STEBUKLINGAS ARKLYS

Buvo toki senukai, jie neturėjo vaikų. Ta jo boba siuntė tą savo diedą, kad eitų į girią parnešt kiaušinių. Tas, nuėjęs į girią, rado girioj dvidešimtį kokių tai kiaušinių, parnešė, tą bobą apleido ant tų kiaušinių – išperėjo dvidešimt vaikų! Tie vaikai užaugo jau po dvidešimts metų – sako:

– Ką mes čion veiksim pas tėvą – eisim į svietą … Skaityti toliau

APIE KAREIVĮ JONĄ

Kitąsyk tarnavo kereivis ilgus metus karaliui. O kad jau ati­tarnavo, paleisdams jį karalius davė jam an kelio tris skatikus. Tas kereivis aidams teip sau šneka:
– Kad aš jam tiek metų tarnavau, tiek sykių karėse būdams rūpestingai kariavau, o jis man davė tik tris skatikus an kelio… Už tai mažu aš galėsu kam kaip nors atmonyt.
Aidams jis namo girioj … Skaityti toliau

ŽEMYNĖLĖS GERUMAS

Kadaise griaustinio dievas Perkūnas su požemio dievu Pikuliu padarė žemėje kelionę. Norėjo įsitikinti, ar amžina ugnis gerai saugojama.

Jie atėjo į Žemynėlės būstą. Žemės deivė meiliai juodu priėmė ir gražiai pavaišino.

… Skaityti toliau

PERKŪNAS IR GALVIJAI

Tuo laiku, kad dar gyvuliai galėjo kalbėti, keliavo kartą Perkūnas po kraštą. Pirmiausia jis sutiko arklį ir prašė jį parodyti kelią į upę. Arklys tačiau pasipūtęs kalbėjo:

„Aš neturiu laiko tau kelio rodyti, man reikia ėsti”.

Netoli arklio ganėsi galvijas. Kai tik suprato keliauninko norą, tuojau šoktelėjo ir sušuko:

… Skaityti toliau

VIDEVUTIS IR PRUTENIS

Kai dar amžina ugnis ruseno po šventais ąžuolais, gyveno du išmintingu broliu.
Plačiai garsas pasklido apie tų dviejų brolių dorybę, teisingumą, išmintį ir narsumą. Vienas buvo Videvutis, antras – Prutenis. Videvutį išsirinko aisčiai karalium. Jis gražiai valdė kraštą, mokė žmones susiklausyti, juos ragindamas imti pavyzdį iš bitelių. Jo dideli Aistuvos plotai ėjo nuo Vyslos toli už Dauguvos. Ir estai jo … Skaityti toliau

SKIEDRYTĖS RAUDA

Pykšt-pokšt! Dan, dan, dan. . .
Taip poškėjo ir trinksėjo kai dėdė trobą statė. Iš po kirvio, kalto ir obliaus tiško ir krito skiedros. Didelės ir mažos, storos ir plonos, ilgos ir trumpos. Jos kvepėjo sula ir sakais. Ir buvo visos baltos ir gražios. Kai kurios

… Skaityti toliau

SAULĖS MARČIOS

Vieną kartą gyveno senelis su senele.
Jiedu turėjo penkiolika sūnų, o dukteris tik dvi, Ievą ir Liepą. Mergaitės buvo jauniausios, užtat tėvai ir broliai jas labai mylėjo.
Kartą vidurvasarį, visi plušo lauke, o dukterys vienos liko namie. Ir išėjo į mišką aviečių rinkti.

… Skaityti toliau

KUKUČIO NELAIMĖ

Čekšl Ir vėl čekš! Šlept, šlept ir vėl šlept!
Kažkas ten eina per sodą. . .
Vos girdimai trekšteli šakelė. O geltonas klevo lapas dar užkliudo šakas, sušlama, pasisupa vėjuje ir tik tada nusileidžia ant žemės.
O jeigu pūstels stipresnis vėjas — pasipila jų kaip iš gausybės rago — tikras lapų lietus.

… Skaityti toliau

KALNAS, UPELIS IR SLĖNIS

Tolimoj šaly, už upių ir kalnų, dunksojo aukštas status kalnas. Savo didybėje jis buvo vienišas ir liūdnas.
— Kokia nelemta mano dalia, — skundėsi kalnas. — Vienas stūksau čia tuščiuose laukuose. Visus metus vėjai mane plaka, sunki uola ant nugaros pečius spaudžia. Mano

… Skaityti toliau

GRYBAS, KURIS ČIAUDI

Per vasarą saulė kaitino, šildė žemę ir pagaliau pavargo.
Pailsusi kasdien vis žemiau ir žemiau beužkopdavo į dangaus mėlynę. Žemė taip pat apsiblausė. Naktį ji apsigaubdavo pilka ruko skara ir taip snausdavo

… Skaityti toliau

ERŠKĖTROŽĖ – SAULĖS ŽIEDAS

Kai užtiksite miške ružavą erškėtrožę, kuri savo dygliuotomis šakomis dengia baltą akmenį, žinokite, kad ten yra šios pasakos pabaiga. Jeigu jus sužavės skaistūs gėlės žiedai, kurių gaili rasa krenta rytais ir prausia žemėn įsmigusį granitą, tada tikrai norėsite sužinoti, kaip viskas iš pradžių buvo.

… Skaityti toliau

ŠTAI KOKIŲ ŽMONIŲ PASAULY ESAMA

Gyveno kartą senas žmogus, vadinamas seneliu Petka. Turėjo jis pačią Stanką ir dukrelę Peną.
Senelis Petka lauke dirbdavo, o juodvi namie šeimininkaudavo. Šit kartą sėdi motina su dukteria prie židinio ir verpia.
Pena ir klausia:
— Motute, kai ištekėsiu, man, tur būt, gims vaikiukas?

… Skaityti toliau

ĄŽUOLAS IR VARNALĖŠA

Sodo pakraštyje kerojo varnalėša. Jos lapai it skėčiai didžiuliu ratu gaubė žemę. Apačioje buvo tamsu, drėgna ir nyku. Neaugo jokia žolelė, tik vorai pynė tinklus ir gaudė užklydusias muses. Kartais ant savo pačios suverpto siūlelio nusileisdavo žemyn kirmėlytė, bet neradus nieko skanaus pagraužti, pasisupdavo ore ir vėl pakildavo aukštyn.

… Skaityti toliau