Seniai, labai seniai gyveno pasaulyje padišachas. Kartą jis išėjo į rūmų sodą ir mato – pešasi du žvirbliai. Kai prie jo priėjo viziriai ir mulos, padišachas jų paklausė:
– Rytą mačiau pešantis du žvirblius. Sakykite man, ką tai galėtų reikšti?
Su lydekos pagalba
Karta. vienas našlaitis buvo atiduotas baisiai piktai šeimininkei kiaulių ganyti. Tikra pelėda ji buvo, ne žmogus. Našlaičiui ėjo labai prastai, jis turėjo ir kiaules ganyti, ir dar beveik visą namų ruošą aplakstyti. Šeimininkė su dukromis tik šiaip sau nagus kur prikišdavo.
… Skaityti toliauNašlaitė ir pamotės dukra
Vienam vyrui mirė pati ir paliko mažą mergytę. Po kiek laiko jis paėmė raganą už pačią. Toji mažai, labai mažai temylėjo podukrą. O vėliau, kai ir ji dukros susilaukė, našlaitėlės pradėjo baisiai neužkęsti.
… Skaityti toliauLaikrodininkas
Kadaise gyveno jaunikaitis, kuriam didžiai no rėjosi mokytis laikrodininku. Tačiau jo tėvas, būdamas laukininkas, norėjo palenkti sūnų prie to darbo, kurį pats visą amžių dirbo. Kai sūnus vis tiek ramybės nedavė, tėvas jam leido eiti savais keliais ir trokštamo amato mokytis, tiktai pinigų jam nė grašio nedavė.
… Skaityti toliauKaip kareivis giltinę riešutan įvarė
Senovėje kareiviai turėdavo ilgai tarnauti. Jaunas išeidavo į kareivius, o namo pargrįždavo žilas ir sulinkęs. Dažnas ir visai nebepareidavo.
Kartą vieną kareivį paleido namo. Jis tolų kelią ėjo pėsčias. Šaltas metas. Kareivis eina ir eina. Vienam daikte jis žiūri — ant akmens sėdi koks senas senučiukas, toks sušalęs, kad danties
Stebuklingas dubenėlis
Jei žilagalvė Keloglano motina nebūtų radusi penkių kurušių-nieko blogo nebūtų atsitikę. Motina su sūnumi nebūtų praradę ramybės, miego. Bet ar vargšas žmogus nepaims nuo žemės blizgančio pinigo? Juk niekas to nė nesužinos!
… Skaityti toliauKatė ir šuo
Kartą šuo ir katė dėl kaulo susipešė. Katė sako šuniui:
— Pakentėk mažumėlę! Šit susirgs bajaus arklys ir nugaiš, tada sočiai mėsos prisikirsi, ir kaulų bus iki valiai.
Apangas ir Tėja
Gyveno kartą jaunikaitis, vardu Apangas. Kai ateidavo pjūties metas, jis persikeldavo į lūšnelę vidury lauko ir sergėdavo ryžius. Ten ir gyveno vienui vienas, nes visas jo turtas tebuvo tristygis — panašus į gitarą — tiapėjas, su kuriuo jis niekada nesiskirdavo. Dienomis Apangas, būdavo, akių nenuleidžia nuo lauko, o naktimis groja tiapėjumi ir dainuoja. Išgirdo jį
… Skaityti toliauKaip jaunikaitis krabus kasė
Gyveno kartą toks žmogus su pačia, ir turėjo juodu sūnų. Kai sūnui suėjo dvylika metų, motina pasimirė. Liko juodu su tėvu vienu du. Tėvas prekiavo šiuo bei tuo, o sūnus jam padėjo. Prekiauti jiems nesisekė. Kasmet tėvas vis giliau į skurdą brido. Galop jie visai nusigyveno. Pasiligojo tėvas ir žemęlėn atgulė. Liko jaunikaitis vienas it pirštas. Bet praėjo penkios dienos … Skaityti toliau
Žmogus, pramintas arkliakukuliu
Gyveno kartą žmogus, pravarde Arkliakukulis. Taip jį žmonės praminė todėl, kad ganė turtuolio setchėjaus arklius ir rinko arklių kukulius. O kam juos rinko, niekas nežinojo. Tasai žmogus buvo labai dievobaimingas ir, ką bedarytų, visada pirmiausia kreipdavosi į Budą. Susitaiso ganyti arklių ir sako: „Einu ganyti arklių, Sakjamuni”. Ir piemuo jis buvo ne iš kelmo
… Skaityti toliauLedinukas (Kostas Kubilinskas)
Ledo rūmuose nuo seno Senis Šaltis sau gyveno. Ir turėjo jis anūką — Šaltanosį Ledinuką.
Geras buvo tas anūkas —
Šaltanosis Ledinukas:
Nesurūgęs, nesustiręs,
Bet… kur eina, ten ir girias:
— Moku kalti
Ledo tiltus,
Moku malti
Sniego miltus…
Zuikį puikį —
Užpustyti,
Ežį kežį —
Užmigdyti.
Miega varlės pūstažandės
Ir barsukas kietasprandis.
Ką barsukas! Aš ir mešką
Kai paspaudžiu
… Skaityti toliau Ežiukas karaliaus dukterį vedė
Buvo senis, neturėjo vaikų. Nuėjo jis į girią, rado ežiuką. Parsinešė jj namo. Tas ežiukas jam sako:
– Aš ginsiu kiaulę į girią ganyt. Senelis jam sako:
Pagyrūnas medžiotojas
PAGYRŪNAS MEDŽIOTOJAS
Seniai, labai seniai gyveno vienas medžiotojas. Kas rytą jis eidavo į mišką medžioti, nušautų žvėrių mėsą parnešdavo namo, o jų kailius parduodavo valstiečiams. Bet medžiotojas turėjo blogą įprotį: vakarais, sugrįžęs namo, jis šaukdavo pačiai:
– Ar yra pasaulyje geresnis medžiotojas už mane? Vargšė moteris išsigandusi atsakydavo:
– Ne, mano vyre.
– Jei taip, tai stok prie sienos, aš
… Skaityti toliau Juodasis Mikelis
Gyveno vargšas tokioj jau palaikėj lūšnoj, kad baisu ir per slenkstį žengti. Stogas pasišiaušęs ir vienų skylių, lietus pliuškėdamas pro lubas į trobą pliaupdavo. Arklį žmogelis turėjo, bet ir tas vos tuščius ratus patraukdavo. Ir karvė su telyčia — viena oda ir kaulai, abidvi stumiamas keliamos. Užtat vaikų — dievo malonė! Lakstydavo pusplikiai ligi vėlaus rudens,
… Skaityti toliau