Pasakos vaikams | Pasakorius.lt
dideliems ir mažiems
🎧 Klausyti pasakos
Seniai, labai seniai gyveno neregys ir šlubis. Patys jie valios ant savęs neturėjo, vienas priklausė vienam ponui, kitas — kitam, bet panaši dalia juodu suvedė, ir abu vargšai susidraugavo. Mat nors neregys nieko nematė, o jo bičiulis, raišas ir kuprotas, vos kojas vilko, ponai nuo jų tris kailius lupo, į darbą varė dienom ir naktim. Kentė bičiuliai, … Skaityti toliau
Gyveno kartą jaunikaitis, vardu Apangas. Kai ateidavo pjūties metas, jis persikeldavo į lūšnelę vidury lauko ir sergėdavo ryžius. Ten ir gyveno vienui vienas, nes visas jo turtas tebuvo tristygis — panašus į gitarą — tiapėjas, su kuriuo jis niekada nesiskirdavo. Dienomis Apangas, būdavo, akių nenuleidžia nuo lauko, o naktimis groja tiapėjumi ir dainuoja. Išgirdo jį
… Skaityti toliauSeniai, labai seniai gyveno toks žmogus. Jo pati buvo mirusi ir palikusi jam du sūnus. Tasai žmogus statė iš bambuko bučius, gaudė žuvį, pardavinėjo ją turguje ir taip sau pelnėsi duoną.
Kai jis eidavo į girią bambukų kirsti ir bučių pinti, visada vesdavosi vyresnįjį sūnų, o jaunėlį palikdavo namų žiūrėti. Labai knietėjo jaunėliui pamatyti, kaip tėvas bučius pina. Kartą jis … Skaityti toliau
Gyveno pasaulyje du bičiuliai, gyveno, o paskui pasimirė. Ir vienas iš tų bičiulių atgimė kaip dievas Indra, o kitas — kaip varguolis žvejys, kuriam likimas davė tokią pat varguolę pačią. Kartą Indra atmerkė akis ir pamatė, kad tasai žmogus, su kuriuo jis bičiuliavosi praeitame gyvenime, dabar pavirtęs į žvejį, anei nudilusio pinigėlio neturintį. Pagailo Indrai žvejo,
… Skaityti toliauKartą vieniems vargetoms sodiečiams gimė berniukas. Visai dar mažutį jį apsėdo piktoji dvasia. Ir vos ta piktoji dvasia apsirinko sau berniuką per buveinę, jo tėvai ėmė ir pasimirė. Anūkas auginti liko senai bobulei. Bėgo metai. Bernaitis augo. Ir štai jam sukako dvidešimt metų. Nuėjo bernaitis kartą į mišką malkauti. Paregėjo jį ten geroji dvasia ir sako piktajai savo
… Skaityti toliauGyveno kartą toks žmogus su pačia, ir turėjo juodu sūnų. Kai sūnui suėjo dvylika metų, motina pasimirė. Liko juodu su tėvu vienu du. Tėvas prekiavo šiuo bei tuo, o sūnus jam padėjo. Prekiauti jiems nesisekė. Kasmet tėvas vis giliau į skurdą brido. Galop jie visai nusigyveno. Pasiligojo tėvas ir žemęlėn atgulė. Liko jaunikaitis vienas it pirštas. Bet praėjo penkios dienos … Skaityti toliau
Gyveno kartą žmogus, pravarde Arkliakukulis. Taip jį žmonės praminė todėl, kad ganė turtuolio setchėjaus arklius ir rinko arklių kukulius. O kam juos rinko, niekas nežinojo. Tasai žmogus buvo labai dievobaimingas ir, ką bedarytų, visada pirmiausia kreipdavosi į Budą. Susitaiso ganyti arklių ir sako: „Einu ganyti arklių, Sakjamuni”. Ir piemuo jis buvo ne iš kelmo
… Skaityti toliauBuvo senis, neturėjo vaikų. Nuėjo jis į girią, rado ežiuką. Parsinešė jj namo. Tas ežiukas jam sako:
– Aš ginsiu kiaulę į girią ganyt. Senelis jam sako:
Gyveno kartą Kaire, Alacho globojamame mieste, toksai kurpius, lopantis senas kurpes. Vardu jis buvo Marufas ir turėjo pačią, vardu Fatima, visų šaukiamą Ragana, nes ji garsėjo bjauriu būdu, irzlumu, amžinai kėlė vaidus ir niekada nesutarė su gėda ir sąžine. Vyrą ji laikė po padu, kas dieną koneveikė ir plūdo tūkstantį kartų, o jis bijojo pačios niekšybės ir
… Skaityti toliauGyveno vargšas tokioj jau palaikėj lūšnoj, kad baisu ir per slenkstį žengti. Stogas pasišiaušęs ir vienų skylių, lietus pliuškėdamas pro lubas į trobą pliaupdavo. Arklį žmogelis turėjo, bet ir tas vos tuščius ratus patraukdavo. Ir karvė su telyčia — viena oda ir kaulai, abidvi stumiamas keliamos. Užtat vaikų — dievo malonė! Lakstydavo pusplikiai ligi vėlaus rudens,
… Skaityti toliauViena motina turėjo septynis sūnus ir nė vienos dukters. Jinai ir ėmė niurnėti:
— Vien tik sūnūs, vien tik sūnūs, kad nors vienos dukrelės susilaukčiau. Tegul jie visi vilkais pavirstų, kad tik dukrelę turėčiau.