Kadaise griaustinio dievas Perkūnas su požemio dievu Pikuliu padarė žemėje kelionę. Norėjo įsitikinti, ar amžina ugnis gerai saugojama.
Jie atėjo į Žemynėlės būstą. Žemės deivė meiliai juodu priėmė ir gražiai pavaišino.
… Skaityti toliauPERKŪNAS IR GALVIJAI
Tuo laiku, kad dar gyvuliai galėjo kalbėti, keliavo kartą Perkūnas po kraštą. Pirmiausia jis sutiko arklį ir prašė jį parodyti kelią į upę. Arklys tačiau pasipūtęs kalbėjo:
„Aš neturiu laiko tau kelio rodyti, man reikia ėsti”.
Netoli arklio ganėsi galvijas. Kai tik suprato keliauninko norą, tuojau šoktelėjo ir sušuko:
… Skaityti toliau
VIDEVUTIS IR PRUTENIS
Kai dar amžina ugnis ruseno po šventais ąžuolais, gyveno du išmintingu broliu.
Plačiai garsas pasklido apie tų dviejų brolių dorybę, teisingumą, išmintį ir narsumą. Vienas buvo Videvutis, antras – Prutenis. Videvutį išsirinko aisčiai karalium. Jis gražiai valdė kraštą, mokė žmones susiklausyti, juos ragindamas imti pavyzdį iš bitelių. Jo dideli Aistuvos plotai ėjo nuo Vyslos toli už Dauguvos. Ir estai jo … Skaityti toliau
SAULĖS MARČIOS
Vieną kartą gyveno senelis su senele.
Jiedu turėjo penkiolika sūnų, o dukteris tik dvi, Ievą ir Liepą. Mergaitės buvo jauniausios, užtat tėvai ir broliai jas labai mylėjo.
Kartą vidurvasarį, visi plušo lauke, o dukterys vienos liko namie. Ir išėjo į mišką aviečių rinkti.
KAIP ŽMOGUS VELNIĄ VEŽĖ IR PASIDARĖ TURTINGAS
Vieną žmogelį pasamdė žydas. Paprašė, kad nuvažiuotų į Mažeikius parvežti jo krautuvei užpirktų prekių. Važiuoja sau žmogelis niekur nesidairydamas. Žiūri – priešais eina
… Skaityti toliauKALNAS, UPELIS IR SLĖNIS
Tolimoj šaly, už upių ir kalnų, dunksojo aukštas status kalnas. Savo didybėje jis buvo vienišas ir liūdnas.
— Kokia nelemta mano dalia, — skundėsi kalnas. — Vienas stūksau čia tuščiuose laukuose. Visus metus vėjai mane plaka, sunki uola ant nugaros pečius spaudžia. Mano
GRYBAS, KURIS ČIAUDI
Per vasarą saulė kaitino, šildė žemę ir pagaliau pavargo.
Pailsusi kasdien vis žemiau ir žemiau beužkopdavo į dangaus mėlynę. Žemė taip pat apsiblausė. Naktį ji apsigaubdavo pilka ruko skara ir taip snausdavo
ERŠKĖTROŽĖ – SAULĖS ŽIEDAS
Kai užtiksite miške ružavą erškėtrožę, kuri savo dygliuotomis šakomis dengia baltą akmenį, žinokite, kad ten yra šios pasakos pabaiga. Jeigu jus sužavės skaistūs gėlės žiedai, kurių gaili rasa krenta rytais ir prausia žemėn įsmigusį granitą, tada tikrai norėsite sužinoti, kaip viskas iš pradžių buvo.
… Skaityti toliauĄŽUOLAS IR VARNALĖŠA
Sodo pakraštyje kerojo varnalėša. Jos lapai it skėčiai didžiuliu ratu gaubė žemę. Apačioje buvo tamsu, drėgna ir nyku. Neaugo jokia žolelė, tik vorai pynė tinklus ir gaudė užklydusias muses. Kartais ant savo pačios suverpto siūlelio nusileisdavo žemyn kirmėlytė, bet neradus nieko skanaus pagraužti, pasisupdavo ore ir vėl pakildavo aukštyn.
… Skaityti toliauAUKSINIS OŽIUKAS
Vaje, tai buvo gobšus senis! Jo pavardė Raulys Skarmalas. Kitą tokį gobšuolį vargu ar pasaulyje sutiksite. Jis net vandens stiklinės neduodavo ištroškusiam pakeleiviui
veltui. Jei padarys kokią paslaugą, tai devynius kailius už tai nulups.
Kartą sunkiai susirgo vargingos jo kaimynės sūnus. Reikėjo tuojau pirkti vaistų ir gelbėti nuo didelio karščio. Bet senutė neturėjo už ką. Bėgo išsigandusi moteriškė šen, bėgo … Skaityti toliau
Apynio puota
Miško kirtime augo gražus šermukšnis.
— Žaliuok, žydėk ir brandink paukšteliams uogas! — eidamas pro šalį, linkėdavo jam miško sargas.
… Skaityti toliauPaslėpti lobiai – Čedaso ežeras
Čedaso ežeras gal tuo ir garsėja, kad daug ką jis vilioja ir džiugina jaukiomis apylinkėmis. Tuo tarpu kiti, žiūrėk, bodisi, neranda nieko patrauklaus; sako, ten nyku, ilgesys slegia. O kai kas tik šypteli:
— Ežerėlis ir tiek! Ko daugiau iš jo norėt?— juokaudami klausia ir kartu atsako:
Marių šilko audėja, Nemuno nuotaka.
Kas važiuoja iš Kamajų Rokiškin arba iš Rokiškio į Kamajus, tas pastebi tolumoje švytintį mažą žydrą ežeriuką. Gilioje senovėje gyveno ten nepaprasta verpėja ir audėja, vardu Upė. Ji suverpdavo neapsakomai plonus siūlus ir išaušdavo neregėtus audinius. Kai kaimynai nusamdydavo siūtis išeiginį rūbą, tai kreipdavosi tik į Upę. Jos skrynios lūžo nuo akį
… Skaityti toliauEžeras riešuto kevale
EŽERAS RIEŠUTO KEVALE
ai buvo seniai, kai mūsų žemėje dėjosi nepaprasti dalykai. Pabudo kartą vienas ūkininkas anksti rytą ir žvilgtelėjo pro langą. Staiga nustebęs ėmė šaukti:
— Žiūrėkit, žiūrėkit! Pieva užlieta. Užpylė pievą vanduo, tikros marios! O vakar čia šienavom!
— Kur? Kur? — šoko iš miego vaikai ir pamatė raibuojantį vandenį. Puolė visi laukan.
Neregėtas vaizdas! Nuo tekančios saulės
… Skaityti toliau