Vieną kartą gyveno senelis su senele.
Jiedu turėjo penkiolika sūnų, o dukteris tik dvi, Ievą ir Liepą. Mergaitės buvo jauniausios, užtat tėvai ir broliai jas labai mylėjo.
Kartą vidurvasarį, visi plušo lauke, o dukterys vienos liko namie. Ir išėjo į mišką aviečių rinkti.
KUKUČIO NELAIMĖ
Čekšl Ir vėl čekš! Šlept, šlept ir vėl šlept!
Kažkas ten eina per sodą. . .
Vos girdimai trekšteli šakelė. O geltonas klevo lapas dar užkliudo šakas, sušlama, pasisupa vėjuje ir tik tada nusileidžia ant žemės.
O jeigu pūstels stipresnis vėjas — pasipila jų kaip iš gausybės rago — tikras lapų lietus.
KAIP ŽMOGUS VELNIĄ VEŽĖ IR PASIDARĖ TURTINGAS
Vieną žmogelį pasamdė žydas. Paprašė, kad nuvažiuotų į Mažeikius parvežti jo krautuvei užpirktų prekių. Važiuoja sau žmogelis niekur nesidairydamas. Žiūri – priešais eina
… Skaityti toliauKALNAS, UPELIS IR SLĖNIS
Tolimoj šaly, už upių ir kalnų, dunksojo aukštas status kalnas. Savo didybėje jis buvo vienišas ir liūdnas.
— Kokia nelemta mano dalia, — skundėsi kalnas. — Vienas stūksau čia tuščiuose laukuose. Visus metus vėjai mane plaka, sunki uola ant nugaros pečius spaudžia. Mano
GRYBAS, KURIS ČIAUDI
Per vasarą saulė kaitino, šildė žemę ir pagaliau pavargo.
Pailsusi kasdien vis žemiau ir žemiau beužkopdavo į dangaus mėlynę. Žemė taip pat apsiblausė. Naktį ji apsigaubdavo pilka ruko skara ir taip snausdavo
ERŠKĖTROŽĖ – SAULĖS ŽIEDAS
Kai užtiksite miške ružavą erškėtrožę, kuri savo dygliuotomis šakomis dengia baltą akmenį, žinokite, kad ten yra šios pasakos pabaiga. Jeigu jus sužavės skaistūs gėlės žiedai, kurių gaili rasa krenta rytais ir prausia žemėn įsmigusį granitą, tada tikrai norėsite sužinoti, kaip viskas iš pradžių buvo.
… Skaityti toliauŠTAI KOKIŲ ŽMONIŲ PASAULY ESAMA
Gyveno kartą senas žmogus, vadinamas seneliu Petka. Turėjo jis pačią Stanką ir dukrelę Peną.
Senelis Petka lauke dirbdavo, o juodvi namie šeimininkaudavo. Šit kartą sėdi motina su dukteria prie židinio ir verpia.
Pena ir klausia:
— Motute, kai ištekėsiu, man, tur būt, gims vaikiukas?