Eina vilkas pagiriu, o genelis medį kala. Pakėlė vilkas galvą ir sako:
Geneli, geneli, tu kali kali žiemą vasarą ir sau čebatų nenusikali!
O genelis atšauna:
Man ir nereikia čebatų. O tu, vilke avinyke, aveles pjauni pjauni, o kai ateina žiema, tai šąli, sau kailinių nepasisiuvi.
KLEBONAS IR ŠĖRIKAS
Vienas karalius sumanė tokį žmogų surasti, kuris neturėtų jokio rūpesčio. Bet kur tik važiuoja, ką klausia, visi jį graudina, kad turi rūpesčių. Užvažiavo jis kartą pas kunigą ir klausia:
— Ar turi kokių rūpesčių?
Klebonas jam atsakė:
— Neturiu nei žmonos, nei vaikų: koks man gali būti rūpestis? Man niekas galvos nesuka.
… Skaityti toliau
MUŠTAS NEMUŠTĄ NEŠA
Gyveno kartą senis ir boba. Senis vis važiuodavo žuvauti. Vieną kartą išvažiavo, prisižuvavo pilną vežimą žuvų ir veža namo. Bevažiuodamas pamatė ant kelio lapę. Jis manė, kad lapė negyva. Paėmė, užmetė ant vežimo ir sako: “Pačiai bus apykaklė kailiniams”. O lapės būta apsimetusios. Ji važiuodama vis žuvis mėtė, o paskui ir pati nušoko.
Senis, parvažiavęs namo, sako bobai:
— Eik, … Skaityti toliau
UŽKEIKTAS ARKLYS
Jojo sau keliu kunigas. Pavakare, jojant per mišką, atėjo laikas jam poteriauti. Kunigas nusėdo nuo arklio, išsitraukė maldaknygę, arklio pavadį užsimovė ant rankos, eina ir poteriauja, arkliu vedinas. Miške jį pamatė du vagys ir ėmė tartis:
— Reikia tą arklį pavogti iš kunigo!
— Nė bandyti nebandyk. Nieko neveiksi, — tarė antras.
— Bet aš pabandysiu, tik tu priimk arklį.… Skaityti toliau
NYKŠČIUKAS
Galulauky, pamiškėje, mažoj sukrypusioj trobelėj gyveno su žmona kampininkas medkirtys. Juodu turėjo septynis sūnus, ir visi jie buvo dar labai maži. Kasmet miške darbo mažėjo, ir medkirčių gyvenimas ėjo sunkyn. Turto jie jokio neturėjo, o gyvulių jiems tebuvo — senas apspangęs šuo ir dar senesnė, visai liesa katė. Vaikai uždarbiauti dar negalėjo, taigi šeima dažnai ir be duonos palikdavo. Dažnai … Skaityti toliau
KAIP VIENAS SŪNUS BAIMĖS IEŠKOJO
Kitąsyk, labai seniai, gyveno vienas žmogus. Jis turėjo du sūnus. Vienas buvo darbštus, o antras, jaunesnis, nieku neužsiimdavo, tik sėdėdavo, gulėdavo ir kūną augino. Tėvas jam sakydavo:
– Kas bus iš tavęs?.. Anas brolis – darbinykas, viską moka, o tu nieko nemoki. Kuom užpelnysi sau duoną? O anas nieko nešnekėdavo, tik tiek: kur jis galėtų baimę at-rastie? Kaip jis vis … Skaityti toliau
BATUOTAS KATINAS
Gyveno kartą turtingas malūnininkas ir turėjo tris sūnus. Kai atėjo jam laikas mirti, pasišaukė juos ir tarė:
– Gyvenkite taikiai ir nesipykite dėl turto, kad kape turėčiau ramybę. Vyriausiajam sūnui malūnininkas paliko malūną ir lauką, viduriniajam – arklius ir kitus gyvulius, o jauniausiajam Petreliui – savo juodą katiną. Palaidojus tėvą ir pavalgius gedulingus pietus, atsisveikino jauniausiasis malūnininko sūnus Petrelis su … Skaityti toliau
TRYS PARŠIUKAI
Gūdžiame miške nuo seno
Trys paršiukai sau gyveno.
Buvo broliai jie visi.
Jų vardai – labai keisti:
NAŠLAITĖ ELENYTĖ IR BROLIUKAS AVINUKAS
Buvo brolis Joniukas ir sesuo Elenytė. Tėvai numirė, ir juodu išėjo iš namų laimės ieškotų. Buvo vasara, saulė kaitino. Joniukas ištroško, norėtų gerti, bet upelio nebuvo arti. Eidamas keliu, jis pamatė smėly išmygtą arklio pėdą, pilną vandens, ir sako seseriai: „Elenyte, taip noriu gerti. Aš išgersiu iš tos pėdos vandenį.“ Bet sesuo atsakė: „Negerk, broliuk, kumeliuku pavirsi.“ Nuėjo toliau. Joniukas … Skaityti toliau
PASAKA APIE MEILĘ
Seniai, labai seniai buvo sala, kurioje gyveno visi žmoniu jausmai Džiaugsmas, Liūdesys, Pažinimas.. ir taip, kaip ir kiti jausmai, greta gyveno ir Meilė.
Vieną gražią dieną Jausmams buvo pranešta, kad jų sala netrukus paskęs. Taigi, visi susiruošė savo laivus ir apleido salą. Tik Meilė laukė iki paskutinės akimirkos, Salai skęstant, Meilė prašėsi pagalbos. Praplaukė Turtingumas savo prabangiu laivu pro Meilę. … Skaityti toliau
STEBUKLINGAS ARKLYS
Buvo toki senukai, jie neturėjo vaikų. Ta jo boba siuntė tą savo diedą, kad eitų į girią parnešt kiaušinių. Tas, nuėjęs į girią, rado girioj dvidešimtį kokių tai kiaušinių, parnešė, tą bobą apleido ant tų kiaušinių – išperėjo dvidešimt vaikų! Tie vaikai užaugo jau po dvidešimts metų – sako:
– Ką mes čion veiksim pas tėvą – eisim į svietą … Skaityti toliau
APIE KAREIVĮ JONĄ
Kitąsyk tarnavo kereivis ilgus metus karaliui. O kad jau atitarnavo, paleisdams jį karalius davė jam an kelio tris skatikus. Tas kereivis aidams teip sau šneka:
– Kad aš jam tiek metų tarnavau, tiek sykių karėse būdams rūpestingai kariavau, o jis man davė tik tris skatikus an kelio… Už tai mažu aš galėsu kam kaip nors atmonyt.
Aidams jis namo girioj … Skaityti toliau
SKIEDRYTĖS RAUDA
Pykšt-pokšt! Dan, dan, dan. . .
Taip poškėjo ir trinksėjo kai dėdė trobą statė. Iš po kirvio, kalto ir obliaus tiško ir krito skiedros. Didelės ir mažos, storos ir plonos, ilgos ir trumpos. Jos kvepėjo sula ir sakais. Ir buvo visos baltos ir gražios. Kai kurios
KUKUČIO NELAIMĖ
Čekšl Ir vėl čekš! Šlept, šlept ir vėl šlept!
Kažkas ten eina per sodą. . .
Vos girdimai trekšteli šakelė. O geltonas klevo lapas dar užkliudo šakas, sušlama, pasisupa vėjuje ir tik tada nusileidžia ant žemės.
O jeigu pūstels stipresnis vėjas — pasipila jų kaip iš gausybės rago — tikras lapų lietus.