🎧 Klausyti pasakos
Kucikai – mieli padarėliai, kurie gyvena kiekvienoje burnytėje. Tačiau kai burnytė neprižiūrima ir niekas nevalo dantukų, į burnytę atsikrausto vis daugiau kucikų. Kuo daugiau kucikų – tuo daugiau pokštų jie iškrečia burnytės šeimininkui.
Ši istorija apie tai, kaip kucikai su meru Adolfu ir specialiųjų pajėgų vadu Plaukuočiu priešakyje atkeliavo pas mergaitę Onutę.
O viskas buvo taip:
Seniai seniai, tolimoje karalystėje už jūrų marių, augo didelis didelis medis, kurio šakos rėmė dangų, o ant jo šakelių striksėjo daugybė paukštelių. Lapelių ant to medžio augo tiek, kad juos nuskynus visi tikrai netilptų žaisliukų dėžėje. Medžio šešėlis buvo toks didelis, kad galėjo uždengti visą žaidimų aikštelę.
Tame medyje nuo neatmenamų laikų buvo įsikūrusi didžioji Kucikų karalystė, kuriai vadovavo didysis magistras Cezaeris Keturioliktasis ir visokių reikalų ministras Parlamentas. Parlamentas labai mėgdavo ginčytis pats su savimi, todėl buvo laaabai keistas.
Medyje gyveno daugybė rūšių kucikų – juodieji panaginiai, geltonieji dantukiniai ,pilkieji plikiai ir net karališkieji – mėlynieji.
Visi jie gyveno taikoje ir ramybėje labai daug metų, kol vieną dieną… į upelį atsikraustė Ponas Bebras su šeimyna.
Ponas Bebras nusprendė, kad upelis yra per siauras, vandens jame per mažai, o jo namelis – visai nepakankamai prašmatnus tokio svarbaus pono šeimynai.
– Pastatysiu didžiausią užtvanką visam Neries hidrografiniam basine! – išdidžiai pareiškė jis. – Turėsime nuosavą ežerą, salą ir net purvo čiuožyklą vaikams!
Bebrienė neprieštaravo, nes jai labai patiko purvo čiuožyklos ir… baseinai. Mažieji bebriukai taip pat apsidžiaugė ir iš karto nubėgo graužti visko, kas tik buvo medinio.
Ponas Bebras dirbo dieną ir naktį. Graužė šakeles, tempė rąstus, stumdė akmenis ir kimšo tarpus dumblu. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad mažų šakelių jo didžiajai užtvankai neužteks.
Tuomet Ponas Bebras pažvelgė į milžinišką medį, kuriame gyveno Kucikai.
– Štai čia tai medis! – sušuko jis. – Iš vienos jo šaknies galėčiau pastatyti net tris užtvankas!
Ir nieko nelaukdamas pradėjo graužti storiausią medžio šaknį.
Kucikai iš pradžių nieko nepastebėjo. Medis buvo toks didelis, kad pono Bebro graužimas jiems atrodė lyg lengvas kutenimas kažkur labai labai toli.
Tačiau vanduo upelyje kilo…
Pirmiausia buvo užlieti žemiausiuose aukštuose gyvenusių juodųjų panaginių sandėliukai. Paskui vanduo pasiekė pilkųjų plikių pirtį, o galiausiai nuplukdė geltonųjų dantukinių šventinį stalą kartu su dubeniu nektaro trupinių.
Visokių reikalų ministras Parlamentas tuoj pat sušaukė pasitarimą.
– Reikia ką nors daryti! – pareiškė Parlamentas.
– Nieko nereikia daryti! – paprieštaravo jis pats sau.
– Reikia nuleisti vandenį!
– Negalima nuleisti vandens, nes jis šlapias!
– Tada jį išdžiovinkime!
– O kaip?
– Šito dar nesugalvojau!
Parlamentas ginčijosi taip ilgai, kad vanduo per tą laiką pakilo dar per tris laiptelius.
Didysis magistras Cezaeris Keturioliktasis išsiuntė pasiuntinį pas miesto merą Adolfą.
Meras Adolfas buvo nedidelis, apvalus Kucikas su nepaprastai plaukuotomis ausimis. Kai pūsdavo vėjas, ausų plaukai plevėsuodavo tarsi dvi vėliavos. Adolfas tuo labai didžiavosi ir niekam neleisdavo jų kirpti.
– Reikia išsiaiškinti, kas vyksta apačioje, – įsakė Cezaeris. – Ir kuo greičiau!
Adolfas pasikvietė specialiųjų pajėgų vadą Plaukuotį.
Plaukuotis buvo toks plaukuotas, kad niekas tiksliai nežinojo, kur yra jo rankos, kur kojos, o kur galva. Tik dvi didelės akys kartais išlįsdavo iš kailio ir apsidairydavo.
– Turime užduotį, – pasakė Adolfas. – Leidžiamės prie upelio.
– Pavojinga? – paklausė Plaukuotis.
– Labai.
– Galėsime šokinėti nuo šakų?
– Tikriausiai.
– Tada sutinku!
Jie pasiėmė virvę, žibintą, tris džiovintus trupinius, avarinį šaukštelį ir leidosi žemyn.
Nusileidę prie upelio, jie pamatė Poną Bebrą, graužantį paskutinę storąją medžio šaknį.
– Sustokite! – sušuko Adolfas. – Šiame medyje gyvena visa mūsų karalystė!
Ponas Bebras nustojo graužti ir nustebęs pakėlė galvą.
– Karalystė? – pilna burna medžio drožlių paklausė jis. – Aš maniau, kad čia paprastas medis.
Tačiau buvo jau per vėlu.
Pasigirdo:
TRAKŠT!
Po to:
BRAKŠT!
O tada:
ŪŪŪŪŪ!
Milžiniškas medis pasviro. Paukšteliai pakilo į dangų, Kucikų puodai nuriedėjo nuo lentynų, Parlamentas pagaliau nustojo ginčytis pats su savimi, o Cezaeris Keturioliktasis pametė net tris iš savo keturiolikos karūnų.
– Evakuacija! – sušuko Adolfas.
Plaukuotis šovė virve į viršų ir pradėjo gelbėti Kucikus. Vieni leidosi žemyn lapų parašiutais. Kiti sėdo į riešutų kevalus. Karališkieji mėlynieji buvo susodinti į seną arbatinuką, nes teigė, kad paprastais kevalais plaukti jiems nepridera.
Tačiau Adolfą ir Plaukuotį įsitaisiusius ant lapo medžio viršūnėje staiga pagriebė stiprus vėjo gūsis.
Jie abu įsikibo į didelį medžio lapą, pakilo virš upelio ir nuskrido tolyn.
Vėjas pūtė ta pačia kryptimi kuria tekėjo upė, tad skrisdami jie matė kucikus, plaukiančius upeliu pasroviui. Skrido taip ilgai, kad Adolfui susivėlė ausų plaukai, o Plaukuotis tris kartus apsivertė ore ir nebegalėjo suprasti, ar skrenda galva ar užpakaliu pirmyn.
Galiausiai medžio lapas nusileido pievelėje prie namuko, kur gyveno senelis su senele, o pas juos į svečius dažnai atvažiuodavo … kas?
Teisingai… mergaitė vardu Onutė 😉
Prie stalo sėdėjo mergytė vardu Onutė. Ji valgė blynus su braškių uogiene, gėrė pieną ir slapčia nuo mamos kramsnojo bulvių traškučius.
– Onute, ar išsivalei dantukus? – iš namų paklausė mama.
– Taip! – atsakė Onutė.
Tačiau tai buvo netiesa.
O kas buvo toliau… sužinosite kitą kartą. Gal rytoj, o gal po 10 metų 😀