Pasakos vaikams | Pasakorius.lt
dideliems ir mažiems
🎧 Klausyti pasakos
Seniai, labai seniai gyveno neregys ir šlubis. Patys jie valios ant savęs neturėjo, vienas priklausė vienam ponui, kitas — kitam, bet panaši dalia juodu suvedė, ir abu vargšai susidraugavo. Mat nors neregys nieko nematė, o jo bičiulis, raišas ir kuprotas, vos kojas vilko, ponai nuo jų tris kailius lupo, į darbą varė dienom ir naktim. Kentė bičiuliai, … Skaityti toliau
Gyveno kartą jaunikaitis, vardu Apangas. Kai ateidavo pjūties metas, jis persikeldavo į lūšnelę vidury lauko ir sergėdavo ryžius. Ten ir gyveno vienui vienas, nes visas jo turtas tebuvo tristygis — panašus į gitarą — tiapėjas, su kuriuo jis niekada nesiskirdavo. Dienomis Apangas, būdavo, akių nenuleidžia nuo lauko, o naktimis groja tiapėjumi ir dainuoja. Išgirdo jį
… Skaityti toliauSeniai, labai seniai gyveno toks žmogus. Jo pati buvo mirusi ir palikusi jam du sūnus. Tasai žmogus statė iš bambuko bučius, gaudė žuvį, pardavinėjo ją turguje ir taip sau pelnėsi duoną.
Kai jis eidavo į girią bambukų kirsti ir bučių pinti, visada vesdavosi vyresnįjį sūnų, o jaunėlį palikdavo namų žiūrėti. Labai knietėjo jaunėliui pamatyti, kaip tėvas bučius pina. Kartą jis … Skaityti toliau
Gyveno pasaulyje du bičiuliai, gyveno, o paskui pasimirė. Ir vienas iš tų bičiulių atgimė kaip dievas Indra, o kitas — kaip varguolis žvejys, kuriam likimas davė tokią pat varguolę pačią. Kartą Indra atmerkė akis ir pamatė, kad tasai žmogus, su kuriuo jis bičiuliavosi praeitame gyvenime, dabar pavirtęs į žvejį, anei nudilusio pinigėlio neturintį. Pagailo Indrai žvejo,
… Skaityti toliauKartą vieniems vargetoms sodiečiams gimė berniukas. Visai dar mažutį jį apsėdo piktoji dvasia. Ir vos ta piktoji dvasia apsirinko sau berniuką per buveinę, jo tėvai ėmė ir pasimirė. Anūkas auginti liko senai bobulei. Bėgo metai. Bernaitis augo. Ir štai jam sukako dvidešimt metų. Nuėjo bernaitis kartą į mišką malkauti. Paregėjo jį ten geroji dvasia ir sako piktajai savo
… Skaityti toliauGyveno kartą toks žmogus su pačia, ir turėjo juodu sūnų. Kai sūnui suėjo dvylika metų, motina pasimirė. Liko juodu su tėvu vienu du. Tėvas prekiavo šiuo bei tuo, o sūnus jam padėjo. Prekiauti jiems nesisekė. Kasmet tėvas vis giliau į skurdą brido. Galop jie visai nusigyveno. Pasiligojo tėvas ir žemęlėn atgulė. Liko jaunikaitis vienas it pirštas. Bet praėjo penkios dienos … Skaityti toliau
Gyveno kartą žmogus, pravarde Arkliakukulis. Taip jį žmonės praminė todėl, kad ganė turtuolio setchėjaus arklius ir rinko arklių kukulius. O kam juos rinko, niekas nežinojo. Tasai žmogus buvo labai dievobaimingas ir, ką bedarytų, visada pirmiausia kreipdavosi į Budą. Susitaiso ganyti arklių ir sako: „Einu ganyti arklių, Sakjamuni”. Ir piemuo jis buvo ne iš kelmo
… Skaityti toliauKitados gyveno vienas tinginių tinginys su savo doruole pačia. Pati buvo be galo ištikima vyrui, jo prisibijojo ir nuolankiai klausė. Nuo pat vestuvių dienos tinginys nieko neveikė, būdavo, drybso nuo ryto ligi vakaro pavėsy ir atsikelia tik pavalgyti. Pavalgo — ir vėl drybso.
… Skaityti toliauKitą kartą viename kaime gyveno du bernaičiai. Vieną žmonės buvo praminę Asoku Geruoju, o kitą — Asoku Piktuoju. Asokas Piktasis buvo netikusio būdo. Amžiais jis visus skriausdavo, su niekuo nesutarė. Jo tėvai buvo turtingi ir visaip jį paikino. O žmonės jo pakęsti negalėjo.
Asokas Gerasis buvo našlaitis. Neturėjo jis nei tėvo, nei motinos, tik vieną bobulę — seną senutėlę, tikrą … Skaityti toliau
Ar esate ką girdėję apie sparnuotus žirgus? Seni žmonės pasakoja, kad anksčiau žirgai ne tokie būdavę kaip dabar. Ir žeme, ir oru skriete skriedavę. Bet paskui jiems vienas žmogus nupjaustęs sparnus. Ir dabar dar ant žirgų kojų matyti f andai. Kuo gi prasikalto žirgai, kad sparnų neteko?
Ar matėte kada nors, kaip susitikę du arkliai sukiša galvas ir apsiuosto? Kaip … Skaityti toliau
KARALIŠKASIS TIGRAS
Kitą kartą gyveno karalius su karaliene. Ir buvo jo dvare karo taryba: keturi išmintingi patarėjai — keturi karaliaus ramsčiai, buvo žvaigždininkas — karaliaus akys; be to, devynios galybės dvariškių, ponų, tarnų ir tarnaičių — karaliaus palyda. Visi ne iš kelmo spirti, kaip nuo seno buvo paėję. Tačiau nei pats karalius, nei išmintingieji jo patarėjai nemokėjo kerėti, mat senieji … Skaityti toliau