Kurį kartą gyveno vienas žmogus — tinginys, kokių reta.
Ėjo vaikai ėjo per žmones, prašydami išmaldos, o jis kiauras dienas po medžiu tysojo. Eidami pro šalį, žmonės sustodavo ir imdavo jį gėdinti:
TURČIUS IR PIOVĖJAS
Kartą vienas turčius pavadino varguolį kaimyną nupiauti javų lauko.
— Kolei man dirbti? — paklausė varguolis.
— Nagi kol nusileis antai tas dangaus šviesulys.— Ir turčius parodė pirštu į dangų.
— O kiek tu man mokėsi?
— Jei sąžiningai dirbsi, duosiu maišelį miltų.
AUKSINIS OŽIUKAS
Vaje, tai buvo gobšus senis! Jo pavardė Raulys Skarmalas. Kitą tokį gobšuolį vargu ar pasaulyje sutiksite. Jis net vandens stiklinės neduodavo ištroškusiam pakeleiviui
veltui. Jei padarys kokią paslaugą, tai devynius kailius už tai nulups.
Kartą sunkiai susirgo vargingos jo kaimynės sūnus. Reikėjo tuojau pirkti vaistų ir gelbėti nuo didelio karščio. Bet senutė neturėjo už ką. Bėgo išsigandusi moteriškė šen, bėgo … Skaityti toliau
KAS NEDIRBA, TAS NEVALGO
Išleisdama Halinką už vyro, motina prisakė šešurui ir anytai:
— Tik jau apsieikit su mano dukrele ko meiliau. Tausokit ją. Dirbti ji nepratusi. Neleiskit jai šluoti seklyčios ar kiemo — prisikrės akis. Nesiųskite vandens parnešti, jos peteliai gležni, nepratę tampyti pilnų kibirų su naščiais. O po galva jai dėkit pūkų pagalvį, pas mus ji minkštai miegojo.
Susižvalgė šešuras su anyta, … Skaityti toliau
PASAKOJIMAS APIE STATINĘ
Atėjo metas senam tėvui mirti, pasišaukė jis savo penkis sūnus ir sako:
— Mano vaikai, baigiau savo žemės kelionę. Palieku jus.
Bet, kol neužmerkiau akių amžiams, papasakosiu jums vieną atsitikimą. Išklausykite kaip pridera ir paskui man paaiškinsit, apie ką ten porinama.
Sūnūs pastatė ausis, o senukas peržvelgė juos ir pradėjo pasakoti:
Bajoro sūnūs ir kerdžius
Vienas senas bajoras pasišaukė savo sūnų ir sako jam:
— Laikas tau, sūneli, paklajoti po platųjį pasaulį, pačią susirasti. Tu jau suaugęs, o metai slenka nejučia. Pats žinai, javus reikia piauti, kol grūdai nebyra.
— O kokią mergelę man pasirinkti, tėtuši? — paklausė sūnus.— Juk jinai turi būti kilminga, turtinga ir gražiausia iš viso pasaulio merginų?
Žvėrys muzikantai
Vieną kartą traukė iš medžioklės senas katinas.
Beeidamas susitiko vilką.
— Kur tu eini, katinėli?—klausia jo vilkas.
— Į kurmio vestuves,— atsakė katinas, raitydamas ūsą.
Lokio šlaunis
Buvo senelis ir senelė. Nieko neturėjo, vargingai gyveno. Kartą senelė ir sako:
— Seni, seni, eik girion, gal ten kokį lapelį ar rūgštynių stiebelį rasi — viralo išsivirsime, vis badu nenumirsime.
Pintinę pasiėmęs, nuėjo senis į girią. Vaikščiojo visą dieną po girią, tik nieko gero nerado. Grįždamas namo, dirst į krūvą šakų: šakose lokys betupįs. O senis peiliuką turėjo. Paėmęs … Skaityti toliau
Mergelė Gulbė
Buvo senelis ir senelė, ir neturėjo jie vaikų.
Kartą pavasarį senelis išarė dirvą, išakėjo ir pasėjo grikius. Prijunko gulbės, atlekia iš ežero ir lesa grikius. Senelis klausia senelės:
— Senei, kas daryt? Gulbės visus mano grikius sunaikins.
— Eik ir nupjauk juos, — sako senelė.
Vargšas ir karalius
Seniau žmonės buvo bemoksliai.Važiavo karalius keliu. Mato — seniukas kasa griovį. Tai karalius ir sako:
— Tai griovį kasi?
— Kasu.
— Ar daug žemės turi?
Melų pasaka
Vienoje karčemoje nepažįstamas žmogus sekė pasakas. Jį apspitęs klausėsi didelis būrys žmonių. Kunigai bernardinai, važinėdami po apylinkes, vienuolyno reikalams rinko pinigus. Užėję į karčemą, susidomėjo pasakorium. Kai jis nutilo, sako:
— Eikš ir mums pameluok.
Šnipšto kalvis
Kartą vienam ponui bevažiuojant sulūžo karieta. Dar laimė, kad čia pat arti kalvis pasitaikė! Ponas liepė karietą sutaisyti, o kalvis už darbą paprašė viso rublio. Nieko nedarysi — kas reikia, tai reikia. Bet, važiuodamas namo, ponas ėmė rūstauti: „Už tokį menką nieką visą rublį nuplėšė! Kiekgi čia to jo darbo? Tai kalvis uždirba daugiau, negu ponas, karietoj
… Skaityti toliauSumanus jaunikaitis
Vienas eigulys turėjo labai gudrų sūnų. Ponas, sužinojęs apie savo eigulio sūnaus gudrumą, siuntė ūkvedį atvesti to gudruolio į dvarą. Ūkvedys nujojo, pririšo arklį prie
durų staktos ir išdidžiai, kaip briedis, eina eigulio trobon.
Gudrusis jaunikaitis, virtuvės kampe atsitūpęs, burbtelėjo jam už nugaros:
Mačatinis
Kartą miško pakraštyje gyveno lūšnelėje išmanus žmogelis, vardu Mačatinis. Savo poną dažnai jis taip gudriai apmaudavo, kad žmonės tik pečiais gūžčiodavo.
Vieną dieną ponas, iš medžioklės grįždamas, užsuko į Mačatinio trobelę pasilsėti.
Mačatinis žino, kad ponas daugelio dalykų visai neišmano, ir nusprendė iš jo dar pasišaipyti. Jisai išvirė katilą košės, nukėlė nuo ugnies, atnešė į kambarį, pastatė vidury aslos ir … Skaityti toliau