Tad buvo karalius. Jis turėjo sunų ir dukterį. Bet jie gyveno vidury girių ir už vandenų, jie niekad žmonių nematė. Kai užaugo tie sunūs ir duktė, tai jie ėjo per girias žmonių ieškoti. Išeina iš girios. Sako jisai:
… Skaityti toliauDerliaus dalinimasis
Dviejų ūkininkų laukai buvo šalimais, tačiau vienam javai derėjo puikiai, o antram – visai menkai, nors jis taip pat uoliai meldė dievo pagalbos. Galop ūkininkas papyko ir ėmė melsti velnią, kad tas derlių išaugintų pasakysi – javai iš tiesų ėmė gražiai augti.
… Skaityti toliauNašlaitė ir triakė pamotės duktė
Pasimirė vienos mergaitės motina, ji liko našlaitė. Po kurio laiko tėvas antrą kartą vedė, našlaitė gavo pamotę. Toji turėjo ir savas tris dukteris: vieną vienakę, antrą dviakę, trečią triakę. Pamotės dukterys visos didelės tinginės, nė šiaudo galo nepajudins. Našlaitė turėjo jas visas apruošti, ir ji tai darė nemurinėdama, nors ir pamotė, ir seserys našlaitės nė po akių
… Skaityti toliauEigulio sūnus
Kitados gyveno eigulys su žmona. Abu jau buvo nusenę ir nebe stiprūs, todėl vis dejavo:
– Jau ir senatvė, vaikų neturim — kas mums duoną pelnys?
Bet atsitiko stebuklas! Vieną naktį eigulienei pačioje senatvėje dar gimė sūnus. Abu seniai begal apsidžiaugė ir niekaip nebeišmanė, ką į kūmus prašyti. Pagaliau taip sutarė: eigulys eis keliu ir, ką pirmą sutiks, tą ir … Skaityti toliau
Stebuklingos girnelės
Seniai seniai gyveno du broliai: vienas didžturtis, antras tikras neturtėlis. Didžturtis nenorėjo nė akyse neturtėlio matyti ir jo lūšną iš tolo lenkdavo. Kartą vargšas pristigo duonos. Norėjo nusipirkti, bet už ką, jeigu kišenėje nė skatiko? Nuėjo pas didžturtį prašyti. Tasai, vos brolį paregėjęs, išmetė pro langą supelėjusią kiaulienos mentę ir piktai šūktelėjo:
… Skaityti toliauMergaitė su žvaigžde kaktoje
Kartą pas vieną ūkininką tarnavo kiaulininke mergaitė su žvaigžde kaktoje. Šeimininkė jai nedavė nei valgyti, nei drabužių, kuo vilkėti. Tada mergaitė išėjo iš savo nedorų šeimininkų į mišką uogauti.
… Skaityti toliauPasaka apie Abu Kirą ir Abu Sirą
Girdėjau, o laimingasis karaliau, jog Aleksandrijos mieste gyveno kitados du žmonės, ir vienas buvo dažytojas, vardu Abu Kiras, o kitas — barzdaskutys, vardu Abu Siras. Prekyvietėje juodu buvo kaimynai: dažykla stovėjo kaip tik priešais kirpyklą. O dažytojas buvo baisus melagis, sukčius ir nenaudėlis, ir veidas jo atrodė lyg iš akmens iškirstas — neraudo iš gėdos
… Skaityti toliauKrosniadvario ponas
Vienas dvarponis buvo susinešęs su piktomis raganomis.
Netoli dvaro šiaudinėj lūšnelėj gyveno toks pabalda vaikinas.
Velnias ir jaujakurys
Jaujakurys išėjo į beržyną šluotų rišti ir sutiko dailų poną su ilga nosimi. Tasai buvo pats velnias.Jaujakuriui kas darbo — nei jam reikia su nepažįstamu šnekėtis, nei su juo laiką gaišti. Bet velnias negali iškęsti pirmas užkalbina ir klausia jaujakurį, kuo jis vardu.
… Skaityti toliauPasaka apie aukso kirvį
Kartą įgyveno du broliai: vienas turtingas, kitas vargšas. Turtingasis nežinojo, kaip dienas trumpinti, nes jam jokio darbo dirbti nereikėjo. Gyveno jis kaip inkstas taukuose.
O vargšas priešingai — sunkiai dirbdamas, miške malkas kirsdamas, sau ir savo šeimai duoną pelnė. Visas jo turtas buvo vienas kirvis.
Eigulio pypkė
Vieną vakarą eigulys įkaušęs ėjęs namo iš ančių medžioklės.
Kelyje sutikęs tokį ilgšį, poniškai apsidariusį. Bet jau iš tolo paregėjęs, kad jo viena koja kaip arklio, antra — kaip gaidžio, o užpakalyje ilga karvės uodega. Eigulys tučtuojau sumetęs, kas tai per ponas, ir pasveikinęs:
Kosulys ir drugys
Kitados miške kosulys patiko drugį. Sušneko abudu.
– Na, kaimynėli, kur išsiruošei? — klausia kosulys.
Du šalti vėjai
Kartą toli toli laukuose susitiko du šalti vėjai: žiemys ir rytys. Savo darbus jie buvo nuveikę: visus kelius ir griovius užpustę, visuos kiemuos baisias pusnis suvertę, upes ir ežerus storu ledu užšaldę. Dabar juodu tik slampinėjo ir sukosi vietoj, nežinodami, ką-daugiau nusitverti.
… Skaityti toliauSaulė, šaltis ir vėjas
Seniai, labai seniai tai buvo. Kartą ėjo keliu saulė, šaltis ir vėjas ir eidami tarpusavy kalbėjosi.
… Skaityti toliau