Seniai, labai seniai viename kišlake gyveno jaunuolis. Jis vadinosi Tugrys. Jis nieko daugiau neturėjo, tiktai žirgelį. Kartą jis išvyko darbo ieškoti. Paieškojo viename kišlake, kitame — niekur nieko nerado. Tada jis sėdo ant savd žirgo ir išjojo į tolimą šalį — laimės ieškoti.
… Skaityti toliauLapės beuodegės
Meldynuose veisėsi pulkas lapių, tarp kurių viena buvo gudruolė, praminta Švelniakaile.
Kartą auštant Svelniakaile slapta nuo kitų savo kūmučių nustyrino į artimiausiąjį kaimą.
Šaunuoliui ir septyniasdešimt menų per maža
ŠAUNUOLIUI IR SEPTYNIASDEŠIMT MENŲ PER MA2A
Kažin kada gyveno viename mieste senis. Jis turėjo tris
šimtus auksinių pinigų. Kartą jis pasišaukė sūnų, pasisodino
šalia savęs ir prabilo:
— Alidžanai, tu jau didelis išaugai, o aš pasenau. Noriu, kol
gyvas, išmokyti tave prekiauti. Še tau šimtą auksinių pinigų.
Rytoj iškeliausi su pirklių vilkstine. Patekęs j kitą miestą — ne-
švaistyk pinigų
… Skaityti toliau Vilkas ir lapė
VILKAS IR LAPĖ
Kartą atkiūtino pas vilką laputė.
Vilkas nudžiugo:
— Gerai, kad atčiūžinai, nes man iš alkio grobas grobą ryja.
Prišerk mane ligi sočiai, pradžiugink mano širdį.
— Gerai, — atsako jam lapė. — Eiva su manimi.
Jiedu leidosi į kelionę: lapė pirma, vilkas iš paskos. Netrukus
jiedu sutiko moteris, einančias į vestuves. Jos visos, senu papro-
čiu, nešėsi
… Skaityti toliau Achmadas ir Šachas
ACHMADAS IR ŠACHAS
Seniai, labai seniai vieną šalį valdė žiaurus šachas. Jis mė-
gaudavosi žmonių kančiomis, jis džiūgaudavo dėl žmonių siel-
varto. Kasdien tekėdavo nekaltų žmonių kraujas, o šachas tik
juokėsi.
Gyveno tame krašte ir senas poetas dainius. Jis buvo išmin-
tingas, pražilęs. Ir graudu jam buvo žiūrėti į vargdienių kančias.
Kartą atėjo senasis poetas pas šachą.
— Ei, ko
… Skaityti toliau Lapė ir gervė
Susibičiuliavo lapė su gerve ir ėmė drauge gyventi. Netrukus
išsirito gervės mažyliai. Gervė augino juos, penėjo, girdė ir saugojo kaip akies vyzdį. O lapė manė sau: „Tegu paūgi mažuliukai!
Gudruolė lapė
Kartą atėjo vištos pas lokį lape pasiskųsti.
— Galingasis šache, — tarė jos, — lapė mums visai gyventi neduoda! Kas naktis piauna ji vištas ir nieko nesibijo!
Dvylika brolių juodvarniais lakstančių
Vieno pono mirė pati ir paliko dvylika sunų ir dar vieną dukrelę.
Po kurio laiko tėvas sumanė vesti kitą. O toji buvo ragana. Ji ir sako:
Jaučio trobelė
Dvasių veidrodis
Kartą vienas sūnus paveldėjo iš tėvo didelį turtą, bet greitai viską prašvilpė – liko tiktai tėvo kardas prie šono, saujelė druskos ant stalo ir pelių medžiotojas katinas po stalu.Ką gi daugiau tokiam skurde daryti – pasiima ką turi ir eis į pasaulį naujos laimės ieškoti. Eina, eina – o kelio nei katinas, nei jis pats nežino. Paklydo miške. O tam … Skaityti toliau
Kalvio padėjėjas
Kitados buvo senas, sveikatos nebetekęs kalvis, jis gyveno labai skurdžiai. Kurgi ne! Nukalti jau nieko nestengia, vaikų neturi, kas pagelbetų, – kur tad duonos kąsnį gaus? Sėdi abu su senute ir skundžiasi:
… Skaityti toliauKalne, atsiverk!
Gyveno du laukininkai: vienas turtingas,antras vargšas. Vargšas dažnai eidavo pas turtingąjį duonos prašyti, o tasai kada-nekada pasišaipydamas atkišdavo kokį kąsnį. Sykį vargšas išvažiavo su rogutėmis į mišką žabų. Ogi žiūri – eina per mišką dvylika
… Skaityti toliauKatinėlis ir gaidelis (Kostas Kubilinskas)
Katinėlis su gaidžiu
Statė namą po medžiu.
Pasistatė ir gyvena.
Dun dun dun! — kažkas dundena.
Iš lovelės atsikėlęs,
Klausia rainas katinėlis:
— Kas ten beldžias į duris,
Gaidys milžinas
Gyveno vargšas trobelninkas, kuris jokio kito turto neturėjo, tiktai didelį didelį gaidį. Trobelninkas gaidį (Laikė kaip savo vaiką ir
visuomet su juo pasikalbėdavo. Ten pat dvare įgyveno labai nedoras ponas, kuris trobelninką ujo nepabaigiamais lažo darbais ir galop liepė iš trobelės išsikraustyti. Vargšas