Senovėje kareiviai turėdavo ilgai tarnauti. Jaunas išeidavo į kareivius, o namo pargrįždavo žilas ir sulinkęs. Dažnas ir visai nebepareidavo.
Kartą vieną kareivį paleido namo. Jis tolų kelią ėjo pėsčias. Šaltas metas. Kareivis eina ir eina. Vienam daikte jis žiūri — ant akmens sėdi koks senas senučiukas, toks sušalęs, kad danties
Ežiukas karaliaus dukterį vedė
Buvo senis, neturėjo vaikų. Nuėjo jis į girią, rado ežiuką. Parsinešė jj namo. Tas ežiukas jam sako:
– Aš ginsiu kiaulę į girią ganyt. Senelis jam sako:
Juodasis Mikelis
Gyveno vargšas tokioj jau palaikėj lūšnoj, kad baisu ir per slenkstį žengti. Stogas pasišiaušęs ir vienų skylių, lietus pliuškėdamas pro lubas į trobą pliaupdavo. Arklį žmogelis turėjo, bet ir tas vos tuščius ratus patraukdavo. Ir karvė su telyčia — viena oda ir kaulai, abidvi stumiamas keliamos. Užtat vaikų — dievo malonė! Lakstydavo pusplikiai ligi vėlaus rudens,
… Skaityti toliauSeptyni vilkolakiai
Viena motina turėjo septynis sūnus ir nė vienos dukters. Jinai ir ėmė niurnėti:
— Vien tik sūnūs, vien tik sūnūs, kad nors vienos dukrelės susilaukčiau. Tegul jie visi vilkais pavirstų, kad tik dukrelę turėčiau.
Geraširdė našlaitė
Kitados gyveno našlė — pikta ragana. Jinai turėjo tikrą dukterį ir podukrą — našlaitę. Tikroji duktė buvo biauri kaip pati ragana — ilga kreiva nosimi, nulėpusiom ausim, storom lūpom, raukšlėtu veidu, o našlaitė daili, gražaus veido ir nuaugusi liekna, laiba kaip nendrė. Žinoma, į niauriąją dukrą niekas nė žiūrėt nenorėjo, o gražiosios našlaitės jau tykojo daug jaunikių.
… Skaityti toliauAukso sparnai
Vienas karalius kasdien kasnakt siuntinėjo savo tarną klausytis, ką žmonės apie jį šneka. Kartą tam tarnui pasisekė nugirsti dviejų žiniuonių kalbą. Vienas sako:
— Jeigu man karalius leistų sudeginti penkis šimtus sieksnių malkų, aš tokią žuvį išliečiau — gryno sidabro!
Lokių Krišius
Vieną kartą toks senukas kirto miške žabarus ir atgulė apypietės. Tik staiga žiūri — lokė jo kojas beuostanti. Jisai buvo ją šalin begenąs, o lokė rodo jam sūnų, girdi, tegul imąs jį auginti.
Gerai, paėmė. O tas pradėjo neregėtai greit augti, ir kad jau jo stiprumėlis, kad gudrumėlis! Jį praminė Lokių Krišium.
Burtų dūdelės
Tokiam jaunikaičiui vieną savaitę pasimirė tėvas, o antrą — motina. Našlaitis kas mielą dienelę ėjo ant kapinių ir verkė graudžiom ašarom. Kartą motina išėjo iš kapo ir padavė jaunikaičiui tris dūdeles, sakydama:
… Skaityti toliauPaukštė ulbuonė
Vienoje šalyje buvo karalius ir turėjo tris sūnus. Šie trys sūnūs sužinojo, kad už devynių kalnų, už devynių upių kitas karalius turįs paukštę, kuri visa, ką liepiama, padaranti. Paukštė gyvenanti sode, auksiniame narve; o tasai narvas kabąs trikamienėje liepoje. Vakarais paukštė parskrendanti į auksinį narvą pernakvoti. O svarbiausia va kas: paukštei ant dešinės kojos
… Skaityti toliauDeimanto kurpaitė
Pamotė turėjo dvi tikras dukras, o trečią podukrą. Tikrosios dukros buvo tinginės ir negražios, bet motina jas labai mylėjo ir paikino. Podukra buvo daili ir darbšti, kas pamotei ir tikrosioms dukroms labai nepatiko. Todėl jos vargšę našlaitę versdavo dirbti dieną naktį.
… Skaityti toliauNeatmenama mįslė
ienas karalius turėjo dukterį, kuri mokėjo įminti visų sunkiausias mįsles. Todėl princesė buvo išgarsėjusi visame pasaulyje. Žmonės plaukte plaukdavo pasigėrėti išmintingąja princese, daugis ją vesti norėjo. Galop karalius sako:
— Ilgiau taip nebegaliu tverti: kasdien mano pilis sausakimša jaunikių. Dabar visiems apskelbsiu šitaip: kas mano dukrai užmins tokią mįslę, kurios ji įminti nemokės, tas ir gaus jos ranką. O tuos,
… Skaityti toliau Kaip žvėrys žvejo sūnums padėjo
Kartą mažoje trobelėje gyveno žvejys su pa čia. Jie Visiškai neturėjo vaikų, nors labai ir labai geidė. Sykį senasis žvejys kiaurą dieną žvejojo ežere, bet ničnieko nesugavo, tik paties paskutinio metimo dvi auksines žuvytes ištraukė.
… Skaityti toliauTa, vidurinioji !
oksai karalius turėjo tris dukras — vieną tikrą ir dvi augintines. Karalius buvo jau senas, todėl pradėjo ieškoti žento, kuris jo vietoje valdytų karalystę. Bet kam savo dukrą patikėsi? Pirmam pasipainiojusiam juk neatiduosi. Karalius paskelbė, kad pirštis galį visi, kas
tik norį jo dukrą į žmonas gauti, bet atiduosiąs tik tam, kuris atliksiąs jo užduotus tris darbus. Kas tų darbų
… Skaityti toliau Kelionė po kitą pasaulį
artą viena moteris paėmė auginti našlaitę. Jinai ir pati turėjo dukterį. Tačiau visus ruošos darbus turėjo nudirbti našlaitė viena. Tikroji dukra, tinginė ir lepūnė, nieko neveikė. Ir stebuklas: augumo abidvi buvo vienodos, bet našlaitės veidas diena po dienos darėsi vis
gražesnis. Pamote del to itin pyko.
Sykį našlaitė ėjo į šulinį vandens, o pamotė iš paskos nusliūkino. Kai mergaitė pasilenkė
… Skaityti toliau