iena motina turėjo labai smarkų ir stiprų sūnų, kurį visi Stipruoliu vadino. Namuose toksai neturėjo ko veikti, todėl jis sugalvojo po pasaulį pasižvalgyti ir rasti kokį darbą, kuris būtų jo rankos vertas. Vaikščiodamas po pasaulį, jis užėjo pas piktą poną, kuriam joks tarnas negalėdavo įtikti. Sipruolis sumanė likti pas tą poną už berną ir šitaip su juo sulygo: reikia dirbti
… Skaityti toliau Kalviukas
Kalvis neturėjo nė vieno vaiko. Tad jis iš geležies nusikalė berniuką, bet šiam trūko gyvasties. Suko, suko galvą: kur tokį dėti. Sugalvojo: užkars ant tvoros, tegul karo. Berniukas karojo, karojo, kol galiausiai pasidarė gyvas.
Nulipo nuo tvoros ir prašo tėvą darbo. Kiek padirbėjęs, motiną prašo valgyti. Motina atnešė pieno, atnešė silkių, atnešė bulvių, tegul sūnus valgąs kaip visi žmonės. Tačiau … Skaityti toliau
Sultono duktė ir maharadžos sūnus
Seniai, labai seniai gyveno sultonas. Vaikų jis neturėjo. Kartą išvyko į kelionę ir sutiko dervišą, kuriam apsakė savo sielvartą. Dervišas sako:
— Imk štai šitą obuolį, vieną jo pusę suvalgyk pats, antrąją duok sultonei. Dievas duos jums kūdikį.
Neregys ir šlubis
🎧 Klausyti pasakos
Seniai, labai seniai gyveno neregys ir šlubis. Patys jie valios ant savęs neturėjo, vienas priklausė vienam ponui, kitas — kitam, bet panaši dalia juodu suvedė, ir abu vargšai susidraugavo. Mat nors neregys nieko nematė, o jo bičiulis, raišas ir kuprotas, vos kojas vilko, ponai nuo jų tris kailius lupo, į darbą varė dienom ir naktim. Kentė bičiuliai, … Skaityti toliau
Našlaičiai
Seniai, labai seniai gyveno toks žmogus. Jo pati buvo mirusi ir palikusi jam du sūnus. Tasai žmogus statė iš bambuko bučius, gaudė žuvį, pardavinėjo ją turguje ir taip sau pelnėsi duoną.
Kai jis eidavo į girią bambukų kirsti ir bučių pinti, visada vesdavosi vyresnįjį sūnų, o jaunėlį palikdavo namų žiūrėti. Labai knietėjo jaunėliui pamatyti, kaip tėvas bučius pina. Kartą jis … Skaityti toliau
Padarai, graužiantys žmogui širdį
Gyveno pasaulyje du bičiuliai, gyveno, o paskui pasimirė. Ir vienas iš tų bičiulių atgimė kaip dievas Indra, o kitas — kaip varguolis žvejys, kuriam likimas davė tokią pat varguolę pačią. Kartą Indra atmerkė akis ir pamatė, kad tasai žmogus, su kuriuo jis bičiuliavosi praeitame gyvenime, dabar pavirtęs į žvejį, anei nudilusio pinigėlio neturintį. Pagailo Indrai žvejo,
… Skaityti toliauGeraširdė našlaitė
Kitados gyveno našlė — pikta ragana. Jinai turėjo tikrą dukterį ir podukrą — našlaitę. Tikroji duktė buvo biauri kaip pati ragana — ilga kreiva nosimi, nulėpusiom ausim, storom lūpom, raukšlėtu veidu, o našlaitė daili, gražaus veido ir nuaugusi liekna, laiba kaip nendrė. Žinoma, į niauriąją dukrą niekas nė žiūrėt nenorėjo, o gražiosios našlaitės jau tykojo daug jaunikių.
… Skaityti toliauKaip žvėrys žvejo sūnums padėjo
Kartą mažoje trobelėje gyveno žvejys su pa čia. Jie Visiškai neturėjo vaikų, nors labai ir labai geidė. Sykį senasis žvejys kiaurą dieną žvejojo ežere, bet ničnieko nesugavo, tik paties paskutinio metimo dvi auksines žuvytes ištraukė.
… Skaityti toliau