Vieną kartą gyveno senelis su senele.
Jiedu turėjo penkiolika sūnų, o dukteris tik dvi, Ievą ir Liepą. Mergaitės buvo jauniausios, užtat tėvai ir broliai jas labai mylėjo.
Kartą vidurvasarį, visi plušo lauke, o dukterys vienos liko namie. Ir išėjo į mišką aviečių rinkti.
ERŠKĖTROŽĖ – SAULĖS ŽIEDAS
Kai užtiksite miške ružavą erškėtrožę, kuri savo dygliuotomis šakomis dengia baltą akmenį, žinokite, kad ten yra šios pasakos pabaiga. Jeigu jus sužavės skaistūs gėlės žiedai, kurių gaili rasa krenta rytais ir prausia žemėn įsmigusį granitą, tada tikrai norėsite sužinoti, kaip viskas iš pradžių buvo.
… Skaityti toliauŠTAI KOKIŲ ŽMONIŲ PASAULY ESAMA
Gyveno kartą senas žmogus, vadinamas seneliu Petka. Turėjo jis pačią Stanką ir dukrelę Peną.
Senelis Petka lauke dirbdavo, o juodvi namie šeimininkaudavo. Šit kartą sėdi motina su dukteria prie židinio ir verpia.
Pena ir klausia:
— Motute, kai ištekėsiu, man, tur būt, gims vaikiukas?
ĄŽUOLAS IR VARNALĖŠA
Sodo pakraštyje kerojo varnalėša. Jos lapai it skėčiai didžiuliu ratu gaubė žemę. Apačioje buvo tamsu, drėgna ir nyku. Neaugo jokia žolelė, tik vorai pynė tinklus ir gaudė užklydusias muses. Kartais ant savo pačios suverpto siūlelio nusileisdavo žemyn kirmėlytė, bet neradus nieko skanaus pagraužti, pasisupdavo ore ir vėl pakildavo aukštyn.
… Skaityti toliauBajoro sūnūs ir kerdžius
Vienas senas bajoras pasišaukė savo sūnų ir sako jam:
— Laikas tau, sūneli, paklajoti po platųjį pasaulį, pačią susirasti. Tu jau suaugęs, o metai slenka nejučia. Pats žinai, javus reikia piauti, kol grūdai nebyra.
— O kokią mergelę man pasirinkti, tėtuši? — paklausė sūnus.— Juk jinai turi būti kilminga, turtinga ir gražiausia iš viso pasaulio merginų?
Melų pasaka
Vienoje karčemoje nepažįstamas žmogus sekė pasakas. Jį apspitęs klausėsi didelis būrys žmonių. Kunigai bernardinai, važinėdami po apylinkes, vienuolyno reikalams rinko pinigus. Užėję į karčemą, susidomėjo pasakorium. Kai jis nutilo, sako:
— Eikš ir mums pameluok.
Šykštus šeimininkas ir piemenukas
Senais laikais gyveno mažoje trobelėje darbininkas su savo pačia ir vieninteliu sūnumi. Jie buvo tokie nelaimėliai, kad dažną dieną nė duonos kąsnio neturėdavo.
Kai sūnus paaugo, tėvas tarė:
— Klausyk, sūnau! Dabar tu esi gana didelis ir gali pats duoną pelnytis. Eik į pasaulį ir pasiieškok
… Skaityti toliau Teisuolis ir Klastuolis
Teisuolis ir Klastuolis
Ū ~w ~y 33
► ► \J[ ^ artą gyveno du karaliai: Teisuolis ir Klas-
tuolis. Atsitiko, kad juodu susiėjo kito kara-
<< liaus pilyje, kur abudu atvyko jo dukrai
pirštis. Jai labiau tiko Teisuolis, bet tėvas
trumpai drūtai pasakė:
— Kuris iš judviejų galėsit deimanto
obuoliais dukrą atpirkti, tam ją ir atiduosiu!
Nieko nepadarysi — abu
… Skaityti toliau Karalaitis vagis
Karalaitis vagis
■ ■▼▼YYYYYTYYYM
^ ►▼▼▼▼▼yyyyty”|5
m m*aaaaaaaaaajį
■ ■aaaaaaaaaaabb
ienas karalius turėjo obelį, kuri kas rudenį
vesdavo po vieną aukso obuolį. Tačiau kara-
lius nė karto negavo to obuolio paragauti,
nes jį visados kas pavogdavo. Pagaliau ka-
ralius pažadėjo: kas išsaugos aukso obuolį,
tas gaus jo dukrą per pačią.
Netoli karaliaus pilies gyveno tėvas su trimis sūnumis: du iš
… Skaityti toliau Ežeras riešuto kevale
EŽERAS RIEŠUTO KEVALE
ai buvo seniai, kai mūsų žemėje dėjosi nepaprasti dalykai. Pabudo kartą vienas ūkininkas anksti rytą ir žvilgtelėjo pro langą. Staiga nustebęs ėmė šaukti:
— Žiūrėkit, žiūrėkit! Pieva užlieta. Užpylė pievą vanduo, tikros marios! O vakar čia šienavom!
— Kur? Kur? — šoko iš miego vaikai ir pamatė raibuojantį vandenį. Puolė visi laukan.
Neregėtas vaizdas! Nuo tekančios saulės
… Skaityti toliau Dviragio ežeras
DVIRAGIO EŽERAS
Salos — tai vandens skalaujami kalneliai. Tarytum replėmis atgnybęs žemę, laiko ir plauja jų krantus ežeras Dviragis. Jo liemuo nutįsęs toli, iki pat Krylių kaimo. O nendrių ir meldų aplink ežerą devynios galybės, užgulti visi pakraščiai. Kai kur šis žaliasis ežero vainikas nutrūksta, kad parodytų
gelsvus smėlio klodus. Ten saulėtomis vasaros dienomis vaikų ir suaugusių knibždėte knibžda.
Dar
… Skaityti toliau Duokiškis
Kaiip istorikai sako, senovėje mūsų žemė buvo ištisai apaugusi miškais. Tai tiesa, nes ir dabar dar daugelyje vietų, kur tik pažvelgsi, dangaus ribą dengia miškai. Nesunku atspėti, kad laikui bėgant kirtimuose ir skynimuose pradėjo kurtis gyvenvietės. Vienur jos išaugo į miestus, kitur nusidriekė dirbamos žemės laukai. O kai kur taip ir liko miškų platybėje atskiri, vieniši kaimai, ar net vienintelė
… Skaityti toliau Dubingių ežeras – Asveja
Dubingių ežeras – Asveja
Tada, kai Dubingių ežero vietoje dunksojo plati dykynė, ten šone ant aukštumėlės,, kur dabar stovi miestelis, gyveno senas žmofgus, vardu Aš Vėjas. Reiikia pridurti, kad jo pati buvo didelė pikčiurna ir taip smarkiai švepluodavo, kad net savo vyro vardo nebeištardavo. Kaip tik dėl to ir pasiliko visam laikui iškraipytas ežero vardas. Užuot vadinti ežerą Ašvėjas, žmonės
… Skaityti toliau Anės kraitis – Obeliai
Anės kraitis – Obeliai
Seniai seniai gyveno neturtingas dėdulė. Jis turėjo labai gražią dukterį vardu Anę. Apšiurusi jo trobelė stovėjo ant upelio kranto, o jos pašalyje kerojo obelis-Anės kraitis.
Sklido gandai, kad jaunystėje tam neturtėliui dukterį padovanojusi laumė, užtat ji
esanti tokia graži. Mergaitė visus stebino savo dailumu. Bet laimės neturėjo. Kai atėjo metas tekėti, niekaip negalėjo ji išsirinkti jaunikio.
… Skaityti toliau