-r-ran!

Šachas sušaukė keturis šimtus patarėjų ir paklausė:

— Ei, patarėjai, ką krankia šis varnas?

— Nežinome, — atsakė patarėjas. — Jis — varnas, o mes — žmonės.

— Budeliai! — šūktelėjo įniršęs šachas.

Kaip grėsmingi juodi paukščiai stojo priešais šachą keturiolika budelių su išgaląstais kalavijais.

— Kam atėjo mirties valanda? Kol šviesa išblaškys šešėlį, mes jam galvą nurisime!

— Išveskite visus patarėjus ir nukapokite jiems galvas! — įsakė šachas.

Chusnoboda šoko prie tėvo:

— Tėve, ar paliksi juos gyvus, jeigu aš atsakysiu į tavo klausimą?

— Jeigu atsakysi, dovanosiu jiems, — tarė šachas.

— Varno krankimas reiškia štai ką: ,,Laimę vyrui suteikia žmona, ir nelaimę — taip pat žmona.”

Šachas taip įtūžo, jog kiekvienas plaukelis ant jo galvos ėmė dygiu dygėti.

— O tu, begėde! Vadinasi, visa mano laimė dėl tavo motinos, beturčio dukters?

Ir šachas įsakė įmesti Chusnobodą į kalėjimą, o patarėjus paleisti.

Praėjo kiek laiko. Kartą bemedžiodamas šachas prijojo upę.

O paupy jisai išvydo žilabarzdį senį, kuris graibė iš upės akmenėlius, kažin ką rašinėjo ant jų ir vėl svaidė į vandenį.

— Ei, seni, ką tu veiki? — paklausė šachas.

— Aš plikšis, varguolis. Negi drįsiu kalbėti su šachu?

— Atsakyk, o jei ne, tai sukaposiu tave! — subliuvo šachas.

— Aš žmonių likimą spėju, — atsakė senis.

— O kas ištiks nenuolankiąją mano dukterį? — paklausė šachas.

Senis ištiesė ranką ir ištraukė iš upės saują akmenų:

— Šachri-Džardžono valstybėje gyvena karžygis, vargingo piemens sūnus. Štai už šito piemens sūnaus ir ištekės tavo

duktė.

Pajuodo Šachas iš įtūžimo.

— Kiek dienų reikia keliauti ligi tos šalies? — paklausė jis.

— Jeigu geru žirgu, tai aštuoniolika mėnesių teks joti.

Grįžo šachas namo ir tris dienas mąstė: „Ką daryti, kad duktė netektų prastam piemeniui?” Ir nutarė numarinti ją kalėjime

badu.

Vyresnysis viziris sužinojo apie jo kėslus. Jam pagailo merginos. Naktį jis išvedė ją iš kalėjimo ir parsivedė namo. Paskui

pasikvietė dailidę, davė jam pinigų ir liepė padirbdinti skrynią, ir tokią, kad nei vėjas neužpūstų, nei vanduo neužlašėtų. Kai

skrynia buvo baigta, viziris tarė:

— Na, Chusnobodą, lipk į skrynią. Duosiu tau valgio keturioms dešimtims dienų ir paplukdysiu skrynią upe. Jei tau lemta

yra gyventi, tai tu liksi gyva. Verčiau ganyti stepėse avis, negu žūti kalėjime.

— Gerai, — sutiko mergina ir įlipo į skrynią.

Vidurnaktį viziris paleido skrynią į upę.

Skrynia plaukė upe tris mėnesius, o merginai vienai dienai paskirto valgio užtekdavo keturioms dienoms, ir taip jinai gyveno.

Ketvirtą mėnesį nunešė upė skrynią į Kara-šacho šalį.

Kaip tik tuo metu įsakė Kara-šachas atnešti jam į rūmus žabų.

— Aš eisiu! — pasisiūlė vienas senis. — Mano namai pilni vaikų, o valgyti nėra kas. Jeigu jūs man ką nors duosite už mano

triūsą, tai mes su vaikaičiais privalgysime ligi soties!

Su kirviu rankose, su virve per juosmenį ištraukė senis į stepę.

Surinko ryšulį šakų ir buvo bekiūtinąs atgal. Bet tuo tarpu jis užsimanė gerti.

„Nagi, nueisiu prie upės, atsigersiu”, — pamanė senis. Atėjo prie upės ir mato — pakraščiu beplaukianti skrynia.

Senis nusimetė drabužius, šoko į vandenį ir ištraukė skrynią ant krašto. Ėmė jis apžiūrinėti skrynią iš visų pusių, o atidaryti

niekaip negali. Tuomet senis prakirto kirviu skylę skrynioje, pažvelgė pro tą skylę ir išvydo nepaprasto grožio merginą.

„Tai veikiausiai bus pirklio duktė, — pamanė senis. — Keliavo, tur būt, su tėvu laivu. O brangus laivas paskendo. Tik ši

skrynia, tur būt, ir bus beišlikusi!”

— Ei, mergele, ar tebesi gyva, ar mirusi? — šūktelėjo senis.

— Gyva! — atsiliepė Chusnoboda iš skrynios.

Senis pagalvojo: „Jeigu nuvesiu Kara-šachui merginą — gal būt, jis gausiai man atlygins.”

Taip jis ir padarė.

Kai, skrynią prakirtus, Kara-šachas išvydo Chusnoboda, jis tuojau pat tarė:

— Tu būsi mano žmona!

Chusnoboda pravirko.

„Aš pasižadėjau tekėti už neturtingo žmogaus, — mąstė ji. — Ką gi man bedaryti?”

O Kara-šachas įsakė keturioms dešimtims merginų sergėti Chusnobodą — akių nuo jos nenuleisti.

Už sodo tekėjo upė.

— Eime, merginos, maudytis! — pavadino kartą Chusnobodą ir nuėjo prie upės.

Tik įbrido jinai į vandenį, ir staiga iš gelmės išnėrė baisinga žuvis ir prarijo ją. Paskui pliaukštelėjo didžiule uodega ir

nuplaukė.

Merginos tekinos nudūmė pas Kara-šachą, papasakojo jam įvykį.

Kara-šachas šoko ant jų, sviedė žemėn vainiką ir auksinį

diržą. Įsakė visiems savo sargybiniams ieškoti Chusnobodos.

O dabar pasiklausykite apie Šachri-Džardžono šalį.

Ten paupyje ganė bandą jaunas piemuo. Netoliese žvejai užmetė savo tinklus.

Piemuo pasiskundė žvejams:

— Mano tėvas pasiligojo ir nepajėgia nueiti į miestą nusipirkti duonos. Nueičiau aš pats, bet nėra kaip bandą palikti.

Duokite man kokią nors žuvį tėvui pavalgydinti.

— Gerai, visa, ką mes dabar sugausime, teks tavo daliai — tarė žvejai ir ištraukė tinklą.

Žiūri — į tinklą pakliuvusi baisinga žuvis.

— Pasiimk ją, piemenie!

Piemuo neįstengė pakelti žuvies — tokia ji buvo didelė. Jis įkinkė penkis jaučius ir šiaip taip parsitempė baisingąją žuvį

namo. Palikęs ją tėvui, pats nuskubėjo prie bandos.

Senis perskrodė žuvį, žiūri — ten begulinti mergina. Pridėjo ranką prie jos širdies — plasta. Tuomet jis įvarvino į burną

keletą lašelių vandens.

Mergina atsipeikėjo, atsikėlė ir žemai nusilenkė seniui.

— Tėvuk, aš labai alkana, duokit man ko nors užvalgyti, — paprašė ji.

Senis, paspirginęs gabalą žuvies, davė jai užsikąsti.

— Kuo jūs verčiatės, tėvuk? — paklausė mergina.

— Buvau piemeniu. Dabar pasenau, ir mano sūnus vietoje manęs gano bandą.

Mergina apsidžiaugė.

— Pagaliau įvyko mano troškimas! — šūktelėjo jinai. — Jeigu norite, aš išteku už jūsų sūnaus!

— Neturime pinigų vestuvėms, — pasipriešino senis.

— Jeigu aš teku savo valia, tai mums nereikia vestuvių puotos, — tarė mergina.

Ir senis sutuokė savo sūnų piemenį su Chusnoboda.

Kitą dieną po vestuvių susikišo Chusnoboda kasas po skarele, priėjo prie puodo, kuriame buvo verdama valgyti. Žiūri — puodo pakraščiai tokie apskretę, jog nebegalima į jį rankos beįkišti.

Kiti indai taip pat nebuvo švaresni. Chusnoboda viską išplovė, išgramdė, iššluostė. Senis, žiūrėdamas į ją, negalėjo atsidžiaugti.

Atsikėlė jis ir priėjo prie marčios.

— Ei, martele! — tarė jis. — Aš senas ir nebegaliu prižiūrėti namų. O sūnus išeina auštant ir grįžta sutemus. Žiūriu aš į tave,

kokia tu darbšti, ir noriu tau padėti. Sakyk, dukrele, ką man daryti?

Chusnoboda atsegė dešiniosios ausies auskarą ir padavė senukui:

— Neškite į prekyvietę. Kai paklaus, kiek kainuoja, pasakykite: „Kiek duosite, tiek.” Kiek duos, tiek ir paimkite.

Senis pasiėmė auskarą, nusinešė į prekyvietę. Kaip tik tą dieną pirkliai supirkinėjo prekes. Priėjo vienas, žiūri — senis

beturįs neregėto gražumo auskarą.

— Kiek kainuoja, tėvuk? — pasiteiravo pirklys.

— Kiek duosite, tiek, pagal sąžinę.

Pirklys pripylė skrynutę aukso ir padavė seniui.

— Ar pakanka jums, ar per maža?

— Aš gi sakiau — kiek duosite, tiek, pagal sąžinę, ir baigtas kriukis.

Pirklys pridėjo dar maišiuką aukso.

— Gabenkitės namo! — tarė jis ir dar priedo davė asilą.

Senis perpyko: „Jis iš manęs juokiasi! Tyčia paimsiu visą auksą — ir tiek jis beregės mane!” Bakstelėjo senis lazdele asilui

į sprandą ir nujojo.

O pirklys mąstė: „Na, jeigu dar vienas toks auskaras pasitaikytų, aš parduočiau juos savo šachui už muitus bei mokesčius

iš septynių pasaulio šalių.”

Namie senis atidavė auksą marčiai.

Kitą savaitę Chusnobodą išsiėmė auskarą iš kairiosios ausies ir vėl pasiuntė senį parduoti.

Vėl nugūrino jis į prekyvietę. Tas pats pirklys išvydo auskarą ir paklausė:

— Kiek nori, tėvuk?

— Aš tau neparduosiu! — atsakė senis. — Tu mane išjuokei.

— Eime su manimi! — tarė pirklys ir nusivedė senį namo.

Jis davė seniui dvi skrynutes aukso; apvilko jį atlasiniu palaidiniu ir padovanojo dar du asilus.

— Tėvuk, kur jūsų namai? — paklausė pirklys.

„Jeigu pasakysiu — jis atims visą auksą”, — pamanė senis.

— Neturiu namų, — atsakė jis.

Senukas atidavė marčiai ir šituos pinigus.

Chusnobodą paslėpė auksą ir tarė vyrui bei uošviui:

— Atveskite dvidešimt meistrų, statydinsime miestą.

Jiedu atvedė meistrus.

— Atsiveskite savo šeimas, — įsakė Chusnoboda meistrams..

Tie atsivedė.

Chusnobodai įsakius, meistrai ėmė statyti didžiulę sieną.

Kasdien visiems duodavo duonos, pinigų, karšto viralo. Visus statytojus gerai aprengė. Išgirdo apie tai žmonės ir iš visų šalių ėmė plaukti pas Chusnoboda. Ji visus priimdavo, apvilkdavo, girdydavo ir penėdavo.

Pravažiuoją keleiviai klausdavo:

— Kas čia stato sieną?

— Piemuo ir jo žmona, — atsakydavo meistrai. — Jeigu jūs darbo ieškote, ateikite. Čia gerai moka, girdo ir maitina.

Per keliolika dienų pas Chusnoboda susirinko žmonių iš penkių tūkstančių namų. Per tris mėnesius aptvėrė lygumą siena

tokio ilgio bei pločio, kaip dešimties dienų kelias. Dvylikoje vietų pastatė vartus. Prie kiekvienų vartų prikalė Chusnobodos atvaizdą ir parašė po juo: „Ši valstybė vadinasi Chusnoboda. Kam reikia duonos, viralo — ateikite ir dirbkite.”

Per metus čia susirinko septyniasdešimt penki tūkstančiai šeimų.

Kiekvienai šeimai Chusnoboda pastatydino namus su terasa bei sandėliu. Prie kiekvienų miesto sienos vartų ji pastatė po

dvidešimt penkis sargybinius ir įsakė jiems:

— Atveskite pas mane kiekvieną, kas pažvelgs į mano atvaizdą.

Išgirdo apie naująjį miestą šalies šachas Šachri-Džardžonas ir įtūžo:

— Kas nenori pripažinti mano, šacho, valdžios? Kas stato miestą mano žemėje? Nebenešios tas galvos ant pečių!

Šachas leidosi į Chusnobodos miestą ir prie vartų išvydo sargybą.

— Kas pastatė šį miestą? — paklausė šachas.

— Ta, kuri atvaizduota šiame paveiksle, — atsakė sargybiniai. — Kai mes jums tarnavome, blogai maitinote mus pačius,

o mūsų šeimoms ir visai nieko nedavėte. O valdovė Chusnobodą gerai maitina ir mus, ir mūsų žmonas, ir vaikus. Ji mums nepašykšti duonos, o mūsų vaikus moko. Daugelis jau išmoko įvairių amatų.

Žvilgtelėjo šachas į atvaizdą ir įsimylėjo gražuolę Chusnobodą. Įžengė jis į miestą, priėjo prie rūmų.

Chusnobodą įsakė įleisti šachą.

— Ko atvykai? — paklausė jinai.

— Aš atėjau nubausti tų, kas man nežinant šeimininkauja mano šalyje. — Ir šachas išsitraukė iš makščių kalaviją.

Bet tuojau subėgo tarnai, pastvėrė šachą, surakino jo rankas ir kojas ir įmetė į kalėjimą.

Sužinoję, kad šachas kalėjime, žmonės džiūgavo:

„Na ir gerai! Tegu šachas sėdi kalėjime. O šacho valdžią mes perduosime Chusnobodai.”

Nuėjo pas Chusnobodą liaudies pasiuntiniai ir išprašė tapti Šachri-Džardžono šalies valdove.

Kartą Chusnobodą pasikvietė vyresnįjį savo vizirį:

— Suskaičiuokite mūsų kariuomenę!

Viziris suskaičiavo. Būta septynių šimtų tūkstančių raitelių ir pėstininkų.

— Paruoškite juos žygiui! — įsakė Chusnobodą.

Keturiasdešimt dienų kariuomenė ruošėsi į kelionę. Paskui Chusnobodą ir jos vyras piemuo ištraukė su kariuomene savo

tėvo miesto link.

Iš stepės į stepę, nuo ežero prie ežero linksmai žygiavo kariuomenė.

Tegu ji sau žygiuoja, o jūs pasiklausykite apie piktąjį Chusnobodos tėvą. Kartą jis sapnavo, tarytum atskridęs erelis, pakėlęs

jį, sustojęs aukštai tarp dangaus ir žemės, ir taręs: „Tu netrukus būsi mano vergas!”

Tuo tarpu šachas riktelėjo ir atsibudo.

Rytą jis sušaukė keturis šimtus patarėjų ir keturiasdešimt keturis vizirius ir įsakė jiems išaiškinti jo sapną. Visi tylėjo.

Šachas prigrasė:

— Jeigu neišaiškinsite mano sapno — nė vieno iš jūsų nepaliksiu gyvo!

Pakilo iš vietos vyresnysis viziris — tasai, kuris kitados buvo išgelbėjęs Chusnobodą nuo mirties kalėjime.

— Jeigu nenužudysi manęs — pasakysiu, ką reiškia tavo sapnas.

— Sakyk!

— Pasičiupęs tave erelis veikiausiai bus priešas. Jis užkariaus mūsų šalį ir pagrobs tave į nelaisvę.

— Oi tu, melagi! — suriko šachas. — Tu kalbi taip, norėdamas prislėgti mano širdį ir prigąsdinti mane. Aš patupdysiu tave

į kalėjimą!

Ir šachas įsakė įmesti vyresnįjį vizirį į kalėjimą.

Bet nuo to laiko šachas nebemiegojo naktimis ir blaškėsi iš baimės savo menėse, kaip sužeistas šernas melduose. Po savaitės

atėjo pasiuntinys.

— Šachri-Džardžono šachas eina tavęs nugalėti su kariuomene, — tarė pasiuntinys. — Greičiau išeik pasitikti nusilenkdamas, ramiai sunėręs rankas ant krūtinės. Jei atiduosi savo sostą — gerai, o jei neatiduosi — pamatysi, kas bus! O štai tau sveikinimas iš mūsų valdovo! — Ir pasiuntinys trenkė šachui kumščiu į galvą.

Šachas iš baimės pasislėpė už sosto atlošos.

Paskui, pasiuntiniui išvykus, šachas tarė viziriams:

— Jeigu Šachri-Džardžono šacho tokie pasiuntiniai, tai kokie jo kariai? Ką mums daryti, viziriai?

— Mes negalime nieko patarti, — atsakė jie. — Ką besakytume — tu mus vis tiek bausi mirtim. Išleisk iš kalėjimo vyresnįjį

vizirį. Su dovanomis bei vaišėmis jis nueis pas Šachri-Džardžono šachą. O kas toliau bus — regėsime.

Šachas įsakė išleisti vyresnįjį vizirį iš kalėjimo. Davė jam aukso bei brangių dovanų ir tarė:

— Eik pas Šachri-Džardžono šachą, įduok jam linkėjimų.

Jeigu pasakys geruoju, kad reikalingas mano miestas, atiduok miestą. Ligi šiol galvą gelia, nebeatlaikysiu kito tokio smūgio.

Vyresnysis viziris nusijuokė:

— Kai išaiškinau tau sapną, tai tu padūkai! O kieno būta tiesos? Šachri-Džardžono šachas ateis, pririš tave kumelei prie

uodegos, nuvarys ją į negyvenamą stepę — ir tu niekingai nusibaigsi!

Šachas nunarino galvą tarytum asilas, įklimpęs į liūną.

Vyresnysis viziris pasiėmė dovanų bei visokių gėrybių ir iškeliavo.

Už miesto jis parašė laišką Šachri-Džardžono šachui, pats pasirašė ir pasiuntė pasiuntinį.

Chusnoboda gavo laišką, liepė pašaukti pas ją vyresnįjį vizirį.

Vyresnysis viziris įėjo, žemai nusilenkė ir atsisėdo. Apsidairė aplinkui, žiūri — priešais jį besėdįs soste jaunas piemuo. Aplinkui bestovį, sunėrę rankas, keturiasdešimt sargybinių. O greta sosto besėdįs kažin kas su šydu ant veido.

— O vyresnysis viziri, — prabilo žmogus, uždengtas šydu, — kaip tu nepabūgai vienas ateiti į mūsų stovyklą? Juk tu beginklis.

— O kas bus, jeigu aš tave nužudysiu?

Vyresnysis viziris iš balso pažino Chusnobodą.

— Kas gi bijos to, kurį jis pats nuo mirties yra išgelbėjęs?

Tuomet Chusnobodą pakėlė nuo veido šydą ir priėjo prie vyresniojo vizirio:

— Širdingai dėkoju tau! Aš likau gyva ir pasiekiau, ko norėjau.

Tą pačią dieną Chusnobodą su kariuomene įžygiavo į miestą.

Emė ieškoti šacho, bet taip ir nesurado. Iš baimės jis tą pačią dieną paspruko, ir daugiau niekas jo neberegėjo.

Emė jaunasis piemuo ir Chusnobodą valdyti šalį. Paleido iš kalėjimo nekaltus kalinius, apdovanojo paleistuosius ir daugelį

paskyrė miestų valdytojais.

Taip įvyko jų troškimai.

Comments

comments