Kitados buvo senas, sveikatos nebetekęs kalvis, jis gyveno labai skurdžiai. Kurgi ne! Nukalti jau nieko nestengia, vaikų neturi, kas pagelbetų, – kur tad duonos kąsnį gaus? Sėdi abu su senute ir skundžiasi:
… Skaityti toliauKalne, atsiverk!
Gyveno du laukininkai: vienas turtingas,antras vargšas. Vargšas dažnai eidavo pas turtingąjį duonos prašyti, o tasai kada-nekada pasišaipydamas atkišdavo kokį kąsnį. Sykį vargšas išvažiavo su rogutėmis į mišką žabų. Ogi žiūri – eina per mišką dvylika
… Skaityti toliauKerų žodis
Vienas jaunikaitis išėjo po pasaulį keliauti.Vieną vakarą jis miške priėjo mažą lūšnelę. Lūšnelė buvo tuščia, tik didelė skrynia vidury stovėjo. Jaunikaitis buvo išalkęs ir tikėjosi ten ką rasti. Atidarė skrynią, o joje mažesnę, toje dar kitą. Paskutinė skrynelė buvo visai mažytė, ir joje buvo raštelis. O raidės buvo tiek jau išblukusios, jog keliauninkas tik vieną žodį tegalėjo
… Skaityti toliauGaidys milžinas
Gyveno vargšas trobelninkas, kuris jokio kito turto neturėjo, tiktai didelį didelį gaidį. Trobelninkas gaidį (Laikė kaip savo vaiką ir
visuomet su juo pasikalbėdavo. Ten pat dvare įgyveno labai nedoras ponas, kuris trobelninką ujo nepabaigiamais lažo darbais ir galop liepė iš trobelės išsikraustyti. Vargšas
Staltiese, pasidenk!
Vienas tėvas turėjo tris sunūs: du protingus, vieną kvailą. Kartą vienas protingas sūnus ėmė tėvą prašyti, kad leistų jį į pasaulį. Tėvas leido. Protingasai sūnus ėjo, ėjo, bet kaip tyčia niekur negalėjo darbo gauti. Pagaliau sutiko vieną žmogų ir prašo duoti kokio darbo. Žmogus sako:
… Skaityti toliauPonas arkliu paverstas
Kitados gyveno labai negailestingas ir kietaširdis ponas: žmones jis taip spaudė prie darbo ir kamavo, jog visi į dvarą ėjo su baime, nežinodami, ar grįš gyvi namo. Pas tą poną tarnavo bernas, kuriam tėvas mirdamas paliko tokius žodžius, kad galėjo žmones paversti į ką tik nori. Bernas lig šiol savo galia nebuvo naudojęsis. Tačiau kartą ponas liepė be pasigailėjimo
… Skaityti toliauKaip Stipruolis pas poną bernavo
iena motina turėjo labai smarkų ir stiprų sūnų, kurį visi Stipruoliu vadino. Namuose toksai neturėjo ko veikti, todėl jis sugalvojo po pasaulį pasižvalgyti ir rasti kokį darbą, kuris būtų jo rankos vertas. Vaikščiodamas po pasaulį, jis užėjo pas piktą poną, kuriam joks tarnas negalėdavo įtikti. Sipruolis sumanė likti pas tą poną už berną ir šitaip su juo sulygo: reikia dirbti
… Skaityti toliau Našlaitė pas Laimės močią
Našlaitė pas Laimės močią
Viena motina turėjo tikrą dukterį ir podukrą; podukra buvo darbšti ir vikri, tikroji dukra aikšti ir tinginė. Pamotė našlaitę varė prie darbo nuo ankstaus ryto ligi vėlaus vakaro ir tik kokią duonos plutelę jai atkišdavo, o savo dukrą paikinte paikino ir vien skaniu ragaišiu maitino. Kartą pačiam viduržiemy motinos duktė užsimanė žemuogių. Pamotė tuojau įdavė našlaitei
… Skaityti toliau Su lydekos pagalba
Karta. vienas našlaitis buvo atiduotas baisiai piktai šeimininkei kiaulių ganyti. Tikra pelėda ji buvo, ne žmogus. Našlaičiui ėjo labai prastai, jis turėjo ir kiaules ganyti, ir dar beveik visą namų ruošą aplakstyti. Šeimininkė su dukromis tik šiaip sau nagus kur prikišdavo.
… Skaityti toliauNueik – nežinia kur, atnešk – nežinia ką!
Vienas karalius turėjo dorą tarną. Kartą karalius nusipirko nesuvaldomą eržilą. Arklininkai stengėsi jj prajodyti, apramdyti, bet niekas nesidarė. Nesuvaldomas buvo, nesuvaldomas liko. Tada karalius ir sako tarnui:
… Skaityti toliauNašlaitė ir pamotės dukra
Vienam vyrui mirė pati ir paliko mažą mergytę. Po kiek laiko jis paėmė raganą už pačią. Toji mažai, labai mažai temylėjo podukrą. O vėliau, kai ir ji dukros susilaukė, našlaitėlės pradėjo baisiai neužkęsti.
… Skaityti toliauKumelės sūnus
Vienas tėvas turėjo tris sūnus. Jie nusipirko kumelę, ėmė važinėti su ja uždarbiauta ir daug pinigo pelnė. Galop įleido kumelę į rūsį, davė jai šieno, dobilų, vandens pilną lovį
– Tegul dabar pasilsi!
Laikrodininkas
Kadaise gyveno jaunikaitis, kuriam didžiai no rėjosi mokytis laikrodininku. Tačiau jo tėvas, būdamas laukininkas, norėjo palenkti sūnų prie to darbo, kurį pats visą amžių dirbo. Kai sūnus vis tiek ramybės nedavė, tėvas jam leido eiti savais keliais ir trokštamo amato mokytis, tiktai pinigų jam nė grašio nedavė.
… Skaityti toliauKalviukas
Kalvis neturėjo nė vieno vaiko. Tad jis iš geležies nusikalė berniuką, bet šiam trūko gyvasties. Suko, suko galvą: kur tokį dėti. Sugalvojo: užkars ant tvoros, tegul karo. Berniukas karojo, karojo, kol galiausiai pasidarė gyvas.
Nulipo nuo tvoros ir prašo tėvą darbo. Kiek padirbėjęs, motiną prašo valgyti. Motina atnešė pieno, atnešė silkių, atnešė bulvių, tegul sūnus valgąs kaip visi žmonės. Tačiau … Skaityti toliau