Kartą gyveno moteriškė su šešiais sūnumis. Jie buvo tokie pavargėliai, kad net vandens neturėjo sočiai atsigerti. Vieną dieną ji sako sūnums:
— Argi taip visą amžių ir badausime? Ruoškitės, einam į kokį miestą. Gal ten atrasime savo laimę.
Purplelis ir lapė
Kartą gyveno pasaulyje purplelis ir lapė. Vieną dieną purplelis išėjo iš namų maisto ieškoti. Lapė irgi išėjo. Ji buvo alkana. Pamatė purplelį, ir jai ėmė seilės varvėti. Pradėjo ji pamažu sėlinti paskui purplelį ir nuėjo iki pat jo namų. Mato, purplelio namai pačioje aukšto medžio viršūnėje, o tenai tupi du jaunikliai. Paukštyčiai dar nė neskraido. Lapė atsistojo po medžiu
… Skaityti toliauKatė ir šuo
Kartą šuo ir katė dėl kaulo susipešė. Katė sako šuniui:
— Pakentėk mažumėlę! Šit susirgs bajaus arklys ir nugaiš, tada sočiai mėsos prisikirsi, ir kaulų bus iki valiai.
Neregys ir šlubis
🎧 Klausyti pasakos
Seniai, labai seniai gyveno neregys ir šlubis. Patys jie valios ant savęs neturėjo, vienas priklausė vienam ponui, kitas — kitam, bet panaši dalia juodu suvedė, ir abu vargšai susidraugavo. Mat nors neregys nieko nematė, o jo bičiulis, raišas ir kuprotas, vos kojas vilko, ponai nuo jų tris kailius lupo, į darbą varė dienom ir naktim. Kentė bičiuliai, … Skaityti toliau
Apangas ir Tėja
Gyveno kartą jaunikaitis, vardu Apangas. Kai ateidavo pjūties metas, jis persikeldavo į lūšnelę vidury lauko ir sergėdavo ryžius. Ten ir gyveno vienui vienas, nes visas jo turtas tebuvo tristygis — panašus į gitarą — tiapėjas, su kuriuo jis niekada nesiskirdavo. Dienomis Apangas, būdavo, akių nenuleidžia nuo lauko, o naktimis groja tiapėjumi ir dainuoja. Išgirdo jį
… Skaityti toliauNašlaičiai
Seniai, labai seniai gyveno toks žmogus. Jo pati buvo mirusi ir palikusi jam du sūnus. Tasai žmogus statė iš bambuko bučius, gaudė žuvį, pardavinėjo ją turguje ir taip sau pelnėsi duoną.
Kai jis eidavo į girią bambukų kirsti ir bučių pinti, visada vesdavosi vyresnįjį sūnų, o jaunėlį palikdavo namų žiūrėti. Labai knietėjo jaunėliui pamatyti, kaip tėvas bučius pina. Kartą jis … Skaityti toliau
Padarai, graužiantys žmogui širdį
Gyveno pasaulyje du bičiuliai, gyveno, o paskui pasimirė. Ir vienas iš tų bičiulių atgimė kaip dievas Indra, o kitas — kaip varguolis žvejys, kuriam likimas davė tokią pat varguolę pačią. Kartą Indra atmerkė akis ir pamatė, kad tasai žmogus, su kuriuo jis bičiuliavosi praeitame gyvenime, dabar pavirtęs į žvejį, anei nudilusio pinigėlio neturintį. Pagailo Indrai žvejo,
… Skaityti toliauGeroji dvasia
Kartą vieniems vargetoms sodiečiams gimė berniukas. Visai dar mažutį jį apsėdo piktoji dvasia. Ir vos ta piktoji dvasia apsirinko sau berniuką per buveinę, jo tėvai ėmė ir pasimirė. Anūkas auginti liko senai bobulei. Bėgo metai. Bernaitis augo. Ir štai jam sukako dvidešimt metų. Nuėjo bernaitis kartą į mišką malkauti. Paregėjo jį ten geroji dvasia ir sako piktajai savo
… Skaityti toliauKaip jaunikaitis krabus kasė
Gyveno kartą toks žmogus su pačia, ir turėjo juodu sūnų. Kai sūnui suėjo dvylika metų, motina pasimirė. Liko juodu su tėvu vienu du. Tėvas prekiavo šiuo bei tuo, o sūnus jam padėjo. Prekiauti jiems nesisekė. Kasmet tėvas vis giliau į skurdą brido. Galop jie visai nusigyveno. Pasiligojo tėvas ir žemęlėn atgulė. Liko jaunikaitis vienas it pirštas. Bet praėjo penkios dienos … Skaityti toliau
Žmogus, pramintas arkliakukuliu
Gyveno kartą žmogus, pravarde Arkliakukulis. Taip jį žmonės praminė todėl, kad ganė turtuolio setchėjaus arklius ir rinko arklių kukulius. O kam juos rinko, niekas nežinojo. Tasai žmogus buvo labai dievobaimingas ir, ką bedarytų, visada pirmiausia kreipdavosi į Budą. Susitaiso ganyti arklių ir sako: „Einu ganyti arklių, Sakjamuni”. Ir piemuo jis buvo ne iš kelmo
… Skaityti toliauLedinukas (Kostas Kubilinskas)
Ledo rūmuose nuo seno Senis Šaltis sau gyveno. Ir turėjo jis anūką — Šaltanosį Ledinuką.
Geras buvo tas anūkas —
Šaltanosis Ledinukas:
Nesurūgęs, nesustiręs,
Bet… kur eina, ten ir girias:
— Moku kalti
Ledo tiltus,
Moku malti
Sniego miltus…
Zuikį puikį —
Užpustyti,
Ežį kežį —
Užmigdyti.
Miega varlės pūstažandės
Ir barsukas kietasprandis.
Ką barsukas! Aš ir mešką
Kai paspaudžiu
… Skaityti toliau Ežiukas karaliaus dukterį vedė
Buvo senis, neturėjo vaikų. Nuėjo jis į girią, rado ežiuką. Parsinešė jj namo. Tas ežiukas jam sako:
– Aš ginsiu kiaulę į girią ganyt. Senelis jam sako:
Pagyrūnas medžiotojas
PAGYRŪNAS MEDŽIOTOJAS
Seniai, labai seniai gyveno vienas medžiotojas. Kas rytą jis eidavo į mišką medžioti, nušautų žvėrių mėsą parnešdavo namo, o jų kailius parduodavo valstiečiams. Bet medžiotojas turėjo blogą įprotį: vakarais, sugrįžęs namo, jis šaukdavo pačiai:
– Ar yra pasaulyje geresnis medžiotojas už mane? Vargšė moteris išsigandusi atsakydavo:
– Ne, mano vyre.
– Jei taip, tai stok prie sienos, aš
… Skaityti toliau Bebenčiukas ir kvailutė (Kostas Kubilinkas)
Seka pasaką senelė:
Pagiry — žvejų trobelė,
O trobelėje nuo seno
Trys sesutės sau gyveno.
Ir turėjo jos broliuką —
Striuką buką Bebenčiuką.
Dvi sesutės drobę audė,
Bebenčiukas žuvį gaudė,
O jauniausioji — kvailutė
Židiny ugnelę pūtė,
Kepė žuvį, paplotėlį,
Nešė broliui lauknešėlį.
Ir prie ežero atėjus,
Lauknešėlį pasidėjus,
Ji kasdien broliuką šaukė,
Net skambėdavo palaukė:
— Ė! 0! Ū!
… Skaityti toliau