Tolimoj šaly, už upių ir kalnų, dunksojo aukštas status kalnas. Savo didybėje jis buvo vienišas ir liūdnas.
— Kokia nelemta mano dalia, — skundėsi kalnas. — Vienas stūksau čia tuščiuose laukuose. Visus metus vėjai mane plaka, sunki uola ant nugaros pečius spaudžia. Mano
GRYBAS, KURIS ČIAUDI
Per vasarą saulė kaitino, šildė žemę ir pagaliau pavargo.
Pailsusi kasdien vis žemiau ir žemiau beužkopdavo į dangaus mėlynę. Žemė taip pat apsiblausė. Naktį ji apsigaubdavo pilka ruko skara ir taip snausdavo
ERŠKĖTROŽĖ – SAULĖS ŽIEDAS
Kai užtiksite miške ružavą erškėtrožę, kuri savo dygliuotomis šakomis dengia baltą akmenį, žinokite, kad ten yra šios pasakos pabaiga. Jeigu jus sužavės skaistūs gėlės žiedai, kurių gaili rasa krenta rytais ir prausia žemėn įsmigusį granitą, tada tikrai norėsite sužinoti, kaip viskas iš pradžių buvo.
… Skaityti toliauVargšas ir karalius
Seniau žmonės buvo bemoksliai.Važiavo karalius keliu. Mato — seniukas kasa griovį. Tai karalius ir sako:
— Tai griovį kasi?
— Kasu.
— Ar daug žemės turi?
Melų pasaka
Vienoje karčemoje nepažįstamas žmogus sekė pasakas. Jį apspitęs klausėsi didelis būrys žmonių. Kunigai bernardinai, važinėdami po apylinkes, vienuolyno reikalams rinko pinigus. Užėję į karčemą, susidomėjo pasakorium. Kai jis nutilo, sako:
— Eikš ir mums pameluok.
Šnipšto kalvis
Kartą vienam ponui bevažiuojant sulūžo karieta. Dar laimė, kad čia pat arti kalvis pasitaikė! Ponas liepė karietą sutaisyti, o kalvis už darbą paprašė viso rublio. Nieko nedarysi — kas reikia, tai reikia. Bet, važiuodamas namo, ponas ėmė rūstauti: „Už tokį menką nieką visą rublį nuplėšė! Kiekgi čia to jo darbo? Tai kalvis uždirba daugiau, negu ponas, karietoj
… Skaityti toliauSumanus jaunikaitis
Vienas eigulys turėjo labai gudrų sūnų. Ponas, sužinojęs apie savo eigulio sūnaus gudrumą, siuntė ūkvedį atvesti to gudruolio į dvarą. Ūkvedys nujojo, pririšo arklį prie
durų staktos ir išdidžiai, kaip briedis, eina eigulio trobon.
Gudrusis jaunikaitis, virtuvės kampe atsitūpęs, burbtelėjo jam už nugaros:
Mačatinis
Kartą miško pakraštyje gyveno lūšnelėje išmanus žmogelis, vardu Mačatinis. Savo poną dažnai jis taip gudriai apmaudavo, kad žmonės tik pečiais gūžčiodavo.
Vieną dieną ponas, iš medžioklės grįždamas, užsuko į Mačatinio trobelę pasilsėti.
Mačatinis žino, kad ponas daugelio dalykų visai neišmano, ir nusprendė iš jo dar pasišaipyti. Jisai išvirė katilą košės, nukėlė nuo ugnies, atnešė į kambarį, pastatė vidury aslos ir … Skaityti toliau
Ponas ir čigonas
Šaltą žiemą važiavo ponas ir čigonas. Čigonas buvo ponui už vežėją. Ponas vilkėjo storais kailiniais, o čigonas buvo tik tinklu susisupęs.
Ponas sėdi, sėdi, jau ir šaltis pradeda imti.
Jis žiūri, kad čigonas linksmai šokčioja ant sėdynės ir švilpauja sau. Ponas sako:
Ūkininkas ir pastorius
Kartą ūkininkas bažnyčioje klausosi pastoriaus pamokslo ir girdi tokius žodžius: ,,Baž nyčiai reikia atiduoti paskutinį, ką turi. Užtai dievas atlygins dešimteriopai.” Parėjęs namo, jis pasakoja pačiai, kokį pamokslą bažnyčioje girdėjęs, ir priduria:
— Aš manau, kad rytoj mes turime nuvesti ir atiduoti pastoriui savo paskutinę karvutę.
Kaip laukininkas žąsį dalino
Vienąsyk gyveno senas laukininkas. Jo troba buvo visai sutrūnijusi, tai sumanė naują pasistatyti, bet neturi medžių.
Suka galvą, kur jų gaut. Mat, jei tais laikais laukininkas ką norėdavo statytis, tai medžių turėdavo eiti pas poną prašytis.
… Skaityti toliauGagėnu karas
Vienas vyras turėjo apykvailę ir plepią pačią.
Ką tik nori jai daryk, ką tik nori sakyk — ji viską išplepa draugėms, ir kaip mat jau žino pusė pasaulio.
Kartą vyras, ardamas lauką, išarė pinigų puodą.Kokia laimė!

