Čekšl Ir vėl čekš! Šlept, šlept ir vėl šlept!
Kažkas ten eina per sodą. . .
Vos girdimai trekšteli šakelė. O geltonas klevo lapas dar užkliudo šakas, sušlama, pasisupa vėjuje ir tik tada nusileidžia ant žemės.
O jeigu pūstels stipresnis vėjas — pasipila jų kaip iš gausybės rago — tikras lapų lietus.
KALNAS, UPELIS IR SLĖNIS
Tolimoj šaly, už upių ir kalnų, dunksojo aukštas status kalnas. Savo didybėje jis buvo vienišas ir liūdnas.
— Kokia nelemta mano dalia, — skundėsi kalnas. — Vienas stūksau čia tuščiuose laukuose. Visus metus vėjai mane plaka, sunki uola ant nugaros pečius spaudžia. Mano
GRYBAS, KURIS ČIAUDI
Per vasarą saulė kaitino, šildė žemę ir pagaliau pavargo.
Pailsusi kasdien vis žemiau ir žemiau beužkopdavo į dangaus mėlynę. Žemė taip pat apsiblausė. Naktį ji apsigaubdavo pilka ruko skara ir taip snausdavo
ĄŽUOLAS IR VARNALĖŠA
Sodo pakraštyje kerojo varnalėša. Jos lapai it skėčiai didžiuliu ratu gaubė žemę. Apačioje buvo tamsu, drėgna ir nyku. Neaugo jokia žolelė, tik vorai pynė tinklus ir gaudė užklydusias muses. Kartais ant savo pačios suverpto siūlelio nusileisdavo žemyn kirmėlytė, bet neradus nieko skanaus pagraužti, pasisupdavo ore ir vėl pakildavo aukštyn.
… Skaityti toliauMarių šilko audėja, Nemuno nuotaka.
Kas važiuoja iš Kamajų Rokiškin arba iš Rokiškio į Kamajus, tas pastebi tolumoje švytintį mažą žydrą ežeriuką. Gilioje senovėje gyveno ten nepaprasta verpėja ir audėja, vardu Upė. Ji suverpdavo neapsakomai plonus siūlus ir išaušdavo neregėtus audinius. Kai kaimynai nusamdydavo siūtis išeiginį rūbą, tai kreipdavosi tik į Upę. Jos skrynios lūžo nuo akį
… Skaityti toliauEžeras riešuto kevale
EŽERAS RIEŠUTO KEVALE
ai buvo seniai, kai mūsų žemėje dėjosi nepaprasti dalykai. Pabudo kartą vienas ūkininkas anksti rytą ir žvilgtelėjo pro langą. Staiga nustebęs ėmė šaukti:
— Žiūrėkit, žiūrėkit! Pieva užlieta. Užpylė pievą vanduo, tikros marios! O vakar čia šienavom!
— Kur? Kur? — šoko iš miego vaikai ir pamatė raibuojantį vandenį. Puolė visi laukan.
Neregėtas vaizdas! Nuo tekančios saulės
… Skaityti toliau Dviragio ežeras
DVIRAGIO EŽERAS
Salos — tai vandens skalaujami kalneliai. Tarytum replėmis atgnybęs žemę, laiko ir plauja jų krantus ežeras Dviragis. Jo liemuo nutįsęs toli, iki pat Krylių kaimo. O nendrių ir meldų aplink ežerą devynios galybės, užgulti visi pakraščiai. Kai kur šis žaliasis ežero vainikas nutrūksta, kad parodytų
gelsvus smėlio klodus. Ten saulėtomis vasaros dienomis vaikų ir suaugusių knibždėte knibžda.
Dar
… Skaityti toliau Duokiškis
Kaiip istorikai sako, senovėje mūsų žemė buvo ištisai apaugusi miškais. Tai tiesa, nes ir dabar dar daugelyje vietų, kur tik pažvelgsi, dangaus ribą dengia miškai. Nesunku atspėti, kad laikui bėgant kirtimuose ir skynimuose pradėjo kurtis gyvenvietės. Vienur jos išaugo į miestus, kitur nusidriekė dirbamos žemės laukai. O kai kur taip ir liko miškų platybėje atskiri, vieniši kaimai, ar net vienintelė
… Skaityti toliau Dubingių ežeras – Asveja
Dubingių ežeras – Asveja
Tada, kai Dubingių ežero vietoje dunksojo plati dykynė, ten šone ant aukštumėlės,, kur dabar stovi miestelis, gyveno senas žmofgus, vardu Aš Vėjas. Reiikia pridurti, kad jo pati buvo didelė pikčiurna ir taip smarkiai švepluodavo, kad net savo vyro vardo nebeištardavo. Kaip tik dėl to ir pasiliko visam laikui iškraipytas ežero vardas. Užuot vadinti ežerą Ašvėjas, žmonės
… Skaityti toliau Anės kraitis – Obeliai
Anės kraitis – Obeliai
Seniai seniai gyveno neturtingas dėdulė. Jis turėjo labai gražią dukterį vardu Anę. Apšiurusi jo trobelė stovėjo ant upelio kranto, o jos pašalyje kerojo obelis-Anės kraitis.
Sklido gandai, kad jaunystėje tam neturtėliui dukterį padovanojusi laumė, užtat ji
esanti tokia graži. Mergaitė visus stebino savo dailumu. Bet laimės neturėjo. Kai atėjo metas tekėti, niekaip negalėjo ji išsirinkti jaunikio.
… Skaityti toliau