Čekšl Ir vėl čekš! Šlept, šlept ir vėl šlept!
Kažkas ten eina per sodą. . .
Vos girdimai trekšteli šakelė. O geltonas klevo lapas dar užkliudo šakas, sušlama, pasisupa vėjuje ir tik tada nusileidžia ant žemės.
O jeigu pūstels stipresnis vėjas — pasipila jų kaip iš gausybės rago — tikras lapų lietus.
KALNAS, UPELIS IR SLĖNIS
Tolimoj šaly, už upių ir kalnų, dunksojo aukštas status kalnas. Savo didybėje jis buvo vienišas ir liūdnas.
— Kokia nelemta mano dalia, — skundėsi kalnas. — Vienas stūksau čia tuščiuose laukuose. Visus metus vėjai mane plaka, sunki uola ant nugaros pečius spaudžia. Mano
GRYBAS, KURIS ČIAUDI
Per vasarą saulė kaitino, šildė žemę ir pagaliau pavargo.
Pailsusi kasdien vis žemiau ir žemiau beužkopdavo į dangaus mėlynę. Žemė taip pat apsiblausė. Naktį ji apsigaubdavo pilka ruko skara ir taip snausdavo
ĄŽUOLAS IR VARNALĖŠA
Sodo pakraštyje kerojo varnalėša. Jos lapai it skėčiai didžiuliu ratu gaubė žemę. Apačioje buvo tamsu, drėgna ir nyku. Neaugo jokia žolelė, tik vorai pynė tinklus ir gaudė užklydusias muses. Kartais ant savo pačios suverpto siūlelio nusileisdavo žemyn kirmėlytė, bet neradus nieko skanaus pagraužti, pasisupdavo ore ir vėl pakildavo aukštyn.
… Skaityti toliauMarių šilko audėja, Nemuno nuotaka.
Kas važiuoja iš Kamajų Rokiškin arba iš Rokiškio į Kamajus, tas pastebi tolumoje švytintį mažą žydrą ežeriuką. Gilioje senovėje gyveno ten nepaprasta verpėja ir audėja, vardu Upė. Ji suverpdavo neapsakomai plonus siūlus ir išaušdavo neregėtus audinius. Kai kaimynai nusamdydavo siūtis išeiginį rūbą, tai kreipdavosi tik į Upę. Jos skrynios lūžo nuo akį
… Skaityti toliau
