Pasakos vaikams | Pasakorius.lt
dideliems ir mažiems
🎧 Klausyti pasakos
Kucikai – mieli padarėliai, kurie gyvena kiekvienoje burnytėje. Tačiau kai burnytė neprižiūrima ir niekas nevalo dantukų, į burnytę atsikrausto vis daugiau kucikų. Kuo daugiau kucikų – tuo daugiau pokštų jie iškrečia burnytės šeimininkui.
Ši istorija apie tai, kaip kucikai su meru Adolfu ir specialiųjų pajėgų vadu Plaukuočiu priešakyje atkeliavo pas mergaitę Onutę.
O viskas buvo taip:
Seniai
Gal seniai, gal neseniai, tėveliams išmirus, liko pasauly vienas vaikužėlis. Vargšas būdamas ir niekur sau vietelės neturėdamas, susigalvojo į pasaulį keliauti, bene ras kur pastogėlę.
Kelionei našlaitėlis nieko daugiau neturėjo, kaip tik varškės ryšulėlį ir sūrelio kamputytį, o rankelėj – stiprią ąžuolinę lazdužę.
Bekeliaudamas rado nuvargusį paukštytužėlį, ant žemės gulintį kaip negyvą. Atšildyti norėdamas, įsikišo jį užantin ir eina. Priėjęs … Skaityti toliau
Vieną kartą arė žmogus pagiry, o meška gulėjo lauže. Ta meška šaukia:
— Žmogau žmogau, aš tavo jautelius piausiu!
O lapė, atbėgusi pas žmogų, sako:
— Ką tu man duosi, tai aš tavo jautelius išgelbėsiu?
Atsakė žmogus:
— Aš tau atnešiu vištų maišą.
Liūtas, matydamas vilką ištikimai tarnaujant ir norėdamas jam užmokėti, tarė į jį:
– Te tau, vilke, žemės, galėsi arti, sėti.
O vilkas paklausė:
– O dabar valgysiu?
Vienas vaikinas išsivadino savo dėdę vogti. Išeidami pasisiuvo didelius maišus, susipiaustė po paltį lašinių, išmirkė tuos lašinius degtinėje, susidėjo į maišus ir nuėjo į dvarą. O tam dvare buvo dvylika porų šunų. Supenėjo jie lašinius šunims, ir tie pasigėrė. Tada dėdė su sūnėnu paėmė šunis, surišo už uodegų ir pakabino visus žarde, o patys nuėjo svirno plėšti. Išplėšė visą gėrybę, … Skaityti toliau
Vieną sykį katinas išėjo iš namų pasipeliaut. landžiojo landžiojo po kopūstų daržą, tiktai piept jam ant uodegos galo kopūsto lapas ir užkrito. Persigandęs katinas pamanė: „Dabar tai jau tikrai dangus griūva!” Ir pasileido bėgt.
Bėga, spiria, kiek tik kojos leidžia, ir susitinka kiškį.
– Kiški tiški, bėkim – dangus griūva!
– Kas tau sakė?
– Man ant uodegos galo užgriuvo!… Skaityti toliau
Kitąsyk buvo diedas su boba, turėjo jiedu dukterį ir mažą sūnų. Tėvai, važuodami in miestą, prisako dukteriai:
– Tu jau nedurna – saugok vaiką ir niekur iš namų neišeik, tai mes tau parvešim pyragą ir skepetaitę.
Kaip tik tėvai išvažiau, toj mergiščia tą vaiką pasodino po stogu an žolės, o pati išlėkė su vaikais an kelio. Lėkė žąsys pro šalį … Skaityti toliau
Buvo senis ir senelė, turėjo vištytę aukso kojytėm. Ta vištytė sudėjo aukso kiaušinėlį. Padėjo jį ant lentynos. Pelė bėgo ir numetė, ir sudaužė. Bobutė raudot, vištytė kudakadot. Skrenda varna prošal ir klausia:
— Bobut bobut, ko tu raudi?
… Skaityti toliauVieną kartą ėjo žmogus iš turgaus, nusipirkęs didelį samtį kiaulių jovalui maišyti. Eidamas pasižiūri į saulę ir vėl skuba. Pamatęs, kad netoli dvaras, pradėjo dar greičiau eiti, kad tik prasmuktų nepastebėtas pro šalį: ko gero, dar lieps ponas ateiti dvaran dirbti…
Bet sunku išsisukti vargšui nuo pono akių. Gi žiūri — ateina ponia stačiai į jį. Žmogelis užvertė galvą ir … Skaityti toliau
Gyveno diedas ir boba. Jiedu turėjo gaidžiuką ir vištytę. Vieną dieną gaidžiukas su vištyte išėjo į mišką riešutauti. Ilgai ilgai jiedu ieškojo, pakol surado vieną riešutą, ir ginčijosi, kuriam lipti į medį. Višlylė sako gaidžiukui:
Lipk tu, gaidžiuk: aš galiu sijonėlį suplėšyt!
O gaidžiukas sako:
Susitiko kartą lokys lapę, o šioji nešasi žuvų virtinę.
– Iš kur gavai tiek žuvų? – klausia lokys.
– Ogi prisigaudžiau, – atsako lapė.
Lokys irgi panoro žuvų, tad ir klausia lapės, kaip išmokti žuvauti.
Eina vilkas pagiriu, o genelis medį kala. Pakėlė vilkas galvą ir sako:
Geneli, geneli, tu kali kali žiemą vasarą ir sau čebatų nenusikali!
O genelis atšauna:
Man ir nereikia čebatų. O tu, vilke avinyke, aveles pjauni pjauni, o kai ateina žiema, tai šąli, sau kailinių nepasisiuvi.
Gyveno kartą senis ir boba. Senis vis važiuodavo žuvauti. Vieną kartą išvažiavo, prisižuvavo pilną vežimą žuvų ir veža namo. Bevažiuodamas pamatė ant kelio lapę. Jis manė, kad lapė negyva. Paėmė, užmetė ant vežimo ir sako: “Pačiai bus apykaklė kailiniams”. O lapės būta apsimetusios. Ji važiuodama vis žuvis mėtė, o paskui ir pati nušoko.
Senis, parvažiavęs namo, sako bobai:
— Eik, … Skaityti toliau
Jojo sau keliu kunigas. Pavakare, jojant per mišką, atėjo laikas jam poteriauti. Kunigas nusėdo nuo arklio, išsitraukė maldaknygę, arklio pavadį užsimovė ant rankos, eina ir poteriauja, arkliu vedinas. Miške jį pamatė du vagys ir ėmė tartis:
— Reikia tą arklį pavogti iš kunigo!
— Nė bandyti nebandyk. Nieko neveiksi, — tarė antras.
— Bet aš pabandysiu, tik tu priimk arklį.… Skaityti toliau