Kitados miške kosulys patiko drugį. Sušneko abudu.
– Na, kaimynėli, kur išsiruošei? — klausia kosulys.
Du šalti vėjai
Kartą toli toli laukuose susitiko du šalti vėjai: žiemys ir rytys. Savo darbus jie buvo nuveikę: visus kelius ir griovius užpustę, visuos kiemuos baisias pusnis suvertę, upes ir ežerus storu ledu užšaldę. Dabar juodu tik slampinėjo ir sukosi vietoj, nežinodami, ką-daugiau nusitverti.
… Skaityti toliauSaulė, šaltis ir vėjas
Seniai, labai seniai tai buvo. Kartą ėjo keliu saulė, šaltis ir vėjas ir eidami tarpusavy kalbėjosi.
… Skaityti toliauPupa, šiaudas ir žarija
Kartą pupa, šiaudas ir žarija sutarė per pasaulį keliauti. Keliaudami priėjo upelį. Kaip dabar pereiti? Šiaudas tuojau sumetė: atsigulė skersai upelio ir liepia žarijai kaip per lieptą eiti. Žarija
… Skaityti toliauVargšas kurpius
Kartą gyveno didžiai neturtingas kurpius, kuris begal sunkiai manėsi. Vaikų daug, pati įsiligojusi, ir jis vienas turi visą būrį mitinti. Bet kaip vienas tokį didelį pulką išmitins? Taip kurpius nuolatos badu ir vadavosi. Galop jis jau nė grašio nebeturėjo. Nieko daugiau nebeliko, kaip eiti pas kaimyną turtuolį ir prašyti paskolinti pinigų.
… Skaityti toliauVanagas ir laukininko sūnus
Laukininkas medžiodamas pamatė didelį vanagą ir šovė į jį, bet nepataikė: tas tik pasi purtė ir nė iš vietos. Šovė antrą kartą — vėl tas pat. Trečią kartą šovė – vanagas baisiai Psišiaušė plunksnas, atskrido, kapt šaulį už galvos, iškėlė į padebesius ir paleido – tegul krenta sau. Bet tasai dar nespėjo į žemę žnektelėti, vanagas vėl jį sučiupo, gražiai … Skaityti toliau
Tošis ir dervokšlis
Tošis didžiavosi, šaipėsi iš dervokšlio:
– Aš esu vikri ir linksma, o tu tiktai smilkti moki!
Ąžuolas ir grybas
Prie ąžuolo kėlimo augo senas grybas. Ten pat prasikalė ąžuolo atžalėlė. Išdidus grybas jį ėmė rūsčiai plūsti:
— Toks menkas vaikigalis ir neturi gėdos man, seniui, kone ant galvos lipti! Negalėjai kur kitur riogsoti!
— Auk, auk, — romiai atsakė ąžuoliukas. — Jeigu tau vietos pritrūks, aš pasitrauksiu.
Uosis
Atėjo pavasaris, medžiai ir krūmai pasipuošė gražiais lapais, šviesiais žiedais.
Tiktai uosis tebestovėjo plikas kaip ir šaltą žiemą. Dievas jam akių šviesybę atėmė, ir vargšelis nė manyt nenumanė, kad pavasaris jau visus džiugina. Kai beržas jau seniai savo karpytom
Paplotis
Kartą šeimininkė paėmė kruopelę sviesto, saują miltų ir sumanė didį paplotį iškepti. Uždėjus ant ližės, paplotis jau toks gardus rodėsi, kad septyniem vaikam ir seneliui net seiles ėmė tekėti. Paplotis visa tai matė ir ėmė sukti galvą, kaip čia iš jų ištrūkti.
… Skaityti toliauPagyros pinigo neprašo
Kartą uodai ir mašalai sugalvojo arklį papiauti. Jie atlėkė į pievą, kur arklys ganėsi, apipuolė jį ir ėmė gilti kiek beįmanydami. Arklys gynėsi, gynėsi, paskui ėmė vartytis. Nugulė jų gyvą baimę ir atsistojo. Sveiki palikę uodai ir mašalai sukirto rankas ir šaukia: — Ak, kad mes nors vieną vyrą būtume daugiau turėję, tai jis nebebūtų kėlęs.
… Skaityti toliauKėkštas ir šarka
Sykį kėkštas iškeliavo į Prūsus ir sutiko ten šarką. Juodu labai susidraugavo. Šarka vedžioja kėkštą po visus Prūsus ir vis rodo: čia pilis, čia miestas, čia dvaras, čia palivarkas — lyg visa tai būtų jos! Kėkštas atsidžiaugti negali, kad su tokia ponia susipažino. Tiktai valgyti ponia mažokai beturinti, stačiai badmiriauti gaunanti, betgi dideli ponai daug nė nevalgo.
… Skaityti toliauPilkoji medšarkė ir gegutė
Kartą girios pakrašty gyveno didelėje santarvėje pilkųjų medšarkių pora. Lizdas jau seniai buvo sukrautas, atėjo metas kiaušinius dėti ir vaikelius perėti. Medšarkė kantriai tupėjo ant kiaušinių, o josios pats skraidė aplinkui ir smagino ją, kad nebūtų nuobodu perėti. Vieną rytą medšarkei šūktelia jos pats:
… Skaityti toliauKiškis ir jo draugai
Vienam kiškiui nusibodo miško tankynėje gyventi, jis pasidarė raudonus ratelius, įsikinkė pats ir važiuoja į pasaulį draugų ieškoti. Pirmą jis sutiko adiklį.
— Kur eini? — kiškelis klausia. — Geriau sėskis į mano ratus, drauge važiuosime! adiklis, įlipa ratuosna, ir juodu važiuoja