Gyveno kartą senas žmogus, vadinamas seneliu Petka. Turėjo jis pačią Stanką ir dukrelę Peną.
Senelis Petka lauke dirbdavo, o juodvi namie šeimininkaudavo. Šit kartą sėdi motina su dukteria prie židinio ir verpia.
Pena ir klausia:
— Motute, kai ištekėsiu, man, tur būt, gims vaikiukas?
APIE TINGINĮ
Kurį kartą gyveno vienas žmogus — tinginys, kokių reta.
Ėjo vaikai ėjo per žmones, prašydami išmaldos, o jis kiauras dienas po medžiu tysojo. Eidami pro šalį, žmonės sustodavo ir imdavo jį gėdinti:
TURČIUS IR PIOVĖJAS
Kartą vienas turčius pavadino varguolį kaimyną nupiauti javų lauko.
— Kolei man dirbti? — paklausė varguolis.
— Nagi kol nusileis antai tas dangaus šviesulys.— Ir turčius parodė pirštu į dangų.
— O kiek tu man mokėsi?
— Jei sąžiningai dirbsi, duosiu maišelį miltų.
KAS NEDIRBA, TAS NEVALGO
Išleisdama Halinką už vyro, motina prisakė šešurui ir anytai:
— Tik jau apsieikit su mano dukrele ko meiliau. Tausokit ją. Dirbti ji nepratusi. Neleiskit jai šluoti seklyčios ar kiemo — prisikrės akis. Nesiųskite vandens parnešti, jos peteliai gležni, nepratę tampyti pilnų kibirų su naščiais. O po galva jai dėkit pūkų pagalvį, pas mus ji minkštai miegojo.
Susižvalgė šešuras su anyta, … Skaityti toliau
PASAKOJIMAS APIE STATINĘ
Atėjo metas senam tėvui mirti, pasišaukė jis savo penkis sūnus ir sako:
— Mano vaikai, baigiau savo žemės kelionę. Palieku jus.
Bet, kol neužmerkiau akių amžiams, papasakosiu jums vieną atsitikimą. Išklausykite kaip pridera ir paskui man paaiškinsit, apie ką ten porinama.
Sūnūs pastatė ausis, o senukas peržvelgė juos ir pradėjo pasakoti:
Bajoro sūnūs ir kerdžius
Vienas senas bajoras pasišaukė savo sūnų ir sako jam:
— Laikas tau, sūneli, paklajoti po platųjį pasaulį, pačią susirasti. Tu jau suaugęs, o metai slenka nejučia. Pats žinai, javus reikia piauti, kol grūdai nebyra.
— O kokią mergelę man pasirinkti, tėtuši? — paklausė sūnus.— Juk jinai turi būti kilminga, turtinga ir gražiausia iš viso pasaulio merginų?