Operacija „Saldainiai”
🎧 Klausyti pasakos
Seniai, labai seniai – gal prieš dešimt metų, o gal prieš savaitę – vienoje karalystėje už jūrų marių ir stebuklingo miško gyveno mergytė vardu Onutė.
Onutė buvo linksma ir smalsi mergaitė. Ji mėgo piešti, statyti pilis iš kaladėlių, lakstyti po kiemą ir, žinoma, saldainius.
Saldainius Onutė mėgo ne šiaip sau.
Ji juos laaaaaabai mėgo.
O dantukų valytis – visiškai nemėgo.
Todėl jos burnytėje jau kuris laikas gyveno kucikai – mažučiai, linksmi padarėliai, kuriems nevalyti dantukai buvo pati geriausia vieta pasaulyje.
Kucikų mieste gyveno meras Adolfas, išdidusis Cezaris, spec. pajėgų vadas Plaukuotis, narsieji Magnolia ir Kumpinis, daugybė darbininkų, žvalgų bei kitų kucikų.
Ir dar ten gyveno Parlamentas.
Parlamentas buvo nepaprastai protingas kucikas.
Jis buvo perskaitęs tiek knygų, kiek kiti kucikai turbūt net nebuvo matę. Jis išmanė istoriją, fiziką, filosofiją, ekonomiką ir dar daugybę mokslų, kurių pavadinimų net pats meras Adolfas ne visada suprasdavo.
Tiesa, Parlamentas turėjo vieną ypatingą savybę.
Kartais jis taip įsigilindavo į kokį nors svarbų klausimą, kad visiškai pamiršdavo, kas vyksta aplinkui.
Ir dar Parlamentas mėgo diskutuoti.
Dažniausiai – pats su savimi.
Vieną gražų vasaros vakarą Onutė netikėtai surado mamos saldainių slėptuvę.
Ji apsidairė į kairę.
Į dešinę.
Mamos nebuvo.
Tėčio irgi.
Onutė atsargiai pravėrė spintelę.
Ten gulėjo guminukai.
Raudoni. Geltoni. Žali. Apelsininiai.
Buvo net keli tokie dideli meškiukai, kuriuos reikėjo kramtyti labai ilgai.
Onutė suvalgė vieną.
Paskui antrą.
Trečią.
O tada nusprendė, kad skaičiuoti nebėra prasmės.
Kad ir kaip bebūtų keista, tačiau mamytė nieko nepastebėjo..
Tačiau kucikai pastebėjo viską.
Už vieno iltinio dantuko budėję Plaukuočio žvalgai iš karto pranešė vadui:
– Objektas kramto guminukus! Pakartoju – objektas kramto guminukus! Burnytėje liko daugybė aukščiausios kokybės saldainių gabalėlių!
Plaukuotis pats atskubėjo į vietą.
Jis apžiūrėjo vieną raudono guminuko gabalą, prilipusį tarp dviejų dantukų.
Patampė.
Pauostė.
Net palaižė.
– Puiki medžiaga, – rimtai tarė jis. – Labai lipni.
Žinia netrukus pasiekė merą Adolfą.
Buvo sušauktas skubus pasitarimas.
– Surinksime viską! – pareiškė Adolfas. – Iki paskutinio trupinio!
Plaukuotis papurtė galvą.
– Dabar per daug pavojinga. Onutė dar nemiega. Jeigu ji atsigertų, srovė galėtų nuplauti pusę mūsų pajėgų tiesiai gerklytės link.
Kucikai pašiurpo.
Gerklytė buvo labai nemaloni vieta.
Iš ten grįžti būdavo sunku, o kartais tekdavo keliauti labai labai ilgai.
– Operaciją pradedame tik tada, kai Onutė užmigs, – nusprendė Plaukuotis.
– Reikia nepriklausomo stebėtojo, – pareiškė Parlamentas.
– Kam? – paklausė Adolfas.
– Kad operacija būtų tinkamai stebima.
– Bet ją stebės Plaukuotis.
– Plaukuotis operacijai vadovaus. Jis negali tuo pat metu nepriklausomai stebėti, kaip pats jai vadovauja.
Adolfas kelias sekundes žiūrėjo į Parlamentą.
– Gerai. Stebėk.
Taip Parlamentas tapo oficialiu saldainių rinkimo operacijos stebėtoju.
Tą vakarą Onutė, kaip visada, nusiprausė veiduką, rankytes, apsivilko pižamą ir nuėjo miegoti.
Dantukų valytis ji nenorėjo.
Mama prašė.
Tėtis prašė.
Onutė užčiaupė burną ir papurtė galvą.
Galiausiai ji atsigulė į lovą nevalytais dantukais.
Kucikų mieste visi laukė.
Praėjo dešimt minučių.
Dvidešimt.
Pusvalandis.
Pagaliau pasigirdo ramus Onutės kvėpavimas.
Plaukuotis pakėlė ranką.
– Pradedam.
Iš slėptuvių tyliai pasipylė kucikai.
Magnolia vadovavo pirmajai grupei, Kumpinis – antrajai. Vieni tikrino tarpdančius, kiti rinko trupinius, treti viską nešė į sandėlį prie galinio krūminio dantuko.
Darbas vyko puikiai.
– Kairysis tarpdantis švarus!
– Rastas karamelės gabalas!
– Du guminuko meškiuko fragmentai!
– Nešam į sandėlį!
Plaukuotis stovėjo ant krūminio dantuko ir stebėjo visą operaciją.
– Magnolia, patikrink dešinę pusę!
– Supratau!
– Kumpini, prie galinio krūminio liko kažkas žalio!
– Jau einam!
Parlamentas vaikščiojo iš paskos su maža užrašų knygele.
Iš pradžių jis labai sąžiningai stebėjo operaciją.
Užrašė, kiek kucikų dirba.
Kiek saldainių rasta.
Kiek minučių trunka nugabenti vieną guminuko gabalėlį iki sandėlio.
Tačiau netrukus jis sustojo.
Tarp dviejų krūminių dantų buvo įstrigęs didelis raudonas guminuko gabalas.
Aplink jį laikėsi keli sausainio trupiniai.
Parlamentas pritūpė.
Priėjo arčiau.
Dar arčiau.
– Įdomu…
Pro šalį ėjo Kumpinis.
– Kas įdomu?
– Pažiūrėk.
– Į guminuką?
– Ne į guminuką. Į reiškinį.
Kumpinis pažiūrėjo.
– Matau prilipusį guminuką.
– Būtent. O kodėl jis čia?
– Nes prilipo.
Parlamentas susimąstė.
– Tai viena iš galimų hipotezių.
– Kokia dar hipotezė?
Parlamentas parodė į aplink guminuką susikaupusius trupinius.
– Pastebėk. Maisto liekanos kaupiasi prie krūminio danties.
– Nes ten guminukas.
– Arba…
Parlamentas nutilo ir pakėlė pirštą.
– …krūminis dantis turi gravitacinį lauką.
Kumpinis kurį laiką nieko nesakė.
– Ką?
– Gravitacinį lauką. Jis traukia maisto daleles.
– Parlamentai, guminukas tiesiog lipnus.
– Tai ir sakau – viena iš hipotezių.
– Man atrodo, kad labai gera hipotezė.
– Mokslas negali remtis tuo, kas tau atrodo, Kumpini.
Kumpinis tik palingavo galvą ir nuėjo toliau.
Parlamentas liko.
Jis žiūrėjo į trupinius.
Tada į guminuką.
Tada į krūminį dantį.
– Taigi, gerbiamasis Parlamente, – tyliai tarė jis pats sau, – jeigu krūminis dantis iš tikrųjų turi gravitacinį lauką, turėtume pastebėti maisto dalelių judėjimą jo kryptimi.
– Sutinku, gerbiamasis Parlamente. Tačiau kaip atskirsime gravitacinį poveikį nuo guminuko lipnumo?
Parlamentas susimąstė.
– Puikus klausimas.
Ir atsisėdo šalia guminuko galvoti.
Tuo metu operacija jau ėjo į pabaigą.
Sandėlis buvo beveik pilnas.
Magnolia atgabeno paskutinę guminuko partiją.
– Dar penkios minutės, vade.
– Gerai, – tarė Plaukuotis. – Baigiam ir traukiamės.
Staiga viskas pasikeitė.
Onutė krustelėjo.
Plaukuotis sustingo.
Krustelėjo dar kartą.
– Visiems padaliniams – dėmesio, – tyliai pasakė jis. – Pasiruošti atsitraukimui.
Onutė atsisėdo lovoje.
Plaukuočio akys išsiplėtė.
– TRAUKIAMĖS!
Kucikai puolė į savo slėptuves.
– Magnolia!
– Mano grupė traukiasi!
– Kumpini!
– Visi kartu!
Plaukuotis apsidairė.
Tolumoje, prie dviejų krūminių dantų, vis dar sėdėjo Parlamentas.
– PARLAMENTAI!
Parlamentas atsisuko.
– Taip?
– TRAUKIS!
– Akimirką! Esu labai arti svarbaus atradimo!
Onutė paėmė nuo staliuko stiklinę vandens.
– PARLAMENTAI, VANDUO!
Parlamento akys sužibo.
– Vanduo?!
Jis atsisuko į guminuką.
– Tai gali būti puiki galimybė patikrinti gravitacinio lauko veikimą skystoje terpėje!
Bet buvo per vėlu.
Onutė gurkštelėjo.
Kucikams tai nebuvo gurkšnis.
Tai buvo POTVYNIS.
Milžiniška vandens banga persirito per dantukus.
– LAIKYTIS! – suriko Plaukuotis.
Vanduo šniokštė tarp dantų, nešė trupinius, saldainių likučius ir viską, kas nebuvo tvirtai įsikibę.
Magnolia su savo grupe spėjo pasislėpti už krūminio danties.
Kumpinis abiem rankomis laikėsi už emalio nelygumo, o kitomis keturiomis – už dviejų jaunesnių kucikų.
Plaukuotis gulėjo prisiplojęs prie dantuko ir laukė, kol srovė nurims.
Po kelių sekundžių viskas baigėsi.
Burnytėje vėl pasidarė tylu.
Onutė atsigulė.
Netrukus vėl užmigo.
Plaukuotis pakilo.
– Visi skaičiuojamės!
Magnolia suskaičiavo savo grupę.
– Visi!
Kumpinis suskaičiavo saviškius.
– Visi!
Žvalgai atsakė.
Darbininkai atsakė.
Plaukuotis apsidairė.
– O Parlamentas?
Tyla.
– Parlamentai?!
Niekas neatsiliepė.
Magnolia pažvelgė į vietą, kur prieš potvynį sėdėjo Parlamentas.
Ten nebebuvo nei Parlamento, nei jo užrašų knygelės.
Plaukuotis surimtėjo.
– Saldainių rinkimo operacija nutraukiama. Pradedame paiešką.
Magnolia ir Kumpinis išėjo pirmieji.
Jie tikrino kiekvieną tarpdantį, kiekvieną plyšelį, kiekvieną vietą, kur Parlamentą galėjo nunešti vanduo.
Nieko.
– Jeigu jį nunešė toliau… – pradėjo Kumpinis.
– Nenešė, – nukirto Magnolia.
– Iš kur žinai?
– Nežinau. Todėl ieškom.
Plaukuotis išsiuntė žvalgus į kitą burnytės pusę.
Praėjo kelios minutės.
Parlamento nebuvo.
Tada Magnolia sustojo.
– Tyliai.
– Ką?
– Tyliai, Kumpini.
Abu klausėsi.
Iš kažkur už galinio krūminio dantuko sklido silpnas balsas.
– …vadinasi, pirminė teorija nebuvo visiškai tiksli.
Trumpa tyla.
Tada tas pats balsas atsakė pats sau:
– Nesutinku, gerbiamasis Parlamente. Priešingai – eksperimentas pateikė naujų įrodymų.
Magnolia nusišypsojo.
– Radom.
Jiedu pralindo pro siaurą tarpelį.
Ten, ant mažos emalio atbrailos, sėdėjo Parlamentas.
Viena ranka jis laikėsi už danties.
Kitoje laikė šlapią užrašų knygelę.
Likusiomis rankomis kažką karštligiškai rašė.
Šalia jo prie danties buvo prilipęs mažas raudono guminuko gabalėlis ir trys trupiniai.
– Parlamente! – sušuko Magnolia.
Parlamentas pakėlė akis.
– Magnolia! Puiku, kad atėjai. Man kaip tik reikia nepriklausomo stebėtojo.
– Mes tavęs ieškom po pusę burnytės!
– Suprantu. Tačiau pažiūrėk čia.
– Aš atėjau tavęs gelbėti.
– Gelbėjimas palauks dešimt sekundžių. Mokslas – ne.
Magnolia atsiduso.
– Gerai. Ką aš turiu pamatyti?
Parlamentas parodė į trupinius.
– Potvynis nuplovė beveik visas laisvas maisto daleles.
– Taip.
– Tačiau šios liko prie krūminio danties.
– Nes prilipo prie guminuko.
Parlamentas suraukė kaktą.
– Magnolia, tai labai drąsus teiginys turint tiek mažai duomenų.
Tuo metu nuo tolimesnio dantuko atsiklijavo mažytis sausainio trupinys.
Likutinis vandens lašelis jį pagavo.
Trupinys nučiuožė žemyn.
Praslydo pro Magnolia.
Apsisuko srovėje.
Ir prilipo prie raudono guminuko gabalėlio šalia Parlamento.
Parlamento akys pasidarė didelės.
Jis lėtai pakėlė pirštą.
– Ar tu tai matei?
– Mačiau.
– EUREKA!
– Parlamentai…
– Vanduo!
– Taip, vanduo jį atnešė.
– Būtent!
Parlamentas pašoko taip staigiai, kad vos pats nenuslydo nuo atbrailos.
– Vanduo nėra kliūtis krūminio danties gravitaciniam laukui!
– Ne.
– Jis yra transportavimo terpė!
Magnolia kelias sekundes žiūrėjo į jį.
– Trupinį atnešė vanduo ir jis prilipo prie guminuko.
– Mes abu stebėjome tą patį reiškinį, – patenkintas atsakė Parlamentas. – Tiesiog mūsų interpretacijos šiek tiek skiriasi.
Tuo metu pasirodė Kumpinis.
– Radot?!
– Radom.
– Ar jis sveikas?
Magnolia pažvelgė į Parlamentą.
– Fiziškai – panašu, kad taip.
– Puiku! – tarė Parlamentas. – Kumpini, tu atėjai pačiu laiku. Man reikia trečio stebėtojo.
– Tau reikia gelbėjimo virvės.
– Tai irgi praverstų.
Grįžti buvo sunkiau, nei atrodė.
Vanduo Parlamentą buvo nunešęs už gilaus tarpo prie galinio danties. Pats jis perlipti atgal negalėjo.
Plaukuotis atvyko į vietą ir greitai viską įvertino.
– Kumpini, tvirtink virvę.
– Turim tik trumpą.
Magnolia parodė į ilgą lipnaus guminuko juostą, kurią potvynis buvo užkabinęs už danties.
– O jeigu šita?
Kumpinis patampė.
– Laikys.
– Guminukas nėra sertifikuota gelbėjimo įranga, – pastebėjo Parlamentas.
Plaukuotis pažiūrėjo į jį.
– Tu pusvalandį sėdėjai ant danties krašto ir diskutavai apie jo gravitaciją.
– Tai visiškai kitas klausimas.
Kumpinis pritvirtino guminuko juostą.
Magnolia persikėlė į kitą pusę.
– Parlamentai, laikykis man už rankų.
– Už kurių?
– Už bet kurių dviejų!
Parlamentas įsikibo.
Kumpinis ir dar keli kucikai pradėjo traukti.
Guminukas išsitempė.
Parlamentas pakibo virš tarpo.
– Įdomu, – pasakė jis.
– KAS DAR ĮDOMU?! – suriko Plaukuotis.
– Jeigu dabar nukrisčiau, galėtume apskaičiuoti tikrąją krūminio danties gravitacijos…
– TRAUKIAM!
Visi kucikai iš visų jėgų timptelėjo.
Šliūkšt!
Parlamentas kartu su Magnolia perskriejo per tarpą ir abu nuvirto tiesiai ant Kumpinio.
Kelias sekundes visi gulėjo krūvoje.
Tada Kumpinis pakėlė galvą.
– Visi gyvi?
– Taip, – atsakė Magnolia.
– Taip, – tarė Parlamentas. – Ir turiu labai vertingų lauko duomenų.
Plaukuotis atsisėdo šalia.
– Parlamente, tavęs vos nenunešė į gerklę.
– Sutinku.
– Visa spec. pajėgų operacija virto tavo gelbėjimo operacija.
– Ir ji buvo atlikta puikiai.
– Tu bent supranti, kodėl taip atsitiko?
Parlamentas pagalvojo.
– Žinoma.
Plaukuotis laukė.
– Nepakankamai įvertinome hidrodinaminę aplinką.
Plaukuotis užsidengė veidą rankomis.
Magnolia nusijuokė.
Kai pavojus galutinai praėjo, Plaukuotis leido baigti operaciją.
Kucikai surinko tai, ko vanduo nespėjo nuplauti.
Ir nors dalį saldainių potvynis nusinešė, sandėlis vis tiek buvo pilnut pilnutėlis.
Guminukai.
Karamelė.
Sausainių trupiniai.
Net keli traškučių gabalėliai.
Visi grįžo sveiki.
O tai, Plaukuočio nuomone, buvo svarbiausia.
Apie nuotykį netrukus sužinojo gerasis Cezaris.
Jis atėjo pasitikti grįžusiųjų.
– Puikiai padirbėjote, – pasakė jis Magnoliai, Kumpiniui ir Plaukuočiui. – Saldainiai yra gerai. Bet geriausia, kad visi sugrįžote.
Parlamentas linktelėjo.
– Visiškai sutinku.
Cezaris nusišypsojo.
– Net ir tu?
– Ypač aš. Priešingu atveju nebūčiau galėjęs užbaigti savo darbo.
Jis išdidžiai parodė šlapią užrašų knygelę.
Ant pirmojo puslapio didelėmis raidėmis buvo parašyta:
„APIE KRŪMINIŲ DANTŲ GRAVITACINIŲ LAUKŲ ĮTAKĄ MAISTO LIKUČIŲ JUDĖJIMUI VANDENINĖJE TERPĖJE“
Po apačia mažesnėmis raidėmis:
Autorius – Parlamentas.
Ir dar mažesnėmis:
Recenzentas – taip pat Parlamentas.
Kol visi klausėsi Parlamento pasakojimo apie didįjį mokslinį atradimą, meras Adolfas stovėjo kiek atokiau.
Jis Parlamento beveik nesiklausė.
Adolfas žiūrėjo į didžiulę saldainių krūvą sandėlyje.
Ilgai žiūrėjo.
Tada priėjo prie Plaukuočio.
– Plaukuoti…
– Taip, mere?
– Kaip manai…
Adolfas dar kartą nužvelgė guminukų kalną.
– …kiek aukštų būtų galima iš viso šito pastatyti?
Plaukuotis lėtai atsisuko į jį.
– Mere…
Adolfas nusišypsojo.
– Aš tik šiaip klausiu.
Bet Plaukuotis kažkodėl juo nepatikėjo.
O Onutė tuo metu ramiai miegojo ir net nenutuokė, kokių planų jos burnytėje jau turėjo meras Adolfas.
Todėl, mažyli, prieš eidamas miegoti gerai pagalvok.
Jeigu burnytėje paliksi guminukų, sausainių ar kitų skanėstų likučių, visai gali būti, kad kažkur už tavo krūminio dantuko Parlamentas jau matuoja gravitacinį lauką…
…o meras Adolfas skaičiuoja aukštus.